„Chanel“, „Dior“ ir „Paco Rabanne“ – visame pasaulyje garsūs mados namai, daugelį metų žinomi dėl kuriamų kvepalų, aksesuarų ir drabužių. Tačiau tai ne tik garsūs prekių ženklai, bet ir žmonių vardai, kurių paprastos, drąsios, novatoriškos ir originalios idėjos galiausiai virto milžiniškomis aukštosios mados imperijomis. Kolekcijų pristatymų metu žmonės žavisi drabužių kirpimu, siluetais, medžiagų – tokių kaip šilkas, kašmyras ir medvilnė – spalvomis. Neretai, vos išvydę pavyzdžius, svarsto, kokiu oru ir proga šis drabužis būtų tinkamiausias ir prie kokių batų bei aksesuarų labiausiai derėtų. Tačiau, kaip madą suvokia tie, kurie negali žvilgsniu įvertinti drabužio modelio, medžiagos kokybės, audinio tekstūros ir atspalvių? 

Visą šių metų vasarį Užupio meno inkubatoriaus galerijoje visi norintys galėjo aplankyti dizainerės Gretės Labanauskaitės patyriminę parodą „Jausmas“, kvietusią madą ne tik pamatyti, bet ir patirti. Sostinėje ši paroda vyko iki vasario pabaigos, bet šiemet planuojama ją pristatyti ir kituose Lietuvos miestuose: Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Anykščiuose. 

Patirti madą nematant 

Prisijungusi prie grupelės užsiregistravusių dalyvių, nusiteikiau daugiau sužinoti apie madą. Kaip besvarstytume, su ja susiduriame ir turime kažkokį santykį visi – nepaisant to, matome ar ne savo rūbus, spalvas, naujas tendencijas. Galbūt mes, neregiai, turime unikalią prieigą prie šios srities, kurią šiaip jau visi įvertina per regą? Parodos metu visi lankytojai turėjo užsidėti šviesos nepraleidžiančius akinius, kad galėtų pasijusti kaip neregiai. Tuomet jiems buvo duodami įvairių medžiagų pavyzdžiai, prašant juos atpažinti pagal garsą ir kvapą. Ir kas galėtų pagalvoti, kad madoje gali būti naudojami ne tik linas, įvairūs blizgučiai ar greitojoje madoje taip mėgstamas poliesteris, bet ir medis, plastikas, vinys ar net indų šveistukai. 

Kadangi paroda buvo suskirstyta į dvi erdves, pasibaigus pojūčių ekskursijai dalyviai gavo baltąsias lazdeles ir keliavo į pirmąją erdvę, kurioje buvo pateiktos taktilinės parodos ekspozicijų nuotraukos su šalia brailio raštu pateiktais aprašymais. Susipažinę su liečiamomis nuotraukomis ir brailio tekstais, dalyviai galėjo pereiti į antrąją parodos erdvę, kurioje kabėjo iš netikrų plaukų, silikono, mados industrijoje įprastesnių plunksnų ir net statybinio glaisto sukurtos suknelės. Parodos autorės atsidavimas ir kruopštumas konstruojant ir gaminant šiuos drabužius vertė savęs paklausti: „Ar tikrai šių suknelių neįmanoma dėvėti? Galbūt po kelių dešimtmečių tokios medžiagos kaip raktų pakabukai, laidų sąvaržos ar netikri plaukai taps tokia pat drabužio dalimi kaip karoliukai, stikliukai ar blizgučiai?“ 

Pati dizainerė, kalbėdama apie drabužiams pasirinktas medžiagas, teigė sąmoningai pasirinkusi būtent tokias, nes kiekviena jų turi savitą paviršių, temperatūrą, garsą ir net kvapą. Tai leidžia madą patirti ne vizualiai, o per kitas jusles. Taip atspindimas pagrindinis parodos klausimas – ar madą galima suvokti vien per lytėjimą, garsą ir kvapą? Ar tai gali tapti alternatyviu būdu suprasti vaizdą? 

Parodos idėja gimė iš kūrybinio tyrimo. Dizainerė siekia parodyti, kaip madą galima pateikti ne vizualiai, kad ją tinkamai suvoktų tiek regos negalią turintys žmonės, tiek regintieji, kai jos nemato. Kūryboje keliama mintis, kad drabužis gali būti ne tik estetinis, bet ir jutiminis bei komunikacinis objektas. Taip siekiama permąstyti vizualumu grįstą mados suvokimą ir sujungti reginčiųjų bei neregių patirtis per nematymo prizmę. Kūrybinis procesas remiasi eksperimentais su medžiagomis, jų skleidžiamais garsais, faktūromis ir reakcijomis į prisilietimą. Tokiu būdu drabužiai tampa jutiminiais objektais, kuriuos svarbu ne tik pamatyti, bet ir patirti visu kūnu, o mados patirtis tampa daugiasluoksnė ir nepriklausoma vien nuo regos. 

Paroda „Jausmas“ – tai ne tik įdomi patirtis regintiesiems, leidžianti trumpam pasijusti neregio vietoje, bet ir švietėjiška iniciatyva, pabrėžianti, kad drabužiai, jų medžiagos ir estetika svarbūs ir tiems, kurie nemato. 

G. Labanauskaitės darbai įrodo, kad šiuolaikinė mada gali peržengti vien vizualumo ribas ir tapti daugiaprasme patirtimi, apimančia pojūčius, emocijas ir socialinę įtrauktį. Tokie projektai rodo, kad mada gali būti universali kalba, prieinama skirtingas patirtis turintiems žmonėms. Ji ne tik formuoja estetinį skonį, bet ir kelia klausimų apie tai, kaip suvokiame pasaulį, kaip komunikuojame per daiktus ir kaip technologijos, naujos medžiagos bei kūrybiniai eksperimentai gali pakeisti mūsų santykį su apranga. Ateities mada gali tapti vis labiau sensorinė, įtraukianti garsą, kvapą, temperatūrą ar net interaktyvias medžiagas. Tokia kryptis ne tik plečia kūrybos ribas, bet ir stiprina socialinį sąmoningumą, skatindama kurti prieinamesnę, empatiškesnę ir universalesnę dizaino kultūrą. Todėl net tada, kai mada nėra matoma, ji gali būti jaučiama – per medžiagą, formą, garsą ar emociją, kurią sukelia prisilietimas. Tad iš mados, kai jos nebematome, lieka jausmas. 

Pakeliui su parodos autore G. Labanauskaite 

– Prieš keletą metų savo baigiamajame magistrantūros studijų darbe pristatėte meninį tyrimą, kuris turėjo svarbią tęstinę socialinę žinutę – ieškoti būdų nematantiems žmonėms priartinti mados pažinimą. Kaip apskritai gimė šio darbo ir kontakto su neregių pasauliu idėja? 

– Mada šiandien yra itin vizuali – ją regime žurnaluose, ekranuose, socialiniuose tinkluose. Ji dažnai suvokiama kaip vaizdas, kurį reikia pamatyti. Tačiau man, kaip kostiumų dizainerei, vis kirbėjo klausimas: ar mada galėtų egzistuoti tik lytėjimo, garso ir kvapo pavidalu? Jei taip – kokia ji būtų? 

Šie klausimai natūraliai atvedė prie noro tyrinėti santykį tarp kūno, medžiagos ir pojūčių. Ieškodama atsakymų užmezgiau ryšį su regos negalią turinčiais žmonėmis, kurie padėjo šiuos klausimus paversti ne tik gyvu dialogu, bet ir tyrimu. Iš pradžių tai buvo dalykiniai susitikimai, tačiau jie greitai tapo draugiški ir tęstiniai – šis bendravimas trunka jau daugiau nei šešerius metus. Per šį laiką tyrinėjau reginčiųjų ir neregių pojūčių skirtumus bei panašumus, analizavau, kaip vizualumas gali būti „išverstas“ į kitus jutiminius sluoksnius. 

– Mada yra nepaprastai vizualus dalykas. Kokiais kitais jutimais siūlote pasikliauti patiriant madą? 

– Siūlau pasikliauti lytėjimu, klausa, kvapu ir net kūno judesiu. Lytėjimas leidžia pajusti medžiagos charakterį – šiurkštumą, glotnumą, temperatūrą, svorį. Garsas gali atskleisti audinio struktūrą – jis gali šnabždėti, traškėti, slopinti aplinką ar ją sustiprinti. Kvapas kuria emocinį sluoksnį, jungia patirtį su atmintimi. O judesys leidžia suprasti, kaip drabužis gyvena ant kūno – kaip jis reaguoja, keičiasi, prisitaiko. 

– Dar neaplankiusiems Jūsų parodos „Jausmas“ bent šiek tiek papasakokite apie jos objektus. 

– Patirtinėje parodoje „Jausmas“ drabužiai yra dėvimi, tačiau sukurti iš netradicinių medžiagų. Sąmoningai atsisakiau įprastų audinių parduotuvių asortimento ir ieškojau medžiagų ūkinių, statybinių ar buities reikmenų skyriuose – medžiagų, kurios paprastai nesiejamos su mada. Siekiau sukurti kuo įvairesnių pojūčių – liečiant, girdint ar net užuodžiant objektus. 

Parodoje galima paliesti drabužius, sukurtus iš vinių, metalinių kempinių, plunksnų, vielos, plastiko, plaukų, silikono ar net medžio. Norėjosi sukelti nuostabą – kad lankytojas, prisilietęs prie medžiagos, pagalvotų: „Neįtikėtina, kad iš to galima sukurti drabužį.“ Tokia patirtis leidžia iš naujo permąstyti, kas apskritai yra drabužis. 

Vizualinė parodos dalis – mados fotografijos – pristatoma kartu su taktilinėmis nuotraukomis, aprašais brailio raštu, QR kodais, kur galima išgirsti medžiagos garsą. 

– Ką Jums, kaip dizainerei, davė bendradarbiavimas su neregių bendruomene? Kokie mados patyrimo atradimai svarbiausi ar netikėčiausi? 

– Didžiausias atradimas buvo suvokimas, kad rega kartais yra viena iš galimybių, o kartais – ir kliūtis suvokti. Regintieji pirmiausia vertina spalvą, siluetą, estetiką, o lytėjimas dažnai lieka antrame plane. Neregiams svarbiausia pojūtis – patogumas, medžiagos charakteris, jausmas vilkint. Bendradarbiavimas išmokė mane kurti ne „vaizdą“, o patirtį. Supratau, kad forma gali būti suvokiama per paviršiaus reljefą, kad garsas gali tapti konstrukcijos dalimi, o kvapas – emociniu ženklu. 

– Iš Jūsų patirties – ar įmanoma madą suvokti vien per lytėjimą, garsą ir kvapą? 

– Žinoma. Tokią madą galima patirti net giliau nei vien per žvilgsnį. Žiūrėjimas dažnai yra paviršinis ir trumpalaikis, o lytėjimas, kvapas ar garsas įtraukia visą kūną. Tokia patirtis tampa asmeniškesnė, gilesnė, ji įsirašo į atmintį. Tuomet mada nebėra tik estetinis objektas – ji kuria ryšį, kuris nutinka tarp kūno, medžiagos ir pojūčių. 

– Kokias patirtis ir kokią žvilgsnio į madą perspektyvą Jūsų paroda provokuoja regintiesiems? Ar atsiranda bendrų patirties taškų tarp neregių ir matančiųjų? 

– Regintieji kviečiami atsisakyti regos kaip pagrindinio suvokimo instrumento. Parodoje jie skatinami liesti, klausytis, užuosti ir pajusti. Dažnai tai sukelia netikėtą atradimo jausmą – tarsi būtų pažadinami pojūčiai, kuriuos rega buvo užgožusi. Lankytojai nustemba, kad medžiaga gali turėti kvapą ar garsą, kad vinys gali tapti švelnios, o plunksnos – sukurti šilumos pojūtį. 

Parodos metu organizuojamos ir ekskursijos tamsoje. Jų metu regintieji, naudodamiesi neregio lazdele ir specialiais akiniais, visiškai blokuojančiais šviesą, turi galimybę patirti objektus artimiau tam, kaip juos patiria neregiai. Tai leidžia stipriau pajusti, kaip keičiasi suvokimas netekus regos. 

– Kokią žinutę perduoda parodos pavadinimas – „Jausmas“? 

– Paroda „Jausmas“ nėra apie drabužius – ji yra apie jausmą, kurį sukelia drabužiai. Jausmų spektras čia labai platus: nuo smalsumo ar nuostabos iki šiurkštumo, švelnumo ar net tylos. Kartais tai galimybė „pasimatuoti“ ne tik drabužį, bet ir kito žmogaus patirtį. 

Pavadinimas kalba apie tai, kad prieš bet kokį vertinimą ar estetinę analizę pirmiausia įvyksta jausmas. O būtent jis ir tampa pagrindine šios parodos ašimi. 

Kur ir kada bus galima aplankyti parodą? 

Šiauliai – balandžio mėn. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos bibliotekos fojė (I a.), Vytauto g. 84. 

Klaipėda – gegužės mėn. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmai, Didžioji Vandens g. 2. 

Panevėžys – spalio mėn. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Atrijaus terasa, Respublikos g. 14. 

Anykščiai – lapkričio mėn. Anykščių menų inkubatorius, J. Biliūno g. 53. 

Tikslios dienos dar bus patikslintos. Visomis parodos datomis pasidalinsiu tiek Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos informaciniais kanalais, tiek feisbuko grupėje „Neregių ir silpnaregių klubas“. Sekite naujienas! 

Nuotrauka: Parodos eksponatas / Jurgitos Kunigiškytės nuotr. 

Modelio nuotrauka priešais šviesų foną. Jauna moteris užfiksuota visu ūgiu šiek tiek iš dešiniojo šono. Ji stovi atsilošusi atgal, savo kūnu sukurdama lanko formą, ir laisvai nuleidusi dešiniąją ranką, šiek tiek sulenkusi pirštus. Jos ilgi tamsūs plaukai surišti už nugaros, primerktos akys nukreiptos į priekį, putlios lūpos sučiauptos, veidas atrodo atšiaurus. Modelis vilki tamsią prigludusią žemę siekiančią suknelę be rankovių. Per visą drabužio ilgį styro ilgi, įstrižai žemyn nukreipti dygliai, ties pečiais jie kyla aukštyn ir sudaro kaklą pridengiančią ir galvą supančią apykaklę. Pavojingai atrodanti suknelė ir šalta moters veido išraiška tarsi įspėja nesiartinti. 

Nuotrauka: Parodos autorė G. Labanauskaitė jau ne pirmą sykį savo kūryba kviečia susikalbėti ir atrasti kažką naujo skirtingas visuomenės grupes / J. Kunigiškytės nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio nuo liemens iki viršugalvio užfiksuota G. Labanauskaitė. Už jos dideliuose tamsiuose rėmuose kabo įvairios suknelės. Arčiausiai dešinėje esantis drabužis atrodo pasiūtas iš lengvo šviesaus, kamšalą primenančio pluošto ir primena suknelės formos debesį. Tolėliau kairėje kabo trumpa šviesių plunksnelių suknelė be rankovių, vietomis papuošta tamsiomis plunksnomis. Už jų galima pastebėti daugiau neįprastų apdarų. Priešais kūrinius stovinti Gretė yra šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu ir sukryžiavusi rankas. Ji vilki tamsią palaidinę ir švarkelį rankovėmis iki dilbio viršaus, segi ploną grandinėlę su smulkiu pakabuku ir yra papuošusi kairiosios rankos smilių ir bevardį pirštą žiedais. Ant kairiojo dilbio ištatuiruota X raidė. Dizainerės trumpi, beveik pečius siekiantys, stambiai banguoti plaukai užkišti už ausų. Jos akys žvelgia į objektyvą, putlios lūpos santūriai šypsosi. Blausią patalpą nušviečia pavieniai šviesos pluoštai, suteikiantys kūriniams ir dizainerei paslaptingumo įspūdį.