„Jeigu nori kažką padaryti, tai ir padarysi, o jeigu nenori, tai surasi šimtą priežasčių to nedaryti. „Neturiu motyvacijos“ – tik viena iš to šimto priežasčių“, – įsitikinęs net šešiose paralimpinėse žaidynėse kovojęs ir daugiausia titulų turintis Lietuvos golbolo (aklųjų riedulio) rinktinės žaidėjas Genrikas Pavliukianec. 

Vaikystėje jam kartojo: „Esi per kūdas ir sportininko iš tavęs nebus.“ Tačiau Genrikas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) pradėjo lankyti golbolo treniruotes, jam patiko ir gerai sekėsi. 

„Mane įkvėpė, kai 1996 metais lietuviai grįžo iš Atlantos ir papasakojo daug didingų detalių apie paralimpines žaidynes. Tada man sukilo ambicija – kodėl lengvaatlečiai, dziudo imtynininkai važiuoja, o golbolininkai negali važiuoti? Taip ir pradėjau kelti sau nuoseklius tikslus: pirmiausia – turiu patekti į rinktinę, tada – patekti į startinį trejetą, tada jau kėlėmės komandinius tikslus – patekti į paralimpines žaidynes“, – ambicingą pradžią prisimena Genrikas. 

Birželio 17 d. Genrikas švenčia 50 metų jubiliejų. Drauge apžvelgiame svarbiausius jo gyvenimo momentus. 

„Didžiąją gyvenimo dalį skyriau golbolui, nieko kito įspūdingo negaliu papasakoti“, – sako daugkartinis Europos, pasaulio čempionatų ir paralimpinių žaidynių medalininkas G. Pavliukianec. 

Įsimintiniausi golbolininko karjeros momentai – viskas, kas susiję su pirmais kartais: patekimas į Lietuvos rinktinę (1996), pirmas kartas tapus rezultatyviausiu Europos žaidėju (1997), pirmas pasaulio čempionatas Madride (1998), pirmos paralimpinės žaidynės Sidnėjuje (2000). 

„Keisčiausios ir dėl to įsimintinos paralimpinės žaidynės – Tokijo, nes buvo „Covid-19“ ir ten žaidėme be žiūrovų, – prisimena Tokijo bronzos medalį turintis Genrikas. – Garsiausia mūsų komandos pergalė – Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse iškovotas auksas – šito prisiminimo niekada neištrinsiu iš galvos.“ 

Brazilijoje jis buvo išrinktas kapitonu – ir komanda, ir treneris juo pasitikėjo. „2016 metais supratau, kad veikiausiai tai bus paskutinės mano paralimpinės žaidynės ir geresnio šanso laimėti aukso medalį neturėsiu, nes turėjome labai stiprią komandą – draugus, žaidžiančius net geriau už mane. Visi šeši buvome stipriai motyvuoti, pilni užsidegimo ir noro laimėti prieš visus“, – karjeros piką prisimena Genrikas ir džiaugiasi radęs jėgų dar vienam paralimpiniam ciklui. 

Tik iškovojęs paralimpinį auksą atskleidė paslaptį, kad visas rungtynes žaidė su įplyšusiu dešinės rankos dilbio raumeniu. Nors MRT tyrimas signalizavo nežaisti, bet pasitaręs su treneriu ir komandos gydytoja, Genrikas, net galvoje šmėžuojant mintims „beveik nematau, dabar dar ir rankos neteksiu“, nusprendė rizikuoti ir siekti savo gyvenimo svajonės – paralimpinio aukso. Ir jam pavyko! 

Brazilijoje komandos gydytoja jį mediciniškai tvarstydavo lipniomis juostomis, leido nuskausminamuosius – sportininko valia ir užsispyrimas lėmė, kad ne tik iškovojo auksą, bet ir tapo rezultatyviausiu paralimpiados žaidėju. 

Atsigręžęs atgal jis mato, kaip su amžiumi įgijo vis daugiau išminties. „Kai baigiau mokyklą, atrodė, kad viskas bus paprasta kaip dukart du. Kitaip viskas atrodo pradėjus savarankišką gyvenimą, kai turi pasirūpinti būstu, buitimi, ateitimi, susiduri su problemomis ir pradedi automatiškai grūdintis kartu su kylančiais iššūkiais – grūdinasi ir žmogaus išorė, ir vidus“, – reflektuoja Genrikas. 

Čia jis prisimena į pergales komandą išvedusio trenerio Karolio Levickio žodžius, kad „niekas jums lovos nepaklos... kaip pasiklosi, taip išsimiegosi... turime patys išsikovoti sau vietą“ ir panašiai, todėl Genrikui yra natūralu atkakliai dirbti. 

Ne paslaptis, kad golbolininkai šalia treniruočių ir dirba, o Genrikas pasižymi savybe vis susirasti įdomių darbų. „Stengiuosi ieškoti darbo, kuris man teikia malonumo, o ne siekiu kuo didesnio atlyginimo. Jei darbas nuobodus, monotoniškas – negalėsiu jo dirbti. Ieškau sau atradimų, iššūkių. Labai patiko darbas Lietuvos aklųjų bibliotekoje, kur buvau Leidybos skyriaus vedėjas, nes mane nuo mažens domino garsinės knygos, iš pradžių juostos, paskui kasetės, kompaktiniai diskai, dabar skaitmeniniai garso įrašai“, – pasakoja Genrikas, dažniausiai skaityti pasirenkantis trilerius ir detektyvus, o pastaruoju metu vis labiau pamėgstantis ir tinklalaides apie sportą, politiką ir kitus Lietuvos reikalus. 

Kurį laiką Genrikas dirbo pirmajame šunis asistentus ruošiančiame fonde „Mulan“. Dabartiniame savo darbe – projekte „Dialogas tamsoje“ – savimi pasitikėti pradėjo tik po kelių mėnesių. 

„Iš pradžių negalvojau, kad „Dialoge tamsoje“ atrasiu save, nes, bendraujant su dalyviais, man nepavyko sklandžiai dėstyti minčių. Bet nenuleidau rankų, nusprendžiau duoti sau dar pusę metų ir atradau savo arkliuką. Gal ir nesu stiprus pramoginiuose renginiuose, gimtadieniuose, muzikos vakaruose, bet man neblogai sekasi dirbti su vaikais, kartu su kolegomis vesti komunikacijos seminarus“, – rezultatais džiaugiasi G. Pavliukianec. 

Jam patinka suteikti „Dialogo tamsoje“ dalyviams unikalias patirtis. „Žmogus, atėjęs į akliną tamsą ir netekęs maždaug 80 procentų savo informacijos šaltinio – regos – labai pasikeičia. Prasideda naujos patirtys tiek bendraujant su kitais, tiek su savimi, nes dažnai žmogus nebesupranta, kur yra, jam viskas pradeda suktis. Tamsoje žmonės komunikaciją atranda naujai. Neseniai turėjome mergvakarį, iš pradžių atrodė, kad bus nevykęs, bet radome ryšį ir gavosi puikus vakaras, su šypsenomis“, – apie mylimą darbą pasakoja Genrikas. 

Laisvalaikiu jis mėgsta darbuotis savo namų dirbtuvėse – yra pagaminęs ne vieną komplektą lauko baldų: terasoms skirtus stalus, suolus, kėdes. Vis tik dabar vis dažniau šį pomėgį išstumia meistravimas kitų namuose. 

„Draugai, pažįstami, kolegos paprašo ir vis važiuoju tai šviestuvą, tai spyną pakeisti, tai baldus surinkti, prijungti skalbimo mašiną ar indaplovę, pakeisti maišytuvą. O ir patys su žmona dabar namus pertvarkome“, – tai užima didelę dalį Genriko laisvalaikio. Šventas reikalas jam – žiūrėti Lietuvos komandų (serga už „Žalgirį“) krepšinio varžybas. 

Anksčiau buvusį etapą, kai nedirbo ir turėjo daug laisvo laiko, Genrikas išnaudojo kurdamas naudingus vaizdo pasakojimus draugams. Tokiu būdu sukaupė jau 4500 sekėjų būrį „Youtube“ kanale. „Man įdomu tai daryti – montuoti vaizdo įrašus, viešai kalbėti, pasiklausyti iš šono, kaip aš skambu. Įdomu dalintis savo mintimis, patirtimi, pateikti informaciją taip, kaip aš ją suprantu, gauti atgalinį ryšį – kas buvo įdomu, kur gal klaidų buvo, taip ir pats patirties įgaunu. Taip vyksta mano bendravimas su visuomene: dalinuosi receptais ir rodau, kaip gaminu, arba papasakoju apie stakles, ką galima su jomis daryti. Žmonės man padėkoja, papasakoja, kaip jiems pavyko pritaikyti mano patirtį, ką pasigamino. Sulaukiu klausimų net iš Vengrijos, Lenkijos“, – tikruosius motyvus dėsto Genrikas ir juokiasi, kad tikrai nenori formuoti niekieno nuomonės, kai jį pavadina nuomonės formuotoju. 

Grįžtame prie birželį švenčiamo Genriko 50-mečio – ko pats sau linki dar 20–50 metų į priekį? 

„Daug sveikatos ir energijos, gyvenimo kelyje sutikti gerų žmonių, kad atsitikus laimei ar nelaimei draugai nuo manęs nenusisuktų. Noriu neapleisti sporto, būti aktyvia visuomenės ir neregių bendruomenės dalimi, dalintis informacija, būti naudingas“, – vardija Genrikas ir, žinoma, ypatingą dėmesį skiria kelionėms. 

„Dar noriu pamatyti didžiąją pasaulio dalį, ilgiau pakeliauti po Meksiką, Pietų Ameriką, Australiją, Japoniją, egzotines šalis – pamatyti, patirti kultūrą, papročius, ilgiau pabūti“, – atskleidžia pašnekovas. Juokiasi, kad kadaise labai norėjo šokti su parašiutu, o dabar – skristi oro balionu. 

Aktyviai keliauti su šeima jis pradėjo, kai po Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių 3 metams pristabdė profesionalaus sportininko karjerą. 

„Tik tada prasidėjo kelionės su šeima, ėmiau leisti daugiau laiko su dukra, kuriai šiemet jau 18 metų, – jos mokslams, bendravimui tai iškart pasijuto, atsirado geras santykis. Tas laikas su šeima tapo be galo svarbus, kai nebeliko treniruočių, stovyklų, išvykų į varžybas. Jei anksčiau per metus būdavo 4–5 išvykos su komanda, tai paskui – su šeima“, – prisimena Genrikas. Nors ne kartą ketino ir bandė, jam niekaip nepavyksta baigti profesionalaus sportininko karjeros. 

„Sveikata leidžia, bet organizmas vis siunčia signalų – petį, juosmenį, nugarą ar sprandą vis paskauda. Protas sako, kad noriu žaisti golbolą, o organizmas kalba „tu gal sustok, neieškok traumų, nes tokiame amžiuje reabilitacija truks ilgus metus, nukentės gyvenimo kokybė“, – atvirai šneka Genrikas. Tuo labiau kad ir jo rega vis silpsta. 

„Pagrindinė liga – pigmentinis retinitas – mane po truputį klampina į tamsą, nes ji progresuoja būnant 50–60 metų amžiaus. Jei anksčiau galėjau savarankiškai judėti po miestą, matyti 3–4 metrus į priekį, susiorientuoti aplinkoje, tai dabar jau vienam po miestą sunku vaikščioti. Ypač saulėta diena ir baltas sniegas mane apakina. Gydytojai prieš 30 metų man paskyrė saulės akinius, bet galvojau, kad esu jaunas ir man jų nereikia, tačiau šviesa, saulė, ryškūs šviesos pliūpsniai yra didžiausi mano priešai, užtat dabar jau nuolatos vaikštau su saulės akiniais, kad akys gautų kuo mažiau šviesos ir kad kuo ilgiau galėčiau savarankiškai judėti, taip, kaip dabar prieblandoje judu“, – apibūdina Genrikas. 

Būdama golbolo teisėja ir daug metų matydama Genriką aikštelėje, jubiliejaus proga aš taip pat noriu palinkėti jam puoselėti tą kūrybiškumą, kuriuo jis pasižymi rungtynių metu. Ir buvęs ilgametis treneris, ir užsienio golbolo žaidėjai Genriką vadina kūrėju, kuris sugeba sukurti gražų golbolo spektaklį, netikėtais sprendimais „ištraukti“ rungtynes. 

„Žmonės bet kurioje srityje gali kurti. Vieni žaidžia techniškai tvarkingai – metimai, gynyba, bet man svarbu pasielgti nestandartiškai, kad mano metimai būtų netikėti, nepatogūs, iš neįprastų padėčių. Paprastas kamuolio ridenimas yra neįdomus nei man, nei žiūrovui. Varžovas irgi nekvailas, jis analizuoja mano stipriąsias puses. Vadinasi, jis to iš manęs tikisi, o aš turiu jį suklaidinti, pergudrauti, užmigdyti, nuvilioti, sukurti naujovišką metimą. Įvartį reikia sukurti – tiesiogine to žodžio prasme“, – įsijautęs kalba Genrikas ir pripažįsta, kad toks kūrybiškumas yra ilgų žaidimo metų pasekmė. 

Kad rungtynių metu atsiskleistų, paskaitęs knygą apie samurajų kelią išmoko pasiekti susikaupimo būseną, o šią techniką (kaip viską pradėti ramiai, negirdėti triukšmų, riksmų, pašalinių dirgiklių) taiko ir kitose gyvenimo srityse. 

Mano akimis, Genrikas nuo jaunumės pasižymėjo ir išskirtiniu gebėjimu kabintis į gyvenimą. „Absoliuti dauguma sportininkų su regos negalia, iškovojusių Europos, pasaulio čempionatų ar paralimpinių žaidynių medalių, mokėsi aklųjų mokykloje ir gyveno internate, o ne integruotose mokyklose. Taip jie išmoko stipriau įsikabinti į gyvenimą. Nes, gyvenant internate, kaip gamtoje – reikia išgyventi, o išgyvena stipresni“, – aiškina Genrikas ir pateikia pavyzdį. 

„Klasėje yra 5 silpnaregiai ir 1 aklasis, mes nueiname žaisti krepšinio. Koks ten krepšinis – meti į krepšį, paskui to kamuolio nerandi. Bet esmė, kad mes bandome vienas su kitu varžytis, rungtyniaujame. O integruotoje mokykloje silpnaregis žmogus neturi su kuo žaisti. Ne tik krepšinio, ką jis bebandytų – visur praloš reginčiam žmogui. Jis niekada neturės tokių pačių galimybių, jo viduje pradės formuotis neigiamas savęs suvokimas „aš negaliu, turite man padėti“. Aišku, jam visi padės ir jis pripras“, – teigiamai apie mokymąsi LASUC atsiliepia G. Pavliukianec, kuriam internato sąlygos leido išsiugdyti kovotojo, sportininko savybes, užsispyrimą. 

Genrikui jubiliejaus proga linkiu puoselėti tą gyvenimo aistrą. 

Nuotrauka: Viena G. Pavliukianec gyvenimo aistrų – golbolas / LPAK nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuotas sporto salėje prie golbolo vartų bėgantis G. Pavliukianec. Kairėje nuotraukos pusėje už kelių žingsnių nuo jo stovi ilgi 1,3 metro aukščio vartai su tinklu. Aikštelės pakraštyje stovi sportinę aprangą vilkinti moteris surištais šviesiais plaukais. Tribūnose sėdi vyras, pasirėmęs galvą į ant kelio atremtą ranką. Genrikas yra vidury veiksmo: jis bėga link vartų, tačiau viršutinė kūno dalis yra nusisukusi nuo jų. Abi rankos iškeltos į pečių aukštį: kairioji ištiesta į priekį, o dešinioji yra apglėbusi didelį kamuolį, lyg sportininkas būtų pasiruošęs jį sviesti. Tamsiai apsirengęs golbolininkas vilki marškinėlius rankovėmis iki alkūnių, mūvi kelnes ir ant akių ryši storą raištį, kuris primena slidininko akinius. Vyro tamsūs plaukai trumpai kirpti, burna praverta. Užfiksuota grakšti poza perteikia gerai įvaldytus kūno judesius.