Pristatyti Kęstutį Kaupą nėra paprasta. Viešojoje erdvėje jis minimas kaip buvęs narkomanas, pramoninis alpinistas, pilietiškas žmogus, charizmatiška asmenybė, fotografas mėgėjas, knygų autorius, įvairių socialinių projektų organizatorius... Tiek savo veiklose, tiek kone kasdien socialinėse medijose besidalinantis pamąstymais Kęstutis kaip magnetas pritraukia daugybę sąmoningą gyvenimą besirenkančių, atsakymų į klausimus ieškančių žmonių. Gal todėl nestebina mūsų „Susitikimų“ rubrikos pašnekovo paatviravimas, kad jam vienas priimtiniausių apibūdinimų – debesų piemuo. Tik ar visi galime išmokti ganyti debesis? Kas laukia neregiams ir silpnaregiams gerai pažįstamo festivalio „Debesų pieva“, subūrusio kitaip gyvenimą matančius žmones? Kas yra tikroji pieva? 

Šių metų „Debesų pieva“ buvo dešimtoji. Prisiminkite pradžią – kaip kilo pati idėja, kaip ji įgavo konkretų pavidalą? 

Idėja kilo klausantis filosofo Alano Vatso (Alan Watts) paskaitos, kurioje jis kalbėjo apie tai, kad, jei žmonės save regėtų kaip debesis, jie mažiau prie savęs kibtų, labiau priimtų save tokius, kokie yra, ir dėl to gyvenimas pasidarytų daug paprastesnis. 

Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą, ką jis reiškia? Arba šiek tiek kitaip: ką reiškia atvykti į jūsų sambūrį ir „ganyti debesis“? 

Debesų ganymu užsiima visi vaikai, vasaros metu gulėdami pievoje, žvelgdami į debesis ir juose bandydami įžiūrėti kažkokį gyvūną ar objektą. Tai požiūrio klausimas. Kaip ir pasirinkimas žmones su negalia vadinti galiūnais, nes jie parodo, kiek daug mes nežinome apie save. Ir nors tokie galiūnai daro daug, ko mes matantys negebame, mes vis tiek renkamės juos vadinti kažko neįgalinčiaisiais. Tai irgi savotiškas debesų ganymas, bet jau apie žmones. 

Kaip per dešimt metų „Debesų pieva“ vystėsi ir plėtėsi tiek geografiškai, tiek turinio atžvilgiu (vidinės kelionės, žarijos, aklieji pasivaikščiojimai ir panašiai)? 

Niekas nedokumentavo to pokyčio. Matyt, su gyvenimu, kai viskas keičiasi, keitėsi ir renginys, drauge su organizatorių branda ir turimais resursais. 

„Pievoje“ nuolat dalyvauja žmonės su negalia, konkrečiai aklieji ir silpnaregiai. Kaip mezgėsi, vystėsi tarpusavio ryšys? 

Atsakymas – ryšys mezgėsi natūraliai, be kažkokių strategijų ar ypatingų pastangų. „Debesų pieva“ yra apie draugystę, tad dėl jos įtakos vystėsi ir bendravimas. 

„Debesų pieva“, kurioje nėra teisingai ar neteisingai augančios žolės, ir neuroįvairovė? Išskleiskite šį teiginį. 

Pieva pilna įvairių augalų, dangus – įvairių debesų. Nėra sulūžusių, sugedusių ar sutrikusių. Yra tik formos, emocijos, jausmai ir mes tarp jų. 

„Debesų pieva“ turi gausų bendraminčių, pritariančių jos nuostatoms, būrį. Nepaisant to, minėjote, kad šių metų „Pieva“ yra paskutinė. Ar galima sužinoti kodėl? 

Nes pavargau, o pavargęs nebesugebu suteikti tokios pačios renginio kokybės. Festivalio organizavimas vyksta visus metus, man būnant manimi, planuojant veiklas, susipažįstant su žmonėmis, kuriuos kviečiu „Pievon“. Visas šis procesas yra pastoviai nešiojamas galvoje, miegu su juo ir jaučiu, kad pavargau taip gyventi. Noriu tiesiog būti, be noro kažką keisti. Gal tai ir yra tikroji pieva? 

Gal yra minčių ar planų, kad „Debesų pieva“ galėtų įgyti kitokių pavidalų ar panašiai. Ko reikėtų, kad žmonės savo „debesis“ galėtų ganyti ir toliau? 

Nuo pat pirmo festivalio sakiau, kad „Debesų pieva“ yra vidinė būsena, o ne vieta ar renginys. Tai gyvenimo filosofija, kad mes visi kaip debesys praskrendame per gyvenimo dangų ir ištirpstame begaliniame danguje, tad nėra kada švaistyti laiko dalykams, kurie mus riboja ar žemina, nes mes visi esame šios planetos gyventojai, šalies piliečiai, bendruomenės nariai ir, galų gale, savo kūno kapitonai, valdantys pasirinkimus kažką daryti arba ne. Tai labai asmeninė kelionė. Ko reikia, kad ji tęstųsi? Noro gyventi ir matyti stebuklus, net jei akys nemato. 

Visose ar beveik visose „Debesų pievose“ akcentuota nesmurtinė komunikacija. Ar galėtumėte trumpai nusakyti, kas tai yra? 

Nesmurtinė komunikacija yra empatiškas bendravimas, kai kalbant atliepiami pokalbio dalyvių poreikiai. Mes visi turime vienokių ar kitokių poreikių, bet juos išsakome kaip komandą ir reikalavimą, tai sukelia pasipriešinimą ir visiškai priešingą rezultatą. Pats žodis „bendrauti“ reiškia kurti bendrystę, ryšį, kontaktą, o bendraudami smurtiškai mes vieni nuo kitų tolstame ir prarandame ryšį. Kaip pavyzdį, galiu papasakoti situaciją, kai, pavyzdžiui, vyras vartoja alkoholį, nes per tai jis jaučia draugystę ir ryšį su „chebra“, o žmona liūdi, kad jos vyro nėra namie, o kai jis būna, tai miega girtas. Užuot priminusi jam, koks jis yra svarbus ir reikalingas, ji ima jam priekaištauti, koks jis blogas, nes geria. Priekaištai sukelia tik dar didesnį nesmagumo jausmą ir vyras eina ten, kur smagu – vėl gerti alkoholio. 

Mes nežinome, su kokiais emociniais „deficitais“ gyvena mūsų artimieji, jei jie neturi erdvės atsiverti be kritikos ir replikų, todėl mums sunku megzti ryšį. Nesmurtinė komunikacija yra apie tai. 

Kad nebūtume apšaukti seksistais, gal turite priešingų pavyzdžių: kažką „ne taip“ daranti žmona ir nuolat nepatenkintas vyras? 

Neturiu tokių pavyzdžių. Kiekvienas žmogus turi sunkumų išreikšti savo poreikius. Gal atkreipčiau dėmesį į tai, kad kartais moterys bando būti labai gražios, visaip puošdamos savo išorę ir pamiršdamos, jog mums svarbu ir vidinės vertybės. Taip vyras gali nepagalvoti, kad reikia girti grožį, kuris su amžiumi kinta. Užuot tai daręs, jis vis sako, koks geras žmogus ji yra, bet ar tai jai padeda jaustis geidžiamai? Kodėl ji vis stengiasi? Gal nesijaučia pakankama nesistengdama? Čia jau prasideda vidinių šešėlių tema. 

Daug bendraujate su įvairiais žmonėmis – nuo paauglių iki kalinių. Papasakokite plačiau apie šią veiklą. 

Bendravimas yra mano asmenybės dalis. Nežinau, kaip tai įvardinti. Man patinka pažinti žmones ir tiek. 

Savanorystė kalėjime – ar kaliniai jus supranta, priima? 

Nuteistieji irgi yra žmonės, kaip visi. Vieni supranta, kiti ne. Gebėjimas suprasti, tai labai individualus dalykas. Kaip ir gerą muziką vieni supranta, kiti ne. Vieni filosofiją mėgsta, kiti ne. Taip ir atvykstančių savanorių pasiklausyti vieni atvyksta, o kitiems tai neįdomu. 

Skaitytojams papasakokite daugiau apie save, apie savo darbą Šiaurės jūroje. 

Darbas Šiaurės jūroje, tai tik darbas. Veiksmas vyksta laivuose arba kvadratinėse platformose, kurios gali būti labai skirtingos dėl savo paskirties specifikos. Yra gręžimo platformos, yra produkcijos, o būna ir tų, kurios atlieka abi funkcijas. 

Aš dirbu pramoninio alpinizmo saugumo vadovu, kitaip sakant, gaunu porą žmonių, su kuriais atliekame įvairius darbus aukštyje, už kurių saugumą aš atsakau, tad daug stebiu ir būnu visada pasiruošęs gelbėjimo darbams. 

Esate muzikantas, grojate netradiciniais instrumentais – Tibeto gongais. Kaip jais susidomėjote, kaip reikėtų suprasti ir priimti jų skleidžiamus garsus, vibracijas? 

Muzika yra mano tapatybės dalis. Mano bočius ir mano tėtis grojo muzikos instrumentais, nors natų nežinojo. Manau, aš genetiškai tai gavau. 

Mano grojimas nėra standartinis ir niekada nesikartoja, nes aš kuriu grodamas. Man tai patirtis, patyrimas, nuotykis. Kartą paklausiau vieno budistų lamos apie ritualinę Tibeto muziką. Jis atsakė: „Tai nėra kažkas, kas skirta žmonių ausims. Tai garso aukojimas Dievams.“ Man labai patiko toks paaiškinimas. Dabar, kai groju, galvoju, kad tai nėra garsai ausims. Tai maistas protui, pavargusiam nuo ritmo ir pastovaus skubėjimo. 

Mano grojamos muzikos nereikia suprasti, nes supratimą atlieka analitinis protas. Mano muziką reikia jausti. Arba ne. 

Nuotrauka: Festivalį „Debesų pieva“ pamėgo ir mūsų bendruomenės žmonės / K. Kaupo archyvo nuotr. 

Akimirka iš 2021 m. renginio „Debesų pieva“. Lauke iš nugaros užfiksuota muzikantų grupė su būgnais ir juos stebinti šiek tiek susiliejusi žmonių minia. Trys muzikantai sėdi apsižergę rankomis mušamus būgnus, vienas lazdele muša ant stovo padėtą instrumentą, o tarp jų stovintis plikai kirptas vyras galbūt kalba, o gal dainuoja į mikrofoną. Jam ant juostų, sukryžiuotų per nugarą, tarp kojų kabo būgnas su keliais kiškio ausis, o gal augalų lapus primenančiais papuošimais aplink kraštus. Žiūrovai įvairiai mėgaujasi muzika: vieni tiesiog klausosi, kiti fiksuoja atlikėjus išmaniaisiais telefonais, dar kiti šoka. Dešinėje nuotraukos pusėje į kadrą iš dalies patenka medžiaginė pastogė, abipus tamsuoja medžių lapija. Fone stūkso šviesus susiliejęs kelių aukštų pastatas. Nuotraukoje justi ramybė, atsipalaidavimas ir bendrystė.