(Tęsinys, pradžia Nr. 2) 

– Prie negalios ir meno temos dar grįšime, o dabar noriu pacituoti vieną, bene 2017 metais užduotą savo klausimą ir Jūsų atsakymą, kuris taip ir nebuvo išspausdintas. Ką manote apie negalią ir profesionalųjį meną – nebūtinai operą, bet ir dainavimą chore, solisto darbą? Ar laikotės tokios pačios nuomonės kaip tada? 

– Šitą klausimą dirbdamas dažnai užduodavau ir pats sau. Aišku, pirmiausia, paties žmogaus profesiniai įgūdžiai, pastangos, darbas. Tačiau mūsų galėjimą ar negalėjimą daugiausia lemia ir aplinka. Štai Andrea Bočelis (Andrea Bocelli) dainuoja „Bohemoje“. Jeigu nežinočiau, kad nemato, nelabai net suprasčiau. Vadinasi, jeigu aplinka yra palanki, gali dainuoti net operoje. Kitas dalykas, kad Bočelio atvejis – išskirtinis ir nelabai pasiduoda apibendrinimams. Pats blogiausias dalykas, jeigu nėra objektyvios būtinybės, žmonių su negalia koncentracija vienoje vietoje. Jeigu kolektyve mažai žmonių su negalia, tada jų negalios galima ir nepastebėti, ji tarsi ištirpsta bendroje veikloje. „Don Karle“ niekas nepastebi, kad nematau, bet įsivaizduokite, jei tokių kaip aš ten būtų keletas. Iškart krinta į akis. Kai yra galimybė žmonėms su negalia integruotis, reikia tai ir daryti. Manau, kad, vadovaujantis šitokiu požiūriu, neregys galėtų skristi net į kosmosą. Gerai, kad 2016 metais vykusiuose „Chorų karuose“, kuriuose labai sėkmingai dalyvavo ir aklųjų choras „Feniksas“, neregiai dainavo drauge su reginčiaisiais. Patiks kam nors ar ne, bet, kai vienoje vietoje susiburia daug žmonių su negalia, labai dažnai savo negalia jie pradeda manipuliuoti. 

– Sausio 21 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko jubiliejinis choro koncertas: aukščiausių šalies vadovų sveikinimai, profesionaliai atliekama muzika. Kaip atsitiko, kad Lietuvos aklųjų choras „Vilnius“ tapo valstybiniu choru „Vilnius“? 

– Ilgą laiką buvome finansuojami iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) lėšų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, per LASS, kuri lėšas gaudavo iš tuometės Neįgaliųjų socialinės integracijos programos, veikėme kaip socialinė įstaiga. Ataskaitose rašydavome, kiek turime socialinių darbuotojų, kiek surengėme koncertų žmonėms su negalia. Choras nebuvo savo vietoje, biudžetą galėdavome planuoti tik metams, tačiau kažkaip išsiversdavome. Apie 2009 metus, minėtą socialinės integracijos programos finansavimą perėmus savivaldybėms, situacija dar pablogėjo: tapo aišku, kad nė viena savivaldybė neprisiims finansinės naštos išlaikyti tokią socialinę įstaigą kaip Lietuvos aklųjų choras. LASS irgi negalėjo visų gaunamų pinigų ar bent didžiosios jų dalies skirti chorui „Vilnius“. Supratome, kad anksčiau ar vėliau teks užsidaryti. Išeitis buvo viena – tapti iš valstybės biudžeto finansuojama koncertine įstaiga. 

Savo norą reikėjo pagrįsti, rasti palaikymą Seime, Vyriausybėje ir pačioje Kultūros ministerijoje. Rašiau raštus, susitikinėjau su Seimo nariais, ministerijos darbuotojais, įrodinėjau, kol pagaliau 2010 m. pradžioje norimą rezultatą pasiekėme – tapome valstybiniu choru „Vilnius“. Pirmieji metai buvo nelengvi, biudžetas nedidelis, bet jautėmės esą savo kieme. Choro virsmas iš socialinės į kultūrinę įstaigą buvo vienas didžiausių mano darbų. Po jo ramus išėjau į užtarnautą poilsį, perdaviau choro vairą kultūros lauke žinomam žmogui – dainininkui, operos solistui Deividui Staponkui. 

– Sugrįžkime prie choro 55-mečio. Tiek kalbant apie sukaktį, tiek pačiame koncerte pasigedau didesnio LASS vaidmens įvardijimo. Tiesa, koncerto metu LASS kartą buvo paminėta, bet ir viskas. Su UAB „Liregus“, kurios patalpose choras dirba, santykiai irgi grynai komerciniai. Neturiu galvoje gyvenimo praeitimi, praeities užkonservavimo, bet atrodo, kad tų keturiasdešimties LASS metų nė nebuvo. Pasigendu glaudesnio kultūrinio bendradarbiavimo. Ir ne tik su choru. Nesusiklostė santykiai, kokie galėjo susiklostyti, su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru. Gal tik su vienintele Lietuvos audiosensorine biblioteka vis dar esame kartu. Čia LASS kažko nepadaro, ar tiesiog pasikeitė gyvenimas, o su juo ir „žaidimo taisyklės“? 

– Dabar chore dainuoja tik vienas silpnaregis. Chorui tapus valstybiniam, norint tapti jo dainininku, reikia dalyvauti viešame konkurse. Nėra pirmenybės turintiems negalią. Ateina žmonės, baigę chorinį dainavimą ar dirigavimą. Su jais konkuruoti mūsų žmonėms tikrai sunku. Taip, bendradarbiavimas pastaruosius dešimt metų beveik nevyksta. Tiktai kažin, ar dėl to visa atsakomybė krinta vien chorui. Jeigu atsimenate, choras koncertuodavo per Baltosios lazdelės dieną, važinėdavo po rajonus. Į buvusius LASS vadovus keletą kartų kreipiausi siūlydamas bendradarbiauti: „Sumokėkite už degalus, nuvažiuosime, pakoncertuosime.“ Pritarimo nesulaukėme. Bendradarbiavimui reikia noro ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Pavyzdžių yra, kad ir Krašto apsaugos ministerija. 

Šiuo metu yra kuriamas stambios formos kūrinys, skirtas LASS šimtmečiui. „Vilniaus“ choras ir solistai jį atliks spalio 15 dieną. LASS prisideda tiek prie jo kūrimo, tiek prie atlikimo. Kūrėjams negali primesti savo įsivaizdavimo, bet siūliau, gal ką nors iš Prano Daunio ar Antano Jonyno kūrybos. Jeigu kūrinys pavyks, galėsime parodyti ir kituose miestuose, pavažinėti po regionus, galbūt į užsienį. Dažnai girdime argumentą, kad vienai ar kitai iniciatyvai trūksta pinigų. Mano patirtis sako, kad tada, kai reikia, pinigų atsiranda, jeigu nereikia, tai ir veltui nereikia. 

– Mintimis perbėgu pastarųjų dešimtmečių neregių muzikinės veiklos istoriją. Nekalbėkime apie žmones, baigusius Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, – jie profesionalai. Tokių žmonių, kaip Adomas Bazevičius, Zofija Vilkienė ar Justinas Kasparas, profesionalais nepavadinsi, tačiau vis tiek tai buvo stiprūs balsai, mokėję dainuoti. J. Kasparas groja vos ne kiekvienu instrumentu, kurį bepaims. Norėčiau klysti, tačiau nematau jiems pamainos. Jūs ją matote ar bent turite „receptą“, kaip užsiauginti? 

– Keliais žodžiais atsakyti nelengva. Keičiasi supratimas apie muzikinį ugdymą apskritai. Tokios muzikos mokyklos kaip „Lyra“ yra tapusios labiau laisvalaikio praleidimo įstaigomis nei mokyklomis. Tėvai atveda vaikus, vaikai renkasi tai, kas jiems patinka, kas nereikalauja daug darbo, taip ir prasisuka. Įstaiga gauna finansavimą, vaikai prasmingai praleidžia laiką, dar kažko išmoksta. Mokykla, tėvai, vaikai – visi patenkinti, viskas gerai. Akliesiems tai netinka. Apie neregių muzikinį ugdymą ne kartą diskutavome su buvusia LASUC direktore Angele Daujotienė. Jeigu norime, kad negalią turintis žmogus būtų muzikos profesionalas, jis turi būti labai profiliuotai ugdomas nuo pradinių klasių. Anksčiau, jeigu žmogus kažką sugeba, į chorą priimdavome kaip mokinį, skirdavome trejų metų „mokinystės“ laikotarpį. Chorui perėjus Kultūros ministerijos žinion, jau reikia dirbti iš karto. Regintis žmogus žiūri į natas ir dainuoja, neregys turi išmokti atmintinai. Akliesiems muzikanto specialybė šiuo metu nėra patraukli. Atsirado masažas, programavimas. Žmonės nori daugiau uždirbti, geriau gyventi. Muzika ne visada gali garantuoti gerą uždarbį ir sotų gyvenimą. Kaip ne kartą esu sakęs, norint tapti geru muzikantu, reikia daug ir sunkiai dirbti. 

– Žmonės visais laikais norėjo daugiau uždirbti ir geriau gyventi. Tiktai visada atsiras vaikų, kurie norės mokytis muzikos ir joje pasilikti. Ką pasakytumėte tokiems vaikams, galbūt jų mokytojams? 

– Tokių vaikų muzikinis ugdymas turėtų būti bendras mokyklos, tėvų ir LASS tikslas. Jeigu mokykla norės, o tėvai nenorės, nieko neišeis. Jeigu stengsis ar kažką darys viena LASS ar vieni tėvai, irgi nieko nebus. Atsiradus gabiam vaikui, tėvams sutinkant, reikia ieškoti galimybių, programų, kad toks vaikas turėtų korepetitorių. Tai būtų individualūs atvejai. Per visą respubliką atsirastų gal keli vaikai. Daug lėšų tikrai nereikėtų. Jau pradinėse klasėse vaikas gautų muzikos teorijos, solfedžio, fortepijono, dainavimo pagrindus. 

– Dar Kauno, vėliau Vilniaus aklųjų mokykloje buvo vadinamųjų „prigimtinių“ muzikantų, tačiau profesionalai iš jų neišėjo. Ko reikia, kad prieš neregį ar silpnaregį atsivertų didžioji scena? 

– „Prigimtinis“ muzikavimas ir profesionalus menas yra artimi, bet netapatūs dalykai. Kauno aklųjų mokykloje gabumais muzikai garsėjo Vytautas Kubilinskas, Stasys Kiškis. V. Kubilinskas muzikos mokėsi pas kompozitorių Giedrių Kuprevičių, S. Kiškis 1988 ar 1989 metais tapo pirmuoju Lietuvos rokenrolo karaliumi. Jeigu tuos žmones kas nors būtų nukreipęs teisingu keliu, profesionalai iš jų būtų išėję. Dabartiniai dainininkai irgi turi vadybininkus, kurie juos veda vos ne už rankos. Mano minėtus žmones irgi reikėjo į sceną atvesti, o šito nebuvo padaryta. 

– Scena, dainavimas, vadovavimas chorui, visuomeninė veikla – gyvenimo įprasminimui svarbu. Tiktai ne mažiau svarbu ir žmogaus santykis su pačiu savimi. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas atsisakius visų pareigų ir įsipareigojimų? 

– Ne visų. Šeimoje esu vyras, anūkams – senelis. Labai geras jausmas. Nereikia anksti keltis, nuolat kur nors skubėti, sukti galvą. Vasara prabėgo nerūpestingai kaip senais gerais mokyklos laikais. Atėjo ruduo, atsirado lyg ir tam tikro nerimo. Viduje kažin kas pradėjo krebždėti, ką aš čia veikiu ar nieko neveikiu, gal turėčiau ką nors veikti? Po naujųjų metų viskas susitvarkė. Porą kartų per savaitę lankau baseiną, laukiu savaitgalio, kol atvažiuos anūkai. Gera yra būti pačiam sau, su šeima. Ar reikia dirbti, kol išleisi paskutinę dvasią – manau, kad ne. Iš ryto bėgi į chorą, tada į teatrą, tada vėl į chorą, namo parsirandi vienuoliktą valandą vakaro. Ateina laikas gyventi dėl savęs ir su savimi. 

Visada mėgau žvejoti. Su sūnumi turime nedidelį motorinį laivą. Vasarą įsidedi į priekabą ir vežiesi. Plaukiojame ežeruose, Kauno, Kuršių mariose. Žvejodavome su sūnumi. Dabar prisijungė ir anūkas. Laive esame trys Bagdonai. Vaikas turi kantrybės, žuvis nekimba, bet vis tiek jos laukdamas gali išsėdėti kelias valandas. Man irgi žvejoti iš laivo ežero viduryje patogiau nei nuo kranto. Nereikia jaudintis, kad tarp žolių ar šakų užstrigs kabliukas, susipainios valas. 

– Prieš aštuonerius metus sakėte, kad turite tris šunis. Vis dar turite? 

– Tik vieną – rotveilerį. Kiti du iškeliavo į šunų dausas. Tai jau antras mano rotveileris. Apie šiuos šunis sklinda visokių legendų – pikti, sunkiai valdomi. Iš tikrųjų yra visai kitaip. Mano rotveileris geras kaip katinas. Visur kaišioja nosį, jeigu leidžiama, susirango ant sofos. Nesu sutikęs mielesnio šuns. Per jį susipažinau su visomis kaimo moterimis, kurios pačios turi šuniukų ir nori draugauti su kitų šunų šeimininkais. Šuo yra asmeninis mano treneris. Šalta, lyja, sninga – vis tiek turi su juo eiti pasivaikščioti! Kokį užgyveni, tokį šunį ir turi. 

– Esate ne tik dainininkas, operos solistas, bet ir aktyvus LASS narys. Buvote LASS valdybos nariu. Šiais metais minime organizacijos veiklos šimtmečio sukaktį. Kokią LASS matote dabar, tiesiogiai nedalyvaudamas jos veikloje, kokią norėtumėte matyti? 

– Esu jau kitos kartos ir galbūt kitokio kirpimo žmogus nei buvusieji ar dabartiniai LASS vadovai. Mokiausi iš Juozapo Kairio, kitų senųjų LASS vilkų. Jie mokė mylėti žmones. Gal taip ir yra, nežinau. Žiūrint iš šalies, susidaro įspūdis, kad kai kada vieni ar kiti dalykai daromi dėl reklamos, didesnio viešumo. Stebuklingas žodis dabar yra komunikacija. Gera komunikacija svarbiau už viską! Nevyriausybinių organizacijų skaidrumui nėra palanki teisinė bazė. Į organizacijos reikalus negalima kištis, jeigu nėra baudžiamosios bylos. Viskas palikta vidaus valdymui, organizacijos revizijai. Kaip tokios revizijos renkamos, visi žinome. Iš antros pusės, revizijos nariai dažniausiai irgi yra visuomenininkai, ne sričių, kurias tikrina ar prižiūri, profesionalai, turi savo darbus. Revizija atliekama laisvu nuo darbo ar kitos veiklos metu ir dažnai yra tik formalumas. LASS valdybos nariai sėdi LASS kišenėje. Dėl šios priežasties regionų direktoriai negali būti valdybos nariais. Kiek dalyvaudavau paskutiniuose suvažiavimuose, susidaro įspūdis, kad žmonės į juos atvažiuoja tik išklausyti ataskaitų, papietauti ir kuo greičiau grįžti namo. Nėra jokios diskusijos, kaip galėtų būti geriau. Mano vizija, kad LASS kuo daugiau galėtų padėti žmonėms. Savivaldybės, valstybė – padeda, bet norint, kad neregys ar silpnaregis pasiektų daugiau, turi padėti ir LASS. Praeityje ne kartą kėliau laikino būsto klausimą. Žmogus mokosi ar pradeda dirbti, kol įsigys savo būstą, kur jam gyventi? Jauni žmonės kažkaip sukasi, nuomojasi butus, mokosi, dirba – niekada nebuvo taip, kad kažkaip nebūtų. Tiktai, kaip sakiau, mano supratimu, LASS jiems turėtų ir galėtų padėti labiau. 

Nuotrauka: 2021 m., per patį kovido pandemijos įkarštį, V. Bagdonas (kairėje) buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, kurį įteikė prezidentas Gitanas Nausėda / asmeninio archyvo nuotr. 

Prezidentūroje visu ūgiu užfiksuoti iš kairės į dešinę: V. Bagdonas, D. Nausėdienė, G. Nausėda ir V. Bagdono dukra Dovilė. Už jų prie šviesios, reljefinėmis gėlėmis papuoštos sienos stovi „Laisvės statula“, kurios šonuose yra Lietuvos ir Vyčio vėliavos, kairėje budi uniformuotas pareigūnas. Visi dėvi medicinines kaukes. V. Bagdonas rankose laiko atidarytą tamsią dėžutę su apdovanojimu. Stamboko sudėjimo vyras vilki tamsų kostiumą, šviesius marškinius ir ryši tamsią varlytę. Jo trumpi tamsūs plaukai garbanoti, primerktos akys nukreiptos į priekį, atrodo, kad jis šypsosi. D. Nausėdienė laiko rankas priešais juosmenį. Ji vilki šviesų kostiumėlį su sijonu iki kelių, veidą gaubia tamsūs, už nugaros susegti plaukai. Prezidentas stovi nuleidęs rankas šonuose. Jis vilki tamsų kostiumą ir šviesius marškinius bei ryši tamsų, įstrižai šviesiai raštuotą kaklaraištį. Jo šviesūs plaukai trumpai kirpti, žvilgsnis atrodo rimtas. Dešinėje stovinti Dovilė vilki tamsią palaidinę be rankovių ir mūvi tamsias kelnes. Jos tamsoki plaukai surišti už nugaros, žvilgsnis nukreiptas į priekį. Grupė atrodo iškilmingai nusiteikusi nepaisant kaukių ant veido.