Man asmeniškai pats terminas „apžiūra“ taip senamadiškai skamba... Komisijai turėjo būti tikrai nelengva, aš manau, kad išvis neįmanoma lyginti ir vertinti tradicijas turinčius prieš keliolika ar keliasdešimt metų susikūrusius sceninius rūbus, instrumentus turinčius kolektyvus ir neseniai ar naujai susibūrusius mėgėjus, kartais net vadovo neturinčius. Kam dar ta komisija, juk ir taip aišku, kad Šiauliuose visada nugalėtojais bus Kelmiškiai.
Juk svarbiausia kad neįgalūs žmonės susiburtų, bendrautų, tobulėtų, realizuotų save, taip, kaip jiems pavyksta.
Kai atsiranda dideli prizai, ne paslaptis, kad gudrūs vadovai pasikviečia stipresnių balsų, gabesnių atlikėjų iš šalies. Deja, tai ir aklieji bei silpnaregiai pastebi...
Jei renginys vadinasi festivalis ar ne smagiau būtų suorganizuoti smagią šventę – susitikimą žmonėms, kad galėtų vieni su kitais pabendrauti, vieni kitų paklausyti, kas dar mato – pažiūrėti, o ne konkuruoti ir kautis kovoje, kurios sąlygos dėl įvairių priežasčių labai nevienodos?

Komisijai tikrai stipriai trūksta objektyvumo, jei prizinę vietą laimėjo kolektyvas, kurio sudėtyje tik 14% silpnaregių.
Ar po festivalio komisijos nuomonė pasikeitė, nes trečioji vieta Šiauliuose buvo lyg ir ne Radviliškio kolektyvui pripažinta.