Rugsėjo 11 dieną Vilniaus šv. Vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra buvo pilnutėlė. Nieko nuostabaus: dar vienas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) 100-mečio minėjimo renginys, susietas su tradicine Aklųjų maldos diena. Manau, kad dar ne vienas prisimena tolimą 1995 metų antrąją Aklųjų maldos dieną, vykusią po tais pačiais skliautais. Ir tą įspūdingą pasivaikščiojimą Katedros požemiais, lydimą monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pasakojimų... 

Šiais metais bazilikos administratorius Virginijus Česnulevičius neslėpė džiaugsmo matydamas tokį gražų piligrimų būrį iš visos Lietuvos. Reikšdamas svetingumą nuoširdžiai dar prieš šv. Mišias pakvietė neregius ir silpnaregius ateiti prie šventojo Popiežiaus Jono Pauliaus II biusto ir tiesiog apžiūrėti, paliečiant čia esančią akmenyje įrėžtą Jėzaus Pantokrato ikoną. „Tai bus tarsi Jūsų malda“, – drąsino dvasininkas. Pats gi su vyskupu augziliaru Arūnu Poniuškaičiu nuskubėjo į klausyklas prie Šv. Kazimiero koplyčios, kur jau laukė didelis būrys tikinčiųjų. 

Pradėdamas šv. Mišių auką J. E. Vyskupas pakvietė: „Dėkokime už gyvenimo dovaną ir už tą meilę, kurią įvairiais būdais galime priimti iš kitų, bet ir už tą meilę, kurią patys galime duoti. Nes nėra nė vieno tokio neturtingo, negalinčio mylėti kito žmogaus.“ Liturgiją giesme ir vargonų muzika papuošė katedros vargonininkė bei mūsų bendruomenės skaitovai Onutė Matusevičiūtė ir Karolis Kaminskas, perskaitydami brailio raštu išrašytus skaitinius. Šv. Mišių dalyviai išklausė jautrios ir pamokančios klebono V. Česnulevičiaus homilijos. „Susirinkome visi kaip mokiniai. Žinoma, mūsų fizinės akys mato pasaulį. Tačiau tikrasis regėjimas prasideda ir gimsta širdyje. Ką šiandien mums Dievas kalba? Ko galime išmokti?“ – klausė dvasininkas komentuodamas Evangelijos užduotą klausimą: „Ar gali aklas vesti aklą?“ Taip jau gražiai buvo parinkta, kad tos dienos skaitiniai kalbėjo mums suprantama tema. Ne tiek jau daug tokių vietų Šventajame Rašte. „Ir todėl galime užduoti sau klausimą: o kas yra mano gyvenimo vedlys? Ar aš seku tik savo ambicijomis, norais? Ar aš leidžiuosi vedamas Kristaus, kuris vienintelis mūsų tamsoje, išgyvenimuose yra neužgęstanti šviesa. Tikrasis regėjimas tai yra Meilės regėjimas. Žmogus, kuris nemyli, galima sakyti, yra visiškai aklas. O tas, kuris myli, mato širdimi kito žmogaus vertę, skausmą, išgyvenimus, sugeba paguosti. Ar patirdamas savo silpnumą, labiau suprantu kitą?“ – vertė susimąstyti dvasininkas. Palydėti iškilmingo Vyskupo palaiminimo vėl pakilome į savo gyvenimą, bendrystę, pasidalijimus. 

Vos palikus katedrą, buvome pakviesti pietų. Smagu, kad išliko ta nuostabi Maldos dienų kūrėjo monsj. J. Antanavičiaus tradicijos dalis pamaitinti piligrimus. Tikrai dėl to pasistengė organizatoriai LASS. Juk tai puiki proga susitikti, pasimatyti, pasikalbėti dar neskubant. O tuomet? Jau kas kur! Juk čia pat Aušros Vartai ir kitos šventovės, sostinės senamiestis ir kitos žymios atrastos ir dar nematytos vietos. O juk šiek tiek nutolus nuo Vilniaus ir kitos nuostabios įžymybės. Gražus gi tas mūsų 100-metis su savo tradicijomis, pasiekimais, o svarbiausia – kūrybingais žmonėmis! 

Arvydas Markevičius 

Nuotrauka: Pilna šventovė LASS maldininkų liudija, kad tokios bendrystės dienos ir šiandien reikalingos / LASS archyvo nuotr. 

Akimirka iš Maldos dienos Vilniaus katedroje. Šviesioje šventovėje iš priekio užfiksuoti klauptuose stovintys maldininkai. Daug kas laiko rankas sudėtas priešais save, veidai yra susitelkę ir romūs. Praėjimu tarp klauptų eina procesija, kurios priekyje tautiškus drabužius vilkinti moteris trumpais plaukais neša pintinėlę su aukomis. Dešiniau nuo jos žingsniuoja jaunas katedros tarnautojas šviesiu abitu, sudėjęs rankas priešais krūtinę. Juos seka moterys tautiniais drabužiais. Į šventovę iš lauko pro dideles atviras duris sklinda saulės šviesa. Viduje tvyro rimtis.