Šįkart kviečiame susitikti su advokatu Jonu Vaškevičiumi, vienu iš žmonių su negalia reabilitacijos ir integracijos sistemos kūrimo Lietuvoje pradininkų. Pokalbis pasisuko ir apie stažuotę JAV, pomėgį keliauti ir studijų prieinamumą prieš daugiau kaip tris dešimtmečius, neregystės iššūkius, stereotipų laužymą ir emocinę stiprybę. J. Vaškevičių radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ kalbino Irma Jokštytė-Stanevičienė ir Lina Žaltauskaitė. 

Irma. Jonai, Jūs ilgai dirbote advokatu, taip pat turite nemažai patirties ir viešajame sektoriuje, prisidėjote prie negalios politikos formavimo Lietuvoje, prie labai svarbių pokyčių, bet su žiniasklaida bendrauti nelabai mėgstate, kodėl? 

Jonas. Na, gal tiesiog tokia natūra, yra žmonių, kurie mėgsta bendrauti su žiniasklaida, yra žmonių, kurie nelabai mėgsta. Tai aš labiau rezervuotai pasižiūriu. 

Irma. Pakalbėkime šiek tiek dar apie asmeninę patirtį ir Jūsų „auksinę taisyklę“, kurią perskaičiau viename interviu. Jūs sakėte, kad „pats nepastebėk savo negalios, tuomet ir kiti nepastebės“. Iš kur toks moto? 

Jonas. O čia iš mano interviu? 

Irma. Taip, 2003 ar 2004 metų. 

Lina. Gal jau pasikeitė? 

Jonas. Ne, teisingai. Aš noriu pasakyt, iš tikrųjų patvirtinu, kad taip, tai tiesa. Iš kur toks moto? Sunku pasakyti, mūsų gyvenime labai daug kas turi įtakos: vaikystė, paauglystė. Galbūt augau tokioje dėkingoje aplinkoje, kad buvau priverstas kartais nepastebėti tos savo negalios. Taip ir susiformavo. Noriu pasakyti, kad man ir seniau yra tekę susidurti, ir šiais laikais, kai kas kreipiasi pagalbos, atsiranda vis tiek tų nelaimių, žmonės patiria traumų, šeimoms gimsta vaikai, kurie turi regos negalią, būna didžiulis stresas tėvams ir artimiesiems. Man yra tekę bendrauti su tokiais žmonėmis. Tai vis tik vieną akcentuoju dalyką, ką manau labai teisingai darė mano tėvai – jie manęs neatleido nuo jokių pareigų. 

Lina. Neaugino šiltnamio sąlygomis? 

Jonas. Taip. Aš turėjau daryti darbus, kurių galbūt šiandien niekas neverstų. Na, pavyzdžiui, ravėti kokias nors žoles. Aš sakau: „Na, mama, aš nematau, kur tos žolės?“ „O tu pirštais čiupinėk ir viskas, ir atskirsi.“ Ir iš tikrųjų, tai aš labai daug ką dariau pats: anksti išmokau pasigamint valgyt ir visa kita. Ką aš matau, kokias klaidas daro šiandieniai tėvai, artimieji, tai pataikauja negaliai ir daro meškos paslaugą, atlikdami daug darbų už savo vaikus, artimuosius. To kategoriškai nereikia daryti. 

Lina. Ar nenutinka taip, kad tėvai iš per didelės meilės sunaikina vaiko pasitikėjimą savimi? 

Jonas. Be abejo, sunaikina ir prasideda tokie dalykai, ko neturėtų gyvenime būti: pradeda spręsti, ką vaikas gali ir ko negali. Čia ne tik apie vaikus, ir vyresniame amžiuje, žmonėms, patyrusiems traumą, tada jau aplinkiniai sako: „Aha, tu jau šito negali, tu gali tą, bet to tu negali.“ O ką gali, ko negali žmogus, reikia palikti nuspręsti jam pačiam ir nespręsti už jį. Tokią patirtį, tarp kitko, gana drastišką, patyriau Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Aš 1990-aisiais buvau tokioje mini darbo stažuotėje universitete ir ten mus supažindino su įvairių negalių reabilitacija. Mūsų komandoje iš Lietuvos buvo pora gydytojų, tuometis Santariškių generalinis direktorius, tai su nustaba klausimai būdavo: „Kada reikia pradėti reabilitaciją?“ Na, kad ir po sunkios traumos, stuburo lūžio ar panašiai. Mums amerikiečiai atsako: „Tuoj pat.“ Vėl perklausia: „Gerai, maždaug po kiek dienų?“ „Ne po kelių dienų, tuoj pat“ – tai yra iš karto. Ten nuolat irgi buvo akcentuojama, kad niekada nespręsk už žmogų, ką jis gali ir ko negali. 

Lina. Jūs, galima sakyti, esate tas pradininkas ir žmogus, padėjęs pamatus žmonių su regos negalia reabilitacijai ir integracijai Lietuvoje. Ir tas žinias iš Amerikos vežėte į Lietuvą, ar taip? 

Jonas. Nesu aš pradininkas, tiesiog taip įvyko, kad, grįžus tuomet iš JAV, buvo sudaryta darbo grupė rengti neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą. Ne vien su regos negalia, tai buvo platesnis įvairių negalių kontekstas. Ir aš dalyvavau toje įstatymo rengimo grupėje. Kadangi tuomet tokios bendruomenės (žmonių su negalia) buvo tikrai labai segreguotos, reikėjo pradėti tą įstatymą kurti, siekiant padėti šiems žmonėms integruotis į visuomenę. Taigi siektini pokyčiai nebuvo vien apie regos negalią turinčiuosius. Vėliau daug metų dirbau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kur ten tas įvairias programas buvo siekiama įgyvendinti. 

Irma. Jonai, kaip Jūs esate patenkintas pokyčiais šioje srityje Lietuvoje? Žinote, kai mes skaitėme, kokiose tarybose Jūs dirbote, ten buvo tokie pavadinimai, kaip „Invalidų reikalų taryba“ arba „Invalidų reikalų skyrius“, o dabar mes jau kalbame apie įstatymą, kuris reglamentuoja asmenų su negalia teises ir teisių apsaugą. Ar Jums svarbus ir kalboje tas pokytis? 

Jonas. Na, žinote, man asmeniškai tai yra nesvarbu. Tai, kad lotynišką žodį pakeitėme lietuvišku žodžiu, tai nieko nekeičia. Bet man, pavyzdžiui, nepatinka, kai mane vadina neįgaliu. Aš esu aklas, o ne neįgalus. Aš tikrai labai daug galiu, bet jeigu kalbame apie fizinę būklę, tai esu aklas, tad reikia ir vadinti daiktus tikraisiais vardais. Ten ieškojimas tų žodžių, ne čia yra esmė. 

Irma. O kur? 

Jonas. Esmė yra tame, kad suprastume, jeigu žmogus turi vieną ar kitą fizinę problemą – regos ar judėjimo aparato, neturi rankos ar kojos – tai kaip jį pavadinsi, čia įtakos nėra. Yra reikšminga tai, kad žmogus keistis norėtų visų pirma pats. Pradžia vis tik yra pats žmogus, ne visuomenė, o žmogus turėtų norėti gyventi ir gyventi normaliai bei to siekti. Ir tada jam turėtų būti nedaroma kliūčių. Bent jau iš savo praktikos, su kuo visų pirma susidūriau, buvo kliūtys. Ir tokios labai elementarios kliūtys, sakysim, stojant į universitetą, į Teisės fakultetą, mane stabdė, sakė: „Tu negalėsi studijuoti.“ 

Lina. Aš perskaičiau ir vieną mintį, kurią Jūs taip pat esate pasakęs, kad vienas dėstytojas sakė, jog Teisės fakultete Jums ne vieta. Ir kaip po tokio sakinio rasti jėgų? 

Jonas. Žinote, visa laimė, kad tai man jau buvo ne pirmas kursas, manęs „nenužudė“ jo toks pasakymas, nepadarė jokio poveikio. Laimei, tikrai buvo dėstytojų, kurie priėmė, suprato ir leido mokytis, nedarė nuolaidų, bet leido mokytis ir priėmė. 

Irma. Jonai, o kodėl teisė, kaip pasirinkote šitą kelią? Tuo metu, 1987-aisiais, kas būdavo siūloma žmonėms su regos negalia, tai masažai, turbūt dainavimas, aukštasis mokslas nebuvo orientyras. 

Jonas. Taip, nebuvo, aš ir noriu pasakyti, kad tais laikais iš tikrųjų visi labai „žinojo“, ką tas aklas žmogus gali daryti ir ko negali. Faktas, kad orientacija buvo tuo metu maždaug gabesniems, o aš gal buvau gabesnis, tai viršūnė buvo numatyta – tuometė Lietuvos aklųjų draugija, draugijos pirmininkas. Tai yra tavo aukščiausia pozicija, ką tu gali. Aš vis tik nesutikau, norėjau iš sistemos pabėgti. 

Lina. Buvote maištautojas? 

Jonas. Taip, buvau maištautojas, beje, apie savo pirmąjį interviu... Iš karto po mokyklos baigimo jį daviau „Mūsų žodžiui“, tai yra tuometės aklųjų draugijos, dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos, leidinys. Ir aš ten labai nepagarbiai atsiliepiau apie mokyklą, tad buvau labai labai pasmerktas mokyklos mokytojų. Tiesiog tas straipsnis buvo pakabintas mokytojų kambaryje ant sienos. 

Lina. O kodėl Jūs negerai atsiliepėte apie mokyklą, kokias nuoskaudas išsinešėte? 

Jonas. Ne, aš jokių nuoskaudų neišsinešiau, išskyrus vieną. Aš sutikau, aš paskui nuvažiavau pasikalbėti su mokytojais, buvo toks kaip viešas teismas. Ir, tarp kitko, straipsnį suprato vienas mano mokytojų, šviesios atminties Aristoldas Kubilius. Jis paskaitė ant sienos tą straipsnį ir sako: „Žiūrėkit, ką jis sako, jis juk nesako, kad mokykloje negalima gauti žinių.“ Iš tikrųjų mokykloje buvo gana stiprūs pedagogai ir ten tikrai galėjau įgyti matematikos, istorijos žinių, visokiausių būrelių aš ten lankiau daugybę, ir sportavau, ir keramikos, ir muzikos mokyklą lankiau, ir dramos būrelį, kurio vadovas buvo ką tik minėtas A. Kubilius. Taigi jis pasakė, kad „žiūrėkit, jis sako, kas yra blogai, o blogai yra tai, kad šita mokykla atskiria vaikus nuo visuomenės, nuo gyvenimo“. Aš tik tą ir norėjau pasakyti, nes iš tikrųjų, kas buvo man turbūt sunkiausia išėjus iš mokyklos, šiltnamio aplinkos, aš ateinu į Teisės fakultetą, sutinku daugybę naujų žmonių, nežinau, kaip su jais elgtis, jie nežino, kaip su manimi elgtis. Kokiai panelei nukrenta tušinukas, puola viso kurso vaikinai jo pakelti, man nukrenta koks daiktas ant žemės, visi sustingę stovi, žiūri, visi išsigandę ir aš stoviu išsigandęs. Kadangi tai buvo pirmas toks kontaktas, jis man buvo labai sunkus. Bet šiaip aš savo mokyklą labai šviesiai prisimenu, iš tikrųjų ten buvo labai daug gerų dalykų, bet aš tenorėjau pasakyti, kad negalima laikyti žmonių kaip zoologijos sode. Man šiurpą varė tiek ta segreguota mokykla, tiek visi aklųjų kombinatai, kur aš irgi vasarom dirbau, nes reikėjo užsidirbti pinigėlių eiti į teatrą, kiną ir vaišinti kava merginas. Bet tas segreguotas kvartalas, kuriame vėlgi visi gyveno, su turėklais, zoologijos sodas... Interviu tą ir pasakiau, bet kažkaip tik vienas žmogus šitaip perskaitė, o kiti to nepamatė. 

Lina. Kaip pasikeitė viskas, ar yra kas džiugina? 

Jonas. Manau, kad keičiasi. Jau žmonės nori kažko siekti, tai yra gerai. Kiek daug pasikeitė, aš nelabai galiu pasakyti, kadangi iš tikrųjų aš labai atitolęs nuo tų klausimų, socialinėje sistemoje aš jau nebedirbu 25 metus su trupučiu ir nedalyvauju tiesioginėje mūsų Aklųjų sąjungos veikloje. Bet po trupučiuką keičiasi. Visgi aš norėčiau pasakyti, kad pradžių pradžia yra pats žmogus, niekas nieko nepadarys, jeigu patys žmonės nenorės. Kaip sakoma: „Padėk pats sau ir Dievas tau padės.“ Niekas nevyks tol, kol žmonės nenorės patys sau padėti. 

Irma. 25 metus Jūs privačiai dirbote savo advokatų kontoroje, savo įmonėje, ką iš šio etapo išmokote ir kiek ši profesija yra palanki žmogui su regos negalia? Ar prieinamas šis profesinis kelias ir kitiems? 

Jonas. Na, žinot, kas mane padrąsino, aš tais 1990-aisiais jau studijavau, buvau studentas Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Tai mums ta stažuotės JAV programa buvo labai gerai organizuota ir man asmeniškai, kadangi buvau vienintelis teisininkas su regos negalia, suorganizavo susitikimus su aklu teisėju ir aklu advokatu JAV. Aš taip įvertinau, taigi va, gali būti ir advokatas, ir teisėjas. Tada, aišku, man ir užaugo tie sparnai. Dabar aš sakyčiau, kad visiškai nėra problemų. Be abejo, noriu pasakyti, kad, kai pradėjau dirbti baigęs universitetą, tai buvo labai sunku vis tiek, teisininkui reikia daug skaityti. Buvo daug informacijos, o galimybių pačiam skaityti, rašyti nebuvo. Aš dar ministerijoje išmokau spausdinti mašinėle, tiesiog paprasta spausdinimo mašinėle, akląja sistema, kai žinau, kur klavišai, ir spausdindavau raštus. Nematai, ką tu ten prispausdinai, bet spausdini, reiškia rašai. Tai kuo dabar skiriasi? Kompiuterio galimybėmis. Kai aš pradėjau dirbti advokatu, turėjau pakankamai galingą kompiuterį ir galėjau tiek vykdyti įvairias paieškas per įstatymus, teismų praktikas ir pats redaguoti, rašyti tekstus, procesinius dokumentus, sutartis ir visus kitus. Tai per tuos 25 metus šita technologija dar paėjo į priekį. Jeigu tada tie kompiuteriai uždavus paiešką erzindavo, kad turi ilgai laukti rezultato, tai dabar, praktiškai, viens du ir tas rezultatas čia ir dabar. Sakyčiau, kadangi teisė yra intelektualinis mokslas, viskas įmanoma. Nematymą esmingai keičia technologijos, ta profesija yra visiškai 100 procentų prieinama ir jokių problemų. 

Lina. Jonai, Jūs kalbate apie profesiją, apie mokyklą, apie pasitikėjimą savimi, o kokie Jūsų pomėgiai, laisvalaikis? 

Jonas. Mėgstu labai daug ką. Aš visą gyvenimą labai mylėjau knygas, be knygų turbūt negalėčiau gyventi, jokiu būdu. Labai mėgstu keliones. 

Irma. Kokias keliones? 

Jonas. Pačias įvairiausias, na, po visą pasaulį. Pažinti žmones, pažinti kultūras, pažinti daug ką. 

Lina. Kai aš pasakau, kad neregiai keliauja, tai labai dažnas žmogus, regintis, pasako: „Na, ko jie ten važiuoja, vis tiek jie nemato.“ 

Jonas. Taip, aš tą girdėjęs. 

Lina. 100 kartų girdėta, tai atsakykite, ko Jūs ten važiuojate, gi vis tiek nematote? 

Jonas. Taip, nematom, bet mes turime kitas galimybes pajausti. Mes jaučiame aplinką, skonius, kvapus, žmones. Ypač man labai patinka kelionės, kuriose randu galimybę pabendrauti su žmonėmis, pažinti jų kultūrą, kuo jie gyvena. Susipažinti. 

Lina. Tai ir praturtina. 

Jonas. Taip. Žinot, aš galiu vieną tokį nutikimą papasakoti. Keliavome per Argentiną, na, buvo tokios galimybės, kad vienas argentinietis kunigas mus lydėjo per visą Argentiną ir mes bendravome su jo šeima. Labiau į Šiaurę jau, arčiau pusiaujo, yra toks Saltos miestelis, ir mes iš ten važiavome į aukštikalnes, į druskos dykumą. Automobilyje važiavau aš, mano žmona, o mus vežė to kunigo mama, 68 metų argentinietė. Taigi važiavome per tą dykumą, grožėjomės. Ir taip atsitiko, kad degalai jau buvo prie pabaigos ir ryšio jokio nebuvo, keturių kilometrų aukštis… 

Lina. Jau įdomu. 

Jonas. Tos argentinietės sūnus su dviem kompanionais iš Lietuvos nuvažiavo pirmas, aišku, viskas dulka, o mūsų automobiliui sprogo padanga. Na, ir ta mama jau pradėjo rypuoti, kad jau viskas, dabar mes čia mirsime, nes atėjus vakarui atšąla labai staigiai, ryšio nėra, degalai beveik pasibaigę ir aname automobilyje jau degalai prie pabaigos, neaišku, ar pasieks irgi. Aš ir sakau: „Ar turite domkratą?“ Sako: „Turiu, bet kas iš to, vis tiek mes čia to rato nepakeisime.“ Na, tai dar gerai, kad žodį atsitiktinai mokėjau ispaniškai. 

Irma. Tokį žodį išmokti... 

Jonas. Pasirodo, taip, bet labai įdomu, išvertus į lietuvių kalbą „el gato“ yra katinas, o ispaniškai taip dar vadina domkratą. Tai davė man tą domkratą ir aš iškėliau tą visureigiuko ratą, kurio nebūtų mano žmona su ja iškėlusios. Aišku, buvo problema ir ta, kad tai druskos dykuma, keliu, o viskas sminga į žemę, automobilio nelabai kelia. Kažkiek pakėlė, paskui nagais, tiesiog rankomis kasiau duobę. Iškasiau, pakeičiau ratą ir mes sėkmingai parvažiavome. Tai, aišku, buvo didžiausi įspūdžiai. Paskui mes valgėme vakarienę su didžiule šeima, na, tai aišku ten buvo įvykių įvykis, kaip aš pakeičiau tą ratą, stebuklas. Žodžiu, tokie bendravimai praturtina. Tu viską gali, tu gali ir tą druską pakasti rankomis, ir pačiupinėti, ir suprasti, kad aukštikalnėje dėl oro trūkumo sunkiau. 

Irma. Niekada to nesuprasi, jei kas nors papasakotų įspūdį, ar ne? Jeigu ne pats tai išgyveni ir pajunti. 

Jonas. Taip, tikrai tik pats. 

Lina. Reziumuojant mūsų pokalbį, mes vis tiek galėtumėme sugrįžti prie to paties, kad svarbiausia, jog kiti nenuspręstų už žmogų, ką jis gali ir ko negali. 

Jonas. Taip, kaip yra pasakęs Žanas Kokto (Jean Cocteau): „Žmogaus valia pakeičia linijas jo delnuose.“ 

Nuotrauka: Kelionės – vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų. J. Vaškevičius Ujūnio druskos dykumoje / asmeninio archyvo nuotr. 

Druskos dykumoje iš priekio nuo juosmens iki viršugalvio užfiksuotas J. Vaškevičius. Vyras yra sukryžiavęs stambias rankas priešais krūtinę. Jis vilki šviesius marškinėlius ir liemenę aukštu kaklu. Jono tamsūs plaukai trumpai kirpti, ant smakro ir po ilgoka nosimi želia trumpai skusta tamsi barzdelė. Stačiakampis veidas yra šiek tiek pasuktas kairiuoju profiliu ir atrodo ramus: akys beveik užmerktos, plonos lūpos sučiauptos. Už Jono driekiasi šviesi lyguma, kurioje lyg vandens bangelės vingiuoja druskos sankaupos, skaidančios paviršių į įvairaus dydžio ir formos laukelius. Dešinėje į kadrą patenka automobilio galas, tolumoje driekiasi kalnų virtinė, šviesiu dangumi plaukia lengvi plunksniniai debesys. Neįprastas peizažas sudaro įspūdį, kad Jonas pateko į kitą planetą.