Praėjusiais metais lietuviškai išleista ukrainiečių prozininkės, poetės, publicistės, vaikų literatūros autorės Julijos Iliuchos trumposios prozos knyga „Mano moterys“ (vertė Donata Rinkevičienė, išleido „Slinktys“). Tai lakoniški ir itin paveikūs pasakojimai apie tai, kaip skirtingo amžiaus, skirtingo socialinio statuso ir skirtingo likimo ukrainietės, 2022 m. vasario 24-osios rytą pabudusios nuo sprogimų garso, patiria karą. Tai istorijos apie netektį, skausmą, vienatvę, pasiaukojimą, kerštą, meilę, viltį. 2024 m. „Mano moterys“ Ukrainoje išrinkta BBC metų knyga. „Mūsų žodžio“ redakcija J. Iliuchos knygą „Mano moterys“ išleido brailio raštu ir pirmiausia siūlo žurnalo brailio raštu prenumeratoriams kaip priedą „Pasaulis į namus“. Kalbiname knygos autorę. 

– Lietuvių kalba 2025-aisiais išleista Jūsų knyga „Mano moterys“, kurioje pasakojate, kaip moterys išgyvena karą Ukrainoje. Kas paskatino apie karo patirtis kalbėti būtent iš moterų perspektyvos? 

– Įprastai planuoju, ką ir kaip rašysiu, bet šios knygos rašyti neplanavau. Norėjau tiesiog ramiai gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Tačiau vieną vakarą feisbuke parašiau istoriją apie moterį, kuri bijojo eiti miegoti be kelnaičių, kad, jei prasidės apšaudymas, jos tokios neištrauktų iš griuvėsių. Po šiuo įrašu atsirado daugybė komentarų, moterys rašė: „Tai istorija apie mane.“ Jos pradėjo dalytis savo patirtimis. Neplanavau nei rinkti pasakojimų, nei rašyti knygos, bet jaučiau vidinį poreikį papasakoti Ukrainos moterų istorijas. Tekstai tarsi patys ateidavo pas mane. Rašiau juos namuose, traukiniuose, viešbučiuose. Man tai buvo savotiška psichoterapija. Įdomu tai, kad, dar neišleidus knygos ukrainiečių kalba, ja susidomėjo užsienio leidėjai. Viena vertus, džiaugiuosi tuo, kita vertus, man liūdna, nes ši knyga yra apie karą, kurio neturėjo būti. 

– Knygoje – 40 istorijų, nė vieno pasakojimo veikėja neturi vardo. Kodėl nusprendėte nuasmeninti šias moteris? Kitas įdomus aspektas – kodėl norėjote rašyti ne tik apie ukrainietes, norinčias taikos, bet ir tas, kurios laukė okupantų? 

– Norėjau parodyti, kad karas nuplėšia kaukes ir atskleidžia žmogaus esmę, taip atsirado pasakojimai apie tas moteris, kurios laukė priešo. Kodėl moterys – bevardės? Nesiekiau šioje knygoje pavaizduoti herojų. Knygoje yra vienas plačiai atpažįstamas vaizdinys – moteris raudonu manikiūru. Yra istorijų, kurios gimė perskaičius naujienas, kai kurias papasakojo mano draugės, pažįstamos, trys pasakojimai yra apie mane, bet daugelį tiesiog sugalvojau. Tai – ne dokumentinė literatūra, ne konkrečių moterų, o visų ukrainiečių istorija. Vėliau, jau pasirodžius knygai, viena literatūros kritikė pasakė, kad tai yra archetipiniai Ukrainos moterų vaizdiniai. 

– Literatūra vadinama minkštąja galia: ji leidžia pasiekti norimų tikslų ne jėga, o per emocinį poveikį skaitytojams. Kaip apibrėžtumėte „Mano moterų“ tikslą? Ar pavyko jį pasiekti? 

– Knyga „Mano moterys“ norėčiau atkreipti pasaulio dėmesį, kad karas Ukrainoje tęsiasi. Deja, dažnai girdžiu, kad Europa pavargo nuo mūsų karo ir turi savų problemų. Tačiau patikėkite, kainų augimas – tai niekis, palyginti su artimųjų ar namų praradimu. Jei Europoje prasidės didelis karas, visos ankstesnės problemos taps visiškai nesvarbios. Stengiuosi, kad knyga būtų išversta į kuo daugiau kalbų, nes, mano manymu, dabar pagrindinis Ukrainos rašytojų uždavinys – kuo plačiau perteikti informaciją apie karą. Šiuo metu knyga išversta į dešimt kalbų, šiemet pasirodys dar mažiausiai penki vertimai. 

– Tai – pirmoji Jūsų knyga apie karą? 

– Karo tema mano kūryboje atsirado 2014 m. – po Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios. Prieš plataus masto invaziją parašiau dvi knygas apie karą, jose kalbėjau apie karo poveikį žmonėms. Po antrosios nebenorėjau apie tai kalbėti, tad ėmiausi erotinio romano, bet neplanuoju baigti ir išleisti šio kūrinio – visų pirma, pamečiau šį failą, antra – tai man nebeįdomu, nes po invazijos viskas pasikeitė. Šiuo metu išleistas mano antrasis poezijos rinkinys, kurį tam tikra prasme laikau „Mano moterų“ tęsiniu. 

– Lietuvoje yra nemažai verstinės literatūros, kalbančios apie įvairius karus, tačiau atskleisti moterų patirtis – retas dalykas. Daugiausia tokių temų randame skaitydami knygas apie islamą. Kokia situacija Ukrainoje? 

– Iki 2022 m. panašiai buvo ir Ukrainoje – knygas apie karą daugiausia rašė vyrai ir apie vyrus. Karas viską pakeitė. Šiuo metu Ukrainos ginkluotosiose pajėgose tarnauja apie 70 tūkst. moterų. Kai kurios iš jų – prozininkės ir poetės, todėl jau turime kūrinių, perteikiančių moterų karo patirtį. Jarina Čornohuz, Olena Herasymiuk, Liza Žarikova, Eva Tur – tai tik keli vardai, dėl kurių karo literatūra Ukrainoje šiandien turi ir moterišką veidą. Pasikeitė ne tik vaizdavimo perspektyva, bet ir grožinės literatūros formos: rašoma daugiau poezijos, dienoraščių, eseistikos. Prozai reikia daug laiko, kurio šiuo metu gali ir nebūti, be to, yra tikimybė, kad ilgo kūrinio nespėsi užbaigti. O poezijai nereikia daug laiko, užtenka žodžio, vaizdo ar emocijos. Pasikeitė ir kalba – dabar ji lakoniškesnė, sakiniai trumpesni, kad spėtum užrašyti. 

– Pasikeitė ir menininkų kasdienybė. Daug kūrėjų išėjo į frontą, kiti pagrindinį dėmesį skiria parodyti padėtį Ukrainoje. Kaip šiandien atrodo jūsų gyvenimas? 

– 2014 m. pavasarį labai bijojau, kad rusai užims Charkivą, iš baimės pradėjau savanoriauti – padėti Ukrainos kariuomenei. Keletą metų kartu su drauge gydytoja komplektavome taktines vaistinėles kariams, kurias vėliau perduodavome į frontą. Prasidėjus plataus masto invazijai, baimė buvo milijoną kartų stipresnė, būtent ji 2022 m. pavasarį paskatino mane grįžti į Charkivą ir toliau padėti kariškiams beveik tuščiame mieste. Daugelis rašytojų nespėjo užbaigti savo knygų, nes buvo priversti tapti kariais ar žuvo gindami Ukrainą. Norėčiau paminėti poetą Maksymą Kryvcovą, kuris žuvo praėjus mažiau nei mėnesiui po pirmosios savo poezijos knygos išleidimo. Antrosios knygos jis nebespėjo parašyti. Žuvusių literatūros kūrėjų vardus renka projektas „Nebaigti“, kurį inicijavo poetė ir veteranė O. Herasymiuk ir rašytojas, karys Jevhenas Liras. Ši svarbi iniciatyva parodo, kokie dideli ir skaudūs mūsų praradimai. Šiandien šiame sąraše – 239 vardai. 

– Ar šiuo metu dar ką nors rašote? 

– Pradėjau rašyti romaną. Kalbėjome, kad nė viena mano moteris neturi vardo, be to, visos jos gyvena bevardžiuose miestuose, kuriuose vis dėlto galima atpažinti Bučą, Mariupolį, Kyjivą ir mano gimtąjį Charkivą. Nauja mano knyga – irgi apie Charkivą, moteris ir karą. Šiame romane lygiagrečiai pasakoju trijų moterų istorijas. 

Nuotrauka: Knygos autorės J. Iliuchos gyvenimą, kūrybos temas, kaip ir kitų ukrainiečių, pakeitė karas / Natašos Reiterer nuotr. 

J. Iliuchos portretas. Jauna basakojė moteris sėdi ant medinės kėdės, užsikėlusi dešiniąją koją, laisvai apglėbusi ją rankomis ir sunėrusi pirštus ant čiurnos, o kairiąją koją nuleidusi už kadro. Ji vilki šviesius laisvus marškinius iki alkūnių atraitotomis rankovėmis ir plačius tamsius džinsus, kurių dešinioji klešnė siekia maždaug blauzdos vidurį. Virš prasegtos apykaklės kabo plona grandinėlė. Julijos tamsūs tankūs plaukai netvarkingomis bangomis krenta šiek tiek žemiau pečių ir gaubia stačiakampį veidą. Po tamsiais plonais antakiais į priekį nukreiptos tamsios akys, paryškintos pieštuku „katės akies“ stiliumi, t. y. išoriniuose kampučiuose į šonus nupiešta trumpa kylanti linija. Po plačia nosimi maloniai šypsosi plonos lūpos. Autorės veidas atrodo atviras, išraiška šilta.