Šio straipsnio pavadinimą sugalvojau ne aš. Taip savo trenerį pavadino žymioji mūsų organizacijos sportininkė iš Panevėžio, daugkartinė Europos ir pasaulio aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionė, paralimpinių žaidynių vicečempionė ir bronzos medalių laimėtoja Sigita Markevičienė. Taip ji kalbėjo apie gal ne visiems, bet daug kam pažįstamą asmenybę, mūsų organizacijai labai svarbų žmogų – Sergejų Sokolovą. Rugsėjo 15 d. šiam pedagogui, šiuo metu dirbančiam Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje ir Panevėžio sporto centre rankinio treneriu, o neregių sportininkų treneriu nuo 1989 m., Panevėžio aklųjų sporto klubo „Šviesa“ vadovui sukako 70 metų. 

Sergejus gimė Zarasuose. Nuo pat vaikystės mėgo įvairias sporto šakas. Žaidė futbolą, krepšinį, patiko slidinėjimas, ir, kai atsirado galimybė, pradėjo lankyti sporto mokyklos rankinio būrelį. Nors rankinis tapo S. Sokolovo pagrindiniu gyvenimo pomėgiu ir darbu, bet pirmą apdovanojimą gavo žaisdamas krepšinį. 1973 m. baigęs vidurinę mokyklą įstojo į tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, kurį baigęs 1997 m. pagal paskyrimą atvyko dirbti tuometėje Panevėžio sporto mokykloje rankinio treneriu, žaisti Panevėžio rankinio komandoje. Jei tektų išvardyti visus laimėjimus, pasiektus tiek pačiam sportuojant, tiek ir vedant į pergales savo auklėtinius jau esant trenerio poste, prireiktų kelių šio žurnalo puslapių. Jų gausybė. Dar reikėtų paminėti, kad šio trenerio paruošti rankininkai atstovavo ir šiuo metu atstovauja Lietuvos jaunučių, jaunių, jaunimo ir vyrų nacionalinėms rinktinėms, žaidžia Lietuvos aukščiausios lygos rankinio komandose. Sekdami geru pavyzdžiu nemažai jo buvusių auklėtinių pasirinko nelengvą mokytojo ir trenerio profesiją. Nenuostabu, kad pelnyti garbingi valstybiniai apdovanojimai. 2003 m. S. Sokolovui suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. 1996 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius. Lietuvos kilnaus sportinio elgesio laureatas (2001, 2006), apdovanotas keliais Kūno kultūros ir sporto departamento medaliais už nuopelnus Lietuvos sportui, dar už aukštus sporto pasiekimus (1992, 1994, 1998 ir 2006 m.), to paties departamento Sporto garbės kryžiumi (2006), o 2007 m. tapo LNK televizijos „Gerumo sparno“ laureatu. 

Pažintis su mūsų bendruomene 

Sergejus pasakoja, kad jo senelis buvo aklas, bet tuomet Sergejus dar buvo mažas ir nedaug ką prisimena. Vėliau su neregiais ir silpnaregiais artimiau neteko susidurti, iki kol 1989 m. jam buvo pasiūlyta tapti tuomečio Panevėžio aklųjų kombinato sporto instruktoriumi. Susipažinimas su aklaisiais ir silpnaregiais S. Sokolovui praėjo kažkaip lyg savaime, natūraliai, be jokio streso. Anot trenerio, jam įprasta bendrauti neskirstant žmonių, ar jie turi kokių sveikatos problemų, ar ne. S. Sokolovas aiškina: „Tiek sporte, tiek ir kitose veiklose viskas priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių. Jei yra stiprus noras, tai jis per ilgesnį ar trumpesnį laiką vis vien savo iškeltus tikslus pasieks. Svarbu, kad žmogus atrastų savo sritį, kurioje galėtų geriausiai atskleisti savo sugebėjimus. Neregiai sugeba gerai dirbti, sportuoja, moka puikiai groti, šokti, dainuoti, vaidinti.“ 

Gerai susipažinęs su neregių galimybėmis S. Sokolovas tapo savotišku mūsų organizacijos ambasadoriumi. Štai, prasitaria, kad jo brolis dabar pradėjo prastai matyti, bet, kai pradeda dejuoti, jog nemato, todėl negali, Sergejus jam tvirtai pareiškia – „Tu man neaiškink, ką gali ir ko negali net visiškas neregys...“ 

Svarbiausia – kantrybė ir tikslas 

Su S. Markevičiene Sergejus pirmą kartą kaip vedlys bėgo 1991 m. respublikinėse aklųjų ir silpnaregių rudens kroso varžybose „Zelvoje“. Gabus treneris iš karto pajuto, kad Sigita turi potencialo pasiekti aukštų rezultatų ir pradėjo ją rimtai ruošti tiek nacionalinėms, tiek ir įvairioms tarptautinėms varžyboms, tarp kurių išsiskyrė Barselonos paralimpinės žaidynės 1992 m., kuriose lietuviai jau galėjo startuoti kaip savarankiškos valstybės sportininkai. Kelias nebuvo lengvas – reikėjo įvykdyti normatyvus, praeiti konkurencinę atranką. Palaipsniui prasidėjo kopimas ant prizininkų pakylos, pergalės, trofėjai. Įspūdingai skamba jau vien tik tas faktas, kad S. Sokolovas bėgikę S. Markevičienę sėkmingai paruošė net 5-ioms paralimpinėms žaidynėms. Būtina paminėti, jog S. Sokolovas treniravo ir kitą garsią mūsų bendruomenės sportininkę, rutulio stūmikę Dangutę Skėrienę, kuri 1999 m. Europos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionate iškovojo bronzos medalį. Paklaustas, kas yra sunkiausia dirbant su neregiais, Sergejus ilgai galvojo ir nerado kažko išskirtinio. Pasak S. Sokolovo, nepaisant galios ar negalios, vieni žmonės kai ką įsisavina lengviau, kiti sunkiau, vieniems perprasti užduotis pavyksta greitai, kitiems užtrunka ilgiau, čia svarbiausia yra kantrybė. 

Vis tik treneris prioritetu laiko ne pačius aukščiausius sportinius pasiekimus, bet sveikatą ir teigia, kad negalima siekti pergalių bet kokia, ypač sveikatos, kaina. Puikius rezultatus demonstruojantis treneris kukliai ištaria, kad nesiekia maksimalaus rezultato ar idealaus atlikimo, jam svarbiau išmokyti auklėtinius to, kad jiems bėgti ar atlikti kokį sportinį veiksmą būtų lengviau, patogiau, laisviau. Nepaisant to, kad į respublikines lengvosios atletikos varžybas vilkėdami „Šviesos“ sporto klubo marškinėliais vyksta net kelios dešimtys sportininkų, treneris sugeba prie kiekvieno prieiti, patarti, padrąsinti. Šių eilučių autorius per beveik 2 dešimtmečius sulaukė begalės pamokymų ir patarimų tiek bėgimo, tiek rutulio stūmimo, disko, ieties metimo, šuolių į tolį rungtyse bei žaidžiant golbolą. 

Keturi dešimtmečiai šalia 

Pakalbinti apie S. Sokolovą, Sigita ir Arvydas Markevičiai vienas kitą papildydami vardijo ir vardijo gerąsias savybes bei dalijosi prisiminimais: „Apie Sergejų negalime kalbėti tik kaip apie trenerį. Mums abiem likimas, o gal pats Dievas, lėmė sutikti labai gerą žmogų visomis prasmėmis. Pirmiausia, jis yra žmogus, neieškantis jokios naudos sau, kas ne taip jau dažnai pasitaiko. Vedamas kažkokios vidinės žmogiškumo paskatos tiesiog priešais save mato žmogų, jo problemas ir stengiasi jam padėti neskaičiuodamas nei laiko, nei jėgų. Veikia pagal principą – ką galiu, tą darau. Juk už savo darbą su neregiais ir silpnaregiais sporto klube „Šviesa“ Sergejus negauna jokio atlygio, o treniruoja, organizuoja išvykas į varžybas, rūpinasi inventoriumi, sportine apranga, tvarko klubo dokumentaciją visuomeniniais pagrindais. Nepaisant to, kad sportuojančių neregių ir silpnaregių labui veikia kaip savanoris, bet šiai veiklai atsidavęs nuoširdžiai, nuosekliai iki galo. Nepaprastai reiklus sau ir tam, su kuo dirba. Tikriausiai sporte kitaip ir neįmanoma pasiekti gerų rezultatų, o tik sunkiomis treniruotėmis paruošti atletą taip, kad, atėjus lemiamiems startams, jis sugebėtų maksimaliai sukoncentruoti savo fizines bei dvasines jėgas. 

Būdamas puikiu treneriu, jis dar ir tapo geru mūsų šeimos draugu ne tik džiaugsme, bet ir sunkiais gyvenimo momentais. Pataria, palaiko, išsklaido nerimą. Pradžioje jam buvo labai neįprasta ir įdomu, kaip nematantis žmogus tvarkosi buityje, kokiu būdu geriausia parodyti ir išaiškinti fizinius pratimus, kad teisingai suprastume, bet jis greitai perprato specifiką. Dar Sigitai tik pradedant kelią į tarptautines varžybas, išvykus į Ufą, kur buvo susirinkusios aukšto lygio bėgikės, Sergejus labai atidžiai stebėjo varžoves, jų judesius, bėgimo techniką, vedančių lyderių veiksmus. Būdamas pastabus ir imlus, greitai ne tik panaudojo įgytą praktiką, bet ir atrado savų tarpusavio sąveikos metodų bėgant, kad judviejų tandemas bėgimo takelyje veiktų kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas. Su Sergejumi nepasimuliuosi. Turi atiduoti savęs tiek, kiek gali. Barselonoje prieš startą Sigita labai jaudinosi, o Sergejus nuramino: „Sigita, kaip pasiruošėme, taip ir prabėgsime.“ Prieš varžybas, kad mintys nesisuktų vien apie būsimą bėgimą, treneris pasako kokį juokelį. Moka subtiliai pajuokauti, pašmaikštauti ir taip išsklaidyti įtampą. Iškilus kokioms problemoms, nenumatytoms kliūtims, ne tik kad pats nepanikuoja, bet ir moka nuraminti kitą. Taigi jis yra ir geras psichologas. Girti dažnai nemėgsta, bet jei yra patenkintas, galima spręsti iš jo emocinės būsenos.“ 

Man belieka paantrinti, kad S. Sokolovas yra ramaus būdo, bet turi tvirtą nuomonę įvairiais klausimais. Tuo ne kartą teko pačiam įsitikinti, kai varžybų dienomis kartu susibūrę leisdavome vakarus kuriame nors didesniame viešbučio kambaryje. Treneris turi sportininkams būdingo užsispyrimo, bet jei ginčijasi, tai nesikarščiuodamas, argumentuotai, pateikdamas konkrečius pavyzdžius iš savo gyvenimiškos patirties. Pasak S. Sokolovo, sportas išmokė kelti realius tikslus ir jų kryptingai siekti. Treneris sako: „Jei ką pradedu, tai turiu pabaigti iki galo.“ Vaikystės svajonės buvo susijusios su sportu ir, galima sakyti, visos jos išsipildė. Pašnekovas prasitaria, kad didelių pokyčių nemėgsta, vertina pastovumą. Kasdienė rutina jo neveikia. Be sportinių reikalų kitiems pomėgiams laiko beveik nelieka, bet dalį savo laisvalaikio su malonumu praleidžia darbuodamasis savo sodo sklypelyje. Patinka ramiai pailsėti prie ežero savo gimtinėje Zarasuose ir apskritai su metais norisi kuo mažiau įtampos, streso tiek kūnui, tiek ir protui, kuo daugiau ramybės. 

Straipsnį baigsiu panašiai, kaip ir pradėjau, tik jau pasvaliečio Zigmanto Rimkaus žodžiais: „Tokio kito žmogaus, kuris taip mokėtų įsijausti, suprasti, reikėtų ilgai ir su labai dideliu, ryškiu žiburiu ieškoti. Jis mums tikra Dievo dovana.“ 

Linkime savo treneriui visada išlaikyti tokią užkrečiančią, jaunatvišką energiją, pozityvumą, optimistinį požiūrį. 

Nuotrauka: S. Sokolovas jau keturis dešimtmečius treniruoja mūsų bendruomenės sportininkus. Nuotraukoje – bėgimo takelyje su S. Markevičiene / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio ir dešinės užfiksuota stadione pro švieslentę su laiku bėganti moteris su vedliu S. Sokolovu. Vedlys vilki šviesius marškinėlius be rankovių, ant kurių krūtinės yra tamsus užrašas anglų kalba „Gidas“, ir mūvi tamsius šortus su numeriu 3 ant šonų. Sergejaus tamsūs plaukai trumpai kirpti, galva šiek tiek nuleista, veidas atrodo susikaupęs: antakiai suraukti, virš jų susimetusi vertikali raukšlė, akys primerktos, lūpos šiek tiek pravertos. Jis kaire ranka veda šalia bėgančią sportininkę trumpais tamsiais plaukais, vilkinčią trumpus margus aptemptus marškinėlius be rankovių ir mūvinčią trumpus šortus. Jos akis nuo kaktos iki skruostų dengia tamsius akinius primenantis raištis. Ant bėgikės krūtinės yra dalyvio numeris 1606, o ant šortų abipus numeris 3. Sportininkai atrodo pasiryžę pasiekti tikslą ir kuo geresnį rezultatą.