Tu nevisai teisus tiger dreamer. Aš ir kiti dalyviai, ankščiau bijoję atverti buto duris, dabar drąsiai vaikštome po miestą, net vykstame į kitus miestus svečiuotis, esame žymiai aktyvesni, drąsesni ir neužsisklendę o bendraujantys. Taip, brailio per tą laiką neišmoksi, bet jau žinosi ko tu nori ir beliks truputi pasistengti pačiam.
Ten aš gavau gerą nuotaiką, drąsos, optimizmo, draugus. Ir svarbiausia kad dar labiau džaugiuosi gyvenimu!
O dėl laiko trukmės visiškai pritariu -kiek tie mokymai betruktų visvien būtų mažai :-)

nu neblogai, neblogai... neseniai netekusiems regėjimo tokie projaktai iš tikro reikalingi, bet yra du minusai.
1. jie pertrumpi kad ką nors spėtum iš tikro įsisavinti, gauni tik pirmąsias, labai jau paviršutiniškas žinias.
2., nors ir išvažiuoji kitoks, tikintis savimi, savo ateitimi, bet projaktas baigėsi pinigėliai sunaudoti ir tu vėl lieki likimo valiai. ir tie sparnai, tas įgautas pasitikėjimas greitai niekieno nepalaikomi išgaruoja. užsimiršta ir gautos pirmosios žinios nes jas gilinti dažniausiai nesudaromos galimybės ar neužtenka rįžto.

Ačiū Severina, parašei teisybę. Tikrai degu laukdamas tos savaitės Vytury, kai vėl išgirsiu draugiškus balsus...