Šiais metais Lietuvos audiosensorinė biblioteka (LAB) mini 60-ąjį jubiliejų, o viena proginių iniciatyvų tapo ekskursijų po Lietuvos neregių rajonus ciklas. Šie unikalūs kvartalai plačiajai visuomenei tebėra menkai pažįstami, nors būtent buvusiuose Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) gamybiniuose mokymo kombinatuose užgimė garsinės knygos formatas. 

Gegužę ir birželį tyrinėjome 5 didžiųjų miestų neregių rajonus: lankėmės cechuose, aktų salėse, slėptuvėse, daugiabučių laiptinėse, koplyčioje, susipažinome su kombinatų produkcija ir garsinės knygos raida. Kadangi ne visi galėjo dalyvauti ekskursijose, „Mūsų žodyje“ dalinamės įdomiausiais atradimais. Nepažadu akademinio nuoseklumo – veikiau mėginsiu atskleisti dalį įsimintiniausių objektų ir faktų. Keliaukime! 

Ypatingas Kauno sluoksnis 

Ruošdamasis 5 didžiųjų miestų ekskursijoms išsyk jutau, kad Kaune ji bus ypatinga. Kodėl? Ogi todėl, kad tai vienintelis miestas, kuriame pavyko atverti dar vieną istorinį sluoksnį – tarpukarį. Skaitytojai galėtų pasiginčyti ir sakyti, kad Vilniuje neregių veikla taip pat vyko tiek minėtu periodu, tiek XX a. pradžioje. Vis dėlto plati sostinės geografija lemia, kad „Skroblynė“, kurioje sutelkti svarbiausi mūsų aptariamos temos objektai, yra gerokai per toli nuo Senamiesčio, Antakalnio ar Basanavičiaus gatvės – tad ten pėsčiomis per ekskursiją nukakti nėra jokių šansų – nebent paminėti žodžiu ir aplankyti mintimis. Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje apskritai tenka kalbėti tik apie pokarį. O štai Kaune smetoninės Lietuvos sluoksnis – čia pat, pasiekiamas ranka. 

Logiška, kad ekskursiją pradėjome nuo Prano Daunio ugdymo centro (PDUC), istoriškai žinomo kaip Kauno aklųjų institutas (KAI). Nors 1928 m. pirmieji mokiniai dar tenkinosi kukliais mediniais trobesiais, netrukus veikla įsibėgėjo, įstaigą ėmė lankyti ministrai ir prezidentas, stiprėjo finansavimas. Kulminacija tapo 1937 m. iškilęs naujas pastatas, spaudoje iškilmingai vadintas „rūmais“. Man įspūdį paliko tai, kad instituto statybai buvo rengiamas konkursas ir jį laimėjo architektas Stasys Kudokas. Tai „stambaus kalibro“ vardas, vienas iškiliausių lietuvių modernizmo kūrėjų. Šis faktas liudija, kad KAI galėjo sau leisti samdyti ne studentą, o rimtą, patyrusį projektuotoją. Kudoko darbų portfelyje puikuojasi tokie pastatai kaip Karininkų ramovė, kino teatras „Daina“, Šančių gimnazija ir daug kitų pastatų, tarp jų ir garsi Stasio Kudoko vila (kurioje net galima apsistoti!). Drauge su ekskursantais pasinaudojome unikalia proga apsilankyti instituto pastate. Galėjome gyvai pamatyti klases, koridorius, valgyklą ir kitas erdves, kurios aprašomos, kaip aš sakau, kone visų Lietuvos aklųjų draugijos „žvaigždžių“ memuaruose. Gėrėjomės ir architekto sprendimais, pastatą pavertusiais patogiu ir saugiu mokiniams. Pavyzdžiui, koridorių sienos užapvalintos – lakstantiems vaikučiams šitaip tikrai sumažėjo tikimybė atsitrenkti ir susižeisti į kokį statų mūrinį sienos kampą... Lubų ir sienų sandūros taip pat užapvalintos – tai turėjo pagerinti oro cirkuliaciją. Nors dabar jau tuščios, bet išliko nišos, kuriose kadaise buvo įtaisyti geriamojo vandens čiaupai (vietiniai juos vadino tiesiog „fontanėliais“). 

Išėję į lauką darsyk įdėmiai apžiūrėjome pastatą. Beje, jis yra renovuotas ir apšiltintas – tai girdisi pabeldus į sieną – dusliai skamba putplastis. Laimei, renovuojant pastatą buvo išsaugoti visi svarbūs architektūriniai elementai, tad jis atrodo praktiškai taip pat, kaip ir 1937-aisiais. Man pačiam iš pradžių buvo keista, kodėl ateinant iki instituto nuo Taikos prospekto (dabar tai pagrindinė įvaža), tu atsiremi ne į pastato priekį, o į galą... Tačiau viskas stoja į vietas, kai supranti, kad KAI rūmai buvo statomi tada, kai jie žvelgė ne į anuomet žvyruotą „prospektą“, o priešingai – dailusis fasadas orientuotas Kauno centro kryptimi. Praeityje institutas buvo pasiekiamas kulniuojant P. Višinskio gatve, gana tiesiu keliu nuo Kauno centro. Įdomu, kad dabar prie pat instituto esanti Višinskio gatvė – tai nebloga kakofonijos paletė su nušiurusiais garažais, postindustriniais kiemais, individualių namų virtine. Keliaudamas gatve, atrodo, praeini visą XX amžių. O štai stovint instituto kieme, tolumoje vis dar gali matyti iš už medžių išnyrantį... Prisikėlimo bažnyčios bokštą. Tai įdomi gija, kuri primena, kad nors dabar KAI / PDUC pastatas atrodo toli nuo centro, iš tikrųjų iki vieno įspūdingiausių Kauno sakralinių pastatų tėra 1,5 km. Galbūt kam nors būtų įdomu atkartoti kelionę Prisikėlimo bažnyčia–KAI ir savotiškai rekonstruoti Antano Grigučio įspūdžius? Štai ką jis rašė: „<...>anais laikais tarp vienaaukščių namelių jie [KAI rūmai] buvo didžiausi, gražiausi, šviesiausi. Jeigu iš miesto pusės eitum Višinskio gatve iki galo, iš karto atsidurtum sode, lyg sklastymu perskirtame plačiu taku, mokinių pavadintu Kaštonų alėja, vedančia tiesiai į rūmus.“ Dar pridursiu, kad 2023 m. Kaunas dėl savo modernizmo architektūros įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Neregiai gali pagrįstai didžiuotis, kad jų istorinis pastatas taip pat garbingai atstovauja – dabar jau pasaulinio garso – kaunietiškam modernizmui. 

Monumentalus kombinatas 

Kiekviename mieste pasakojau, kad sovietmečiu steigiant neregių rajonus, jų šerdimi tapdavo gamykla. O kur gamykloms „gera“? Pramonės rajonuose. Kaune situacija susiklostė kiek kitaip – Savanorių ir Taikos pr. sankryžos pramonės rajonu veikiausiai nepavadintume. Taip, tai judri magistralė, tačiau ne industrinė zona. Vis dėlto LAD nusprendė plėtoti veiklą būtent čia, nes turėjo neatremiamą argumentą – čia jau kelis dešimtmečius veikė KAI, tad neregiams šios vietos jau buvo pažįstamos, prisijaukintos. Tarpukario Lietuvos aidas nulėmė rajono lokaciją sovietmečiu. 

Kitas (bent jau man) svarbus aspektas – tai Kauno kombinato išvaizda. O ji – išskirtinai monumentali. Jeigu vos vėliau statytų Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, iš dalies ir Klaipėdos gamyklų pastatai kelia žiovulį – tai silikatinių plytų ar, Klaipėdos atveju, gelžbetonio plokščių, „dėžės“, tai kauniečių kombinatas, regis, pratęsė tarpukarinio instituto tradiciją ir taip pat vertas kone „rūmų“ vardo. Ant judrios sankryžos kampo stūksantis pastatas su piliastrais, plačiu karnizu ir dideliais langais nieko nenutuokiančiam praeiviui veikiau primins kokios ministerijos ar respektabilaus mokslo instituto pastatą, o ne gamybinį kombinatą. Veikiausiai taip nutiko dėl to, kad kauniečiai dar spėjo įšokti į stalinizmo architektūros traukinį – Stalino valdymo metais ir kurį laiką po jo mirties pastatai buvo monumentalūs, netgi vadinti neoklasicistiniais – kažkas panašaus gavosi ir LAD Kauno GMK. Viduje išlikę vitražai ir originalūs reljefiniai meno kūriniai tik sustiprina didybės įspūdį. Smagu, kad čia išliko ir aktų salė, kurioje mūsų apsilankymo metu kaip tik repetavo tautiniais drabužiais pasidabinusių vyresnių žmonių ansamblis. O šiaip neatmesčiau, kad suprojektuoti gana didingą objektą vertė ir sovietų ambicija bent jau nenusileisti tarpukarinio KAI rūmo estetikai. 

Kauno GMK pastatas pasakojimui buvo parankus dar ir tuo, kad jame (kaip ir Panevėžyje) galėjome nusileisti į požeminę slėptuvę. Ji gana didelė, sudaryta iš kelių tuščių patalpų. Pasakojimą apie sunkius pokario laikus sustiprino ne tik čia buvusi aklina tamsa, bet ir vėsa, drėgmė. Kadangi ilgame koridoriuje-tunelyje šviesa įsijungė ne iš karto, tai leido sukurti net truputį šiurpią atmosferą. Beje, kombinato pastatas gidavimui pasirodė parankus ir tuo, kad jame yra daug išėjimų skirtingose jo vietose – vadinasi, nereikia vaikščioti pirmyn-atgal, gali patogiai vystyti pasakojimo giją ir kaskart išeiti ten, kur reikia. 

Įdomus faktas, kad, nors Kauno įmonė, vėliau tapusi „Regplasta“, jau daugiau nei du dešimtmečius neveikia, pastate veikia kavinė „Segtukas“, savo pavadinimu įamžinanti vieną iš čia gamintų dirbinių. Kavinę įkūrė vienas iš buvusių įmonės darbuotojų. 

Akustinis aspektas 

Smalsu, ar kauniečiai skaitytojai neužmėtys manęs kepurėmis, tačiau turiu pastebėti, kad ne viskas čia rožėm klota – nepaisant įspūdingo tarpukario palikimo ir išskirtinio sovietinio kombinato pastato, pastebėjau ir vieną gana įkyrų šio neregių rajono trūkumą – tai didžiulis triukšmas. Taip teigiu po galimybės apsilankyti visų 5 miestų neregių rajonuose. Spėju, kad nematančiam žmogui, kurio kiti pojūčiai, įskaitant klausą, yra dar aštresni, tai turėtų būti nemenkas minusas. Gidas tai pajunta labai praktiškai – sakykim, Klaipėdos ekskursijų metu galėjau kalbėti tyliai, kone pašnibždomis, ir dalyviai viską girdėjo, o štai Kaune, ypač atsistojus ties sankryža, ekskursijos dalyviams teko kone šaukti! Tiesa, kombinato gamybiniai pastatai ir pirmieji gyvenamieji namai, nors ir statyti palei pat gatvių perimetrą, pasižymėjo dar ir tuo, kad tarnavo kaip akustiniai ekranai, savotiškos garso ugniasienės. Užėjus į vidinius kiemus, ausys pailsi ir galima šiek tiek atsikvėpti. Smalsu būtų palyginti dabartinius Taikos ir Savanorių prospektų sankryžos decibelus su 1959-ųjų, kai tik iškilo kombinato rūmai, ar net 1928-ųjų, KAI gyvavimo pradžioje. Nors prospekto trasai jau tada piešta svarbios magistralės ateitis, anuo laiku veikiausiai labiau girdėtume paukščių čiulbėjimą ar naminių gyvulių baubimą nei autotransporto dundesį. Apie 1960 m. darytoje straipsnio nuotraukoje matyti porelė, skersai šios gatvės stumianti vaikišką vežimėlį. Berods, gatvėje net šviesoforo dar nėra – kaip kaime! O ką apie triukšmą mano patys kauniečiai? Galbūt per šitiek metų prie ūžesio taip spėjo priprasti, kad, jei viskas nurimtų, tai skambėtų neįprastai ramiai, net kurtinančiai, baugiai? Gal rodytųsi, kad miesto širdis nustojo plakti? 

Dar šiek tiek apie namus 

Trumpai užsiminsiu apie paskutinį aspektą, kuris man pasirodė vertas dėmesio. Tai Kauno neregių gyvenamųjų namų įvairovė, tiksliau, jų statybos raida. Čia aiškiai justi, kad kuo toliau, tuo namai išoriškai darėsi vis kuklesni (dėl vidaus – nesu tikras). Pirmasis namas, Savanorių pr. 204, kilo 1962–1964 m., t. y. keleriais metais vėliau nei kombinatas. Taigi, jis jau nebe toks monumentalus. Užtat vis dar tinkuotu fasadu (tiesa, kiemo siena – jau „plika“). Šiek tiek naujesnis namas Nr. 196 – labai panašus, tačiau jau be tinko... Na gerai, užtat galima pasiguosti, kad jis dažytas – vis spalvingiau! Tačiau kai judame prie dar naujesnių namų – tai jau tiesiog baltos silikatinės plytos, be jokio tinko, be jokio dažo... Bet gal buvo kitų privalumų? Mano gidavimo patirtis leidžia spėti, kad pirmieji namai, nors ir gražesni, vis dėlto ne nuo pat pradžių buvo ekipuoti visa buitine technika. Ant 204 ir 196 namų fasadų, po virtuvių langais (lauko pusėje), visur yra išlikusios metalinės iškyšos su ventiliacinėmis grotelėmis. Tai paliudijimas apie butuose anuomet buvusius „Chruščiovo šaldytuvus“. Šie „šaldytuvai“ – tai ne kas kita, kaip tiesiog įgilintos nišos sienose, kiek šaltesnės už likusią kambario dalį bei turėjusios atstoti tikrą šaldytuvą, kurių iš pradžių sovietinė pramonė negalėjo pagaminti tiek, kiek buvo statoma būstų. 

Prasiėjus visu gana kompaktišku neregių kvartalu, įdomu stebėti bendrą rajono statybos evoliuciją 1960–1990 m. O taip pat – kaip jis kito per pastaruosius tris dešimtmečius. Susitikimų su vietos bendruomene metu kažkas prisiminė, kad kadaise gamyklos reabilitologas kasdien skrupulingai apeidavo kvartalą ir patikrindavo, ar viskas tvarkinga. Šiek tiek daugiau meilės ši ypatinga Kauno dalis prašosi ir šiandien. Karštą vasaros dieną gera pasimėgauti pavėsiu medžių ūksmėje, viskas, ko reikia, yra šalia, tačiau šiek tiek atsinaujinimo tikrai nepakenktų. 

Nuotrauka: Ką tik pastatyti naujieji Kauno aklųjų instituto rūmai / Nežinomo autoriaus nuotr. 1937 m. iš tęstinio leidinio „Aklųjų dalia“. 

Senoje nuotraukoje iš priekio užfiksuoti po debesuotu dangumi stūksantys Kauno aklųjų instituto rūmai. Nuotraukos apačioje į kadrą patenka pašalusi žemė su sniego krūvelėmis, o dešinėje – lapus numetęs medis. Šviesų pailgą pastatą sudaro du aukštai ir šlaitinis stogas. Viduryje yra per visą aukštį į priekį išsikišęs rizalitas su dvivėrėmis įstiklintomis durimis ir trimis siaurais pailgais vertikaliais langais virš jų. Abipus šių dviejų elementų yra po vertikalų stačiakampį langą, padalintą į aukštesnę apatinę dalį ir žemesnę viršutinę. Tokie patys langai įrengti abiejuose aukštuose per visą pastato ilgį. Prie stogo krašto abipus rizalito įrengta po tris smulkius trikampius langus, o viršuje viduryje stūkso kaminas. Pastatą puošia kuklūs elementai: durų vidurio aukštyje yra į priekį išsikišusi horizontali linija, fasadą tarp langų skaido vertikalios linijos. Modernistinis pastatas pasižymi praktiškumu ir funkcionalumu.