Kanklės – tradicinis styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Galbūt jaunam žmogui jos asocijuojasi tik su kultūrinio paveldo dalimi, kurią galima atrasti muziejuose. Tačiau kai kam kanklės – tai ilgametis darbas su žmonėmis, širdies muzika, instrumentas, teikiantis paguodą, jaukumą, šilumą ir meditacinį nusiraminimą. 

LASS Vilniaus regiono centro kanklių ansamblis „Kamanės“ šių metų gegužę šventė savo nepertraukiamos trisdešimties metų veiklos jubiliejų. Argi nesimboliška, kad reikšmingą sukaktį „Kamanės“ mini šiemet, paskelbtais Kanklių metais? Kuo pakerėjo šis instrumentas, į ilgalaikę melodiją sujungęs skirtingus žmones? 

Rasos Mockūnienės vadovaujamame ansamblyje šiuo metu groja ir dainuoja Danutė Bužinskienė, Vilma Bardzilauskaitė, Jolanta Žibienė, Ramunė Maskoliūnaitė, Vilma Medveckienė, Loreta Taluntytė, Dmitriy Nesmeev, Rosita Žiaugraitė. Seniausiai ansamblyje groja D. Bužinskienė, o truputį vėliau (1999-aisiais) prisijungė V. Bardzilauskaitė ir J. Žibienė. Paskiausiai, atšventus „Kamanių“ 20-metį, prisijungė jauniausieji kolektyvo nariai – L. Taluntytė ir D. Nesmeev. Ansamblis daug koncertuoja ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bet ir tarptautiniuose renginiuose bei festivaliuose Lenkijoje. „Kamanės“ – dažnos viešnios įvairiose mokyklose, ligoninėse, prieglaudose, senelių namuose, darželiuose. Ansamblio jubiliejaus proga pakalbinome ilgametę kolektyvo vadovę R. Mockūnienę ir kitus ansamblio narius. 

R. Mockūnienė: „Neregių kanklininkų ansamblis jau buvo įkurtas 1973 metais, dar tada, kai jam vadovavo Liongina Stasiulienė. Kai Vilniuje įsikūrė gamybinis kombinatas, tuometės ansamblio kanklininkės, tarp kurių buvo ir Stasė Puriuškytė, iš Kauno atvažiavo į Vilnių. Nutrūkus ansamblio veiklai, kanklės niekur nedingo – tik į sandėlį padėtos laukė savo meto. Aš kartais ateidavau padėti, padainuoti chore „Skroblas“ ir, iš kalbos išėjus, kad esu kanklininkė, vis kildavo mintis, kaip būtų gražu vėl suburti kolektyvą ir groti šiuo instrumentu. Tokia ir buvo mano pradžia šiame ansamblyje nuo 1995 metų. 

Mane kanklėse žavi užburiantis garsas, meditacinė atmosfera. Gal trauka šiam instrumentui eina iš protėvių, nes mano tėtis jaunystėje yra grojęs suvalkietiškomis kanklėmis. Gal liaudies dainos, kurias dainuodavo seneliai, turėjo įtakos. Mano norą dirbti, dalintis šiuo skambesiu, meile instrumentui su kitais žmonėmis, vadovaujant ansambliui, skatina pats muzikavimas kartu. Grojant dviese anksčiau ar vėliau atsiranda darnumas, bendrystė. Tu turi girdėti ir kitą, ir save, atsidurti bendroje vibracijoje, bendrame kūrinio siekyje. Kai kanklininkų daug, kiekvienas savo partijoje įneša kažką savito. 

Apskritai šiltas bendravimas su žmonėmis, ansambliečiais mane skatina dirbti, mokyti ir mokytis pačiai. Mes visi ir pasišnekame, ir gimtadienius atšvenčiame. Ta bendrystė ir traukia – mes visi tiesiog kartu muzikuojame. Kadangi man patinka eksperimentuoti, kūrinių įvairovė yra didelė: tiek liaudies dainos, tiek aranžuotės, tiek kompozitorių kūriniai. Kažkada grojome ir keletą klasikinių kūrinių bei švedų grupės ABBA „Fernando“ kūrinuką, nes buvo įdomu pritaikyti, kaip skambėtų atliekant kanklėmis. 

Kalbant apie muzikinio išsilavinimo svarbą, dar vadovaujant L. Stasiulienei, ansamblio narės D. Bužinskienė ir J. Žibienė į jį atėjo jau mokėdamos groti. Aš nuo pat pagrindų kontrabosinėmis ir bosinėmis kanklėmis groti išmokiau R. Maskoliūnaitę ir V. Bardzilauskaitę. Pradžioje kiekvieną atskirai pamokai, paskui duodi tai, ką būtų smagu groti pačiam žmogui, ir įtrauki į bendrą programą. Kai atsiranda tvirtesnių įgūdžių, galima duoti ir sunkesnes partijas. Taip ir atsiranda nenutrūkstantis ryšys tarp žmogaus ir instrumento.“ 

Jau bene dešimtmetį ansamblyje grojanti L. Taluntytė apie savo pojūtį grojant kanklėmis pasakojo lyg apie užburiantį sielos lengvumą: 

„Aš jau seniai žinojau, kad LASS Vilniaus regiono centro (anksčiau – Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre) patalpose tas kankliuotojų būrelis renkasi – net mano darželio auklėtoja Danutė kankliavo. Buvau girdėjusi, kad ji lanko „Kamanes“, kad vyksta koncertai. Kai lankiau rankdarbių būrelį pas Liną Norkienę, irgi girdėdavau, kad visos tos moterys labai gražiai kanklėmis groja, todėl sumąsčiau nueiti ir susipažinti. 

Nuėjusi pas vadovę Rasą ir paklausiau, ar galėčiau prisijungti prie ansamblio veiklos. Atsakymas buvo: „Žinoma, mes laukiame!“ Papasakojau, kad esu baigusi Edukologijos universitetą ir šiek tiek susipažinusi su kanklėmis etnokultūros paskaitose. Ir ne tik su kanklėmis, bet ir su skudučiais, skrabalais, įvairiausiais barškučiais bei kitais lietuvių liaudies instrumentais. Koncertines kankles dėstytoja net buvo kartą atsinešusi į universitetą, tad buvau ir prie jų prisilietusi. 

Reikėjo įvaldyti, kaip laikyti brauktuką, ir keletą pratimų riešui davė vadovė Rasa. Labai stiprų įspūdį paliko tai, kad man, vos keletą kartų pasimokius individualiai, jau buvo pranešta, kad grosiu koncerte. Pasijaučiau labai įvertinta, nes dar buvau naujokė, o jau koncertas… Man tai buvo kažkas neįtikėtino. 

Taip ir įsiliejau į šį ansamblį, susipažinau su visais, sužinojau, kad daug keliaujama į Lenkiją ir įvairias išvykas. Paklausiau, kaip kitos moterys groja, ir man labai džiugu pasidarė, kad atliekama tiek daug šiuolaikinių kūrinių. Taip pat didelį įspūdį paliko tai, jog vadovė pati pagal kiekvieno individualius poreikius pritaiko aranžuotes, kad kiekviena galėtų įsilieti į kūrinį ir groti kartu. 

Labiausiai kūną ir sielą džiugina ta stygų vibracija, nes man apskritai styginiai instrumentai neapsakomai gražiai skamba. Kanklių skambesys kartais taip atpalaiduoja, kad, pavyzdžiui, jei kitas kažką mokosi, net snaudulys suima. Kartais, jei pati tyliai namie groju norėdama nusiraminti, irgi užsnūstu, nes kūnas taip atsipalaiduoja nuo instrumento nešamos šilumos. 

Mano sielą džiugina tai, kad per muziką galima savo šiluma, emocijomis, gėriu, vidiniu grožiu pasidalyti su kitais. Mokantis groti kanklėmis nematant, sunkiausia yra valdyti kaitiklius, kurie vieną natą paaukština arba pažemina. Juos lankstyti ir tuo pačiu metu groti tikrai sudėtinga, nes reikia erdviškai pajusti, kokį kaitiklį reikia nulenkti ir kurią natą groti. Iš natų nematant irgi nepagrosi, nes natas reikia skaityti pirštais, o abi rankos juk užimtos grojant. Viską vadovė įrašo balso žinutėmis, net susako visas pozicijas, tad belieka mokytis. Ir mokytis mintinai. Reikia susigroti, išjausti vienam kitą, kad ta dinamika būtų tvarkinga. 

Iš pradžių mokantis man buvo sunku kanklėmis pajausti, kaip ir kokia jėga reikia užgauti stygą, kad dinamika atitiktų. Kaip stygomis perteikti emociją, pradžioje buvo tikrai sudėtinga, bet paskui įgudau. Natas anksčiau skaičiuodavau nuo viršaus, kad surasčiau reikiamą, o dabar erdviškai po truputį pradedu įsiminti. Dar pastebėjau, kad liečiant stygas natos tyliai girdisi ir nebūtinai reikia skaičiuoti, vadinasi, po truputį atsiranda įgūdžių.“ 

Trys dešimtmečiai su kanklėmis 

„Į šį ansamblį atėjau 1999 m. lapkričio mėnesį“, – pasakojo net 27 metus ansamblyje grojanti V. Bardzilauskaitė. – Tuo metu buvusiuose LASS kultūros namuose lankiau folkloro ansamblį „Versmė“. Vieną dieną atėjusi į repeticiją kiek anksčiau, užėjau pas tuometę meno vadovę. Besikalbant su ja, užsiminiau, kad norėčiau išmokti groti senovinėmis kanklėmis. O ji ir sako: „Tai gal tu nori lankyti kanklių ansamblį ir groti tomis koncertinėmis kanklėmis?“ Aš jai prisipažinau, kad gi neturiu jokių pagrindų, niekad jomis negrojau. Esu baigusi muzikos mokyklą „Lyra“, bet grojau tik pianinu. O ji man atsakė, pakalbėsianti su vadove. Po kažkiek laiko, vėl man atėjus į kultūros namus, maniškė vadovė pasikvietė mane į savo kabinetą, o ten jau buvo ir kanklių ansamblio „Kamanės“ vadovė. Ji ir sako: „Girdėjau, kad norėtum groti kanklėmis?“ Iškart prisipažinau: „Norėčiau, bet nemoku ir neturiu jokių pagrindų.“ „Tai aš galiu išmokyti!“ Taip ir pradėjome. Mėnesį lankiau individualias repeticijas, o po mėnesio pradėjau lankyti ir bendras repeticijas. Dar po mėnesio darėm kalėdinių giesmių įrašus, man tai buvo iššūkis, bet mano grojamos partijos nebuvo labai sudėtingos ir aš tą iššūkį atlaikiau. Taip po truputį tobulėjau, lankiau repeticijas ir džiaugiausi gyvenimu. 

Muzika man kaip gyvenimo druska, neįsivaizduoju be jos savo kasdienybės. Jei liktų tik darbas ir namai, būtų labai liūdna. Dirbu masažuotoja. Taigi atidirbusi pamainą masažo salone, pirmadieniais ir ketvirtadieniais skubu į repeticijas. Ansamblis man kaip antra šeima, nes mes ne tik kartu grojame, bet ir kartu keliaujame, švenčiame gimtadienius, dalijamės savo džiaugsmais ir rūpesčiais. 

Su dideliais sunkumais grojant nesusiduriu. Negaliu grojant skaityti iš natų, nes nematau, todėl tenka viską iškart mokytis groti mintinai, aišku, mokymosi tempai yra kiek lėtesni, bet, kai groji savo malonumui, problemų tai jokių nesukelia.“ 

Jau trisdešimt metų skambančios kanklės ansamblyje „Kamanės“ liudija ne tik meilę lietuviškai muzikinei tradicijai, bet ir nepaprastą žmonių bendrystės, atkaklumo bei kūrybiškumo istoriją. Šio kolektyvo nariai savo pavyzdžiu įrodo, kad muzika neturi ribų – ji sujungia žmones, suteikia drąsos mokytis, augti, dalintis ir kurti net tada, kai kelias į sceną reikalauja daugiau pastangų. 

„Nereikia bijoti prisiliesti prie kanklių. Ir tą akordą sudėlioti, tarkim, praleidžiant kas antrą stygą, perbraukiant pirštais, įgudus nėra sudėtinga. Iš tų natų galima netgi pirštais kokią melodiją sudėlioti. Prisilieti, stygos skamba, ir tau belieka mėgautis, džiaugtis tuo skambesiu. Tereikia leisti sau groti iš širdies. Švelniai braukti per stygas, klausytis, atsirinkinėti melodijos natas. Nieko negalvojant apie rūpesčius, tiesiog groti pagal savo intuiciją. Aš ir studijų laikais, pažindama kankles, tiesiog grodavau tai, kas ateidavo į galvą“, – norinčius pabandyti groti drąsina L. Taluntytė. 

O progų pasirodyti „Kamanėms“ tikrai netrūksta. Ansambliečiai ne tik mielai vyksta koncertuoti, kur yra kviečiami, visuomet groja LASS Vilniaus regiono centro surengtuose renginiuose, bet ir kas antrus metus patys rengia muzikos festivalį „Pavasarėjant“, kitų metų pavasarį kaip tik jis yra numatytas. Tradiciniai tapo sakralinės muzikos festivalis „Kristus karaliauja! Aleliuja!“ ir kalėdinių giesmių vakaras „Dalinkimės džiaugsmu“. Na, o Kanklių metais dažnai lankosi mokyklose koncertuoti mokiniams, kuriems ne tik grojama, bet ir pasakojama apie kankles bei jų istoriją. 

Vadovės R. Mockūnienės atsidavimas, ilgametė ansamblio narių patirtis ir naujai prisijungusių kanklininkių entuziazmas leido sukurti kolektyvą, kuriame svarbiausia ne vien tiksliai atliktos natos, o gebėjimas išgirsti vienam kitą. Kanklių stygose suskamba ne tik melodijos – jose gyvena draugystė, šiluma, prisiminimai, pasitikėjimas ir nuoširdus noras savo muzika pradžiuginti kitus. 

Tegul „Kamanių“ kanklės dar ilgai skamba koncertų salėse, bendruomenėse, globos namuose ir visur, kur žmonėms reikia jaukumo, vilties ir gerumo. O jų istorija primena, kad tikrosios tradicijos gyvena ne muziejuose, o žmonių širdyse, rankose ir bendrame muzikavimo džiaugsme. 

Nuotrauka: Kanklių ansamblis „Kamanės“ paminėjo 30 metų veiklos sukaktį / ansamblio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje priešais sceną su tamsia uždanga glaudžia eile stovi kanklių ansamblis „Kamanės“, kurį sudaro 1 vyras ir 8 moterys. Jie yra susikibę rankomis ir šiltai šypsosi. Kairėje stovintis vyras vilki šviesius marškinius ir mūvi šviesias kelnes. Beveik visos moterys vilki ilgas šviesias sukneles ilgomis rankovėmis. Jų viršus ir šone nuo liemens nusileidžianti juosta papuošti šviesiais raštais. Vyresnio amžiaus moteris trumpais tamsiais plaukais, stovinti dešiniau vyro, vilki šviesią suknelę iki kelių ilgomis rankovėmis. Ketvirta iš kairės stamboko sudėjimo moteris tamsiais į kuodą surištais plaukais vilki šviesią palaidinę ir mūvi ilgą tamsų sijoną, kurio apačią puošia šviesesni raštai. Scenoje ant uždangos aukštai kairėje yra neįskaitomas užrašas, o dešinėje – šakele su kačiukais papuošta penklinė su natomis. Žemiau uždangos viduryje žydi didelės gėlės. Ansamblis spinduliuoja bendryste ir šiluma.