Šiais metais Lietuvos audiosensorinė biblioteka (LAB) mini 60-ąjį jubiliejų. Viena proginių iniciatyvų tapo ekskursijos po vadinamuosius Lietuvos neregių rajonus vietas, kuriose prieš šešis dešimtmečius prasidėjo garsinių knygų ir pačios bibliotekos istorija. Šie unikalūs kvartalai plačiajai visuomenei tebėra menkai pažįstami, nors būtent buvusiuose Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) gamybiniuose mokymo kombinatuose užgimė garsinės knygos formatas.
Gegužę ir birželį tyrinėjome 5 didžiųjų miestų neregių rajonus: lankėmės cechuose, aktų salėse, slėptuvėse, daugiabučių laiptinėse, koplyčioje, susipažinome su kombinatų produkcija ir garsinės knygos raida. Kadangi ne visi galėjo sudalyvauti ekskursijose, Mūsų žodžio puslapiuose straipsniuose dalinsiuosi įdomiausiais atradimais. Nepažadu akademinio nuoseklumo veikiau mėginsiu priminti, o nežinantiems atskleisti dalį įsimintiniausių objektų ir faktų. Keliaukime!
Namų aikštelės iššūkis
Antruoju ekskursijų ciklo miestu mūsų darbotvarkėje tapo Vilnius. Skroblynę fragmentiškai yra tekę tyrinėti anksčiau, kartu su Vilniaus muziejumi ruošiant parodą apie Krasnuchos rajoną ir rašant savo naujausią knygą Rajonų istorijos vakarai. Vis dėlto, tik pastarojo LAB projekto rėmuose atsirado galimybė iššniukštinėti šią vietą išties nuodugniai. Ypač vertingas buvo susitikimas su bendruomenės atstovais bibliotekoje. Neperspausiu sakydamas, kad į jį atėjo nemažai neregių organizacijų sunkiasvorių nuo gamyklos vadovo iki radijo diktoriaus, nuo istorijos tyrėjo iki poeto, nuo ilgametės bibliotekos darbuotojos iki uoliausių skaitytojų. Virš 2 val. trukusio susitikimo metu pasisakymų buvo daug, įvairių, net ir gana nuotaikingų. Buvo akivaizdu, kad dar daug kas liko nepapasakota, tačiau galbūt tai pavyks įamžinti ateities susitikimuose. Svarbiausia, kad kontaktas užmegztas ir dalis atsiminimų užfiksuota.
Jutau, kad ši ekskursija bus tikrai įdomi net ir daug visko ištyrinėjusiems vilniečiams juk jei remtumėmės banalia matematika suvoktume, kad kuo didesnis miestas, tuo mažiau jame žmonių žino apie neregių rajonus. Panevėžyje ar Šiauliuose daugelis gyventojų bent jau žino, kad kažkur netoliese yra tokie buvę aklųjų kombinatai ir prie jų prigludę namai, o štai pusmilijoninėje sostinėje paklaustas atsitiktinis praeivis, ko gero, tik gūžteltų pečiais kur ir kas tai yra? Tad ekskursija namų aikštelėje skambėjo kaip dvigubai intriguojantis iššūkis.
Pirmieji žingsniai
Vilniaus neregiai Skroblų gatvėje ėmė kurtis XX a. 7 deš. pradžioje, tačiau iki šio nemenko kvartalo atsiradimo dar teko nueiti ilgą kelią. Susitikę bibliotekos kieme pirmiausia su ekskursantais ir aptarėme, kaipgi viskas klostėsi XX a. pirmoje pusėje. Po pirmųjų ekskursijų Panevėžyje man pasirodė, kad, dėl jų orientavimo į plačiąją visuomenę, tikslinga pristatyti bendrą istorinį kontekstą dėl ko žmonės netekdavo regos praeityje, koks buvo visuomenės požiūris, kaip jis keitėsi. Mintimis aplankėme kai kurias Vilniaus vietas, kuriose tam tikros iniciatyvos gyvavo dar tarpukariu ar net XX a. pr. Galbūt ir žurnalo skaitytojams bus įdomu šiemet pasirodžiusioje knygoje apie Basanavičiaus gatvę (Vilniaus Didžioji Pohulianka (17951940). Kaip kūrėsi naujas miestas) glaustai pristatomas J. Basanavičiaus g. 21 stovėjęs rūmelis su erdviu sodu, kuriame įsteigta aklųjų gydykla ir bendrabutis. Daugelyje senųjų neregių vilniečių atsiminimuose ši vieta ir jose buvusios dirbtuvės yra paminimos. Gaila, kad pastatas karo audrose buvo sunaikintas, tad, nors adresas ir egzistuoja, jo vietoje pūpso niekuo neypatingas sovietinis daugiabutis. Nuotoliniu būdu apsilankėme ir Antakalnyje, kuriame 1928 m. įsteigta Vilniaus aklųjų specialioji mokykla, užsiminėme apie bendrabutį pranciškonų vienuolyne Trakų gatvėje ir, žinoma, prisiminėme pastatus Labdarių g. 5 ir 7. Jie iki šiol priklauso Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai (LASS), o 1944 m. juose veikė Socialinio aprūpinimo liaudies komisariatas ir jame pradėta steigti Lietuvos aklųjų draugija (LAD). Įdomus sutapimas mūsų įmonė (Gatvės gyvos) nuomojasi kabinetuką LASS pastate Labdarių g. 7, tad neretai kulniuodamas į savo darbo vietą prisimenu Antano Jonyno atsiminimus, kaip jis, būdamas neregys, visiškoje 1944-ųjų suirutėje keliavo iš Kauno į Vilniaus Labdarių gatvę ir čia ėmė steigti LAD praktiškai apgraibomis visomis to žodžio prasmėmis. Tad šio pastato koridoriai man istoriškai įdomūs ir taip pat šiek tiek prisijaukinti. Kaskart atverdamas pastato duris ir lipdamas laiptais prisimenu LAD pradžią. Beje, labai smagu, kad LAB fonduose išliko eksponatas, primenantis anuos laikus tai šepetys, apytiksliai datuojamas 1940 m. Tiesa, kur tiksliai jis gamintas, neaišku, bet, spėčiau, kad J. Basanavičiaus g. 21.
Mes jau Skroblynėje
Pristatęs senesnę rajono istorijos dalį, nusprendžiau be atskiro sustojimo praeiti kelis geltonplyčius namus nors jie irgi priklauso neregių rajonui, labiau norėjau prieiti prie seniausių jo pastatų. Po kelių minučių mūsų grupelė jau spiečiasi prie Skroblų g. 15, 17 ir 19 pastatų, šio rajono pirmeivių. Čia buvo logiška paaiškinti, kodėl neregiai ir jų kombinatai galiausiai įkurdinti ne dvaruose ar, tarkime, žaviame Antakalnio pušyne, o čia Naujamiestyje. Mat visa ko širdis, variklis kombinatas. O gamybinei įmonei geriausia vieta pramonės rajonas. Naujamiestis, kai kuriuose sovietmečio dokumentuose įvardytas kaip Priestočio pramonės rajonas, tam idealiai tiko šalia geležinkelis, svarbiausi automobilių keliai, o taip pat ir kitos pramonės įmonės, su kuriomis galima sąveikauti. Pastačius pirmuosius namus ir 1964 m. atidarius naująjį LAD Vilniaus GMK (dab. Liregus), viskas ėmė suktis aplink šį kompleksą.
Regint renovuotą, tačiau formomis santūrų gamyklos pastatą norėjosi parodyti dalyviams kitų miestų kombinatus bei paliudyti, kad architektūriniu požiūriu jie skyrėsi nuo monumentalaus Kauno GMK iki net truputį modernistinio Klaipėdos. Vilnietiškas labai kuklus. Baltų plytų stačiakampė dėžutė, kuri atitiko 7 deš. racionalų požiūrį į pramoninę statybą. Tarp kitko, ne pirmą sykį pastebiu, kad labai mažai vilniečių žino, jog jų naudojama elektros instaliacijos įranga yra gaminama būtent čia ir kad joje dirba žmonės su regos negalia. Apskritai visuomet dalyvius raginu pirkti prekę lietuvišką juk ji sušildyta mūsų žmonių rankomis!
Choras
Visada masina galimybė pakliūti ten, kur paprastas mirtingasis nepateks. Kiekvieno miesto ekskursijose stengėmės pasiūlyti tokią galimybę. Ne išimtis ir sostinė. Vedami valstybinio choro Vilnius nario Rimvydo Aurylos, užsukome į šio ansamblio repeticijų salę, garso įrašų studiją. Buvo smalsu ne tik pamatyti dešimtmečių išbandymą atlaikiusį autentišką interjerą, bet ir paklausyti Rimvydo pasakojimų. Kadaise choras buvo įsteigtas LAD iniciatyva ir jo nariais buvo tik draugijos nariai. Šiandien choras didžiuojasi valstybinio choro statusu, tačiau profesionali koncertinė įstaiga reikalauja ir tam tikro lygio atlikimo, ir prisitaikymo prie intensyvios darbotvarkės. Dėl to ilgainiui dalis senųjų narių pasitraukė ir Rimvydas liko vieninteliu kolektyvo nariu su regos negalia. Natūralu, kad dalyviai turėjo daug klausimų kaip skaityti natas? Kaip žodžius? Kaip suprasti choro vadovo mostus, jei jų nematai? Kokie kūriniai atliekami? Beje, apsilankymas choro aktų salėje leido palyginti, kaip atrodo kitų miestų kombinatų salės o jų likimas gana įvairus, pvz., Panevėžio ir Šiaulių salėse dabar karaliauja vaikai jose įrengti vaikų žaidimų kambariai. Prieš atsisveikindami su Rimvydu trumpai aptarėme nykstančią Vilniaus valgyklų kultūrą o daryti tai prie Liregus puiki vieta, nes kaip tik čia vis dar veikia buvusi kombinato valgykla viena iš nedaugelio senųjų valgyklų, tęsiančių veiklą. Pavadinimas puikiai atliepia kontekstą Spindulys. Tiesa, šiuo metu viduje vyksta remontas, tad visi nekantriai laukia, kol valgykla vėl atvers duris.
Plati namų paletė
Vilniaus neregių rajone nė vienas gyvenamasis namas nėra renovuotas. Gyventojai, savaime suprantama, tuo nebūtinai patenkinti, tačiau man, gidui, namas, išlaikęs pirminį, kad ir suvargusį, veidą geresnė priemonė pasakojimui nei padabintas naujais fasadais. Vaikščiodami po Skroblynę kaip tik galėjome stebėti namų statybos raidą. Kadangi rajonas aktyviai buvo vystomas daugiau nei 3 dešimtmečius, tai ir namai statyti ne pagal vieną kurpalių. Pirmieji Skroblų g. 15, 17 (šiai grupei galima priskirti ir ne LAD lėšomis išmūrytą 21-ąjį) baltų silikatinių plytų stačiakampiai, atrodantys išties proziškai. Artėdami prie Gerosios Vilties gatvės, aptinkame kiek jaunesnių namų grupę, kurioje jau atsiranda įmantresnių formų, netgi prabangesnėmis laikytų geltonų plytų intarpų. Nors namai jau kitokie, visur esantys turėklai primena, kad tai neregių rajono dalis. Smagu, kad prie ekskursijos prisijungė ir vietos senbuviai, gerai prisimenantys Skroblų g. 27, 29, 31 namuose veikusias įstaigas kultūros namus, biblioteką bei parduotuvę, kurioje vienu metu regos negalios turėjimas leido turėti šiokį tokį blatą ir įsigyti deficitinių prekių.
Keliaujant toliau (geografiniu atžvilgiu pagal laikrodžio rodyklę) išnyra mokykla su LAD rūpesčiu statytu baseinu tai puiki vieta susipažinti su neregių sportu. Daugeliui paprastų miestiečių golbolas, šoudaunas ar šachmatai nematantiems yra kažkas egzotiško. Prisiminėme legendinę šaškininkę Stasę Ingaunytę, kuri vis dar gyvena čia pat Skroblynėje. Kiek toliau dar keli įdomūs aspektai. Sunku atsispirti nesustojus prie trobesiukų Skroblų g. 15C ir 15D su šalia prilipusiais garažiukais. Ant vieno iš jų net saulės elektrinė! Šis nedidelis šanchajus tai įdomus reliktas iš prieš daug daug dešimtmečių čia buvusio kraštovaizdžio. Statant Skroblynę daugelis lūšnelių buvo nugriautos, tačiau šios atsilaikė. Beje, iš tarpukario paveldėta ir idėja šias gatves vadinti pagal medžius Kedrų, Eglių, Skroblų. Tai praeities aidas. Senbuviai pamena čia anksčiau buvus ir Klevų gatvę.
Galios simboliai
Ekskursijos metu norėjosi paliudyti, kad kadaise LAD buvo pasiturinti organizacija, kuri galėjo sau leisti statyti daug ir ne tik savo reikmėms. Puikus pavyzdys pėsčiųjų viadukas virš Žemaitės gatvės (čia prisiminėme ir viaduką Ukmergėje bei Kauno aklųjų perėją po žeme). Ne mažesnį įspūdį daro dvylikaaukščių namų grupė šie stuomeningi geltonplyčiai tapo gerai matomi ir iš tolimesnių miesto taškų. O ekskursiją vainikavo apsilankymai dar dviejuose reikšminguose pastatuose.
Pirmiausia užsukome į nors ir nebaigtus, bet vis vien didingus savo gabaritais kultūros rūmus Žemaitės g. 21. Pastate knibžda gausybė nuomininkų, tačiau retas vilnietis matė viduje esančias įspūdingas lubas. Čia fojė pūpsojo tandeminis dviratis dėl šio eksponato vėl prisiminėme neregių sporto subtilybes. Na, o dar nutiko ir toks maloniai juokingas įvykis norėjau dalyviams papasakoti apie tai, kad vidaus laiptai, nors ir didingi, nematančiam žmogui yra labai nepatogūs ir net pavojingi, labai trūksta turėklų. Tačiau kai kartu su ekskursantais užėjome į vidų... turėklai atsirado! Taip jau sutapo, kad dieną prieš jų nebuvo nė kvapo, o diena vėliau štai jau ir yra.
Finišas garso įrašų namai ir leidykla Naugarduko g. 91. Tai bene mįslingiausias pastatas visame rajone taip sakau iš eilinių vilniečių perspektyvos. Pastatas labai įmantrus, atspindintis vėlyvuoju sovietmečiu tarp architektų tvyrojusias postmodernistines nuotaikas. Be to, jame dominuoja raudonos plytos tai taip pat sovietmečio pabaigoje grįžusi į madą spalva, kuri liudijo ilgesį senajai architektūrai, juk senasis Vilnius irgi iš raudonų plytų. Užkilę į viršutinį aukštą prisiminėme, kokia svarbi buvo garsinė knyga, kad jei net prireikė štai tokio atskiro pastato, kartais įvardyto rūmais, o taip pat kokia šio pastato reikšmė visai Lietuvai lemtingais 1991-aisiais, kai iš čia transliuotas Lietuvos radijas.
Sulig ankstyvosios nepriklausomybės įvykių pasakojimu dirstelėjome į laikrodį šmirinėjome po Skroblynę daugiau nei 3 val. Nusprendėme, kad jau laikas užsukti į biblioteką jau tikrai galutinę stotelę, kurioje ekskursantai galėjo pačiupinėti kombinatų gaminius, įvairius garsinės knygos formatus, o taip pat suvokti, kad dar ne viskas papasakota ir išgirsta, bet tai jau kitiems kartams. Nutarėme, kad, apsukus kompaktišką ratą, Skroblynė tapo dar mielesnė širdžiai.
Nuotrauka: Sagų rinkinys, gamintas LASS Vilniaus įmonėje XX a. 9 deš. / Lietuvos etnografijos muziejaus archyvo nuotr.
LASS Vilniaus įmonėje pagaminto sagų rinkinio nuotrauka. Šviesios kortelės viršuje viduryje pateiktas tamsus logotipas, kurį sudaro skritulys ir po juo esanti V raidė. Žemiau kairėje lietuvių, o dešinėje rusų kalba yra užrašai paryškintomis didžiosiomis raidėmis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus įmonė, o žemiau jų adresas mažesniu šriftu 232600 Vilnius, Skroblų 19. Tekstą įrėmina į apačią išlenktas lanko formos apvadas, kurio vidurį puošia trys persidengiantys pusapksritimiai. Likusius maždaug tris ketvirtadalius kortelės užima šešiomis ne visai tvarkingomis eilėmis po penkias pritvirtintos tamsios apvalios sagos. Jų krašte yra apvadas, o viduryje keturios įdubų supamos skylutės, išdėstytos viena arti kitos lyg gėlės žiedlapiai. Per dvi skylutes jų, kartais priešingas, kartais gretimas, pervertas šviesus siūlas. Rinkinys pasižymi paprastu ir patogiu dizainu.