Fotografija siejama su vaizdu, jo perspektyva, regėjimu. Atrodo, savaime suprantama, kad fotografas pirmiausia turi matyti – pastebėti šviesą, spalvas, kompoziciją, akimirką. Todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad fotografija ir silpnaregystė sunkiai dera tarpusavyje. 

Tačiau susitikus su Simonu Kriaučiūnu šis įsitikinimas ima byrėti. Kaunietis silpnaregis kūrėjas ir aktyvus LASS bendruomenės narys jau ne vienus metus ieško savęs mene. Jis tapo, aktyviai domisi keramika, o pastaraisiais metais vis daugiau laiko skiria fotografijai – dar vienam būdui pažinti žmones, save ir pasaulį. 

– Ar matymas visuomet susijęs su regėjimu? – paklausiau Simono. Jis trumpam susimąsto. 

– Man smalsu, kaip pasaulį mato regintys žmonės, kaip jį suvokia silpnaregiai ir kaip jį įsivaizduoja neregiai. 

Šis atsakymas tarsi nubrėžė viso mūsų pokalbio kryptį. Kalbėjomės ne tiek apie fotografiją, kiek apie žmogų – jo santykį su pasauliu ir gebėjimą pastebėti tai, kas kasdienybės skuboje dažnai lieka pražiūrėta. 

Simonas prisipažįsta, kad pats ilgą laiką nemanė galėsiantis rimčiau užsiimti fotografija. Iš pradžių fotografavo telefonu. Dažniausiai tai būdavo gamta, jūra, peizažai – vaizdai, kuriuos norėjosi išsaugoti atminčiai. Vėliau jo gyvenime atsirado fotoaparatas, o kartu ir noras apie fotografavimą sužinoti ir išmokti daugiau. 

Svarbiu posūkiu tapo fotografų pleneras Nidoje. Ten Simonas sutiko žmonių, kurie paskatino drąsiau ieškoti savo kūrybinio braižo. Švedijoje gyvenanti pusseserė paragino suorganizuoti savo darbų parodą. Tada toks patarimas Simonui pasirodė pernelyg drąsus. Vis dėlto jis peržiūrėjo savo fotografijų archyvą. Jis pastebėjo, kaip per laiką keitėsi jo fotografavimo įgūdžiai: „Supratau, kad mane pradėjo dominti ne peizažai, o žmonių emocijos, jų veidai ir istorijos“, – atviravo Simonas. Kartu keitėsi ir tai, į ką krypdavo jo žvilgsnis. Vis dažniau jį sustabdydavo ne dideli vaizdai, o mažos kasdienybės detalės – ant lapo nutūpusios boružėlės, ant pienės žiedo besidarbuojančios bitės, netikėto šviesos atspindžio ar trumpam praeivio veidą nušvietusios emocijos. Tai vis dažniau norėjosi išsaugoti. 

„Kasdienybėje dažnai skubame. Prasilenkiame su žmonėmis, vietomis ir akimirkomis, kurių nebepastebime. Fotografija leidžia prie jų sugrįžti. Kartais tik žvelgdamas į nuotrauką pamatai tai, kas fotografavimo akimirką praslydo pro akis. O gal verta dažniau trumpam sustoti ir dar kartą pažvelgti į mus supančią aplinką?“ – retoriškai klausia fotografas. 

Iš pradžių Simonas savo darbus vertino labai kritiškai. Kiekvienas pakrypęs horizontas, šiek tiek išsiliejęs vaizdas ar į kadrą netikėtai patekęs objektas jam atrodė kaip nenusisekusi nuotrauka. Dėl silpnesnės regos Simonas ne visada iš karto pastebi visas kadro detales. Kartais tik dirbdamas su nuotraukomis atkreipia dėmesį į spalvų derinius, šviesą ar kitas detales. 

„Kai parodydavau nuotraukas kitiems, išgirsdavau: „Kodėl čia stulpas? Kodėl pakrypęs horizontas? Kodėl nukirsta žmogaus ranka?“ Ilgą laiką galvojau, kad mano fotografijos yra brokuotos ir man fotografuoti nelemta.“ 

Kartą, laukdamas viešojo transporto, jis su pažįstama kalbėjosi apie sunkumus, su kuriais susiduria fotografuodamas. Jų pokalbį išgirdo netoliese stovėjusi mergina. Ji papasakojo studijavusi fotografiją Anglijoje ir pasakė, kad tai, ką Simonas laiko klaidomis, gali būti jo, kaip fotomenininko, išskirtinumas. 

Simonas ėmė domėtis kitų silpnaregių fotografų kūryba. Tyrinėdamas jų darbus jis suprato, kad daugelis fotografų nebando slėpti to, ką kiti pavadintų netobulumu. Priešingai – jie fotografuoja taip, kaip mato patys. 

„Tada supratau, kad ir aš galiu turėti savo fotografijos kalbą. Dabar manau, kad fotografuodamas galiu eksperimentuoti ir klysti, nes tik ieškodamas atrasiu, koks fotomenininkas aš esu, nors gal tam prireiks ne vienų metų.“ 

Vieną dieną Simonas iš pažįstamos gavo keistą pasiūlymą – fotografuoti žmones užmerktomis akimis. „Iš pradžių į šią mintį žiūrėjau skeptiškai. Galvojau, iš kur aš surasiu tiek žmonių? Ar jie tam ryšis?“ – svarstė vyras. 

Vis dėlto peržiūrėdamas senesnes nuotraukas Simonas pastebėjo, kad jo archyve jau yra ne vienas portretas užmerktomis akimis. Vėliau tokių fotografijų savaime daugėjo – kelionėse, renginiuose, atsitiktiniuose susitikimuose. Vyras suprato, kad visi šie portretai tinka naujai nuotraukų serijai sujungti. Taip gimė 18-os fotoportretų ciklas „Vidinis gylis“. 

Paklausiau Simono, kodėl jo fotografijose žmonės užsimerkia. „Kai žmogus užsimerkia, jis trumpam pasineria į savo vidinį pasaulį. Tą akimirką tarsi sustoja laikas. Jis gali būti ten, kur jį nukelia prisiminimai arba pasąmonė“, – svarsto vaizdų gaudytojas. Įprastai fotografijoje daug dėmesio skiriama žvilgsniui. O Simono fotoportretuose svarbiausia tampa ne atmerktos akys, o tai, kas vyksta užsimerkus. Fotografuodamas, jis paprašydavo žmonių kelioms dešimtims sekundžių užsimerkti ir tiesiog pabūti su savimi. Tik po to paspausdavo fotoaparato mygtuką. 

Fotografas atvirauja: „Fotografuojant fotoportretus, man atrodė, kad tarsi atlikčiau mažą socialinį tyrimą. Bendravau su žmonėmis, o jie su manimi dalijosi savo prisiminimais. Mes tarsi apsikeitėme tuo, ką kiekvienas atsinešėme. Kai klausiau žmonių, kaip jie jautėsi, vieni mintimis sugrįžo į vaikystę, kiti prisiminė jūros pakrantę, senus namus ar artimus žmones, treti sakė tiesiog pajutę ramybę.“ 

Paklausiau jo, kada žmogus mato daugiau – atsimerkęs ar užsimerkęs. Simonas nusišypso: „Čia galima dėti lygybės ženklą. Atsimerkę matome išorinį pasaulį. Užmerktomis akimis patenkame į savo vidinį pasaulį.“ 

Kiekvienas portretas Simonui yra trumpas susitikimas – kelios minutės pokalbio, kelios dešimtys sekundžių tylos, pavirstantis į neįkainojamą sustabdytą kadrą. Tai ką gi jam reiškia fotografija ir ką jis iš tikrųjų fotografuoja – šviesą, žmones ar žmonių istorijas? Jis ilgai negalvoja: „Žmonių istorijas. Man fotografija yra augimas, per kurį naujai atrandu ir save, ir kitus.“ 

Meninė fotografija turi savo emociją. Simonas atsisakė minties prie fotografijų rašyti išsamius aprašymus: „Jeigu parašysiu, ką fotografuojamas žmogus jautė, žiūrovas nebeturės galimybės nuotraukos perskaityti ir interpretuoti savaip.“ 

Jis prisipažįsta, kad iki šiol kartais nedrąsu prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir paprašyti leisti jį fotografuoti, bet priduria: „Fotografija mane išmokė labiau pasitikėti savimi. Ji išmokė neskubėti. Būti čia ir dabar.“ 

S. Kriaučiūno fotografijų paroda „Vidinis gylis“ iki liepos 16 dienos buvo eksponuojama Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Šaltinio“ padalinyje. Rugpjūčio mėnesį ją numatoma eksponuoti Birštono viešojoje bibliotekoje, o rugsėjį – Kačerginės daugiafunkciame centre. Fotomenininkas tikisi, kad ateityje ji aplankys dar daugiau Lietuvos miestų, leisdama kiekvienam žiūrovui išsinešti savo emociją. 

Nuotrauka: Vienas iš S. Kriaučiūno fotografijų parodos „Vidinis gylis“ eksponatų / S. Kriaučiūno nuotr. 

S. Kriaučiūno nuotrauka, kurioje nuo kelių iki viršugalvio užfiksuota lauke stovinti jauna moteris su karve. Kairėje esantis šviesiai ir tamsiai margas galvijas stovi pasukęs galvą dešiniuoju profiliu ir priglaudęs ją prie moters krūtinės. Tamsios ausys nukreiptos atgal, dešiniosios apačioje yra šviesus penkiakampis įsagas su numeriu 32252. Karvės akis primerkta, tamsų vyzdį pridengia ilgos blakstienos, burnos kamputis šiek tiek pakeltas, lyg ji šypsotųsi. Dešinėje stovinti moteris dešiniąja ranka iš apačios glaudžia karvės galvą prie savęs, o kairiąją sugniaužusi į laisvą kumštį laiko nuleistą priešais šlaunies vidinę pusę. Ji vilki tamsoką vietomis kažkuo aptaškytą iki kelių siekiančią suknelę trumpomis rankovėmis. Per kairįjį petį krenta ilga, ties kairiuoju riešu pasibaigianti tamsių plaukų kasa. Moters galva rymo palinkusi link karvės kaktos, dešinysis skruostas priglaustas prie galvijo nosies šiek tiek žemiau akių. Moters akys užmerktos, aplink jas susimetusios juoko raukšlelės, plonos sučiauptos lūpos šiltai šypsosi. Nuotraukoje justi artimas ryšys tarp gyvulio ir žmogaus bei abipusis švelnumas.