Paskambinusi Monikai randu ją Taline. Čia ji sportuoja, poilsiauja, leidžia laiką su draugais. Iš Estijos vyks į Palangą ir Biržus, kur laukia intensyvios treniruočių stovyklos, nes jau rugpjūtį 24-erių silpnaregė dziudo sportininkė Monika Aželionytė dalyvaus Europos čempionate Vokietijoje, o rugsėjį pasaulio čempionate Sakartvele. Dar vėliau laukia Grand Prix varžybos.
Metų proveržio sporto apdovanojimą ir juodą diržą šią žiemą iškovojusios sportininkės svajonė ir tikslas atstovauti Lietuvai 2028 m. Los Andželo paralimpinėse žaidynėse. Reitingo taškus šiam tikslui pasiekti ji pradeda rinkti jau šią vasarą.
Nors prieš kiekvieną kovą apima jaudulys, baimė, į varžybas visada važiuoju su mintimi, kad tapsiu čempione. Jei pralaimėsiu, aišku, man bus liūdna, bet svarbus nusiteikimas laimėti, o ne vien dalyvauti, prisipažįsta Monika.
Mesti svorį kančia
Didžiausią liūdesį ji išgyveno, kai dėl traumos nepateko į Paryžiaus paralimpines žaidynes, nors turėjo realių šansų. Verkiau visą dieną, buvo neįtikėtinai apmaudu. Nuoširdžiai sportavau ir gailėjausi praradusi galimybę, bet jau nieko negalėjau pakeisti, pasakoja atletė.
Monika daug kartų buvo pametusi kelią dėl takelio paauglystėje maištavo ir protarpiais apleisdavo dziudo treniruotes.
Didžiausia motyvacija sugrįžti sportuoti jai būdavo kvietimas dalyvauti svarbiuose čempionatuose. Tad po daugybės traumų ir sunkių išbandymų sportininkė pernai sugrįžo su trenksmu ir Europos silpnaregių ir aklųjų dziudo čempionate Sakartvele, svorio kategorijoje iki 70 kg, iškovojo sidabro medalį bei tapo pirmąja moterimi lietuve, laimėjusia apdovanojimą Europos čempionate. Be to, IBSA Pasaulio žmonių su negalia dziudo taurės turnyre ji iškovojo bronzos medalį.
Buvo be galo džiugu, kad po daugelio nesėkmių traumų ir pralaimėjimų rezultatai pradėjo gerėti, o apdovanojimas duoda stimulo eiti pirmyn, sako Monika.
Dabar Monika yra Lietuvos sporto universiteto Fizinio ugdymo ir sporto programos trečiakursė. Penkias dienas per savaitę Monika studijuoja Kaune, čia gyvena studentų bendrabutyje ir treniruojasi su dviem dziudo trenerėmis LSU docente Lolita Dudėniene ir Sandra Žievyte. Savaitgaliais Monika grįžta į Vilnių pas mamą ir močiutę bei treniruojasi su savo pirmuoju treneriu Dariumi Jukoniu bei Svetlana Vetrova.
Pastaraisiais metais talentinga dziudo sportininkė priėmė sprendimą keisti svorio kategoriją ir dalyvauti iki 70 kg, o ne iki 60 kg kategorijos varžybose. Nors Monikai nereikėdavo mesti daug svorio vos 23 kilogramus, šie tirpdavo itin sunkiai ir tas procesas kankino Moniką.
Oi, kaip man nepatikdavo mesti tą svorį, atsidūsta mergina, kuriai tai daryti sunku dėl kūno sandaros, nes raumeninės masės turi daugiau nei riebalinės.
Nusprendus pereiti į didesnio svorio kategoriją, iškilo kita bėda. Atletiškai sportininkei priaugti svorio taip pat sunku, kaip ir jo atsikratyti. Bet reikės kaip nors tai padaryti, nes, jei būsiu mažesnio svorio, kategorijoje iki 70 kg bus sunku kovoti su daugiau sveriančiomis varžovėmis, teigia 159 cm ūgio sportininkė.
Už dziudo slypinti filosofija
Dziudo salė man yra vieta, kur vyrauja pagarba sau, treneriui, priešininkui, kur žinau, kad, jeigu ir pralaimėsiu varžybose, priešininkas atiduos man pagarbą. Man labai patiko trenerio žodžiai, kai jis dziudo palygino su futbolu ar krepšiniu: jeigu mus sužaloja, mes nepykstame ant priešininko, o nusilenkiame, atiduodame jam pagarbą, nebūna jokio susistumdymo ar ginčijimosi, japonų filosofija grįstus dziudo principus vertina Monika.
Tatamis (dziudo imtynių kilimas) jai kaip namai. Kartą ant tatamio yra net miegojusi, kai vasaros stovykloje, dziudo salėje, vyko filmų vakaras, ir visai gerai išsimiegojo.
Monika mėgsta pasakoti apie dziudo, kokia tai kompleksinė sporto šaka, kurioje reikia ir greičio, ir ištvermės, ir jėgos, ir vikrumo. Svarbiausia, reikia noro ir nuoseklumo. Fizinės savybės išsiugdo sportuojant. Man labiau būdingas greitumas, su ištverme sunkiau. Daugiausia dirbame su greičiu mano stipriąja puse, bet ištvermės pratimus irgi darome, nes 4 minutes reikia kovoti nepavargus, aiškina Monika.
Ji prisipažįsta, kad įdomiausia dziudo sporte jai yra žiūrėti kitų savo pažįstamų varžybas ir juos palaikyti. Apskritai palaikymas yra itin svarbus Monikos gyvenime, ji ne tik kitus palaiko, bet ir pati jo daug gauna.
Treneris nuo vaikystės manimi labai tikėjo ir jo tikėjimas davė vaisių. Turėti žmogų, kuris šitaip manimi tiki, yra nuostabus jausmas. Buvo periodų, kai nesportavau ir, jeigu ne treneris, būčiau metusi dziudo. O jis visada tikėjo ir kartojo mums viskas pavyks, mes išvažiuosime į varžybas. Kai nenorėdavau sportuoti, eidavau į treniruotes tik tam, kad nenuvilčiau trenerio. O dabar einu dėl savęs, dėl visų trenerių ir kad patekčiau į Los Andželo paralimpines žaidynes, kalba mergina, kurios režimas griežtas: keliasi 8 valandą, tada pusryčiai, sportas, paskaitos, treniruotė, namų darbai.
Monika jaučia ne tik visų savo trenerių palaikymą, bet ir šeimos.
Šeima manimi didžiuojasi, tiki ir palaiko, žiūri visas mano varžybas. Tiesa, mama nežiūri, nes jai baisu, bet vis tiek žinau, kad palaiko, nes visąlaik susirašome ar susiskambiname ir prieš, ir po varžybų. Draugai taip pat palaiko, šiltai kalba Monika.
Sakau jai: Nuotraukose tu atrodai savimi pasitikinti, tvirta, ryžtinga. Ji apsidžiaugia ir prisipažįsta viduje nesijaučianti tokia savimi pasitikinti. Esu labai drovi, man baisu susipažinti su naujais žmonėmis. Bijau, kad nepatiksiu, nepritapsiu, neužsimegs ryšys. Pamenu, kai ėjau susipažinti su trenerio žmona, jo paties nebuvo, ir man buvo be galo baisu. Bet susipažinome ir labai patiko. Peržengus baimę, antrąkart jau nebebūna taip baisu, save ir kitus drąsina Monika.
Nuo 8 metų Moniką pažįstantis treneris D. Jukonis sako, kad Monika be galo užsispyrusi, valinga, itin draugiška ir nuoširdi. Jis pats nuo mažens jai stengėsi perteikti tai, kas įrašyta dziudo sportininkų etikos kodekse: kuklumas, draugiškumas, pagarba.
Man, kaip treneriui, didžiausias malonumas, pasididžiavimas ir džiaugsmas širdy, kai aš matau, kaip mano sportininkas užauga geras, doras, sąžiningas žmogus, Lietuvos pilietis. Per treniruotes tai ir ugdome. Jei aš pralaimėjau, ne kažką kaltinu buvo per karšta, neišsimiegojau, teisėjai nuteisėjavo, o reiškia, kad aš per mažai treniravausi ir reikia daugiau dirbti. Sporte, kaip ir gyvenime, niekas mūsų tikslo iš mūsų negali atimti, mes patys už jį esame atsakingi, sako D. Jukonis, Moniką treniruojantis nuo priešmokyklinės klasės Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC).
Uždraudė sportuoti
Mokyklą Monika lankyti pradėjo kiek vėliau, 8 metų. Ankstukė Monika į šį pasaulį pasibeldė po pusšešto mėnesio ir svėrė 740 gramų. Jai buvo vos metukai, kai gydytojai mergaitės tėvams pasiūlė dukterį pakrikštyti, nes buvo praradę viltį ją išgydyti. Tačiau dar po pusmečio ligoninėje Monika parvyko į namus.
Per didelis deguonies kiekis inkubatoriuje pažeidė jos balso stygą, todėl ji kalba tarsi pašnibždomis.
Mergina mato iki 3 metrų, 0,03 procento. Vaikšto be baltosios lazdelės ir akiniai šiek tiek padeda kompensuoti visą rinkinį akių ligų: trumparegystė, katarakta, vienos akies aklumas, visų ligų pašnekovė net nepamena.
Su vyresniu broliu ir dviem jaunesnėmis seserimis augusi M. Aželionytė vienintelė šeimoje turi regos sutrikimų, todėl buvo nuspręsta, kad mokytis jai geriausia LASUC. Laimei, čia ji ir atrado dziudo.
Treneris Darius Jukonis buvo neseniai pradėjęs dirbti LASUC ir ieškojo sportininkų. Iškart užkibau už šio sporto, o po kelerių metų treneris nusprendė, kad turėčiau sportuoti su vyresniais dziudo imtynininkais, nes įžvelgė mano galimybes, prisimena Monika.
Perspektyvi mergaitė su vyresniais treniruočių partneriais tobulėjo daug greičiau ir tai aiškiai rodė jos rezultatai. M. Aželionytei buvo tik 15 metų, kai per varžybas Vokietijoje ji įveikė visus bendraamžius, o suaugusiųjų grupėje užėmė antrąją vietą.
Tačiau kaip tik tada jos karjerai iškilo grėsmė, nes į LASUC atėjusi medikė jai uždraudė sportuoti dėl pavojaus apakti. Todėl Monikos treniruotės persikėlė į dziudo klubą Viesulas. Šis metas sutapo ir su merginos paauglyste, noru maištauti, nebelankyti treniruočių, nors naujoji trenerė S. Vetrova ir buvo nuostabi.
Velniukai tada siautė mano galvoje. Atrodė, kad naujoje vietoje, kur visi vieni kitus jau pažįsta, aš, silpnaregė, nepritampu, kad ir nenoriu taikytis, todėl beveik trejus metus treniruotėse tai pasirodydavau, tai dingdavau, prisipažįsta sportininkė, dabar dėkinga už trenerių palaikymą ir puoselėtą viltį bei atvirą kelią jai sugrįžti.
Juodas diržas ir nauja ambicija
Sausio mėnesį Monika gavo juodą diržą. Tai reiškia, kad daug treniravausi ir jau kažko daugiau pasiekiau. Nors su juodu diržu atėjo ir toks momentas, kad pralaimėti kovoje su vaikinais, kurie turi žemesnį diržą, bet yra fiziškai už mane stipresni, man tapo emociškai sunku, dalinasi M. Aželionytė.
Mano treneris turi juodo diržo pirmą daną, tai dabar turiu tikslą aplenkti trenerį, juokiasi mergina, Mūsų žodžio skaitytojams išdavusi šį savo slaptą troškimą.
Jos gyvenimas sunkus ir nuoseklus darbas. Mokykloje jai rūpėjo aplinkinių nuomonė ir požiūris į ją, bet dabar sportininkė aiškiai žino, ko nori, ir moka atitinkamą kainą.
Ko atsisakau nenueinu susitikti su draugais taip dažnai, kaip norėčiau. Prieš varžybas tenka atsisakyti daugelio pasiūlymų, kelionių, nes reikia ruoštis varžyboms. Turiu po dvi treniruotes per dieną, tad lieka mažai laiko kitiems dalykams. Kai matau nesportuojančių pažįstamų gyvenimą, kartais pagalvoju, kaip jiems gerai jie turi daugiau laisvo laiko. Bet paskui pagalvoju, kad ilgalaikėje perspektyvoje man bus geriau, brandžiai mąsto M. Aželionytė.
Vis tik bent vieną iš savo pomėgių garsinių knygų skaitymą ji gali iš dalies suderinti ir su sportavimu. Labiausiai mėgstu saviugdos garsines knygas. Neseniai baigiau skaityti Toni Robbins knygą Pažadink savyje milžiną, iš kurios pasiėmiau svarbiausią žinutę nepasiduoti ir eiti į priekį. Dabar klausausi Pinigų psichologijos, pasakoja Monika.
Ji ne tik skaito, bet ir stengiasi vadovautis naudingais patarimais gyvenime. Pavyzdžiui, už iškovotą Europos čempionato medalį stipendiją gaunanti dziudo sportininkė atsakingai planuoja asmeninius finansus. Visko neišleidžiu, atsidedu pinigus, skirstau juos į atskiras sąskaitas: edukacijai, saugumo rezervui, dovanoms, pramogoms, investavimui, nenumatytoms išlaidoms, kasdieniams poreikiams, draudimams, didesniems pirkiniams, šiuo metu tai pradiniam būsto įnašui, pasakoja Monika.
Tiesa, ji turi ir reguliarių išlaidų sausainiams. Studentė prisipažįsta, kad nemėgsta nei valgyti gaminti, nei kitų buities darbų. Jais užsiima tik todėl, kad reikia.
O valgyti man gamina nuostabi kambario draugė, kuriai aš atsidėkoju pirkdama sausainius, šypsosi ir į savo stiprybes koncentruojasi M. Aželionytė.
Nuotrauka: M. Aželionytė 2025 m. Europos silpnaregių ir aklųjų dziudo čempionate Sakartvele su iškovotu sidabro medaliu / asmeninio archyvo nuotr.
Nuotraukoje priešais šviesią sienelę, kurioje pateikti čempionato rėmėjai, nuo blauzdų iki viršugalvio užfiksuota M. Aželionytė. Jauna moteris vilki šviesią dziudo aprangą, kurią sudaro plačios kelnės ir iki šlaunų siekiantis kimono ilgomis plačiomis rankovėmis, aplink liemenį surištas tamsiu diržu. Dziudistė rankose priešais pilvą laiko įvairių gėlių puokštelę, pridengiančią ant kaklo kabantį sidabro medalį. Iškovotą medalį sudaro apvalus apvadas, kurio viduje kairėje yra prisišliejęs apskritimas, o dešinėje paliktas pusmėnulio formos tarpas. Monikos tamsūs plaukai sušukuoti atgal ir surišti už nugaros. Jos primerktas akis įrėmina stambūs kampuoti akiniai tamsiais rėmeliais. Dziudistės plonos sučiauptos lūpos šypsosi, o veidas spinduliuoja tylų pasididžiavimą.