Dienraščio "Verslo žinios" korespondentė
Aldona ARMALYTĖLAIKAS, KURIO NEGRĄŽINSI
Mano gyvenimas pilnas atsitiktinumų. Vienas iš jų - telefonų knygoje atrasta redakcija "Mūsų žodis". Kai klausiau "Gal reikia darbuotojų?", ar galėjau žinoti, jog būtent čia prabėgs dvidešimt mano jaunystės metų. Bet jie prabėgo kaip viena diena.
Atėjau į "Mūsų žodį", nieko nežinodama apie akluosius. Tiesa, mano vienas mylimiausių dėdžių buvo silpnaregis. Per giminių susibūrimus girdėdavau jį džiaugiantis, kad jam tapus Aklųjų draugijos nariu gyvenimas pašviesėjo.
Nieko nuostabaus, kad pradėjusi dirbti "Mūsų žodyje" su jaunatvišku naivumu žavėjausi plataus akiračio, aukštuosius mokslus baigusiais aklaisiais. Man jie buvo tiesiog didvyriai. Praėjo daug metų. Jaunatvišką susižavėjimą pakeitė žinojimas, kad aklajam žmogui rasti savo vietą gyvenime, baigti mokslus, imtis kūrybos reikia ne tik talento, bet ir nepapratai stiprios valios. Nevardysiu itin žinomų Aklųjų ir silpnaregių sąjungos veteranų, apie juos ir be manęs daug gražių žodžių pasakyta. Paminėsiu tik tris akluosius, kuriuos gerbiu, kuriais žaviuosi iki šiol.
Romas Daujotis - tai mano auksarankis meistras. Kartą turėjau malonumo stebėti, kaip jis surenka baldus. Jis dirbo tiksliai, kruopščiai, tarsi pasimėgaudamas: tai buvo neįtikėtina žinant, kad jis nemato. O juk Romas - visai ne stalius... Kai dabar man reikia šauktis staliaus ar elektriko, pirmoji mintis ateina apie Romą, nes patikimesnio meistro neteko sutikti.
Susipažinus su Stase Buterlevičiūte sužavėjo jos sielos giedrumas, jausmų gilumas, tolerancija, stipri valia. Stasė Buterlevičiūtė - tai moteris, kurios nepalaužė aklumas ir vargas, kurios širdis nesurambėjo nuo išdavystės. Kad ir kaip žiauriai gyvenimas šią moterį niokojo, ji neprarado gyvenimo džiaugsmo, išsaugojo meilę muzikai ir žmonėms.
O iš jaunųjų bene labiausiai žaviuosi Alvydu Valenta. Jį įsidėmėjau, kai dar studijavo Vilniaus universitete. Krito į akį puiki orientacija, pasitikėjimas savimi, o paskui įsiminė ir jo eilėraščiai.
Apžvelgusi prabėgusius metus, nesigailiu, kad atsitiktinumas atvedė mane į "Mūsų žodį". Čia pažinau žiauriąją gyvenimo pusę, gyvenimo, kuris, nublokšdamas į tamsą, vienus užgrūdina, kitus palaužia.
Dabar madinga veržtis į Europą. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga viena pirmųjų prieš dešimt penkiolika metų integravosi į Europos Sąjungą. Dirbdami "Mūsų žodyje" turėjom galimybę susipažinti su JAV ir Europos šalių - Vokietijos, Danijos, Prancūzijos ir kitų - patirtimi socialinėje srityje, su jų savivalda ir rūpyba. Kai kurie terminai, pavyzdžiui, "socialinis darbuotojas", į bendrinę kalbą pateko per "Mūsų žodžio" žurnalą.
Kai regintieji inteligentai pradėjo užsiprenumeruoti "Mūsų žodį", aklųjų integracijos į visuomenę kelyje buvo žengtas reikšmingas žingsnis. Dabar jau natūralu, kad apie aklųjų gyvenimą, sporto laimėjimus kalba visi: spauda, radijas, televizija. Bet kalba per mažai. Plėšrūniško gyvenimo rinkos sąlygomis dėsniai nubloškė akluosius atgal ir daugelį distancijų reikia pradėti iš naujo. Šalia mūsų jau nėra tokių ryškių, visuomenės mylimų asmenybių kaip Antanas Jonynas, Beatričė Grincevičiūtė, bet yra talentingi, atkaklūs jauni žmonės, kurie net ekonominiu sunkmečiu leidžia knygas, kūrybos ugnimi nušviesdami savo ir kitų gyvenimus.
