Vasara turi tą retą savybę – trumpam leidžia pamiršti, kad viską reikia suspėti. Daugiau laisvės, mažiau skubėjimo, daugiau laiko sau, poilsiui ir dalykams, kuriems per metus vis pritrūksta laiko. O tada beveik nepastebimai ateina ruduo ir kartu su juo grįžta ritmas: darbai, planai, atsakomybės, įsipareigojimai ir tas jausmas, kad viskas vėl įgauna pagreitį. 

Šis ruduo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) bendruomenei yra ir įprastas savo kasdienėmis veiklomis, ir ypatingas – visus metus minimas LASS šimtmetis. Įvykę įvairaus formato renginiai ir iniciatyvos buvo ne vien proga prisiminti praeitį. Jie leido pažvelgti į šimtmetį kaip į gyvą istoriją, kurioje telpa žmonių pastangos, atkaklumas, solidarumas. Tad paskutinieji jubiliejinių metų akordai yra tarsi natūrali kulminacija: ką tik įvykusi Maldos diena Vilniuje, kur tyla ir susikaupimas leido stabtelėti, padėkoti ir pagerbti ėjusius pirma mūsų, tiesusius kelius pokyčiams, ir baigiamasis koncertas spalio 15 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur muzika skambės kaip bendras balsas, jungiantis kartas, tarsi atokvėpis prieš kitą žingsnį. 

Kaip šios bendrystės dalis, jau septintąją dešimtį bebaigiantis „Mūsų žodis“ beldžiasi į jūsų pašto dėžutes ar kompiuterius. Mūsų straipsniuose slypi ir savotiškas, beveik ratu užsidarantis paradoksas: prieš šimtą metų žmonės, apie kuriuos šiandien skaitome istoriniuose pasakojimuose, taip pat kažko siekė – norėjo mokytis, dirbti, būti savarankiški, kurti, keliauti, būti matomi ir girdimi. Jie siekė galimybių ten, kur jų beveik nebuvo, plėtė ribas, kurios tuo metu atrodė savaime suprantamos. Drįso veikti, nežinodami, ar drąsa atsipirks. Praėjus šimtmečiui, mes teberašome apie žmones, kurie kažko siekia: ryžtasi kelionei už Atlanto be palydos, tampa aistringi teatro su garsiniu vaizdavimu mėgėjai, žaidžia aklųjų tenisą ir Lietuvoje net organizuoja šio žaidimo pasaulio čempionatą, švenčia prasmingą knygos ir bendrystės jubiliejų, kaunasi šachmatais su didmeistre... Apie visa tai skaitykite žurnalo rugsėjo numeryje. Tačiau apibendrinant abstrakčius pasvarstymus peršasi mintis, kad galbūt tikroji sąjungos istorija yra ne pasiektų tikslų sąrašas, o nenutrūkstama grandinė žmonių, kurie, kiekvienas savo laiku, turėjo išminties ir ryžto nesustoti. 

Ginta Čingaitė-Kiznienė