Rugsėjo 3-iąją Lietuvos audiosensorinė biblioteka (LAB) šventė savo 60-ąjį jubiliejų, kurio proga subūrė bibliotekos bičiulius Vilniaus padalinyje. Svečiai galėjo sudalyvauti ekskursijoje po „Skroblynės“ kvartalą (daugiau apie tai – Alberto Kazlausko straipsnyje), sužaisti šachmatais su didmeistre Viktorija Čmilyte-Nielsen, susitikti su diktoriais Algimantu Butvilu ir Guste Pupkevičiene bei pasinerti į bibliotekos garsinių knygų istoriją, aplankę specialiai šventei sukurtą garso instaliaciją. Apie pagrindinius dienos akcentus – garso instaliaciją ir šachmatų simultaną – šiame straipsnyje. 

Garso siena: praeitis susitinka su dabartimi 

Garsinės knygos bibliotekos istorijoje užima ypatingą vietą. Jos lydi biblioteką jau kelis dešimtmečius ir savo ištakomis lenkia pačios bibliotekos atsiradimą – pirmoji garsinė knyga Lietuvoje įrašyta 1962-aisiais dabartinei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai (LASS) priklausančioje garso įrašų studijoje, per dešimtmetį išaugusioje į Garso įrašų namus ir 1990-aisiais perduotai bibliotekai. Jubiliejaus proga buvo parengtas ypatingas šventinis akcentas – garso siena, skirta garsinių knygų istorijai prisiminti. 

Nedideliame jaukiame kabinete svečių laukė plati sieninė lentyna, pilna knygų, du jaukūs foteliai priešais, ir... balsų kakofonija, sklindanti iš devynių tarp knygų stovinčių garso kolonėlių. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškas skambesys – tai devyni skirtingi tuo pat metu leidžiami garso takeliai, kuriuose daugiausia – garsinių knygų ištraukos. Lankytojai buvo kviečiami atsisėsti į jaukų fotelį priešais, o čia pat įrengtas garso pultas leido pačiam klausytojui tapti instaliacijos dalyviu: pasirinkti, kurį garso takelį pagarsinti, o kurį pritildyti ar pasinerti į balsų jūrą, ar įsiklausyti į vieną balsą. Nuo archyvinių įrašų iki šiandien bibliotekoje dirbančių diktorių bei dirbtinio intelekto balsu įgarsintų kūrinių – kiekvienas klausytojas atrado kažką įdomaus. 

Iš viso instaliacijoje skambėjo daugiau nei keturiasdešimt balsų. Didžioji dalis – knygų ištraukos iš bibliotekos fondų, tad nuolatiniai bibliotekos skaitytojai be vargo galėjo atskirti puikiai jiems pažįstamus diktorius: Audrių Čaikauską, Juozą Šalkauską, Reginą Jokubauskaitę. Buvo ir balsų iš praeities, jau nebegarsinančių: Arno Roseno, Vytauto Širkos, Sigito Kubiliaus, Vidos Vidaitės, Dalios Stonytės ir kitų. 

Literatūros pasirinkimas – taip pat platus. Skambėjo tiek lietuvių literatūros kūriniai: Vinco-Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Jurgio Kunčino „Tūla“, tiek užsienio autorių knygų ištraukos: Omaro Chajamo „Rubajatai“, Hermano Melvilio (Herman Melville) „Mobis Dikas“, Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčiai“, Romaino Gary „Aušros pažadas“ ir kitos. 

Tarp skambėjusių ištraukų – ir iš juostos atkurtas pirmosios lietuviškos garsinės knygos – Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkinio „Žmogus“ – įrašas. Knygą 1962 metais įskaitė aktorius Eduardas Kunavičius. 

Vienas iš garso takelių skirtas ir archyviniams įrašams, kuriuose – ne literatūra. Juose – bibliotekos istorijos fragmentai, pasakojimai apie jos kūrimąsi, darbuotojus, brailio ir garsinių knygų fondus. „Norėjosi [...] tam tikrų atsiminimų, pasakojimų apie pirmąją garsinę knygą, apie bibliotekos įkūrimą. Ten, žinoma, yra ir [...] [sausos statistikos] – kiek žmonių dirbo, koks buvo fondas, kiek brailio, kiek garsinių knygų. Bet ir tai įdomu, nes iš tokių pasakojimų galima suprasti, kaip biblioteka augo“, – apie archyvinių įrašų svarbą pasakojo vienas instaliacijos kūrėjų Audrius Meška. Pavyzdžiui, tik pradėjusioje veikti bibliotekoje 1966 m. dirbo vos dešimt žmonių: penki centrinėje bibliotekoje Vilniuje (įskaitant administraciją) ir penki filialuose. Šiandien LAB kolektyvą sudaro daugiau nei 50 darbuotojų. Skaitytojų skaičius taip pat išaugo keliskart: 1966 m. jų buvo kiek daugiau nei 1800, šiandien – kiek daugiau nei 7700. 

Instaliacijoje vienas iš garso takelių skirtas koncertų įrašams. Juose – mišraus choro „Vilnius“ atliekama muzika, taip pat galima išgirsti legendinės Lietuvos neregės dainininkės Beatričės Grincevičiūtės balsą. 

Instaliacija marga ne tik dėl garso, bet ir vizualiai: lentynoje išdėlioti skirtingais laikotarpiais naudoti klausymosi įrenginiai – juostiniai ir kasetiniai grotuvai, patefonai. Joje taip pat galima pamatyti skirtingų laikotarpių knygų bei jų laikmenų: storų senovinių tomų brailio raštu (tarp jų – daugiatomę Homero „Iliadą“), plokštelių, garso kasečių ir kompaktinių diskų su garsinėmis knygomis. Taigi, bibliotekos svečiai galėjo susipažinti ir su technologiniais pokyčiais garsinių knygų srityje: kaip keitėsi jų įrašymo, saugojimo bei klausymo tradicijos ir galimybės. 

Prie instaliacijos lankytojų laukė ir jos kūrėjai – bibliotekos leidybinės veiklos vyriausiasis kuratorius Audrius Meška bei leidybos procesų specialistė Rugilė Narbutaitė. Jie papasakojo lankytojams daugiau apie girdimus balsus ir jų istoriją, tarsi palydovai šioje kelionėje laiku, kur archyviniai įrašai ir senos laikmenos atsidūrė greta šiuolaikinių diktorių balsų ir naujųjų technologijų. 

Jei nespėjote garso sienos aplankyti per šventę, užsukite į biblioteką Vilniuje jums patogiu metu. Garso instaliacija bus pasiekiama bent iki metų pabaigos. 

Šachmatų simultanas ir ypatinga viešnia 

Šachmatai – viena iš nedaugelio sporto šakų, kurioje neregiai gali varžytis kartu su reginčiaisiais, tereikia tinkamai pritaikytos lentos, ir, žinoma, noro žaisti. LAB gimtadienio proga surengtas simultanas tapo puikiu pavyzdžiu, kad įtraukčiai kartais reikia visai nedaug, svarbiausia – noras. O susirungti prie šachmatų lentos simultano metu norinčiųjų netrūko, tuo labiau kad laukė ypatingas varžovas: šachmatų didmeistrė Viktorija Čmilytė-Nielsen. 

Pasaulyje šachmatai jau virš šimtmečio buria neregius ir silpnaregius rimtiems turnyrams, o susidomėjimas šiuo žaidimu bendruomenėje prasidėjo žymiai anksčiau. Lietuvoje oficialūs neregių šachmatų čempionatai pradėti rengti 1981 m., o 1992 m. šachmatininkai iš nepriklausomos Lietuvos pirmą kartą sudalyvavo paralimpinėse žaidynėse. Tačiau šachmatai istoriškai svarbūs ne tik neregių bendruomenei Lietuvos mastu, bet ir LAB Vilniuje: jos patalpose nuo seno renkasi treniruotis neregių ir silpnaregių bendruomenės šachmatininkai. 

Šešiasdešimtmečio proga prisimenant ir atgaivinant tradicijas, buvo surengtas šventinis simultanas, į kurį bibliotekos erdvėse susirinko penkiolika įvairaus amžiaus šachmatininkų. Prie lentų sėdo neregiai, silpnaregiai ir regintieji, tačiau visos partijos buvo žaidžiamos brailio šachmatais. Simultaną pradėjo ilgametis bibliotekos diktorius Virgilijus Kubilius, perskaitęs poeto Alvydo Valentos, žaidusio prie penkioliktosios lentos, eilėraštį „Figūros“, įkvėptą aršių kovų prie šachmatų lentos. Padėkojusi už eiles Viktorija Čmilytė-Nielsen pastebėjo, kad šachmatai taip pat yra savita kalbos forma: „Pokalbiams prie šachmatų lentos nebūtinai reikalingi žodžiai. Kartais ėjimais gaunasi patys geriausi pokalbiai.“ 

Ir bežodžių pokalbių prie šachmatų lentos netrūko. Vienų pokalbiai su didmeistre truko trumpiau, kitų gerokai užsitęsė. Tarp ilgiausiai prie lentos išsilaikiusių žaidėjų buvo Irena Karsokaitė, susirungusi su V. Čmilyte-Nielsen praeityje – su ja prie šachmatų lentos susitiko jau antrą kartą. Abu kartus iki lygiųjų trūko visai nedaug, todėl po turnyro Irena juokavo, kad galbūt trečiasis kartas bus tas, kai pagaliau pavyks pasiekti lygiąsias – juk sakoma, kad trečias kartas nemeluoja. 

Ilgai nepasidavė ir Vidmantas Šiugždinis. Šią vasarą „Šaltinio“ silpnaregių sporto klubo varžybose pirmąją vietą užėmęs šachmatininkas prie lentos demonstravo ne tik atkaklumą, bet ir gerą nusiteikimą. Pasak jo, šachmatai – tai puiki proga pabendrauti su įdomiais žmonėmis. 

Visi žaidėjai stengėsi nepasiduoti, bet vis dėlto Viktorijos patirtis ir meistriškumas padarė savo: dauguma partijų baigėsi jos pergale. Tačiau buvo ir išimčių. V. Čmilytei-Nielsen nepavyko įveikti netikėtos varžovės – šaškių lentos, prie kurios žaidė Giedrius Stoškus. Ši staigmena paneigė stereotipą, esą šaškės, palyginti su šachmatais, nereikalauja išmanymo ir strateginio mąstymo. 

Tačiau tikra renginio pažiba tapo Alvydas Valenta. Šiam šachmatininkui vieninteliam pavyko iškovoti lygiąsias. Alvydas pripažino, kad prieš susitikimą su V. Čmilyte-Nielsen jautė jaudulį, tačiau stengėsi pasiruošti „kaip sportininkai prieš startą“. „Man atrodo, kad Viktorija, [...] truputį leido man pasižaisti, o paskui, kai buvo endšpilis, pabaiga... Pabaigų nemoku žaisti, bet šįkart kažkaip pavyko“, – dalijosi A. Valenta. Jis taip pat išreiškė viltį, kad biblioteka ateityje galėtų suburti savo šachmatininkų klubą. Juk, pasak jo, šachmatininkui, net jei jis yra mėgėjas, reikia žaisti, kaip muzikantui reikia groti. Po partijos poetas A. Valenta padovanojo V. Čmilytei-Nielsen savo eilėraščių rinkinį ir užsiminė apie eilėse slypinčią aliuziją į pačią šachmatininkę. 

Pati didmeistrė gyrė turnyro dalyvius, ypač A. Valentą, kuris, nepaisant neblogos V. Čmilytės-Nielsen padėties lentoje, endšpilio metu neleido jos figūroms prasiveržti. Ji taip pat pažymėjo, kad buvo įdomių partijų, o simultano metu pasidavus kai kuriems dalyviams stabtelėjo prie jų partijai aptarti. 

Simultano eigą komentavo ir dalyvius kalbino sporto komentatorius ir ilgametis šachmatininkas Romanas Buršteinas bei aktorius ir šachmatų entuziastas Marius Repšys. Gimtadienio svečiai galėjo sekti tiesioginę renginio transliaciją, kurios įrašą galima rasti „YouTube“ platformoje. 

Apibendrinant, gimtadienio šventės metu LAB ne tik kvietė vartyti savo turtingos istorijos puslapius, bet ir priminė, kokia įtrauki, atvira ir telkianti gali būti šiuolaikinė biblioteka. Įvairios gimtadienio patirtys leido iš arčiau pažvelgti į tai, kaip per šešis dešimtmečius biblioteka augo ir keitėsi. Šiandien jos atvirumas ir įtrauktis rodo, kad skirtingi poreikiai – ne kliūtis, o natūrali, mus praturtinanti kasdienybės dalis. O šešiasdešimtmetis – ne tik proga atsigręžti į praeitį, bet ir drąsiau žvelgti į ateitį – juk kai tiek pasiekta, lengva semtis įkvėpimo ir naujoms viršūnėms. 

Autorės nuotrauka: Beata Mongird. Jauna moteris, vilkinti tamsų bluzoną, užfiksuota iš priekio nuo pečių iki viršugalvio priešais šviesų foną. Ant pečių krenta tamsūs iškarpyti plaukai, kaktą pridengia tiesūs kirpčiukai. Akys po tamsiais antakiais nukreiptos į priekį, nosies pertvaroje įvertas pasagos formos auskaras, plonos sučiauptos lūpos kreivai šypsosi. 

Nuotrauka: LAB gimtadienis spinduliavo šiluma, jaukumu ir bendryste, kuria dalijosi bibliotekos vienijama bendruomenė / Viktoro Kalniko nuotr. 

Akimirka iš LAB gimtadienio. Priešais daugiaaukštį pastatą susibūrę žmonės klausosi prie tamsios sienos stovinčio į mikrofoną kalbančio gido Alberto. Klausytojų veidai perteikia smalsumą, susidomėjimą ir pakilią nuotaiką. Už kalbėtojo ant sienos kairėje yra šviesus užrašas „Skroblų g. 10“, o aukštai dešinėje – LAB logotipas ir užrašas „Lietuvos audiosensorinė biblioteka“. Logotipą sudaro šviesus vertikalaus popieriaus lapo kontūras, kuriuo viduje iš kairiojo apatinio į dešinįjį viršutinį kampą įstrižai eina LAB santrumpa, patenkanti šiek tiek už kontūro ribų. Dešinėje po pastoge būriuojasi daugiau žmonių. Fone virš lapuočių medžių ir daugiabučio plaukia šviesūs debesys. Ore tvyro šventinė nuotaika.