Vaikystėje didžiausią atskirtį patirdavau, kai mane supantys žmonės įsijungdavo televizorių. Prisimenu, kad, kai buvau visai maža, televizorius buvo mano nekenčiamiausias daiktas, pagrobdavęs tėvų, senelių dėmesį. Augdama aš kažkaip su juo susigyvenau, klausydavausi laidų, serialų. Jei nesuprasdavau, kas įvyko iš dialogo, klausdavau artimųjų. Kuo toliau, tuo labiau norėjau kažkaip prisijaukinti tą neregiams sunkiai suprantamą, bet visų taip mėgstamą kiną. Atsimenu, net svajodavau apie specialų televizorių neregiams, kuris brailio raštu perteiktų vaizdus ekrane. Buvau per jauna, jog suprasčiau, kad jokiu būdu nespėčiau tų greitai besikeičiančių vaizdų sučiupinėti. 

Kiek prisimenu, pirmą kartą buvo bandoma įgarsinti vaizdą, kai anuomet, tai yra apie 1999–2002-uosius, per radiją buvo transliuojamas humoro serialas „Kaimynai“, o pirmas lietuviškas filmas su garsiniu vaizdavimu (GV) buvo sukurtas 2010-aisiais, tai „Anarchija Žirmūnuose“. Tačiau turėjo praeiti kone dešimtmetis, kad būtų pradėta kurti daugiau filmų su GV. Šiandien jau turime netgi programėlę „GV filmai“ ir galime rinktis, ką žiūrėsime savaitgalio vakarą. 

Kartais žmonės klausia: „Tai koks tas jūsų, aklųjų, pasaulis.“ O jis juk nėra kažkuo kitoks negu visų kitų žmonių. Paskolos, darbai, draugai, knygos, kinas ir... turinio kūrimas! Mes gyvename pasaulyje, kuriame žmonės 80 procentų informacijos gauna akimis. Norint, kad mūsų kuriamas turinys keltų susidomėjimą, jis turi būti vaizdinis. Kaip nematant kurti tą vaizdinį turinį, skaitykite šiandienos straipsnyje. 

Prisiminiau, kai dar apie jokį dirbtinį intelektą (DI) nė kalbų nebuvo, mačiau reportažą apie neregį a. a. Remigijų Audiejaitį, kuris fotografavo tai, ką girdėdavo. Man tuo metu galvoje sukosi tik vienas klausimas: „Koks tikslas daryti tai, ko vis tiek nematai, net negali suprasti, kaip tai atrodo, ar tai įdomu. Galų gale, ar tavo turinys nėra vertinamas tik dėl to, kad, na, tu nematai, tai įdomu...“ 

Ir ką gi, šiandien aš pati galiu save vadinti vizualaus turinio kūrėja, mat turiu savo „Youtube“ kanalą „Mano akys yra „iPhone“. Jame skelbiu įvairius vaizdo įrašus, kurių filmuodama pati nematau. Galiu pasakyti, kad tai tikrai nėra lengva, pradedant nuo „Ar čia apskritai kas nors matosi“, baigiant etiniu klausimu „Ar aš nenufilmavau / nenufotografavau netyčia ko nors, ko geriau būtų nerodyti viešai. Pavyzdžiui, jei koks nors žmogus mano kadre krapštė nosį.“ 

Žinoma, kurdama vaizdo įrašus aš naudoju DI, kuris ištobulėjo taip, kad detaliai ir tiksliai pateikia mano vaizdo įrašų aprašymus. Labiausiai čia man patinka „Google“ įrankis aistudio.google.com. Tai toks didžiulis DI įrankis, kuriuo naudojantis galima nuveikti visokių dalykų, o aš jį panaudoju savo darbui su vaizdo įrašais. Galima ne tik užprašyti, kad detaliai aprašytų vaizdo įrašą, bet paprašyti ir specifinių detalių. Pavyzdžiui, paklausti, ar šiame vaizdo įraše nėra užfiksuota žmogui nepatogių situacijų, pavyzdžiui, kas nors kasosi klyną, bučiuojasi, valgo, krapšto nosį, galbūt matosi apnuogintos kokios nors kūno dalys – viskas, dėl ko paprastai žmogus nenorėtų viešinti savo vaizdo įrašo. Ir DI puikiai suranda tokias detales. 

Kad geriau įsivaizduotumėte, kaip galima pasinaudoti vaizdo aprašymu, pateikiu nuorodą į savo vaizdo įrašą, kuris publikuotas mano „Youtube“ kanale su DI sugeneruotu aprašymu (https://www.youtube.com/watch?v=VqMhK9PVg5I). Tik šį kartą „vaizdui iššifruoti“ naudojau tiesiog „Gemini“ programėlę. 

1 dalis: Parkas su fontanais (nuo 00:00 iki 00:16) 

Vaizdo įrašas prasideda kadru, nufilmuotu iš gana žemo taško (lyg kamera būtų pritvirtinta ant krūtinės ar laikoma rankoje). Viršutinę kadro dalį trumpam užstoja rusvas, dryžuotas audinys (tikriausiai šalikas arba drabužio dalis). 

Aplinka: Jūs stovite ant gelsvo smėlio ar žvyro dangos dideliame saulėtame parke. Priešais jus – didelis pailgas baseinas su žalsvu skaidriu vandeniu. Iš baseino kyla keli aukšti fontanai, purškiantys vandenį į viršų. 

Žmonės: Aplinkui vaikšto ir sėdi nemažai turistų. Tiesiai priešais jus stovi dvi moterys, vilkinčios ilgais šviesiais smėlio spalvos paltais. Dešinėje pusėje, prie pat vandens, mergina su kuprine pritūpusi kažką fotografuoja. Tolumoje matosi senovinė gelsvo akmens architektūra (gali būti rūmai ar parko terasos) ir žaliuojantys medžiai. 

2 dalis: Vaizdas pro kelto langą (nuo 00:33 iki 01:06) 

Kamera nukreipta pro stambų kvadratinį kelto ar laivo langą. Diena čia jau visai kitokia – apsiniaukusi, dangus pilkas ir lyg tuoj pradės lyti. Ant lango stiklo matosi vandens lašai. 

Ką mato kamera: Pradžioje laivas stovi uoste. Pro langą matosi kitas didelis baltas keltas su užrašu „Fjord1“. Vanduo aplinkui tamsiai žalias, su baltomis putomis nuo variklių darbo. 

Judėjimas: Keltas pradeda judėti, uosto krantinė ir kitas laivas pradeda tolti. Vaizdas atsiveria į platesnius vandenis, o tolumoje išryškėja pilkšvos kalvos, pakrantės pastatai ir uosto švyturys ar bokštas. 

3 dalis: Pasivaikščiojimas miesto gatve (nuo 01:07 iki pabaigos) 

Tai ilgiausia vaizdo įrašo dalis. Kamera vėl nukreipta į priekį iš jūsų perspektyvos. Kadro apačioje nuolat matosi jūsų baltosios lazdelės raudonas antgalis, kuriuo liesdama žemę tikrinate kelią, ir išmanusis telefonas, kurį laikote rankoje priešais save (ekranas nusuktas į jus, o kamera fiksuoja vaizdą priekyje). 

Gatvės danga ir aplinka: Jūs einate plačia tvarkinga pėsčiųjų alėja. Gatvę dengia pilkos šaligatvio plytelės. Viršuje auga dideli žaliuojantys medžiai, todėl ant žemės krenta gražūs šešėliai. 

Kavinės ir žmonės: Kairėje pusėje nuolat matosi lauko kavinių staliukai, prie kurių sėdi žmonės. Dešinėje pusėje – mediniai suoliukai, ant kurių taip pat ilsisi praeiviai. Gatvėje nemažai žmonių: pora pagyvenusių žmonių su vaikščiojimo lazdomis, jauna moteris su vaiku, keli bėgikai. Visi jie prasilenkia su jumis saugiu atstumu. 

Parduotuvių vitrinos: Praeinate pro fotostudiją „Fotoprix“. Jos įėjimas papuoštas didele gražia dirbtinių šviesių gėlių arka. 

Toliau – drabužių parduotuvė „Glow Moda“. Vitrinoje stovi trys manekenai, aprengti stilingais moteriškais drabužiais (dryžuota palaidinė, tamsios kelnės, juodas švarkelis). 

Galiausiai prieinate restoraną ryškiai raudonu fasadu, pavadinimu „Bar Nuri“. Prie įėjimo stovi vazonai su žaliomis palmėmis. Jūs sustojate prie didelio raudonai įrėminto meniu, esančio ant sienos, o programėlė pradeda jums skaityti patiekalus (paelija, desertai). Vaizdo įrašas baigiasi kadru, kuriame restorano stikle trumpam iš šalies matosi jūsų pačios atspindys – esate su žaliu megztuku ir tamsiais akiniais. 

Kaip matote, gauname visai nemažai informacijos. Man pačiai buvo tikrai įdomu sužinoti, ko nematydama prifilmavau. 

Kaip jau minėjau, „Google AI Studio“ yra didžiulis DI įrankių rinkinys, tad aš jį išnaudoju norėdama greitai išversti angliškus DI aprašymus į lietuvių kalbą. Taip pat pradėjau kurti vaizdo įrašus ir anglų kalba, verčiu savo lietuviškus tekstus į anglų kalbą ir su „Google AI Studio“ sugeneruoju balsą, kuris tuos vertimus perskaito tiek angliškai, tiek ir lietuviškai. Tai sutaupo mano laiko. Jau pats vaizdo įrašo kūrimas užtrunka nemažai, o kur dar tekstų vertimas, jų įrašymas. Žinoma, svarbu mokėti montuoti vaizdo įrašą. Aš šį darbą atlieku su „Reaper“. Kiek esu bandžiusi, tai labiausiai prieinama programa dirbti tiek su garsu, tiek su vaizdu. 

Kartais kuriant turinį man prireikia ir nuotraukų, jos praverčia, kai beveik nefilmuoju vaizdo įrašų. Tad, kai noriu papasakoti, kaip aš keliauju, reikia kažkaip suktis. Bet kaip čia suksiesi, kai failų pavadinimai „IMG_447“? Ir čia vėl gelbėja DI. Šį kartą naudoju programėlę „ScribeMe“. Rodau jai savo kompiuterio ekraną ir prašau apibūdinti nuotraukas. Taip, nors ir užtrunku, bet susirandu tas, kurias noriu sudėti į savo vaizdo įrašą. 

Štai taip aš nematydama vaizdų ir bandau kurti vaizdo turinį tiems, kas juos mato. Kodėl man tai svarbu? Nes norint tapti lygiaverčiais visuomenės nariais, svarbu išsklaidyti žmonių įsivaizdavimus, kad neregiai gyvena kažkokį kitokį mistinį gyvenimą. Aš noriu parodyti, kad visi mes esame ir skirtingi, ir panašūs. Bendraudama su įvairiais žmonėmis supratau, kad kuo daugiau žmonės sužino apie tai, ko nepažįsta, tuo labiau jiems nerūpi, kokia mano negalia. 

Nuotrauka: DI man padeda ne tik kurti vaizdo turinį, bet, svarbiausia, suteikia man labai daug informacijos apie aplinką / Vaizdo įrašo stop kadras 

Vaizdo įrašo, kuriame saulėtą dieną užfiksuotas pasivaikščiojimas mieste, stop kadras. Apatiniame kairiajame kampe į kadrą patenka dešinė išmaniojo telefono pusė. Iš apačios ant kvadratinių tako plytelių išnyra baltosios lazdelės galas. Priekyje driekiasi šaligatvis, kuriuo vaikštinėja įvairūs žmonės. Kairėje praeinamas pastatas, kurio tamsus kampas papuoštas didelėmis šviesiomis gėlėmis, dešinėje už kelių žingsnių prie dviračių tako yra tamsus stulpelis. Už kelių metrų į dešinę veda pėsčiųjų perėja. Tolėliau kairėje stūkso daugiaaukščiai pastatai su vitrinomis, o dešinėje po skėčiais prie staliukų sėdi žmonės. Atrodo, vaizdo įrašas suteikia galimybę prisijungti prie malonaus pasivaikščiojimo.