LASS - 75
Adolfas VENCKEVIČIUS
...nuo 1926-ųjų liepos...
1926 m. liepos 24- 25 d. Kaune, liaudies namuose, įvyko pirmasis Lietuvos aklųjų suvažiavimas, didelis mūsų krašto įvykis. Šiandien sunku net įsivaizduoti, kaip tas įvykis atrodė to meto žmonėms. Aišku tik, kad neįprastai. Kurgi ne! Nei iš šio, nei iš to Kaunas priguži aklųjų - net 200 susirinko. "Aklųjų mobilizacija", - taip šį įvykį pavadino akių gydytojas prof. Petras Avižonis. O kaip vertino kiti, ką manė - sunku pasakyti. Vis dėlto šis įvykis buvo laiku, laiku Lietuvos sąlygomis, nors Europos pažangos mastu - gal kiek ir pavėluotas, nes aklųjų reikalais, sakykim, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje pradėta rūpintis gerokai anksčiau, vos ne prieš šimtmetį. Pirmasis pasaulinis karas, pridaręs galybę nelaimių, pasėjęs minias bėdų, padidinęs ir aklųjų skaičių, padarė šį tą ir gero. Paradoksas! Bet taip atsitiko. Pačiais aklaisiais labiau susirūpinta, o ir patiems akliesiems daugiau leista. Pasidarė aktualus ne tik aklųjų švietimas, bet ir darbas. Prielanki šitiems vėjams pasirodė besanti ir Lietuva, nes bematant ir reikalingų žmonių atsirado. Čia P. Avižonis ir kiti akių gydytojai, čia Vladas Nagevičius ir visas karo invalidams šelpti komitetas, o ir pačios visuomenės požiūris į akluosius ir kitus panašius dalykus, sakytum, buvo suminkštėjęs. Yra ir dar viena įdomybė - reikalingu laiku ir reikalingas žmogus atsiranda. Lietuvos akliesiems toks labai reikalingas atsiradęs žmogus buvo Pranas Daunys. Jis tiesiog likimo į Lietuvos aklųjų būrį buvo sviestas. Be jokių įmantrių reabilitacijų vos keleriems metams praėjus po regėjimo netekimo jis jau Lietuvos aklųjų veiklos organizatorius. Jam parūpo ne tik paties, bet ir visos Lietuvos aklųjų likimas. Galima drąsiai sakyti, jog be P. Daunio jokio aklųjų suvažiavimo tada Lietuvoje nebūtų įvykę. Kaip jis visus to aklųjų suvažiavimo reikalus judino, kaip viską stūmė pirmyn, šiandien ir sunku pasakyti. Aišku tik, kad pritarimą ir pagalbą rado karo invalidams šelpti komitete, o ten energingų ir veiklių žmonių būta. Kaip bešnekėtum, kaip P. Daunį beaukštintum, vis tiek visą suvažiavimo organizavimo ir lėšų telkimo darbą atliko karo invalidams šelpti komiteto žmonės. Ir turbūt veikliausias buvo jo pirmininkas Petras Šeštakauskas. Ir labai gerai, kad jis buvo išrinktas Lietuvos aklųjų sąjungos valdybos pirmininku. Matyt, ir pačiam Šeštakauskui tokia veikla buvo prie širdies, o ir veikė turbūt jos siekdamas. Pirmininkas ir valdyba buvo iš anksto numatyta, nes balsavimas tebuvo tik formalumas - aklieji nieko nepažinojo ir nelabai suvokė, kas vyksta. P. Daunys buvo žadintojas ir idėjų tiekėjas, toks jis liko ir valdyboje, nes tebuvo tik narys. Aišku, kad tokiam veikliam žmogui kaip P. Daunys tokia padėtis buvo per menka. Pirmasis aklųjų suvažiavimas įteisino ir P. Šeštakausko, ir P. Daunio kelių išsiskyrimą, kuris per antrąjį suvažiavimą ir įvyko. Į gera ar į bloga Lietuvos akliesiems tas išsiskyrimas - sunku pasakyti. Aišku viena - akliesiems tvarkyti savo likimą dar laikas nebuvo atėjęs.
Pirmasis Lietuvos aklųjų svažiavimas įkūrė aklųjų sąjungą. Teisingiau sakant, įkūrė patys suvažiavimo organizatoriai, o suvažiavę aklieji tebuvo tik balsuotojai. Formalumas, šiaip ar taip, buvo reikalingas. O ir patys suvažiavę aklieji pajuto, kad kažkas daroma ir norima daryti aklųjų labui. Tada kitokios naudos akliesiems nebuvo ir negalėjo būti. Ir šiandien neaišku, kaip ten buvo su ta naryste: ar atvykėliai buvo priimti į narius, ar taip ir paleisti. Įstatuose įteisintas organizacijos kūrimas turbūt dar nebuvo pradėtas, todėl šios dienos požiūriu įkurtoji sąjunga buvo gana keistoka - organizacija turinti įstatus ir valdybą be narių. Žinoma, tik formaliai narių nebuvo, o pagal idėją nariais buvo laikomi visi Lietuvos aklieji. Įdomi organizacija ir įdomus egzistavimas, bet pradžia, didelės veiklos pradžia! Per antrąjį suvažiavimą ši įdomi ir gana veikli organizacija iširo, o paskui valdžios ir buvo panaikinta. Lietuvos aklųjų sąjunga išnyko, bet jos veikla, darbai neišnyko. 1931 m. buvo įkurta Lietuvos akliesiems globoti draugija, kuri į savo rankas perėmė ir Aklųjų sąjungos turtą, ir veiklą, todėl darbas aklųjų labui nenutrūko, nepasibaigė, tik kito pobūdžio pasidarė. Pačių aklųjų šioje draugijoje nebuvo, o ir būti nebuvo kam - P. Daunys, kaip maištininkas, buvo į šalį nustumtas, kiti tokiam darbui dar nebuvo subrendę. Vieną kitą šiek tiek tinkamą tik Aklųjų institute tegalėjai surasti. Joks instituto globotinis išsilavinusiai draugijos ponijai netiko. Iš tikrųjų aklieji draugijoje ir reikalingi nebuvo - juk draugija akluosius globojo. Ši organizacija jau devynerius metus egzistavo, aklųjų sąjunga - tik ketverius. Tada prasidėjo penkerių metų tarpuvaldis, po kurio buvo įkurta Lietuvos aklųjų draugija. Tas 18 metų nuo pirmojo aklųjų suvažiavimo iki Aklųjų draugijos įkūrimo buvo su trūkinėjimais - trūkinėjo organizacija, o pradėta veikla aklųjų labui ir pačių aklųjų veikla nenutrūko. Tik gaila, kad smarkiai neišsiplėtojo. Visa tai, kas iki tol buvo sukurta, kas nuveikta, ir perėmė Aklųjų draugija, įsikūrusi 1944 m. Ši organizacija buvo kitokia. Ji daug kuo skyrėsi nuo anų dviejų pirmųjų. Galima teigti, jog tokios būtų troškęs ir P. Daunys anais 1930 m. P. Dauniui tada jokios įkurti nepavyko, nors atrodytų - galėjo, tik kažką padarė ne taip. Klausimas tik, kaip ji būtų galėjusi egzistuoti netekusi energingų ir veiklių reginčiųjų. Subrendusių aklųjų organizaciniam darbui nebuvo. Visai kitokia padėtis buvo, kai Aklųjų draugija įsikūrė. Institutas jau buvo išugdęs būrį jaunuolių, kurie galėjo imtis ir ėmėsi draugijos organizacinės veiklos. Buvo gabių ir mažiau gabių, bet tokios padėties, kad vieną pašalinus nieko nebeliktų, nebebuvo. Tai patys didžiausi buvusių organizacijų veiklos vaisiai. To meto jaunuoliams teko susidurti su ideologijos dalykais. Dirbti, veikti, rodos, galimybių atsirado, bet ideologija buvo svetima. Vis dėlto nugalėjo protas ir noras gyventi užsidirbant duoną sau ir savo šeimai, turimai ar būsimai, esamai ar būsimai. Ir to meto aklieji išnaudojo visas galimybes organizacijai kurti ir jos veiklai plėsti. Gyventi, veikti, savimi pasirūpinti buvo pakelti visi Lietuvos aklieji. Ir taip vyksta jau 57 metus. Prieš 11 m. laikai pasikeitė. Pasikeitė ir į gera, ir į bloga. Lietuva tapo laisva, bet pašlijo ekonomika, pablogėjo socialinė padėtis. Visuomeniniai aklųjų pasiekimai išliko. Daugelis to nemato ir negali matyti, nes yra susirūpinę savo lizdeliu, savo gerove ir tai natūralu. Visur ir visada mažai dalelei žmonių terūpi platūs visuomeniniai dalykai. Dabar turbūt yra be galo svarbu tuos visuomeninius laimėjimus išsaugoti, net praplėsti. Tokių galimybių yra ir jų nemažėja.
Reikia dar pasakyti, kad Aklųjų draugija 1989 m. buvo pavadinta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Tarytum ir grįžo anas senasis organizacijos pavadinimas, papildytas žodžiu "silpnaregių". Dėl pavadinimo pakeitimo niekas nepasikeitė, tik silpnaregiai buvo įteisinti. Jų dabar sąjungoje yra bene šešis ar net septynis kartus daugiau negu aklųjų. Šito dalyko prie Aklųjų organizacijos laimėjimų nepridėsi. Taip jau atsitiko ir tiek. Medicina, žmonių išprusimas, gyvenimo sąlygos - viskas lėmė. Tad kokia ateitis? Burti neverta - pagyvensime, pamatysime... Per kitą sukaktį ir ši diena geriau atsivers. O dabar nepamirškime tų, kurių veiklos dėka esame į visuomenę išėję, o kad taip yra atsitikę, abejoti netenka. Dabar rūpesčiai kitokie, ir daug didesnės ir geresnės integracijos siekiame, nes esamos per maža. O tada - tais 1926 - juk nieko nebuvo. Todėl pirmojo Lietuvos aklųjų suvažiavimo 75-metis ir yra pačių aklųjų bei aklųjų labui prasmingos veiklos gražus jubiliejus.
