Ar esate kada nors buvę medžioklėje? O dar daugiau – mamutų medžioklėje? Gegužės pabaigoje Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) ir Lietuvos audiosensorinė biblioteka (LAB) tokią galimybę suteikė: pakvietė susipažinti su LRT ruošiamu garsinio vaizdavimo (GV) turiniu ir kartu pažiūrėti Aistės Stonytės filmą „Mamutų medžioklė“, kuris šių metų Nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ buvo įvertintas kaip geriausias dokumentinis filmas. 

Kino kritikė, LRT vadybininkė Ieva Šukytė renginyje aptarė filmų atranką, garsinio turinio rengimo ypatybes. Ji papasakojo, kaip LRT atrenka filmus ir serialus, kuriems rengiamas garsinis vaizdavimas, kokius filmus su šia funkcija žiūrovai gali rasti televizijoje ir platformoje „LRT EPIKA“, atsakė į auditorijai kilusius klausimus, išklausė pageidavimus. „Ne visiems filmams GV galima sėkmingai pritaikyti, esama filmų ar serialų, kuriuos LRT įsigyja vienam sezonui – tokiems rengti GV tiesiog neapsimoka“, – teigė I. Šukytė. Vėliau visi drauge leidosi ieškoti atsakymų, kokia iš tikrųjų buvusi toji „Mamutų medžioklė“. 

Bet pradėkime nuo pradžių: dokumentinį A. Stonytės filmą inspiravo kone detektyvinė kelių dešimtmečių istorija apie 1968-aisiais Jono Jurašo Kauno dramos teatre pastatytą spektaklį pagal Kazio Sajos pjesę „Mamutų medžioklė“. Neįsivaizduojamai išpopuliarėjęs spektaklis greitai ėmė kelti nerimą tuometei valdžiai ir ši nusprendžia „Mamutų medžioklę“ uždrausti. Slapta naktį teatre susirinkusi trupė prieš kino kameras suvaidino spektaklį paskutinį kartą ir jį nufilmuoja. Deja, kino juosta mįslingai dingsta. Apie šios juostos paieškas, o kartu ir intriguojančią kelionę į praeitį, ir pasakojama dokumentiniame filme. Negadindami atradimo malonumo, šįkart daugiau ne apie filmą, o apie jį įkvėpusius kūrinius. 

Pradžių pradžia – Kazio Sajos pjesė 

Vieno svarbiausių sovietmečio dramaturgų K. Sajos (g. 1932) draminė kūryba pelnytai laikoma neatsiejama lietuvių kultūros dalimi. Kas iš vyresniųjų, ypač teatro mėgėjų, nežino K. Sajos „Devynbėdžių“, „Šventežerio“, „Ubagų salos“, „Žemaičių piemens“? 1967 m. parašyta, o 1968 m. pastatyta drama „Mamutų medžioklė“ yra vienas įspūdingiausių to meto teatro reiškinių. Net neabejoju, kad ši pjesė puikiai atlieptų ir šiandienį visuomenės kontekstą. 

Išorinis „Mamutų medžioklės“ siužetas gana paprastas: kaukėti personažai, keli persirengėliai – Rylininkas, Čigonė, Kaminkrėtys ir Vienuolė – atkeliauja į „svajotą Didmiestį dalyvauti Džiaugsmo šventėje“ (p. 89, straipsnyje visur cituota iš K. Sajos „Rinktiniai raštai. Dramos“, T. 1, 1990 m.), nors niekas nežino, kur ta šventė vyksta ir kokia ji yra. Šventės ieškotojai, iš pradžių klausę Rylininko, pradeda sekti tai vieną, tai kitą daug žadantį vedlį (Skėčių pardavėją), kol galų gale statybvietėje visi įklimpsta į dervą. Tai spąstai, kurie priverčia juos sustoti ir pagalvoti, kaip rasti kokią nors išeitį. 

„Mamutų medžioklės“ veikėjai neturi nei asmeninių vardų, nei individualių bruožų. Jie tam tikros etiketės, funkcijos, kaukės: Balionų pardavėjas, Skėčių pardavėjas, Dryžuotas, Languotas, Mis pamatęs–Mirk, Storulis, Jis, Ji, kurių kiekviena įkūnija apibendrintą mąstymo ir elgesio tipą. Pjesės centre – ieškantysis veikėjas, Rylininkas, kuris autoriaus pastatomas tam tikroje pasirinkimų kryžkelėje ir taip nuolat išbandomas. 

Parodijos efektas „Mamutų medžioklėje“ kuriamas per primityvių personažų norą pasiekti „aukštąjį“ tikslą – šventę. Dramaturgas nuolat pabrėžia personažų kūniškumą, nevengia vulgaraus humoro (Čigonei svarbu, ar jos apatinis neišlindęs, vyrai be skrupulų pliaukši moterims per užpakalį, Kaminkrėtys laido dviprasmiškas seksualines užuominas). Vieni personažai tiesiog ieško asmeninės naudos („šventė sielai“, „didžiausia mugė“, krautuvės, „juokų malūnas“, „linksmybė“), o kiti, pavyzdžiui, Balionų pardavėjas, kviečia mases eiti paskui jį į „šviesų rytojų“, o iš tikrųjų užsiima demagogine veikla. 

Aštrų parodijinį pasakojimą dramaturgas modeliuoja per asociacijas su nelaisvos visuomenės valdymo specifika, pavyzdžiui, itin ryškios Balionų pardavėjo ambicijos valdyti visą planetą kaip savo balioną: „Įsivaizduojat, kokios mintys! Koks polėkis! Kaip išdidžiai po to žvelgi žmonėms į akis!“ (p. 108). Laisvės ribos labai aiškios – tiek, kiek leidžia baliono siūlas, o vėliau – balionas padeda balsuoti už tai, ko reikia valdančiajam demagogui („taip lengvai keliasi ranka“, p. 98). 

Veikėjai patiria įvairiausias fizines ir dvasines deformacijas, pabrėžiant „Mamutų medžioklės“ prasmių laukui svarbią gyvuliškos priklausomybės metaforą. Balionų pardavėjas, „geradarys“, apsimeta, kad susimušė koją, o Kaminkrėtys maldauja padaryti jam garbę – užlipti ant pečių. Analogiškai Skėčių pardavėją ant nugaros nešantis Rylininkas pažeminamas iki gyvuliškų instinktų lygio – besąlygiško paklusnumo. 

Galų gale pjesės personažai pavargsta ieškodami šventės, „pagreitintais tempais“ paskui vedlį bando pereiti statybvietę ir įklimpsta į dervą – tai ir purvo žmogaus viduje, ir pragariškos peklos simbolis, ir „tarybinio progreso“ – trypčiojimo vienoje vietoje, ir paskutiniojo teismo aliuzija. 

Dramaturgas įveda teisėją – Sargo personažą, kuris vykdo eksperimentą: išlieja smalos ir stebi, kaip elgsis laimės ieškotojai. Sargas siekia sukrėsti persirengėlius, o kartu išreiškia visos pjesės moralą ir atskleidžia „Mamutų medžioklės“ metaforos intrigą: „Mamutas niekina protą. Beje, minkštą širdį – taip pat. Jeigu kažkieno išmintis kažkam sako – dėl savo tiesos lipk ant laužo, sudek, – mamutas pakiša degtuką. Mamutas mato skrendantį paukštį ir linki jam greičiau užsimušti. Jis girdi lakštingalą ir švokšdamas ieško karklyne jos lizdo. Mamutas negali pakęsti to, ko nesupranta. Jis mėgaujasi savo galybe ir nepavydi tiems, kuriuos gali sutrypti, sutraiškyti, parblokšti savo iltim“ (p. 142). 

Išaiškėja, kad egoistiški, nemąstantys, pavydūs „mamutžmogiai“ netiki solidarumo jėga, todėl negeba išsigelbėti. Visi taip ir lieka stovėti dervoje, sudarydami įspūdį, kad pjesės problema lieka neišspręsta, kad nėra jokios vilties. Tačiau šią iliuziją sklaido atviras finalas. Reikšmingą detalę suteikia daug ką gluminantis faktas, kad vedlys Rylininkas yra aklas. Tradiciškai evangelinis aklumas kaip fizinis trūkumas simbolizuoja dvasinį aklumą. Rylininko dvasinis praregėjimas – tai palaipsnis savęs įsisąmoninimas kaip nepriklausomos asmenybės, gyvenančios laisvai pagal savo pasirinktas moralines taisykles ir įstatymus, istorija. Ji apima nuo „Aš nevedu, aš ir pats ieškau“ (p. 89) iki „pasirodo, kiekvienas turėjom ieškoti Šventės savyje. Savo dervą išbristi“ (p. 141) ir tampa išsilaisvinimu bei palieka išsigelbėjimo viltį per patį žmogų, jo vertybes ir kuriamą tvarką. 

Režisieriaus J. Jurašo spektaklio legenda 

Šios K. Sajos dramos pastatymas 1968 m. neabejotinai prisidėjo prie režisieriaus J. Jurašo likimo: po „Mamutų medžioklės“ ir ypač Juozo Grušo „Barboros Radvilaitės“ režisūros suvaržymų 1972 m. Jurašas atleidžiamas iš pareigų, po 2 metų nedarbo emigruoja į JAV. 

Teatrologai fiksuoja aštriausius spektaklio momentus (daugiau – A. Girdzijauskaitės sudarytoje knygoje „Jonas Jurašas“, 2025): veiksmas vyksta abstrakčioje erdvėje, kažkokioje laukymėje, kurios fone – paslaptingi lyg išmirusio miesto griuvėsiai. Išsvajotosios šventės link besiveržiantys veikėjai, sekę paskui Balionų pardavėją, kaip iš akies trauktą tuometį partijos lyderį Nikitą Chruščiovą, buvo ne kas kitas, kaip „tarybinė liaudis“. „Balionininkai“ ir „skėtininkai“ buvo suplakti į dvi identiškas grupeles – it avių bandos judėjo kolektyviniu principu, režisieriaus valia demonstravo nykiai beprasmišką vienybę, sovietinio gyvenimo modelį. Masiškumo įspūdį stiprino Modrio Tenisono pantomimos trupė, nepaprastai plastiškai atlikusi aktorių šešėlių funkciją. 

Ypatinga drąsa ir netgi įžūlumu tuometę publiką provokavo spektaklio dailininkės Jūratės Malinauskaitės pieštas plakatas: paskui Balionų pardavėją, grojantį dūdele, seka didžiulė avinų banda. Avių kaimenės kontūrai atkartoja SSRS žemėlapį... „Mamutais“ pasijuto ne tik vietinės ir valstybinės valdžios atstovai, bet ir kai kurie žiūrovai. Visgi dauguma jų tiesiog plūste plūdo žiūrėti spektaklio ne tik iš Lietuvos, bet ir iš aplinkinių respublikų. 

Nepraėjus nė metams nuo „Mamutų medžioklės“ premjeros, 1969 m., spektaklis buvo atestuotas kaip antitarybinis ir išbrauktas iš teatro repertuaro. 

Dabar belieka paržiūrėti A. Stonytės filmą „Mamutų medžioklė“ – mįslingą intriguojančios istorijos tęsinį.