Apie ribas dažnai kalbame kaip apie gebėjimą pasakyti „ne“. Neleisti kitam per daug kištis į mūsų gyvenimą, užduoti per daug asmeniškų klausimų, liesti, kai nenorime būti liečiami, spręsti už mus. Kai nepavyksta brėžti ribų, tyliai verdame viduje arba pradedame vengti žmonių. Dažniausiai dėl to, kad baisu susipykti. Kai ribas brėžiame „su tankais“ irgi neretai liekame vieni ir nesuprasti. 

Tik mums visiems gyvenime reikia kitų žmonių. Turint negalią, tas poreikis neretai yra didesnis. Kartais reikia artumo ir palaikymo, kartais konkrečios ir praktinės pagalbos. Ir tada ribų klausimas pasidaro gerokai sudėtingesnis. Kaip tas ribas brėžti, kad neatstumčiau žmogaus? Jei pasakysiu apie savo ribas, ar vis dar sulauksiu pagalbos? 

Turint regos negalią tokių situacijų gali būti daugiau. Kartais reikia paprašyti nepažįstamo žmogaus parodyti kelią, padėti susiorientuoti naujoje vietoje, pasakyti, kur stovi reikalingas daiktas. Taigi daug situacijų, kai reikia pasitikėti kitu ir nuo jo priklausyti. Tačiau poreikis gauti pagalbą nereiškia, kad kartu atiduodame kitam teisę spręsti, kaip su mumis elgtis. 

Šįkart noriu pakviesti pasvarstyti – kaip sekasi paprašyti pagalbos ir neprarasti savo ribų? Kas trukdo jas išsakyti ir kaip surasti tinkamus žodžius, kai esi pažeidžiamoje situacijoje, priklausomas nuo kito? Kaip priimti kitą žmogų ir jo pagalbą, bet neprarasti savarankiškumo? Ir kuo skiriasi riba nuo sienos? 

Pagalbos prašymas nėra savo autonomijos atidavimas 

Paprašyti pagalbos savaime reiškia šiek tiek atsiverti kitam žmogui. Jei paprašau palydėti nepažįstamoje vietoje, turiu leisti kitam prie manęs prieiti, pasakyti, kur noriu patekti, o gal ir priimti fizinį kontaktą. Tai – pažeidžiamumo situacija, kurioje gali kilti nesaugumo jausmas, o kartu su juo ir baimė, kad, kol man reikia pagalbos, negaliu pasakyti „stop“. Tačiau sutikimas priimti vienokią pagalbą nereiškia sutikimo su viskuo, kas kitam žmogui atrodo esant pagalba. 

Pavyzdžiui, paprašius parodyti kelią, žmogus gali paimti už rankos ir pradėti vesti. Galbūt man būtų buvę patogiau įsikibti jam į parankę. O gal man visai nereikėjo, kad mane vestų – pakako pasakyti, kuria kryptimi eiti. Paprašius palydėti iki reikiamos vietos galima sulaukti klausimų apie tai, kiek matau, ar visada turėjau regos negalią, kaip gyvenu, dirbu ar tvarkausi buityje. Tarsi nedidelis pagalbos prašymas būtų pravėręs duris ir į daug asmeniškesnę mano gyvenimo dalį. 

Ypač jautru gali būti tada, kai pagalbos prireikia labai privačioje situacijoje. Pavyzdžiui, naudojantis tualetu nepažįstamoje vietoje gali reikėti žmogaus, kuris tiesiog aiškiai pasakytų: priešais, už pusės metro, yra klozetas, dešinėje kabo tualetinis popierius, kairėje yra kriauklė. Kuo situacija privatesnė, asmeniškesnė, tuo gali būti baisiau, kad kitas žmogus peržengs ribas. Tačiau labai svarbu suprasti, kad prašymas padėti nėra leidimas perimti visą kontrolę. Ir pirmiausia tai svarbu suprasti pačiam prašančiajam. 

Niekas mūsų minčių neperskaitys 

Ar žinot, kad paprastas pokalbis įtraukia daugybę filtrų? Mintis gimsta galvoje, ji suformuojama į žodžius pagal mūsų patirtį (jei esame patyrę, kad pagalbos prašyti gėda, galbūt daugiau teisinsimės), tuos žodžius mes pasakome garsiai su tam tikra emocine intonacija, kito žmogaus smegenys užfiksuoja žodžius ir emocijas, jie pereina per to žmogaus patirties filtrą (pvz., jei manęs paprašo padėti, privalau atspėti ir visus kitus poreikius, kitaip būsiu blogas) ir tada jis reaguoja. Reaguoja ne į tai, ką jam pasakė, o į tai, ką jis suprato ir ką tai jam priminė. O gal esate patyrę situaciją, kai pasakai garsiai, ką galvoji, ir supranti, kad mintyse skambėjo geriau? Iš tiesų, labai svarbu suprasti, kad komunikacija nėra tokia lengva užduotis – ir patiems aiškiai išreikšti savo mintis ne visada lengva, bet ir žmogus, su sava gyvenimo patirtimi nebūtinai mus lengvai supras. 

Žinant, per kokius filtrus pereina informacija tarp dviejų žmonių, mintis, kuri kyla dažnam – TAIGI SAVAIME SUPRANTAMA – tampa nebe tokia įtikinanti. Ir iš tiesų – nėra nieko savaime suprantamo visiems. Būtent todėl turime išmokti drąsiau ginti už savo poreikius ir juos įgarsinti, iškomunikuoti, patikslinti, o kartais kitą žmogų tiesiog sustabdyti. 

Grįžtant prie situacijų, kai reikia paprašyti pagalbos – pačiam gali atrodyti, kad akivaizdu, kur yra riba, kokios pagalbos tiksliai reikia ir ko jau nebereikia. Bet kitam tai gali būti tikrų tikriausia mistika. Ypač jei žmogus pats neturi regos negalios ir mažai yra bendravęs su ją turinčiais žmonėmis. Jis gali tiesiog nežinoti, kaip geriausia padėti. Tuomet nežinojimą neišvengiamai užpildo savo įsivaizdavimu: jeigu aš nematyčiau, tikriausiai norėčiau, kad mane paimtų už rankos ir nuvestų. Ir paima. Vienam žmogui toks būdas galbūt bus visai tinkamas, kitam norėsis pačiam įsikibti į lydinčiojo parankę, o trečiam apskritai nereikės, kad jį vestų – pakaks aiškiai pasakyti kryptį. 

Taigi tas pats veiksmas vienam gali būti reikalinga pagalba, o kitam – nemalonus įsibrovimas į jo asmeninę erdvę. Žinoma, tai nereiškia, kad turime priimti bet kokį elgesį vien todėl, kad žmogus norėjo gero. Tačiau ne kiekvienas mūsų ribų peržengimas yra agresija ar nepagarba (nors būna ir taip). Labai dažnai tai yra tiesiog nesusipratimas. Kartais šis supratimas padeda lengviau kalbėtis. 

Apie ribas dažnai galvojame kaip apie draudimą: sustabdyti, neleisti, atsitraukti, pasakyti „ne“. Tačiau riba gali ne tik pasakyti kitam, ko nenoriu. Ji gali suteikti labai konkrečią informaciją apie tai, ko man reikia. „Ačiū, man užteks, jei pasakysite, kur yra durys.“ „Man būtų patogiau įsikibti jums į parankę.“ „Toliau susitvarkysiu pats.“ „Man reikia tik pasakyti, kur kas yra.“ Tokiais sakiniais ne atmetame pagalbą, o padedame kitam žmogui ją suteikti taip, kad tai iš tiesų būtų pagalba. 

Kartais tai padaryti sunkiau, nei atrodo. Ypač tuomet, kai matome, kad žmogus nuoširdžiai nori gero. Gali pasidaryti nejauku jį stabdyti ar taisyti. Galime bijoti pasirodyti nedėkingi, nemandagūs, įžeisti žmogų, kuris juk tik stengėsi padėti. Todėl kartais paprasčiau iškęsti kelias nejaukias minutes ir nieko nesakyti. 

Tačiau riba nėra bausmė už blogą elgesį. Tiesą pasakius, aiškiai ištarus, kokios reikia pagalbos ir ko jau nebereikia, kitam žmogui gali net palengvėti – nereikia spėlioti, viskas aišku. Tai augina ir tarpusavio pasitikėjimą – jei šiam žmogui kažko reikės, jis pasakys apie tai aiškiai, vadinasi, galiu atsipalaiduoti ir nuolat nesiūlyti savo pagalbos. Ribos gali būti sveiko, artimo, pagarbaus ir ramaus ryšio pagrindas. 

Kai saugodami ribas pradedame vengti pagalbos 

Vis dėlto ne visada turime jėgų aiškinti, ko mums reikia, taisyti kitą žmogų ar atsakinėti į netikėtus klausimus. Ypač jei tokių situacijų tenka patirti dažnai. Jeigu kelis kartus paprašius visai nedidelės pagalbos kartu gavome ir tai, ko neprašėme – asmeniškų klausimų, nepageidaujamo prisilietimo, perdėto rūpesčio ar bandymo spręsti už mus, gali atsirasti labai suprantama išvada: kitą kartą geriau susitvarkysiu pats. 

Trumpam tai tikrai gali padėti. Jei neprašau, nereikia rizikuoti, kad žmogus sureaguos ne taip, kaip norėčiau. Nereikia jo stabdyti, aiškinti savo poreikių, atlaikyti smalsumo ar nejaukumo. Išsaugau daugiau kontrolės. 

Tik kartais už tą kontrolę tenka sumokėti. Galbūt sugaištu gerokai daugiau laiko bandydamas susiorientuoti pats. Gal atsisakau nueiti ten, kur norėjau, nes žinau, kad reikės prašyti pagalbos. O gal imu vengti situacijų, kuriose tektų pasikliauti nepažįstamais žmonėmis. Tai, kas iš pradžių padėjo apsaugoti savo ribas, pamažu pradeda riboti ir izoliuoti mane patį. 

Čia svarbu atskirti ribą nuo sienos. Riba leidžia reguliuoti santykį: galiu priimti pagalbą, pasakyti, kokios jos reikia, ir sustabdyti, kai jos jau gana. Siena padeda santykio apskritai išvengti. Kartais ir jos mums reikia. Tačiau jei vienintelis būdas apsaugoti savo ribas tampa nieko neprisileisti, kartu su nemaloniomis patirtimis už tos sienos gali likti ir daug gyvenimo. 

Panašiai siena gali pradėti augti ir visai kitoje situacijoje – šeimoje, kurioje regintiems tėvams gimsta vaikas su regos negalia. Tėvams gali reikėti laiko ne tik suprasti, ką vaiko diagnozė reiškia praktiškai, bet ir patiems su ja apsiprasti. Tenka paleisti dalį įsivaizdavimų apie tai, koks bus vaiko gyvenimas, ir po truputį kurti naujus. Gali būti baisu, kaip su juo elgsis kiti, kaip reaguos. Ką pasakyti artimiesiems? Kiek pasakoti? Kaip jie sureaguos? Ar pradės gailėti? Ar teks raminti kitus, kai patiems dar neramu? Ką atsakyti į klausimus apie vaiko ateitį, jei patys dar nežino atsakymų? Išėjus į viešumą gali tekti susidurti ir su nepažįstamų žmonių žvilgsniais, klausimais ar komentarais. Todėl noras nuo viso to bent kuriam laikui pasitraukti yra suprantamas. 

Šeima neprivalo visiems pasakoti vaiko diagnozės ar atsakinėti į klausimus vien todėl, kad kitiems smalsu. Galima pasakyti: „Nenorime apie tai kalbėti.“ Galima vieniems artimiesiems papasakoti daugiau, kitiems – mažiau. Galima ir visai neatsakyti į nepažįstamo žmogaus klausimą. Tai yra ribos. 

Tačiau visai kas kita, jei baimė sulaukti klausimų, žvilgsnių ar gailesčio ima lemti, kur šeima gali būti. Jei nevažiuojama į šeimos šventę, neinama į žaidimų aikštelę ar kavinę ne todėl, kad ten nesinori būti, o todėl, kad kažkas gali pastebėti vaiko negalią, apsisaugoti bandome nebe pasirinkdami, kiek savęs atskleisime, bet apskritai pasitraukdami iš situacijos. O tokia izoliacija, nors skirta apsisaugoti, gali sukelti kitų sunkumų, vienišumo, atskirtumo jausmų. Ir pats vaikas netiesiogiai gali jausti, kad geriau žmonių saugotis, atsitraukti, slėptis. 

Taip pat svarbu nepamiršti, kad kartais ribos tampa sienomis dėl patirtos nepagarbos ar smurto – tada gali būti svarbu kreiptis pagalbos šias patirtis perdirbti, užsitikrinti saugumą ir atkurti pasitikėjimą žmonėmis ir savimi. Tam, kad mes ir mūsų vaikai mokytųsi sveiko santykio su aplinkiniais. 

Daugiau pasitikėjimo savo ribomis 

Kartais tokiose situacijose sakoma, kad reikia „užsiauginti storesnę odą“ – išmokti nekreipti dėmesio į žvilgsnius, klausimus ar nejautrius komentarus. Na, lengva pasakyti. Žmonių reakcijos tikrai gali erzinti, skaudinti ar kelti pyktį. Ypač tada, kai paliečia tai, kas mums patiems dar jautru. 

Gal svarbiau pamažu įgyti patirties, kad galima būti tarp žmonių ir kartu neprivalėti atiduoti jiems visko, ko jie paprašo. Į klausimą galima atsakyti, bet galima ir neatsakyti. Galima trumpai pasakyti, kad turi regos negalią, ir, jei nenori, neturi pateikti savo ligos istorijos. Galima pasakyti: „Apie tai nenorėčiau kalbėti“, ir pakeisti temą. Kito žmogaus smalsumas nesukuria pareigos jį patenkinti. 

Žinoma, pasakius ribą, kitas nebūtinai sureaguos taip, kaip norėtume. Jis gali sutrikti, įsižeisti, nesuprasti, o gal dar kartą paklausti. Čia ir atsiranda sudėtinga ribų dalis: jos neleidžia mums kontroliuoti kitų žmonių. Jos leidžia kontroliuoti savo dalyvavimą santykyje. Negalime nuspręsti, ką kitas pagalvos apie mus ar mūsų vaikus, ką jaus ir kaip sureaguos. Galime nuspręsti, ką norime papasakoti ir kur pokalbį sustabdysime, palikdami žmogui jo atsakomybę susitvarkyti su savo jausmais. 

Pasitikėjimas savo ribomis paprastai auga su patirtimi. Ne todėl, kad svetimi žvilgsniai ar klausimai staiga nustoja veikti, bet todėl, kad vis mažiau reikia nuo jų slėptis. Pamažu atsiranda žinojimas: galiu būti čia, tarp kitų žmonių, ir vis tiek pats spręsti, pasisakyti, sustabdyti. Kuo dažniau tai darai, tuo labiau tai tampa įpročiu. Taip susirenki patirčių, kad jei ne vienas, tai kitas žmogus tikrai mane gali suprasti ir priimti, o aš galiu ir paprašyti, ir sustabdyti, kai man to reikia. 

Taigi ribų paskirtis nėra apsaugoti mus nuo kiekvieno nepatogaus susidūrimo ar padėti niekada nepasijusti pažeidžiamiems. Jei bandytume tai pasiekti, turbūt tektų smarkiai nusivilti. 

Sveikos ribos – kaip durys, kurias galima atidaryti, kai reikia kito žmogaus pagalbos, artumo ar palaikymo. Galima paaiškinti, kiek norime jį įsileisti. Ir galima duris užverti, kai pastebime, kad žmogus žengia toliau, nei mums šiuo metu tinka. 

Verta prisiminti, kad kiti žmonės mūsų ribų nemato. Kartais jas peržengs ne iš nepagarbos, o tiesiog todėl, kad nežinojo, kur jos yra. Mes taip pat ne visada iš pirmo karto suprasime kitų ribas. Mokydamiesi brėžti ribas sveikai, mokomės ir išgirsti kitą žmogų, o tai padeda kurti sveikesnius santykius. 

Nuotrauka: Jei prireikia pagalbos, tai nereiškia, kad padedantysis neturi paisyti jūsų asmeninių ribų / www.pexels.com nuotr. 

Nuotraukoje lauke iš apačios nuo klubų iki viršugalvio užfiksuotas jaunas vyras ir jauna moteris, lipantys laiptais žemyn. Kairėje esantis tamsų megztinį vilkintis vyras dešiniąja žemyn priešais save ištiesta ranka liečia šviesią pastato sieną, o kairiąja krūtinės aukštyje laiko įsikibęs į moters pakeltos rankos riešą. Vyro galva nukreipta pirmyn, tamsūs plaukai trumpai kirpti, akis dengia tamsinti akiniai. Jo suspaustos lūpos perteikia susitelkimą. Dešinėje nuotraukos pusėje esanti moteris dešiniąją ranką yra iškėlusi krūtinės aukštyje ir sulenkusi per alkūnę į viršų, kad vyras galėtų laikytis, o kairiąja priešais liemenį laiko sulankstytą baltąją lazdelę. Ji vilki šviesius marškinius ir tamsų megztinį, ant kurio pečių krenta tamsūs tiesūs plaukai. Moters galva palenkta žemyn, primerktos akys nukreiptos į apačią, o lūpos švelniai šypsosi. Nuotrauka perteikia norą padėti ir pagarbų palaikymą.