Praėjusiame „Mūsų žodžio“ numeryje jau pasakojome apie jubiliejų šventusios Lietuvos audiosensorinės bibliotekos (LAB) skaitytojų simultaną su šachmatų didmeistre Viktorija Čmilyte-Nielsen. Po simultano bendravimą su V. Čmilyte-Nielsen pratęsėme kita – pokalbio – forma. Su žurnalo skaitytojais pašnekovė dalijasi mintimis apie savo, šachmatininkės, kelią, svarbiausias varžybas, apsisprendimą dalyvauti politikoje. Dėkojame gerbiamai Viktorijai, dalijamės jos interviu, linkime malonaus skaitymo ir gyvo susidomėjimo karališku žaidimu – šachmatais! 

– Savo pomėgius, gyvenimo scenarijus paprastai atsinešame iš vaikystės. Esate minėjusi, kad šachmatais pradėjote žaisti anksti. Kaip jie atėjo į jūsų gyvenimą – paskatino aplinka, tėvai? O gal patys nusprendė už dukrą, kuo ji turėtų užsiimti? 

– Žaisti šachmatais išmokė tėtis. Gana anksti, kai buvau ketverių. Rimčiau žaisti pradėjau sulaukusi šešerių metų. Tėtis nuvedė į Šiaulių šachmatų klubą. Patiko, jame ir likau. Kiek pati prisimenu, šachmatais labai domėjosi mano tėvai. Jiems buvo žinoma legendinės šachmatininkės iš Vengrijos Juditos Polgar šeimos patirtis. Laslo ir Klara Polgarai turėjo tris dukteris – Suzaną, Sofiją ir Juditą, visos trys anksti vaikystėje pradėjo žaisti šachmatais, visos trys tapo vienomis stipriausių šio žaidimo atstovių. Šachmatų pasaulyje ir už jo ribų plačiausiai žinomas Juditos Polgar vardas, bet ir kitos dvi seserys savo metu buvo labai stiprios šachmatininkės. Mūsų šeima irgi puoselėjo svajonę, kad seserų Polgar pavyzdžiu galėčiau mokytis žaisti šachmatais ir aš, bet jokiais būdais nebuvau verčiama tai daryti jėga. Šachmatai man patiko nuo pat pradžių, todėl ir likau. Nuo septynerių metų pradėjau dalyvauti Lietuvos čempionatuose, kitose varžybose. 

– Prievartos nebuvo, bet Polgarų šeimos pavyzdys darė įtaką? 

– Sakyčiau taip, Polgarų pavyzdį, kiti jį vadina intelektualiniu eksperimentu, mano tėvai žinojo. Iš jų mano šeima perėmė nuostatą: reikia stengtis žaisti su kuo stipresniais varžovais, tai padeda jaunam šachmatininkui sparčiau augti. Dar vienas dalykas: mergaitės neturi žaisti tik su mergaitėmis. Polgarų šeimos supratimu, vaiką reikia apsupti stipriais varžovais, kad jis greičiau tobulėtų. Mergaitei dalyvaujant turnyruose kartu su berniukais, profesionaliai augama greičiau. Paprasta nebuvo, teko išlieti ir ašarų, bet pats principas buvo teisingas: mesti iššūkį kuo stipresniems varžovams ir iš to mokytis. 

– Vienas pirmųjų Jūsų trenerių buvo Jūsų tėtis. Kaip jis treniruodavo? Šeimoje turbūt nėra lengva būti ir tėčiu, ir reikliu mokytoju? 

– Labiau įvedė į šachmatų pasaulį nei buvo treneris. Tėtis – pirmasis mano varžovas. Labai gerai, kai šeimoje yra žmogus, tėtis, brolis, senelis, su kuriuo gali pažaisti, o dar geresnis jausmas, kai tą žmogų pradedi aplošti. Greitai tobulėdama, prieš tėtį pradėjau laimėti vis dažniau. Tai buvo dar vienas stimulas į šachmatus žiūrėti rimtai. Vėliau, ruošdamasi mergaičių Europos, pasaulio čempionatams, su tėčiu žaisdavau nežiūrėdama į lentą. Jau buvau už tėtį stipresnė, todėl jis susistatydavo šachmatus ant lentos ir žiūrėdavo, o aš žaisdavau atmintinai. Labai gera treniruotė, lavėja lentos jutimas, intuityvus matymas. 

– Šioje vietoje norėčiau prisiminti kitą atvejį. Dabar jau garbingo amžiaus silpnaregė šachmatininkė Irena Skierutė pasakojo, kaip prieš daugelį metų, jaunystėje, brolis į namus atsivedė draugą, mokantį žaisti šachmatais. Pasiūlė pažaisti ir jai. Irena žaidė nežiūrėdama į lentą, virtuvėje skusdama bulves, ir vis tiek sugebėjo laimėti. 

– Žaisti be lentos tarp šachmatininkų nėra retas atvejis. Tačiau nutikę vaikystėje, tokie dalykai įsimena ilgam ir gali padėti siekiant šio žaidimo aukštumų. 

– Anksti pradėjote dalyvauti tarptautinėse varžybose. Kaip tos varžybos, kelionės į kitas šalis atrodė vaiko, vėliau – paauglės akimis? 

– Sutapo, kad pirmosios mano tarptautinės varžybos ir pirmieji išvažiavimai į užsienį buvo tuojau po Nepriklausomybės paskelbimo. Šachmatininkai buvo vieni pirmųjų, gavę galimybę varžybose dalyvauti kaip nepriklausomos Lietuvos atstovai. Pirmasis mano tarptautinis čempionatas 1992 metais Vokietijoje, didžiulis įspūdis apskritai išvažiuoti į kitą šalį, žaisti su Lietuvos vėliava. 1993 m. tapau Europos mergaičių čempione, į Lietuvą parvežiau auksą. 1995 m. Brazilijoje tapau Pasaulio mergaičių čempione. Toji pergalė Lietuvoje sulaukė didelio atgarsio, buvau apdovanota valstybiniu ordinu kaip viena jauniausių tokį pasiekimą parodžiusių sportininkių. Šachmatai tuomet sulaukdavo daug visuomenės, politikų dėmesio, tai buvo pirmosios nepriklausomos Lietuvos sporto pergalės. Buvo stipri motyvacija žaisti, treniruotis, sunkiai dirbti toliau. Grįžtant prie jūsų klausimo, jau pati kelionė į Braziliją, į kitą pasaulio kraštą, neįtikėtinas įvykis. Galimybė išvykti, pamatyti pasaulį, žaisti su tolimų žemynų atstovais labai praplėtė bendrą akiratį, paskatino mokytis kalbų. 

Dalyvaujant varžybose užsienyje, buvo ir ganėtinai „egzotiškų“ patirčių. Jaunesni skaitytojai sunkiai įsivaizduoja, kad 1992–1995 metais į varžybas dažniausiai vykdavome autobusais, dėl lėšų trūkumo kooperuodavomės su latviais ar lenkais. Prancūzijoje, netoli Paryžiaus, Eurodisneilende, 1995 m. vyko Pasaulio vaikų greitųjų šachmatų čempionatas. Vaikui, augusiam Lietuvoje, tai buvo svaiginanti, žodžiais sunkiai nusakoma galimybė, tačiau kelionė klostėsi ypač dramatiškai. Berods Vokietijoje ar Prancūzijoje tuo metu vyko streikai, transportas vėlavo. Varžybos vyko dvi dienas, jeigu pavėluoji, prasideda be tavęs – vėluojančių dalyvių niekas nelaukia. Atvykome nemiegoję likus porai valandų iki čempionato pradžios. Nepaisant to, čempionatas man susiklostė ypač sėkmingai: iš 9 galimų, surinkau 9 taškus ir tapau pasaulio greitųjų šachmatų mergaičių čempione. Tiktai vakarais eiti į atrakcionus jau nebelikdavo jėgų, norėjosi kristi į lovą ir gerai išsimiegoti. 1995 metai man buvo ypač sėkmingi: Brazilijoje tapau pasaulio mergaičių klasikinių šachmatų, o Paryžiuje – greitųjų šachmatų čempione. 

Dalyvaudami tarptautinėse varžybose, dažnai neturėdavome gerų finansinių galimybių, bet jas kompensavo entuziazmas ir džiaugsmas, kad galime dalyvauti ir laimėti. Nuo 1996 metų pradėjau žaisti suaugusiųjų varžybose už Lietuvos rinktinę. Tapau viena jauniausių žaidėjų, kada nors žaidusių šachmatų olimpiadose. Pirmojoje suaugusiųjų olimpiadoje žaidžiau būdama trylikos. Atsakomybė – dar didesnė. Viena yra žaisti su vaikais, visai kita – su suaugusiais ir atstovauti savo šaliai. 

– Kaip treniruodavotės, ruošdavotės varžyboms, kas buvo jūsų treneriai? 

– Turėjau daug puikių trenerių, kai kurie jų buvo iš Šiaulių, kiti – iš Vilniaus. Kai įžengiau į suaugusiųjų šachmatų pasaulį, pradėjau dirbti su Gediminu Rasteniu. Su Gediminu mūsų bendradarbiavimas tęsėsi ilgiausiai. Jis buvo šalia visų svarbiausių varžybų metu – dalyvaudavo fiziškai arba padėdavo iš namų, susiskambindavome telefonu. Dar buvo Viktoras Gavrikovas, šachmatininkas iš Moldovos, didelę dalį gyvenimo praleidęs Lietuvoje, Vilniuje. Turėjau daug puikių trenerių, o svarbiausia – jie nesisavino mano pergalių, noriai ir dosniai dalijosi jomis su kitais treneriais – neprieštaraudavo, kad, pasiekus tam tikrą lygį, ateitų kiti žmonės. Tobulėjant tai gana svarbu. Svarbu neužstrigti tiktai vieno tipo treniruotėse, prie vieno žaidimo stiliaus. 

– Kai pats dalyvaudavau šachmatų varžybose, po pralaimėtos partijos vyrukai paprastai eidavo parūkyti, panelės apsiverkdavo. Ar teko ir jums po partijos nuvarvinti kokią ašarėlę? 

– Teko ir ne kartą. Pralaimėjimas šachmatuose yra skaudus dalykas. Kai kas iš senųjų čempionų, aprašinėdami emocijas, kai matai kad partijos baigtis jau žinoma, tai vadina net „mažąja mirtimi“. Laimėti mėgsta visi, su pralaimėjimu susidoroti būna sudėtinga, ypač jeigu tas pralaimėjimas patiriamas svarbiame turnyre ir nuo pergalės priklauso tavo užimama vieta, arba kai rezultatas yra labai nelogiškas: visą partiją žaidi tvarkingai, spaudi varžovą, turi nedidelę persvarą, atsisakai siūlomų lygiųjų ir galų gale padarai lemtingą klaidą ar kažką pražiopsai. Pora valandų po pralaimėtos partijos būdavo labai sunkios, nesinorėdavo su niekuo bendrauti, tik užsidaryti viešbučio kambaryje ir paliūdėti. Vėliau stengdavausi save ištraukti iš šitos negeros būsenos. Šachmatų turnyre, jeigu ta pralaimėta partija nėra paskutinė, turi suimti save į rankas ir ruoštis naujai partijai. Sėdi prie lentos ir viskas prasideda nuo pradžių. Gebėjimas susitvarkyti su pralaimėjimais yra labai svarbu. Pergyventi dėl pralaimėjimo yra normalu ir gal net truputį sveika, bet pergyventi lygiai tiek, kad kitą dieną nesutrukdytų susikaupti ir žaisti toliau. 

– Jūsų, kaip šachmatininkės, pasiekimus galima nesunkiai rasti visose „vikipedijose“, enciklopedijose, dalį jau paminėjote kalbėdama apie ankstyvąjį savo kelią. Kurie pasiekimai ir rezultatai yra svarbiausi Jums pačiai? 

– Jeigu ne pagal chronologiją o pagal reikšmę, tai pirmiausia 2011 m. tapau Europos moterų čempione. Negaliu nepaminėti, kad iki tol tris kartus buvau Europos moterų vicečempionė. Iki aukso pritrūkdavo labai nedaug, vos žingsnelio ir pagaliau 2011 m. tą žingsnelį pavyko nužengti. Jutau didelį pasitenkinimą, sau ir kitiems įrodžiau, kad galiu pasiekti maksimalų rezultatą. Pasaulio moterų čempionate buvau patekusi į pusfinalį, 2006 m. iškovojau bronzą. Du kartus tapau Lietuvos vyrų atvirojo šachmatų čempionato nugalėtoja, pirmą kartą 2000-aisiais, būdama šešiolikos. Aišku, vaikų varžybos, 1993 m. tapau Europos, 1995-aisiais pasaulio mergaičių čempione. 

– Ką reiškia būti šachmatų profesionalu: kiek valandų prie šachmatų lentos per dieną, dienų per savaitę, savaičių per metus? 

– Būti šachmatų profesionalu reiškia šachmatus traktuoti kaip savo darbą. Tai yra darbas, tačiau jo specifika tokia, kad ant savo galvos neturi jokio viršininko. Aišku, iš pradžių būna treneris, yra varžybų grafikas, bet tuo pat metu esi pats sau šeimininkas. Pats nusistatai savo dienotvarkę, kada treniruojiesi, o gal tuo metu ilsiesi? Čia yra ir didelis malonumas, ir kartu sunkumas. Visi mes norime dirbti be nurodymų, o taip, kaip patinka patiems, bet kartu reikia ir didelės vidinės disciplinos, kad tinkamai suplanuotum laiką, rinktumeisi treniruotes, o ne kitą tau patinkančią veiklą. Labai disciplinuotai treniravausi iki 17–18 metų: kasdien turėdavau bent po vieną treniruotę. Mokyklą lankiau laisvu grafiku, paprastai treniruodavausi apie tris valandas ryte ir tiek pat po pietų. Vėliau tokių griežtų laiko rėmų jau nebuvo. Būdama aštuoniolikos ištekėjau, susilaukiau pirmojo sūnaus, o kiekviena moteris, auginanti kūdikį, pasakys, kad jokio griežto grafiko čia būti negali. Ypač pirmaisiais mėnesiais, kai viskas atrodo tarsi kokiame rūke. 

Šachmatų treniruotės gali būti labai įvairios: šiais laikais – žaidimas internetu, žaibo partijos, jos irgi lavina šachmatininko vaizduotę, šachmatų knygos. Nebūtina visada prieš save turėti šachmatų lentą, vartai knygą, analizuoji diagramas, padėtį įsivaizduoji mintyse. Galvojimas apie savo paties padarytas klaidas, jų aptarimas irgi gali būti treniruotė. Taip pat uždavinių sprendimas, partijos pabaigų analizavimas. Visa tai pasakoju todėl, kad nesusidarytų įspūdis, jog šachmatų treniruotė yra vien tik dviejų partnerių sėdėjimas prie lentos ir žaidimas. O šiaip jau, profesionalai šachmatininkai apie šachmatus galvoja visą laiką: kai žaidžia ir kai nežaidžia. Nėra taip, kad savaitę ar dvi atostogauji ir negalvoji visai: seki vykstančias varžybas, kaip žaidžia kiti šachmatininkai, gal pamatysi kokią nors įdomią idėją, gal patvirtinsi ar paneigsi savo spėjimą – bet kokiu atveju apie šachmatus galvoji nuolat. Jaunystėje, kai žaidžiau profesionaliai, dar nebuvo atėjusi kompiuterių era. Kompiuteriai, šachmatų programos jau buvo, bet ne taip visuotinai naudojamos kaip dabar. Kompiuterių programų amžiuje darbas su šachmatais yra dar kitoks. Programos labai padeda, sutaupo daug laiko, bet kartu sunkiau prisiversti galvoti prie lentos pačiam. Sunkiau rasti naujų idėjų. Mažiau kūrybos, daugiau juodo kalimo, žaibo partijų. 

– Ar būdavo taip, o gal nebūdavo, kad šachmatus norėdavote pamiršti, bet jie vis tiek „sėdėdavo“ galvoje? Ar savo partijas sapnuodavote? 

– Sapnuodavau. Kartais būdavo sunku užmigti, ypač po pralaimėtos partijos. Ramybės neduodavo mintys, kaip galėjau padaryti tokią nesąmonę? Kaip nesugebėdavau laimėti kiaurai laimėtos partijos arba kaip sugebėjau pralaimėti, nors buvo visiškos lygiosios? Tokių naktų būdavo. Ar norėdavau šachmatus mesti arba negalvoti apie juos visiškai? Ne, nenorėdavau. Šachmatai buvo mano gyvenimas. Jie padėjo pamatyti pasaulį, patirti daugybę įdomių dalykų. Buvo daug prasmingo bendravimo, draugysčių. Pati buvau šachmatų pasaulio dalimi. 

– Levas Tolstojus yra išsakęs maždaug tokią mintį: laimėtojas, pradėdamas karą, jau žino, kad laimės, pralaimėtojas pradeda, o tada galvoja, kaip jį užbaigti. Perfrazuojant ir pritaikant šachmatams, laimėtojas, sėsdamas žaisti, žino, kad laimės, su pralaimėtojais nutinka visaip... Ar dalyvaudama aukščiausio lygio varžybose žinojote, kad nugalėsite, ar pasitikėdavote savimi? 

– Šachmatuose psichologijos yra nepaprastai daug. Partija vyksta tarp dviejų žaidėjų, kurie sėdi vienas priešais kitą, vienas kitą mato, tyrinėja. Varžovo kūno kalba spinduliuoja pasitikėjimą arba priešingai, nepasitikėjimą, abejonę. Pradedi jausti kito žmogaus nuotaiką. Varžovas tuo pat metu tampa vos ne tavo partijos bendraautoriumi. Gali būti ir taip, kad kyla didelis priešiškumas, o kitais kartais žaidi su žmogumi, kuris tau atrodo visiškai simpatiškas. Aišku, nori laimėti. Varžovas irgi nori laimėti. Būna, kad prieš partiją, prieš varžybas kažin kokiu šeštuoju pojūčiu jauti, bus gerai ar nelabai gerai. Ar tuo metu esi gerai nusiteikęs, ar ne pernelyg jaudiniesi? Jaudulys, adrenalinas šachmatuose, kaip ir kiekviename kitame sporte, yra reikalingas, bet per daug jaudulio žmogų paralyžiuoja. Pasitikėjimas savimi labai svarbu, abejonė dažnai pakiša koją, bet gali pakišti ir per didelis pasitikėjimas. Žvelgiant į pasaulio čempionus ar kitus didžiuosius šachmatininkus, geriausiai sekasi tiems, kas tvirtai tiki savimi ir lengvai nepasiduoda: žaidžia iki paskutinio, geba kovoti ir pernelyg daug neužsiima savigrauža. Partijos metu dažnai žaidėjas padaro kokią klaidą. Jeigu ta klaida nėra fatališka, nieko baisaus. Pradėsi galvoti apie klaidas, negalėsi suvaldyti minčių, tęsti partijos. Šachmatuose daug lemia atkaklumas, gebėjimas gerus sprendimus daryti ėjimas po ėjimo. Tai ir yra tikrasis meistriškumas. Nebūna taip, kad vos užmetęs akį į partiją, matai geriausius ėjimus. Talentas yra ir „išsivynioti“ iš sudėtingų padėčių. 

– Minėjote, kad varžybose Lietuvoje teko susitikti ir su neregiais šachmatininkais. Gal prisimenate su kuo, ką galite pasakyti apie jų žaidimą? 

– Esu ne kartą žaidusi su Anatolijumi Kuvšinovu, dabar tiksliai nepamenu, gal net tame 2000 m. vyrų čempionate, kurio nugalėtoja tapau. Mūsų partijos su Anatolijumi visada buvo labai atkaklios, sudėtingos. Vaikystėje prieš jį esu ir pralošusi. Vėliau esu kelias partijas laimėjusi, bet svarbiausia, kad tai yra aukšto meistriškumo žaidėjas, su kuriuo varžytis visada būdavo labai įdomu. 

– Ar teko prie lentos susitikti su dabar jau amžiną atilsį Borisu Rosicanu? 

– Kiek prisimenu, su juo nežaidėme, bet bendravome labai maloniai. Teko žaisti jo organizuotose varžybose ar kituose renginiuose. Buvo didelis šachmatų entuziastas ir šiaip visada linksmas, geros nuotaikos. Matei, kad žmogus mėgaujasi tuo, ką daro. 

– Pereikime prie šachmatų hierarchijos korifėjų: pažįstate ne vieną pasaulio čempioną, eksčempioną ar pretendentą į šį titulą. Su kuriais teko bendrauti artimiau, ką galite apie juos pasakyti kaip apie žmones? 

– Nelabai daug, bet esu bendravusi su Gariu Kasparovu. Daugiau jau tada, kai susitikdavome kaip politikai. G. Kasparovas visada buvo megažvaigždė, apsuptas gerbėjų, sekėjų, norinčių su juo nusifotografuoti, gauti parašą. Dabar jis irgi plačiai žinomas kaip vienas iš demokratinės Rusijos atstovų. Nesvarbu, kokio dydžio salė, kokio dydžio auditorija, jis visada yra ryškiausias žmogus savo aplinkoje. Šachmatininkai, kaip ir visi žmonės, labai skirtingi: G. Kasparovas charizmatiškas, spinduliuojantis idėjas ir energiją, indas Višvanatanas Anandas, irgi buvęs pasaulio čempionas, ramus, santūrus, labiau introvertiško tipo žmogus. Tenka bendrauti ir su Magnusu Karlsenu, nes mano vyras, Peteris Nielsenas, yra jo konsultantas. Magnusas yra naujosios kartos megažvaigždė. Kaip kažkada R. Fišeris, vėliau G. Kasparovas, Magnusas sugebėjo šachmatus iškelti į pasaulinį lygį dėmesio prasme. Atpažįstamas kaip šachmatų veidas, žinomas toli už šachmatų pasaulio ribų. Jo dėka tiek Norvegijoje, tiek kitose šalyse, kuriose šachmatai anksčiau negalėjo pasigirti rodomu dėmesiu, staiga tapo labai populiarūs. Suprantama, daug prisidėjo socialiniai tinklai, „Youtube“. Nesuvaidintos emocijos po pralaimėjimo ar laimėjimo – visa tai galime stebėti realiu laiku. Vis dėlto esminis dalykas, jungiantis minėtus šachmatininkus, yra tai, kad jie visi labai stiprios asmenybės. Labai mėgsta varžytis – sportininkai savo prigimtimi. Greitos reakcijos, aštraus proto žmonės, su dideliu humoro jausmu. Turi gerą iškalbą, nors iškalba šachmatininkui nėra būtina. Partijos metu reikia tylėti, o ne kalbėti, bet, ko gera, iškalba, gebėjimas sklandžiai dėstyti mintis, yra vienas iš aukšto intelekto žmonių bruožų. 

– Dar norime klausti apie Peterį Nielseną. Kaip jis bendradarbiauja su M. Karlsenu? 

– Peteris jau gerokai daugiau nei dešimt metų gyvena Lietuvoje, bet taip susiklostė, kad pagrindinis jo darbas yra būti M. Karlseno sekundantu. Kartu su Magnusu jie yra laimėję ne vieną pasaulio čempionatą. Peterio darbas yra lydėti Magnusą į varžybas, padėti jam ruoštis. Peteris yra kvalifikuočiausias šachmatų sekundantas, nes iki darbo su Magnusu jis buvo kito pasaulio čempiono, V. Anando, sekundantu. Čia reikėtų paaiškinti, kuo skiriasi treneris nuo sekundanto. Treneris yra mokytojas, tiktai sporte. Treneriai reikalingi vaikams, jaunimui, šachmatininkams, siekiantiems didesnio meistriškumo. Vieną dieną toks šachmatininkas tampa pasaulio čempionu – koks treneris ir ko dar gali jį išmokyti? Nėra tokio trenerio, nes jis turėtų žaisti geriau nei pasaulio čempionas. Kalbame apie sekundantus, žmones, esančius čempiono ar pretendento komandos nariais, padedančius jam ruoštis varžyboms, analizuojančius varžovų partijas, ieškančius naujų idėjų ir patariančius žaidėjui. Atsiradus šachmatų programoms, sekundantai daug dirba su jomis. 

Kitaip sakant, sekundantai yra žaidėjo pagalbininkai, atliekantys didelę dalį „juodo“ darbo. Kartu sekundantas yra žmogus, gerai išmanantis psichologiją, padedantis geriau suprasti savo atstovaujamo žaidėjo oponentą. Peteris kaip tik yra toks Magnuso pagalbininkas. 

– Turite keturis sūnus, koks jų santykis su šachmatais? 

– Moka žaisti visi. Visi yra žaidę varžybose. Jeigu kalbėsime apie du vyresniuosius, tai jiems niekada nebuvo noro žaisti profesionaliai – šachmatai yra tiesiog hobis. Jauniausias sūnus treniruojasi, dalyvauja varžybose. Didelių ambicijų dėl šachmatų šeimoje neturime. Esu tiesiog įsitikinusi, kad šachmatai yra naudingas žaidimas, padedantis vystyti tam tikrus gebėjimus, mokantis sukaupti dėmesį, galvoje susidėlioti sprendimų priėmimo algoritmus. Šachmatus visada palaikau, bet sūnų neverčiau rinktis profesionalo kelio. Kaip ir kiekvieno profesionalo kelias, jis yra pakankamai sudėtingas. Kad jį rinktumeisi, turi ne tik mylėti šachmatus, bet jiems skirti visą savo gyvenimą. 

(Bus daugiau) 

Nuotrauka: Su pasaulio čempionu M. Karlsenu vienoje komandoje 2011 m. / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio ir šiek tiek iš kairės užfiksuota prie stalo su padėta šachmatų lenta sėdinti V. Čmilytė-Nielsen su M. Karlsenu. Priešais juos nuotraukos kairėje sėdi moteris šviesiais už nugaros susuktais plaukais ir vyras trumpais tamsiais plaukais. Aplink vaikštinėja ir dairosi žmonės, operatorius reguliuoja jam virš galvos esančią filmavimo kamerą. Nuo fone esančio veidrodžio atsispindi žmonės. Maždaug nuotraukos viduryje sėdinti Viktorija vilki tamsią palaidinę ir švarką, ant kurio pečių krenta šviesių plaukų galiukai. Jauna moteris primerktomis akimis žvelgia į priešininkus ir plačiai šypsosi pravertomis lūpomis. Draugiška šypsena išryškina skruostus, žvilgsnis atrodo šiltas. Greta nuotraukos dešinėje prie stalo kampo sėdintis Magnusas vilki šviesius marškinius ir tamsų švarką bei mūvi tamsius džinsus. Jo purūs tamsūs plaukai trumpai kirpti. Į priešais esančią komandą žvelgiantis veidas kreivai šypsosi pravertomis lūpomis ir, atrodo, spinduliuoja užtikrintumą. Ant stalo stovinti šachmatų lenta laukia, kol pasibaigs kalbos ir prasidės žaidimas.