Šaltuoju metų laiku neįsivaizduojame savo mitybos be vitaminingų ir gardžių egzotinių vaisių. Juk kaip tik žiemą būna jų pats sezonas, gausesnis pasirinkimas. O ar kada svarstėte patys užsiauginti šių skanuolių? Nors tai skamba neįtikėtinai, tačiau Lietuvoje tokių entuziastų tikrai yra ne vienas, o smagiausia – jų turime ir savo bendruomenės gretose. Daugeliui mūsų naujiena, kad LASS šiaurės rytų centro direktorius Aloyzas Vilimas jau daug metų yra įsitraukęs į egzotinių vaisių ir kitų retesnių sodo gėrybių auginimą, yra tikras šios srities žinovas, galintis pasidalyti vertingomis įžvalgomis ir įdomiais nutikimais. 

Nors egzotiniais vaismedžiais Aloyzas intensyviai užsiima kiek daugiau nei penkmetį, šis pomėgis jo nepaleidžia nuo vaikystės. Būdamas dešimties jis pasodino kelias apelsino sėkleles. Iš vienos sėkmingai išaugino net lubas siekiantį medelį. Juo Aloyzas rūpinosi dvylika metų, tačiau vaisių taip ir nepavyko sulaukti, tad ir susidomėjimas šia sritimi kuriam laikui atlėgo. Tačiau prieš dešimt metų viename prekybos centre pamatęs apelsinmedžio sodinuką, jį nusipirko ir vėl pasinėrė į šį pomėgį. Aloyzas kalbėjo: „Nuo tada intensyviai pradėjau ieškoti informacijos, susipažinau su bendraminčiais Lietuvoje, užsienyje. Dar labiau įsitraukiau, kai prieš penkerius metus įsigijau namą, atsirado erdvės. Tuo metu mano dėmesys krypo į saldžiąsias apelsinų, mandarinų, kinkanų rūšis. Iš Italijos atsisiunčiau 40 sodinukų, auginau, rūpinausi, tačiau patirties turėjau nedaug, tad medeliai pradėjo mesti lapus, kai kurie net nugeibo. Bet rankų nenuleidau ir dar labiau pradėjau gilintis.“ 

Pirmojo subrandinto derliaus Aloyzas laukė virš kelerių metų. Nors citrusiniai medeliai ir anksčiau gali užmegzti vaisius, tačiau juos sodininkas nukarpo, nes jau turi skaudžios patirties. Kartą, kai dar jaunam medeliui, maždaug 60 cm aukščio, leido brandinti vaisius, jis nugeibo. Nuo to laiko A. Vilimas laukia, kol medeliai sutvirtės, užaugs iki 1,20 m aukščio, ir tik tada jau galės brandinti derlių. Ant kiekvieno medelio paliekama ne daugiau 10–12 vaisių, kad per 9–12 mėnesių nokimo etapą augalas galėtų išsimaitinti. 

Nepaisant to, kad citrusinius medelius pavyko sėkmingai auginti, šiandien LASS šiaurės rytų centro direktorius šiems augalams skiria mažiau dėmesio ir teaugina vos vieną kitą. Jis įsitikinęs, kad prieš augalo prigimtį su Lietuvos klimatu neparungtyniausi, ir kad sulaukti tokių pačių vaisių, kokie sunoksta šiltuose kraštuose, yra labai sudėtinga. Žinoma, galima bandyti kurti identiškas sąlygas, įrengti specialias patalpas, palaikyti tinkamą temperatūrą, drėgmę, apšvietimą, tačiau viskas atsiremia į labai didelius kaštus. Aloyzas kalbėjo: „Esu auginęs po specialia saulės šviesą sukuriančia lempa, bet tai labai brangus dalykas. O be saulės citrusiniai vaisiai kitokie. Taip, jie sunoksta gražūs, dideli, perpjovus trykšta sultys, bet neturi skonio. Todėl citrusiniams pradėjau vis mažiau skirti dėmesio, turimus medelius išdovanojau. Esu pasilikęs tik kelis, vienas iš jų dabar su vaisiais džiugina kolegas darbe.“ 

Iš egzotiškų augalų Aloyzas yra išbandęs ir kitus, Lietuvoje itin retus. Vienas jų – granatmedis. Medeliai užaugo dideli, virš dviejų metrų, žydėjo labai gražiais raudonais žiedais, bet vaisiai buvo vos 4 centimetrų. Po to vyko pabandymai su amerikine aka, kuri subrandina žalius kiaušinio dydžio vaisius, primenančius braškių, ananasų ir šiek tiek mėtų derinį. Tačiau derliaus taip ir nepavyko sulaukti. Nepalankiu Lietuvos klimatu teko įsitikinti ir auginant arbutus, jų nedidukai raudoni vaisiai primena braškes, bet skonis miltingas, saldus ir ne toks išraiškingas. Nors vaisių sulaukti nepavyko, Aloyzui įspūdį paliko arbuto išskirtiniai žiedai, primenantys baltus varpelius, kaip pakalnutės susitelkusius į kekes. Taip pat Aloyzas turėjo ir savo svajonių augalą mangą. Medis užaugo didelis, bet vaisiaus taip ir neužmezgė. Aloyzo žiniomis, Lietuvoje esančių bendraminčių patirtis su minėtais augalais buvo lygiai tokia pati. 

Išbandęs ne vieną rūšį, šiuo metu Aloyzas didžiausią dėmesį skiria persimonams, dabar jų turi apie 50 – yra atsirinkęs saldžiausias, gerai derančias veisles, kurių vaisiai yra 7–8 cm skersmens. Nors augalas taip pat nėra patogus mūsų klimatui, bet jį tikrai galima auginti neturint ir specialių patalpų. Aloyzas kalbėjo: „Dievų maistu vadinami vaisiai yra išties patrauklūs. Tačiau jie labiausiai bijo to tikro lietuviško šalčio, siekiančio –15 laipsnių ir žemiau. Todėl medelius sodinu į vazonus ir rudenį perkeliu į nekūrenamą patalpą, kad vaisiai baigtų nokti. Tiesa, turiu keletą veislių, kurios nebijo šalčio ir auga sode, jų medžiai siekia net 3,5 metro, o viduje laikomų aukštis yra nuo 1,20–2 m – neleidžiu daug augti, o kerpu viršūnę ir formuoju į plotį, kad tilptų viduje.“ 

Eksperimentuodamas su šiltųjų kraštų vaismedžiais, Aloyzas dar augina ananasą, bananmedį, kol kas vaisių nėra, bet tikisi sulaukti. O šalia egzotikos, Aloyzą džiugina ir mūsų klimato sodo gėrybės. Šiuo metu jis turi 32 šilauogių krūmus, 25 vynuoges, 20 trešnių medelių, 15 slyvos–abrikoso, persiko–slyvos hibridų. Įdomiausia tai, kad šios gėrybės veši vazonuose. Aloyzas prasitarė: „Šiuo metu žemėse beveik nieko neturiu, o vazonuose yra daugiau kaip 160 augalų. Visas kiemas – tikra vazonų karalystė. Kiti gamtos mylėtojai labiau linkę aplinką puošti gėlėmis, o mūsų šeima renkasi tai, kas patiems įdomu, nenuobodu ar net kelia iššūkių.“ 

Užsiminęs apie šeimą, Aloyzas pridūrė, kad šis pomėgis nėra svetimas ir kitiems šeimos nariams – žmona kruopščiai puoselėja savo rožių kolekciją, sūnus užsiima egzotiniais kaktusais. Net ir keturkojis priglaustinukas katinas nelieka nuošalyje. Aloyzas pasakojo: „Dar kai auginau daug apelsinmedžių, keletą jų laikiau šildomoje verandoje. Kaskart nuo jų nukratydavau byrančius lapus. Pamatęs tai, katinas įsikibdavo į medelį letenomis ir purtydavo. Man belikdavo tik sušluoti.“ 

Visiems drauge paplušėjus, smagu ir paskanauti pačių užaugintų gardžių vaisių. Jais šeima mėgaujasi didžiąją metų dalį – vaisių ir uogų sezonas prasideda vasaros pradžioje, liepą sunoksta kaulavaisiai – persikai, trešnės, slyvos, rudenio antroje pusėje subręsta persimonai, o gruodžio–sausio mėnesį paskutiniai savo eilės sulaukia apelsinai. Aloyzas atvirauja, kad skanauti savo užaugintus egzotinius vaisius – ypatingas malonumas, bet yra ir kitų šio pomėgio nuostabių momentų. Vienas jų būna pavasarį, kai medeliai ar krūmeliai apsipila kvapniais, spalvingais žiedais. Kartą žydintį apelsinmedį Aloyzas nusivežė į darbą, nepaprastai aromatingu kvapu mėgavosi kolegos ir visi, kas užsukdavo į LASS šiaurės rytų centrą. 

Bet užvis Aloyzui brangiausias yra ryšys su gamta, galimybė pačiam puoselėti, formuoti augalus, stebėti jų kaitą, jausti gamtos ritmą iš arti. LASS šiaurės rytų centro vadovas A. Vilimas kalbėjo: „Pareinu iš darbo ir paskęstu savo sodo augalų karalystėj kokioms dviem, trims valandoms. Taip, priežiūros reikia daug ir ištisus metus, bet tu nejauti to, o tiesiog stebi nuostabius procesus. Vienas jų – kai vasarą skini trešnes vienam medy, o kitam uogauja paukštukas. Ir mes žiūrim vienas į kitą. Dalinamės. Gyvename draugiškai. Todėl kartais einant per sodą net pajuntu, kaip paukštukas nutūpia ant galvos. Tai ir yra tikra ramybė, poilsis ir prasmė.“ 

Nuotrauka: Nors egzotinių vaismedžių priežiūra reikalauja daug žinių ir kantrybės, A. Vilimas neįsivaizduoja geresnio poilsio / Ž. Maniko nuotr. 

A. Vilimo nuotrauka tarp vaismedžių. Vidutinio amžiaus stamboko sudėjimo vyras stovi nedidelėje šviesioje patalpoje šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jį supa augalai dideliuose tamsiuose vazonuose, išdėlioti ant kėdžių ir stalų palei sienas bei ant patalpos gale esančios palangės. Medelių liauni kamienai viršuje išsišakoja, tarp lapelių kabo apvalūs vaisiai. Aloyzas vilki tamsų prasegtą švarką, šviesius marškinius ir mūvi tamsias kelnes. Jo veidas pasuktas kairiuoju profiliu, plaukai labai trumpai nuskusti. Veidas atrodo susitelkęs, plonos lūpos pravertos, lyg jis būtų pasinėręs į mintis ar kažką pasakotų. 

Nuotrauka: Per patį viduržiemį Aloyzo „sode“ nokstantys citrinvaisiai aplinkinius džiugina ir stebina labiau nei gėlės / Ž. Maniko nuotr. 

Citrinmedžio nuotrauka. Apačioje kairėje tamsuoja didelis vazonas, iš kurio auga trumpas kamienas, viršuje išsprogstantis į šakelių tankmę. Elipsiški, galuose nusmailėję, tamsoki lapai lygiais kraštais užima beveik visą nuotraukos plotą. Juos vertikaliai per pusę skiria šviesi gysla, nuo kurios atsišakoja smulkesnės gyslelės. Lapijoje vietomis noksta smulkūs šviesūs apvalūs citrinvaisiai.