Nuotraukoje autoriusBuvęs ilgametis "Mūsų žodžio" vyr. redaktorius 
Adolfas Venckevičius

PAŠOKOM PER KETURIS DEŠIMTMEČIUS


Praėjusiais metais gruodžio 14 dieną Antanui Jonynui būtų sukakę 75 - jubiliejus, bet jam nebuvo lemta nė 53 sulaukti. Ir štai jau 22, kai Lietuvos aklųjų draugijos, o dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Jonynas nebeaudrina. 13 metų, galima sakyti, nuo keturiasdešimtojo Jonyno gimtadienio, buvau su juo gerai pažįstamas. Tie metai sutapo su mano darbo pradžia žurnale "Mūsų žodis". Tikrai su darbo pradžia, nes žurnale aš jau dirbu 36 metus. Įdomus dalykas, kad kalbėti apie žurnalo 40 metų sukaktį tenka nuo Antano Jonyno keturiasdešimtmečio. Ir ko tik nebūna, ko tik neatsitinka.
     Buvo 1963 metai. "Mūsų žodžio" redakcija tada jau buvo įsikūrusi Vilniuje, Kurčiųjų amatų mokykloje - Šilo g. Nr. 24. Čia nuo 1962 spalio buvo įsikūrusi ir Garso įrašų studija. Jos vieta buvo kažkur rūsyje, o "Mūsų žodis" pirmame aukšte - kur kas poniškiau. Aišku, teturėjome vieną ne per didžiausią kabinetą, kuriame ir sutilpome visi. Tų visų 6 ir tebuvome. Mes, keturi kūrybiniai darbuotojai, mašininkė ir buhalterė. Be manęs, redakcijoje dirbo Rimantas Saulytis, Jonas Radzevičius ir Natalija Leonova. Tą gruodžio 14 dieną, rodos, redakcijoje buvome visi. Po pietų, gal labiau į darbo pabaigą, redakcijon įžengė Jonynas. Jis "Mūsų žodžio" darbuotojų nieko neklausdamas ir nieko jiems nesakydamas ėmė kalbėtis su buhaltere. Jonynas jau nuo rugpjūčio pabaigos buvo LAD leidyklos direktorius, bet redakcijoje nesilankė ir "Mūsų žodžio" darbu nesidomėjo. Šis Jonyno apsilankymas mus kiek nustebino, todėl truputį sunerimę laukėme, kas čia bus. Šiokio tokio įdomumo ir sulaukėme. Neilgai trukus atsivėrė redakcijos durys ir į kabinetą trankiu žingsniu įžengė Mykolas Poznanskas. Šeimininkiškai garsiai pasisveikinęs nuėjo prie Jonyno. Baisiai nustebau išgirdęs, kad Poznanskas sveikina Jonyną su keturiasdešimtuoju gimtadieniu. Poznanskas pasveikinęs tuoj pat išnyko. Ilgai neužsibuvo ir Jonynas. Mes visi likome suglumę: pirmiausia, nežinojome, jog gruodžio 14 diena yra Jonyno gimtadienis, o kita, kad mūsų akyse vyko pasveikinimas, bet mes nieko neveikėme, niekuo neprisidėjome. Glumino ir dar vienas dalykas, nes atrodė, jog abiejų buvo susitarta susitikti redakcijoje ir nepaisant visų, tuo metu pasipainiojusių, atlikti reikiamą ceremonialą. Aš "Mūsų žodžio" redakcijai tevadovavau tik nuo tų metų rugpjūčio pirmos ir su draugijos elitu dar nebuvau susipažinęs, juo labiau prie jo pritapęs, todėl pasijutau mažas mažutėlis, kurio galima nepaisyti, kurį galima stumdyti, kur nori ir kada nori.
     Aklųjų draugijos elitas tuo metu buvo baisiai arogantiškas. Aišku, ir buvo dėl ko. Aklųjų draugija, tų kelių aklųjų vyrų vadovaujama, smarkiai augo ir plėtėsi. Didėjo gamyba, daugėjo pajamų, vyko statybos, buvo steigiamos naujos įstaigos, o tie vyrai tebebuvo jauni, kupini jėgų, ryžto ir pasitikėjimo. Be abejonės, įtaką darė ir aplinka, kurioje arogancija buvo susieta ideologija, komunistiniu pranašumu. Draugijos elito arogantiškumas ne su visais vienodas buvo. Su klasės ar Kauno aklųjų mokyklos draugais jis buvo švelnesnis - lyg truputį susigėdęs, o kitiems akliesiems, vėliau patekusiems į mokyklą, nespėjusiems susigyventi su anais energingais vyrais ir smarkiai besiveržiantiems į mokslą ir gyvenimą, arogantiškumas buvo atlapas, prikaišytas truputį niekinamos, truputį tėviškos pažiūros ir globos naujiesiems neišmanėliams. Aš kaip tik ir priklausiau prie pastarųjų. Prie pastarųjų priklausė ir Lionginas Ragėnas, iki 1963 vasaros vadovavęs "Mūsų žodžio" redakcijai. Nemanau, kad Lionginas to nejautė ar nesuvokė, tik jis nuoskaudą išgyveno savyje, o neištverdamas bėgdavo. Mano nuostata šiam reiškiniui buvo karinga. Aišku, kad karingumas pasireiškė ne iš karto. Pradžioje reikėjo kaip reikiant susivokti ir iki tol aroganciją pakęsti.
     1963 metai "Mūsų žodžiui" buvo labai kritiški. Visų priežasčių, dėl kurių tas kritiškumas atsirado, šiandien pasakyti būtų sunku. Geriausiai žinąs to meto situaciją dabar tėra vienintelis žmogus - Lionginas Ragėnas. Bet jis nekalba, nieko nepasakoja: viena vertus, dėl savęs, kita - dėl Jonyno, o trečia, niekad nieko nenori kaltinti ir nekaltina. Reta savybė. Iš aklųjų pažįstu dar vieną tokį žmogų - Leoną Kirkilovskį. Aš taip pat mažai ką težinau, nes tuo metu nuo įvykio buvau tolokai, Šiauliuose. Ten dirbau LAD Šiaulių tarprajoninės valdybos pirmininku. Į "Mūsų žodžio" vyriausiojo redaktoriaus pareigas mane pakvietė Jonynas. Prisimenu, kad Jonynas ir man nedaug ką tepaaiškino. Žodžiu, Vilniuje įkurta LAD leidykla, į leidyklos sudėtį esą įeinanti ir "Mūsų žodžio" redakcija, todėl ji perkeliama iš Kauno į Vilnių ir čia Vilniuje suburiama nauja redakcija, o kaunietiškoji paleidžiama. Apie žurnalo vyriausią redaktorių tiek tebuvo pasakyta: jis dirbs leidykloje redaktoriumi ir, kai bus pastatytas namas Grybo gatvėje, su šeima persikels į Vilnių. Matyt, tada man tiek žinoti ir tereikėjo. Atrodė, viskas sutvarkyta, ir aš ilgai nesvarstęs sutikau, nors sąlygos ir gana bjaurios: persikėlimo lėšų - jokių, būsto prisiglausti - taip pat jokio, pagaliau visos redakcijos darbas - viename kambaryje. Vis dėlto perspektyva buvo: buvo baigiamas statyti Vilniaus GM kombinato pastatas, statomas, o gal tik planuojamas statyti bendrabutis. Patalpų viskam turėjo atsirasti. Toks nerūpestingumas truputį šiurpino, nors ne per daug. Buvau pripratęs: juk tokiomis pačiomis sąlygomis kadaise vykau į Klaipėdą, paskui į Šiaulius. Labiausiai mane nustebino ir suglumino kitkas. Atvykęs į Vilnių tvarkytis redakcijoje radau visus redakcijos darbuotojus priimtus, o aš maniau pats sau žmones pasirinksiąs. Jonynas mane kviesdamas į redakciją apie jos reikalus nieko nekalbėjo, o aš neturėdamas patirties nežinojau, ko reikėtų pasiklausti, ką aptarti, be to, ir nedrįsau. N.Leonova ir J.Radzevičius dirbo kaip redaktoriai, o R.Saulytis buvo atsakingas sekretorius. Nežinau, ar aš pats geresnius ar blogesnius bendradarbius būčiau susiradęs, bet aišku, kad jie būtų mano paties sutelkti, ir nieko dėl ko nors negalėčiau kaltinti. Pagaliau ir ne tai svarbu. Bjauriausias dalykas čia - visiškas nesiskaitymas.
     Štai į tokią aplinką, į tokį santykių tinklą patekau 1963 metais rugpjūčio 1 dieną pradėjęs dirbti "Mūsų žodžio" žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi. Visa tai buvo labai lemtinga, nes nulėmė ir didžiąją darbo dalį žurnale. Elitas ir liko elitu su savo arogancija ir iš arogancijos bokšto pažiūra į kitus, nors elitas ne toks jau didelis ir tebuvo: Antanas Baltramiejūnas, Antanas Grigutis, Antanas Jonynas ir Mykolas Poznanskas. Buvo dar ir Antanas Adomaitis, bet jis didelio vaidmens nevaidino. O anas ketvertas ne tik vadovavo aklųjų draugijai, bet ir skirstė į darbus kitus akluosius, telkė juos prie savęs sudarydami savo kompanijas. A. Baltramiejūnas ir A.Grigutis savo grupių ar kompanijų neturėjo. Jie patys šliejosi čia prie Jonyno, čia prie Poznansko, o kartais imdavosi ir taikytojo vaidmens. Nuo 1963 metų išsilavinę į draugijos veiklą įsilieję aklieji ėmė spiestis vieni apie Poznanską, o kiti - apie Jonyną. Jonyno šalininkai buvo kultūrininkai, Poznansko - gamybininkai. Man rodosi, jog ir Jonynas, ir Poznanskas vienas kitą gerbė ir todėl iki kritiškos ribos koks nors susikirtimas neprieidavo, nors bruzdėjimas, šalininkų telkimas visą laiką vyko. Poznanskui buvo viskas daug lengviau ir paprasčiau, nes nuo 1963 rugpjūčio pabaigos jis buvo LAD centro valdybos pirmininkas. Jo rankose buvo valdžia ir tuo pačiu visų pavaldinių priklausomybė, todėl šalininkams telkti didelių pastangų nereikėjo. Jonyno padėtis buvo sunkesnė, bet užtat jis buvo auksaburnis, galvotas žmogus. Iš aklųjų nebuvo nė vieno, kuris kalba Jonyną galėtų pralenkti. Šis dalykas labai imponavo. Be to, Jonynas buvo visuotinai pripažintas poetas ir dar nesibjaurėjo nė su vienu stikliuką išlenkti, o prie stikliuko ir pašnekovą palenkdavo. Su stikliuku ar per stikliuką daug dalykų anais laikais buvo tvarkoma. Įdomiausias dalykas čia buvo, jog abiejų pusių šalininkai ir Jonyną, ir Poznanską vienodai gerbė, ir tarpusavyje nė mažiausio vaido nekėlė. Aišku, būt buvę viskas kitaip, jeigu Poznanskas būtų koks išvipęs. Jis puikiai vadovavo draugijai, plėtė ir tvarkė gamybą, Jonynas, kad ir kokį autoritetą turėdamas, tegalėjo būti tik ramybės neduodanti jėga.
     Dėl Jonyno ir Poznansko priešpriešos "Mūsų žodžio" padėtis buvo nekokia, nes Jonynas siekė, kad žurnalas būtų jo pusėje, o taip nesant visokiais būdais ir visokiom progom žurnalą puldinėjo. Kaltas buvo ne žurnalas ir ne redakcija, o vyriausiasis redaktorius Adolfas Venckevičius, kuris Jonyno įtakai nepasidavė, jo diktatui nepakluso. Visi šitie dalykai prasidėjo ne tuoj pat, ne vos man pradėjus dirbti "Mūsų žodžio" redakcijoje. Pirmaisiais darbo mėnesiais ir pirmaisiais darbo metais buvo gana ramu. Jonynas žurnalu ir redakcijos darbu tarytum nesidomėjo. Atrodė: surinko visus į visas pareigas ir paliko - žinokitės sau, dirbkite, kaip išmanote. Ir dirbome - nieko blogo neatsitiko. 1963 metų 7 numerį išleido Kauno redakcija, o 8 jau leidome mes, vilniečiai. Atsimenu, neturėjome ar tik trūkome medžiagų. Abu su Saulyčiu važiavome į Panevėžį. Ten LAD Panevėžio GM kombinatas už 1963 metų antrojo ketvirčio socialistinį lenktyniavimą buvo gavęs tris vėliavas. Apie socialistinį lenktyniavimą ir tas tris vėliavas Saulytis ir parašė pirmąjį rašinį į 1963 metų aštuntąjį numerį. Tas numeris ir buvo pirmasis "Mūsų žodis", išleistas Vilniuje ir 56 nuo leidimo pradžios, nes tada ėjo į pabaigą penktieji žurnalo leidimo metai.
     Su naujaisiais redakcijos darbuotojais aš gana greit susipažinau. Kitaip ir būti negalėjo, nes aš buvau žalias, o anie trys spaudą ar leidybą gana gerai žinojo. Radzevičius buvo baigęs žurnalistiką ir kaip žurnalistas buvo labai gabus, Saulytis taip pat jau buvo dirbęs periodinės spaudos leidiniuose, o Leonova - visokiuose leidiniuose buvo buvusi redaktore. Kvalifikacijos, rodos, visiems pakako, tereikėjo dirbti ir dirbti. Vis dėlto iš redakcijos pirmasis iškrito Jonas. Jis visiems dalykams buvo gabus. Jei kur susitikdavo su stikliuku, tai ne mažiau kaip dvi savaites su juo nesiskirdavo. Paskui tarėmės, kalbėjomės su Rimantu, kol pagaliau nusprendėme, jog geriau būsią, kad jis pereisiąs į redaktorius, o atsakingojo sekretoriaus pasieškosime kito. Tada į redakciją, į atsakinguosius sekretorius ir pasikviečiau Juozą Aputį. Jis tik vienerius metus redakcijoje ir teišdirbo. Atėjo iš savaitraščio "Literatūra ir menas", į ten ir atgal išėjo, tik į aukštesnes pareigas. Iš teisybės, kad nebuvo ten kaip reikiant įvertintas, jis ir pas mus atėjo. O su Leonova dirbome ilgai, iki pat kol ji išėjo į pensiją. Įdomus daiktas: ji, būdama rusė ir namuose kalbėjusi rusiškai, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Išstudijavo gerai, ir aš iš jos visą laiką mokiausi redagavimo meno. Ji redagavo be galo švariai, net steriliai. Juozas Aputis tokiu redagavimu piktindavosi: "Negalima taip kalbos išvalyti - ji tampa negyva." Atmetus šią Leonovos redagavimo ydą, visa kita buvo gerai, buvo gražu.
     Štai tokiomis sąlygomis prasidėjo mano darbas "Mūsų žodyje", o paskui viskas įsilingavo vienodai - ir teigiamieji, ir neigiamieji dalykai. Tada į atsakingąsias sekretores atėjo Emilija Kulakauskienė ir atėjo ilgam. Galima sakyti, jog nuo Emilijos atėjimo pradėjo formuotis naujas kitoks redakcijos kolektyvas. Šiek tiek įtakos turėjo ir besikeičiantys laikai. Čia turima galvoje spaudos kontrolė - mat buvo pradėta vis labiau ir labiau spaudą kontroliuoti, perimant visą periodiką LKP centro komiteto žinion. LKP CK pagal Maskvos instrukcijas ėmė nustatinėti, kiek ir kokių darbuotojų redakcijoje privalo būti, koks honoraras vienam spaudos lankui, kokie redakcijos darbuotojų atlyginimai. Pagal tuos Maskvos standartus paaiškėjo, kad "Mūsų žodyje" darbuotojų yra per mažai, per maži atlyginimai ir per mažas honoraras. Matyt, "Mūsų žodžio" atlyginimai buvo patvirtinti žiūrint į valytojų atlyginimus. Jei valytojai per mėnesį tenka 60 rb, tai vyriausiajam redaktoriui 120 jau yra daug. Standartizacija "Mūsų žodžiui" į naudą išėjo. Buvo ir dar vienas šioks toks privalumas - jokia žinyba negalėjo šiaip sau, nei iš šio, nei iš to, vyriausiojo redaktoriaus atleisti - viską reikėjo su centro komitetu suderinti. Truputėlį saugiau pasijutau, nes ir žurnalo svarstymai LAD centro valdybos prezidiume prasidėjo. Bemaž visų šių svarstymų iniciatorius buvo Jonynas - mat jis žūtbūt norėjo mane paklupdyti, ne, ne pašalinti, o tik paklupdyti, kad aš kreipčiausi į jį pagalbos ar užtarimo ir tuo pačiu stočiau jo pusėn. Poznanskas tokiems svarstymams pritardavo. Čia buvo proga draugijos elitui papamokslauti, jauniklį pamokyti, savo galią ir aroganciją pademonstruoti. Mane tie dalykai žemino ir siutino, ir aš nesileisdamas, kad liptų ant galvos, su pykčiu ir didele energija atsikirsdavau. Sykį bene Poznanskas pasakė: "Su tavim baisiai sunku. Tu kritikos nesupranti ir tuoj pat puoli, juk svarstome visus, ir niekas taip nedaro". Ir vis dėlto per tuos 13 metų atsilaikiau. Nežinau, kaip toliau būt buvę, jei Jonynas ilgiau gyvenęs būtų. Ir keistas dalykas: kai Jonynas mirė, aš keletą metų jo pasigedau. Rodės, nebeliko su kuo pasiginčyti, net pasibarti, susipykti ir vėl susitaikyti, papasakoti, kur buvęs ir ką matęs. Nė nereikia suprasti, kad aš su Jonynu visą laiką "ant peilių buvau". Buvo taikių, gražaus sugyvenimo laikotarpių. Iš manęs ir iš redakcijos niekad jokių "kliauzių" nebuvo. Jei Jonynas buvo reikalingas, redakcija jį kviesdavo, prašydavo parašyti ar kalbindavo. Nei aš, nei kas nors redakcijoje nežinodavo, kada ir kokia musė Jonynui įkando. Tik, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to ir gaunu laišką, kuriame Jonynas su žeme maišo ir mane, ir redakciją, ir žurnalą. Tų laiškų aš nerinkau, nelaikiau perskaitęs, o išmesdavau į šiukšlinę.
     Dėl vieno dalyko ir šiandien prisimindamas praeitį galiu džiaugtis - nei redakcija, nei žurnalas į jokias intrigas nebuvo įveltas. Žurnale nėra ne tik rašinio, bet ir užuominos apie Jonyno ir Poznansko priešpriešą. Jos tarytum ir nebuvo. Teisybę sakant, nedidelį būrelį žmonių ta priešprieša ir užkabinusi tebuvo. Vienintelį sykį redakcija vos savo principo nepažeidė. Tas sykis buvo 50 metų Jonyno jubiliejus. Redakcija, kaip ir kitos LAD įstaigos, pasveikinti Jonyną ruošėsi. Buvo nusipirkusi gražų fotografijų albumą ir ten sudėjusi visas redakcijoje turėtas nuotraukas. O jų iš tikrųjų buvo nemažai. Nuotraukos buvo darytos redakcijos užsakymu. Bet atsitiko taip, kad tuo metu Jonynas ant redakcijos dėl kažko buvo užpykęs ir, kviesdamas į jubiliejaus minėjimą daug ką, redakcijos nepakvietė. Gal ir reikėjo nueiti, nes, sako, minėjimas buvo įdomus. Buvo pasirinktas kitas kelias. Netrukus vyko LAD centro valdybos plenumas. Per tą plenumą redakcija Jonyną su 50 metų jubiliejumi ir pasveikino. Sunkesnis dalykas buvo Jonyno pasveikinimas ar jo jubiliejaus paminėjimas žurnale. Teko galvą pasukti, nes kitame numeryje jau reikėjo Poznansko jubiliejų minėti: gruodžio 14 diena buvo Jonyno penkiasdešimtmetis, o sausio 6 diena - jau toks pat Poznansko jubiliejus. Maniau, jog reikia abu vienodai pagerbti: nei vieno, nei kito kaip nors neišaukštinant. Pasveikinimus ėmiausi rašyti pats. Ir kaip man tada atrodė - pavyko. Jie buvo vienodo dydžio ir pirmuose žurnalo puslapiuose išspausdinti. Šis atsitikimas parodo, kaip žurnalui ne sykį teko laviruoti. Apie tokius dalykus kalbu todėl, kad ateitis žurnalą į panašias situacijas gali įvelti. Viskam reikia patirties, o jos jau šiek tiek yra prikaupta. Dar grįžtant prie to, kas jau pasakota, Mykolo Poznansko garbei reikia pasakyti, jog jis niekada į savo pusę manęs nebandė patraukti, o juk galėjo ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Jis nuo 1963 metų rugpjūčio pabaigos buvo LAD centro valdybos pirmininkas ir turbūt manė, kaip ir ne vienas manytų, kad žurnalas jo valdžiai ir kompetencijai priklauso. Žurnalo ar kokio leidinio priklausomybės dalykas tokioje žinyboje kaip LAD yra sunkiai išsprendžiamas dalykas, nors išspręsti reikėtų - redakcijai dirbti būtų lengviau. Priklausomybės atžvilgiu žurnalas dabar (ir anksčiau taip buvo) kabo tarp dangaus ir žemės - skaitytojai ar nariai manė, jog leidinys jų, o valdyba ar taryba, kad jų. Štai ir pabandyk įtikti dviem ponams. Įtikti būtų ir galima, jei abiejų interesai sutaptų. Bjauriausia, kad ir pati valdžia, valdyba ar taryba, nekintančios nuomonės neturi: kartais įsiklauso į skaitytojų šnekas, pastabas ar kritiką ir pagal tai ima barti redakciją, o kartais savo interesų žiūrėdama redakciją užsipuola. Gera būtų sykį imti ir nutarti, kam iš tikrųjų žurnalas priklauso: jei liaudžiai - liaudžiai, jei valdžiai - valdžiai. Toks nutarimas pakeistų ir žurnalo profilį. Susitvarkytų ir dar vienas reikalas - kam žurnalas skirtas. Iš tikrųjų žurnalo paskirtis nėra aiški.
     Pirmaisiais metais gal net visą pirmąjį dešimtmetį žurnalas buvo skirtas saviems draugijos reikalams, tik paskui buvo atsigręžta ir į visuomenę. Bet skirtas vien visuomenei žurnalas niekad ir nebuvo. Ne sykį buvo manyta turėti du leidinius: vieną - saviems reikalams, o kitą - skirtą visuomenei. Manymai manymais ir liko. Priežastys čia buvo kelios. Bene svarbiausia iš jų buvo, kad naujam leidiniui leisti reikėjo gauti leidimą, o jis nebuvo lengvai duodamas. Tuometinei valdžiai reikėjo įrodyti, kam, kodėl, koks reikalas, nes popierius buvo limituotas. Be to, ir pati respublika be Maskvos sutikimo negalėjo padidinti leidinių skaičiaus. Buvo bandyta ir visus tuos leidimus apeiti. Leidimus apeinant ir buvo leidžiamas žurnalo priedas "LAD įvykiai". "LAD įvykiai" ėjo gana ilgai, kol sykį per skundus valdžia jo neuų" buvom išleidę kaip laikraštį. Jį surinko ir atspausdino LAD spaustuvė. Gal jis toks ir būtų pradėjęs eiti, bet spaustuvės vyriausias inžinierius atspausdintą numerį nunešė parodyti į vyriausią paslapčių valdybą, o ten ir buvo pasakyta: "Ne". Teko vėl grįžti prie "Eros", t.y. leist "Era" atšviestą. Du leidiniai - vienas visuomenei, kitas saviems reikalams - taip ir liko svajone. O šiandien turbūt ir svajoti nebėra kaip. Smarkiai pasikeitė laikai, leidimo sąlygos, pasikeitė ir pati redakcija. Tuos darbus, kuriuos anksčiau dirbo 3 įstaigos, dabar atlieka vienas "Mūsų žodis". Laimė, kad jis dar toks yra galintis aklųjų raštu spausdinti ir knygas, ir patį žurnalą, galintis tarnauti Lietuvos akliesiems. Tebus šlovė žurnalui, jo redakcijai ir leidėjams.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]