Šiais metais, švęsdami Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) šimto metų veiklos sukaktį, prisimename daug kartu išgyventų akimirkų. Ši organizacija vienija, moko, remia, atstovauja, teikia daug visokių paslaugų ir yra vienas iš svarbiausių Lietuvos neregių ir silpnaregių balsų. Kadangi mūsų bendruomenė sieja skirtingus žmones su skirtingais poreikiais, nenuostabu, kad ir diskusijų bei nuomonių išsiskyrimų pasitaiko. Bet turbūt nerasime mūsų bendruomenėje tokių, kuriems nerūpėtų žmonių su regos negalia gerovė ir galimybės. Asmeniškai manau, kad vienas didžiausių LASS pasiekimų ir yra žinios bei kompetencijos, kaip ir kokią teikti pagalbą, kai netikėtai pasikeičia regos galimybės. 

Per LASS gyvavimo laiką buvo etapų, kai tokią misiją, socialinės reabilitacijos paslaugas, turėjome patikėti kitoms institucijoms, laimėjusioms konkursą. Buvo visko – taip pat ir dalyvių bei specialistų nusivylimo, lūkesčių neišsipildymo. Galime tik pasidžiaugti, kad jau šeštus metus iš eilės mūsų LASS pietvakarių centras vykdo socialinės reabilitacijos paslaugas, kurios dabar pervadintos į socialinio dalyvumo ugdymo paslaugas. Paskutiniuosius trejus metus šia paslauga per metus pasinaudoja ne mažiau nei 32 skirtingo amžiaus asmenys, kurie staiga neteko regos arba jų regėjimo likutis žymiai pablogėjo. Žinoma, oficialūs pavadinimai neretai skamba labai nesuprantamai. Bet po šia biurokratine formuluote slepiasi labai paprastas tikslas – suteikti galimybę žmonėms, kurių regos galimybės staiga pasikeitė, viltį ir realią pagalbą, reiškiančią, kad gyvenimas nesustoja. Kad tokios paslaugos galėtų būti suteiktos, reikėjo sukurti ir įtvirtinti programą, suburti kvalifikuotus specialistus, nuolat parengti šimtus dokumentų ir atitikti ne mažiau įvairių reikalavimų. Bet po visu šiuo darbu slepiasi naujos galimybės ir tikslai pagelbėti žmonėms, turintiems regos sutrikimų. Kviečiu mūsų žurnalo skaitytojus pažvelgti į socialinės reabilitacijos paslaptis ir paieškoti įkvėpimo šiuose atradimuose. 

Sieks svajonės nepriklausomai nuo regos aštrumo 

Indrei šiuo metu 27-eri. LASS narė ji jau trejus metus. Dėl genetinės ligos Indrė visą gyvenimą turėjo saugoti savo regą ir daryti viską, kad ji neblogėtų. Vis dėlto, regos likučiui smarkiai sumažėjus, mergina ryžosi išbandyti LASS siūlomą socialinio dalyvumo ugdymo paslaugą. Galiu pasidžiaugti, kad paskambinus Indrei pasikalbėti apie šias paslaugas, iš jos sklido tokia šviesa ir užsidegimas, kad buvo gera klausytis: „LASS atradau pačiu laiku. Čia gavau ne tik daug patarimų, kaip išsaugoti likutį, bet ir pradėjau domėtis sportu, atradau naujas ateities kryptis. Didysis regos pokytis įvyko būtent per paskutiniuosius metus. Su juo susitaikyti reikėjo ne tik man, bet ir mano mamai. Bet pasikvietusi ją sudalyvauti keliuose bendruomenės renginiuose įtikinau, kad viskas bus gerai“, – savo atradimais dalijosi Indrė. Ji daugiausia dirbo asmenine asistente, bet paraginta LASS išdrįso pradėti sportuoti. 

„Man buvo taip keista, kad čia treneriai mane skatina išbandyti naujas rungtis, sportuoti, o mokykloje visada turėjau pažymą iš medikų apie apribotą fizinį krūvį ir maniau, kad man sportuoti negalima“, – apie naujas patirtis kalbėjo Indrė. Ji jau išbandė aklųjų tenisą, dabar domisi lengvąja atletika. Visą gyvenimą gyvenusi atsargiai, jaučiasi laiminga, galėdama pradėti naujas paieškas ir siekti didelių svajonių. Jau šiame naujame sportininkės kelyje pasiekti ir pirmieji laimėjimai – 2025 m. Vilniuje vykusiame aklųjų teniso turnyre laimėtas antros vietos medalis, o šiais metais Helsinkyje vykusiame turnyre laimėtas trečiosios vietos medalis. Sportininkė aktyviai ruošiasi ir Vilniuje rugpjūtį vyksiančiam pasaulio čempionatui, sieks pirmųjų lengvosios atletikos apdovanojimų. 

Indrė prasitarė, kad ji pati labiau drąsina savo šeimos narius ir moko juos nepalūžti. O reabilitacijoje, įgijusi dar daugiau žinių, yra tvirtai apsisprendusi mėgautis gyvenimu nepriklausomai nuo regos aštrumo ir drąsiai vystyti sportininkės karjerą. „Kartoju sau ir kitiems, kad visada geriau ką nors pamėginti ir geriau pamėginus sužinoti, kad tau tai netinka, nei gailėtis, kad taip ir nepabandei“, – įsitikinusi kaunietė. 

Pradėjęs gyventi antrą kartą 

Kita nuoširdi padėka LASS reabilitaciją vykdžiusiai komandai atkeliavo iš Radviliškio. Jos autorius – 62-ejų verslininkas Jurgis Baublys, būtent šiame mieste gyvenantis ir vadovaujantis įmonei. Nemanykite, kad žodžiai apie padėką yra gražus išsireiškimas. Jurgis, šiais metais sudalyvavęs mokymuose, parengė oficialią padėką ir nusiuntė ją LASS. Aš taip pat pabendravau su Jurgiu, kuris savo susižavėjimą šių mokymų nauda perdavė ir man. 

„Norėjau išreikšti nuoširdžiausią padėką visai LASS reabilitacijos komandai už tai, ką jie daro. Toks nuoširdus darbas ir rūpestis mumis visais man paliko didelį įspūdį. Tokio nuoširdaus dėmesio niekur nesu patyręs“, – įspūdžiu dalijosi Jurgis. 

Vyras turi įgimtą ligą – pigmentinį retinitą, bet, kaip pats sako, visą laiką dirbdamas ir besimėgaudamas gyvenimu, vis numodavo ranka į gydytojų perspėjimus. 

„Visada buvo taip, kad kažkiek silpniau matau, to nesureikšmindavau ir nelabai kreipiau į savo ligą dėmesį. Bet per paskutiniuosius pusę metų rega labai suprastėjo, tuomet supratau, kad čia jau rimta ir kelio atgal nebebus, kad tai mano nauja realybė“, – pasakojo J. Baublys. Vyras pasidalijo, kad jį ant kelio užvedė Daina Vitkauskienė, susisiekusi ir papasakojusi apie reabilitacijoje suteikiamas žinias bei įgūdžius. Kadangi savo aplinkoje neturėjo bendraminčių, su kuriais galėtų pasikonsultuoti, vyras ryžosi atvykti į LASS pietvakarių centrą. Ir nepasigailėjo. „Aš net negaliu išskirti, kuri programos dalis buvo paveikiausia. Visi pedagogai, specialistai, kurie dalijosi savo asmenine patirtimi, suteikė labai daug žinių. Juozo pamokos išvis sužavėjo. Sužinojau, kad neregintys žmonės turi tiek pat galimybių dirbti, naudotis kompiuteriais, keliauti ir dar daugiau. Aš manau, kad tai ir yra svarbiausia pagalba, kurią gali gauti. Žinoma, mane palaiko ir vaikai, ir žmona, bet tik sutikęs bendraminčių aš pasijutau pradėjęs gyvenimą antrą kartą.“ 

Jurgis ir toliau dirba sau pažįstamą darbą. Sužinojęs apie pagalbos priemones, tvarkosi dokumentus ir jau susirado darbo asistentą. Netrukus turės ir asmeninį asistentą pagalbai namuose. Po truputį pratinasi ir naująsias technologijas. Kaip jis pats sako – svarbiausia neskubėti: 

„Manau, kai patenki į tokią situaciją, kai susvyruoja visas pagrindas, reikia apsispręsti nedaryti drastiškų sprendimų ir išvadų. Kai nepanikuoji, o domiesi, sužinai apie kitas galimybes. Man tai buvo šie LASS mokymai. Sutikęs bendraminčių supratau, kad gyvenimas tęsis ir toliau ir kad mano situacija yra visai gera“, – drąsino J. Baublys. Vyras atskleidė, kad ir toliau rems finansiškai, burdamas paramą, LASS Radviliškio filialą, nors kol kas aktyviau įsitraukti į bendruomenės veiklas galimybių nemato. Kas žino, galbūt situacija pasikeis, kai turės daugiau asmeninio laiko. 

Viena didžiausią patirtį sąjungoje sukaupusių tiflopedagogių Daina Vitkauskienė sako, kad reabilitacijos dalyvių istorijos įkvepia ir pačius pedagogus: „Mes visi čia su regos negalia. Visi ir patys matome, kaip žmonės prisitaiko, kaip atranda galimybių save realizuoti. Manau, kad ir mūsų požiūris dirbant su tokiais skirtingais dalyviais keičiasi. Žinoma, dirbant šį darbą mums, pedagogams ir filialų pirmininkams, tenka didžiulė atsakomybė. Aš kalbuosi su būsimais dalyviais ilgai ilgai, atsakinėju į jų klausimus, drąsinu, pasakoju istorijas. Ir po mūsų pokalbio jie dažniausiai pasiryžta atvykti ir pabandyti. Todėl labai svarbu, kad kiekviename filiale būtų žmogus, gebantis ir norintis įtikinti žmogų su regos sunkumais nesustoti…“ – pasakojo D. Vitkauskienė. 

Manau, kad per šimtą metų panašių istorijų ir atradimų mūsų organizacija pririnko tūkstančiais. Linkiu kiekvienam ir kiekvienai pasidžiaugti šiuo nueitu keliu, galbūt ta proga atsakyti į vieną papildomą klausimą, kylantį LASS naujokams ir naujokėms, tai yra, priminti sau, kad mes patys ir esame LASS. LASS yra ne tol, kol turime pinigų ar statome namus. Ši organizacija gyva tol, kol joje yra norinčių dalintis žmonių. 

Nuotrauka: Indrė yra nusiteikusi siekti tikslų sporte nepaisydama regos aštrumo. Nuotraukoje – teniso kortuose kartu su Karoliu Verbliugevičiumi ir treneriu Aidu Danilovu (kairėje) / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje priešais tamsoką sienelę su šviesiu tekstu nuo klubų iki viršugalvio iš priekio užfiksuoti (iš kairės) treneris A. Danilovas, K. Verbliugevičius ir I. Zuzevičiūtė-Praškevičienė. Vyrai vilki panašius šviesius marškinėlius su užrašu „Blind tennis Lietuva“ ant krūtinės. Aidas yra kairiąja ranka per pečius apglėbęs Karolį. Trenerio tamsūs plaukai trumpai kirpti ir žilstelėję galvos šonuose. Stačiakampis veidas plačiai šypsosi sučiauptomis lūpomis. Karolis nuleista dešiniąja ranka laiko baltąją lazdelę, o kairiąja yra per pečius apglėbęs Indrę. Jo tamsūs plaukai trumpai skusti, ovalus veidas kreivai šypsosi pravertomis lūpomis. Indrė vilki tamsokus marškinėlius su šviesiu paveikslėliu ant krūtinės. Stamboko sudėjimo moteris priešais krūtinę kairiąja ranka laiko stačiakampį stiklinį antros vietos apdovanojimą su teniso kamuoliuką mušančios raketės paveiksliuku viršuje. Indrės tamsūs plaukai surišti už nugaros, akis įrėmina stambūs akiniai tamsiais keturkampiais rėmeliais. Jos apskritas veidas linksmai šypsosi sučiauptomis lūpomis. Trijulė atrodo smagiai nusiteikusi.