Praėjusių metų rudenį valstybinis choras „Vilnius“ minėjo 55 metų veiklos sukaktį. Vyresnieji prisimena, jaunesniems priminsime: keturiasdešimt metų tai buvo Lietuvos aklųjų choras „Vilnius“ ir tik 2010 m. perėjo Kultūros ministerijos žinion. Po dviejų mėnesių, lapkritį, operos dainininkas, buvęs ilgametis „Vilniaus“ choro direktorius Vladas Bagdonas šventė asmeninę – septyniasdešimties gyvenimo ir penkiasdešimties kūrybinės veiklos metų – sukaktį. 

„Vilniaus“ choro jubiliejinis koncertas persikėlė į šiuos metus, o drauge su juo ir šis interviu. Maestro V. Bagdonas žurnalo puslapiuose ne kartą dalijosi mintimis tiek apie savo paties muzikinį kelią, darbą operos teatre, tiek apie „Vilniaus“ chorą. Norintieji nesunkiai gali susirasti internete, paskaityti. Ištakas, praeitį prisiminsime ir šiame interviu, juo labiau kad ji yra įdomi, tačiau kalbėsimės ir apie dabartį, ateitį, kas esame, kur link einame: V. Bagdonas buvo ne tik dainininkas, profesionalaus muzikos kolektyvo vadovas, bet ir politikas, LASS narys, aktyviai dalyvavęs jos veikloje. 

– Gerbiamas Vladai, Gal šiek tiek pasikartosime, nes žurnalo puslapiuose jau esate dalijęsis mintimis apie savo kelią į muziką, tačiau be praeities sunku būtų kalbėti apie dabartį ir ateitį. Taigi, koks buvo tas kelias į mokslą, į muziką? 

– Gimiau Telšių rajone, mama dirbo pradinės mokyklos mokytoja. Ketvertas penketas metų vienoje, tada kitoje mokykloje, taip ir keliavome po Žemaitiją. Penktą klasę lankiau jau Plungėje. Sėdėjau pirmame suole ir vis tiek matydavau ne viską. Iš arti, įkišęs nosį į knygą, galėjau skaityti reginčiųjų raštą, bet vis tiek suspėti su bendraamžiais buvo sunku. Pagaliau tėvai nusprendė, kad man geriau mokytis Kaune. Nebereikėjo eiti 5 kilometrų į mokyklą, dirbti ūkio darbų. Daugiau dėmesio buvo galima skirti asmeniniam tobulėjimui. Tuo metu Kauno aklųjų mokykloje veikė daug būrelių, vyko intensyvi muzikinė veikla. Lankiau beveik visus būrelius. Labai nedaug pritrūko iki pirmojo šachmatų atskyrio. Važiavome į Ukrainą, Baltarusiją, esu žaidęs už mokyklą Kauno miesto varžybose. Šokau, dainavau, pūčiau tromboną, grojau akordeonu. Jaunatviškos energijos daug, laisvo laiko – irgi, tai ir bėgi iš vieno būrelio į kitą. 

Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, gal reikėjo aiškesnio profiliavimo, nukreipti žmogų ten, kur labiausiai pasireiškia jo gabumai, kad negalią turintis vaikas, baigdamas vidurinę mokyklą, tam tikroje srityje būtų lygus su sveikais bendraamžiais, o gal už juos net šiek tiek pranašesnis. Tiktai septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tokiomis mintimis niekas sau nesuko galvos. Vyravo standartizuota švietimo sistema, kuriai negalėjai nusižengti, bet gyvenimas vis tiek ėjo į priekį, ir mums, tuomečiams Kauno aklųjų mokyklos mokiniams, stengtasi duoti tai, kas geriausia. 

– Baigdamas mokyklą savo gyvenimo su muzika nesiejote – kokias mintis audėte? 

– Mokykloje mano „arkliukas“ nebuvo muzika. Matematika, fizika – kitas dalykas. Norėjau studijuoti ekonomiką. Stojau į tuometę Žemės ūkio akademiją – viena iš priežasčių buvo tai, kad akademija turėjo stiprų pučiamųjų orkestrą. Koją pakišo lietuvių rašinys, gavau trejetą, o tam, kad tapčiau studentu, pritrūko vieno balo. Išvažiavau liūdnas namo – pas mamą. Įsidarbinau Norvaišių kultūros namų vadovu. Grodavau šokiuose. Kai gerai pagalvoju, muzikos „geną“ turbūt paveldėjau iš mamos ir močiutės. Abi buvo geros kaimo giedotojos. 

– Kareivis, tapęs generolu, šokių muzikantas – operos dainininku? 

– Mokykloje gauti muzikavimo pagrindai pravertė. Nebijojau bendrauti, prisiimti atsakomybės. Atsimenu, buvo bene 1973 metai. Parengiau kultūros namų renovacijos projektą. Du tūkstančius rublių skyrė kolūkis, dar du tūkstančius – rajono Kultūros skyrius. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Padarėme remontą, nupirkome naujų instrumentų. Kultūros namuose atsirado moterų ansamblis, skaitovų būrelis. Naujųjų metų proga jau surengėme koncertą. Pradėjo kviesti koncertuoti po visą Plungės rajoną, dalyvauti festivaliuose. Supratau, kad muzikiniu požiūriu esu visiškai neraštingas, kaip sakydavo kaime, negramatnas. Reikėdavo užrašyti partijas, daryti orkestruotes – nemokėjau. Susipažinau su vėliau garsiu muzikantu Andriumi Kulikausku, padėjo. Bet kiek gali prašyti kito žmogaus pagalbos? Tiktai veikla jau vyko. Siūlė gerą darbą, gerą algą, net butą. Pasišnekėjau su mama. Esi jaunas, važiuok mokytis! Buvau geras, mamos klausantis vaikas, paklausiau ir tąkart. Išvažiavau į Klaipėdą, Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, mokytis chorinio dirigavimo. Slapta svajojau pasimokyti dvejus metus toje mokykloje ir stoti į valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Mano bendrakursiai buvo baigę muzikos mokyklas, muzikiniu požiūriu – raštingi. Aš gi toks nebuvau. Man sudarė net specialią programą, kad juos pasivyčiau. Mokykloje grojau trombonu, fortepijonu, lankiau chorą, dainavau solo. Pasimokiau dvejus metus ir buvau bekeliąs sparnus. Tačiau viena dėstytoja, kurios nuomonę labai vertinau, sako: „Tavo vietoje aš taip nedaryčiau. Čia nebaigsi, ten pradėsi, ar pabaigsi, irgi neaišku. Baigčiau S. Šimkaus muzikos mokyklą, gaučiau diplomą, o tada jau galvočiau, kur mokytis toliau.“ Pagalvojau, pagalvojau – gal ir teisybę sako. Mokausi toliau. 

Nuo antro kurso pradėjau dirbti tuometės Lietuvos aklųjų draugijos (LAD, dabar – LASS) Klaipėdos kultūros namuose. Ten subūriau stiprių muzikantų grupę. Daug koncertuodavome, grodavome Palangoje restoranuose. Kažkaip tą S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą baigiau ir baigiau visai sėkmingai. Tuo metu stojant į aukštąją mokyklą reikėdavo gauti rekomendaciją iš prieš tai lankytos mokymo įstaigos. Nesunkiai gavau, išvažiavau į Vilnių ir įstojau į konservatoriją. Pradėjau studijuoti chorinį dirigavimą. 

– Konservatorijoje turbūt nebuvote pirmasis regos negalią turintis studentas. Antra vertus, ją baigusių neregių ar silpnaregių tada buvo vos vienas kitas – kaip sekėsi? 

– Prasidėjo mokslai, prasidėjo ir problemos, reikėdavo greitai išmokti partitūras. Regintis žmogus ateina, atsiverčia ir skaito kaip knygą. O kai neprimatai, negali skaityti iš lapo – reikia kažkaip išmokti. Kai prasideda semestras, niekas nepuola pernelyg mokytis – vakarėliai, koncertai, studentiškas gyvenimas. Ateina egzaminai – reikia parodyti, ką sugebi! Kai kurie profesoriai sakė, kad su tuo studentu sunku dirbti, labai ilgai mokosi. Norėjo net mesti iš konservatorijos lauk, bet užstojo prof. Antanas Jozėnas. 

Jaunystės pagundos kaišiodavo pagalius į ratus, bet vis tiek esi priverstas dirbti sistemingiau. Ko negali skaityti iš lapo, turi išmokti. Tai buvo tam tikras iššūkis, tačiau nei mokydamasis konservatorijoje, nei vėliau stengiausi savo negalios nedemonstruoti: gauti kokių nors dividendų, kad kažkas palengvintų užduotį, už tave padarytų. Nei darbe, nei versle tai nepadeda. Aišku, to, ko negali padaryti, to ir nedarai. Konservatorijoje daug teko dirbti prie fortepijono, solfedžio. Buvo solinis dainavimas. Jau konservatorijoje supratau, kad turiu stiprų balsą, stipresnį nei daugelio bendramokslių. Nuo 1981 m. prof. A. Jozėnas pakvietė dainuoti chore „Vilnius“. Žinojo balso galimybes, duodavo solo partijas. 1983 m. baigiau chorinio dirigavimo studijas. Prie LAD Vilniaus kultūros namų organizavau mišrų chorą, vadovavau 12 metų. 

– Kaip atsitiko, kad iš choro dirigento tapote operos dainininku? 

– Docentė Ona Kavaliauskienė vis sakydavo: „Vladai, stok į dainavimą. Nestosi, nestudijuosi – niekada ir nedainuosi.“ Branda, dar ne senatvė, bet ir ne žalia jaunystė – vis nesiryžau, abejojau. Kartą susitiko, įteikė natas – išmok ir baigta kalba! Buvau pastatytas, kaip sakoma, prieš faktą. Na, ir pats ėmiau galvoti: nebandysiu, nestudijuosiu, paskui galėsiu kaltinti tik pats save, koks galėjau būti geras dainininkas, bet per savo apsileidimą juo netapau. Muzikos akademijoje visi kostiumuoti, šlipsuoti, o aš su velvetiniais džinsais, baltais marškinėliais. Padainavau, tada pusę dienos laukiu verdikto. Išeina komisijoje dalyvavęs Vaclovas Daunoras, šypsosi ir taip gerai pažįstamu savo bosu sako: „Na, tai sveikinu, ponas Bagdonai, esate priimtas į antrą solinio dainavimo kursą.“ Taip prasidėjo naujas mano muzikinio gyvenimo etapas. Prof. Eduardas Kaniava, kurio klasėje mokiausi, norėjo, kad išeičiau iš choro, bet negalėjau dėl paprastų žemiškų priežasčių – turėjau rūpintis šeima. Dirbau chore ir studijavau. 

Nuo mokyklos baigimo buvo praėję bene devyneri metai. Daugelis mano bendraklasių turėjo šeimas, butus, vienokį ar kitokį materialinį pagrindą, o aš vis dar studentas, nei buto, nei aiškios perspektyvos... Dabar galiu pasakyti, kad gyvenimas už įdėtas pastangas anksčiau ar vėliau atlygina – tiek tikrąja, tiek perkeltine prasme. Visą gyvenimą turėjau mėgstamą darbą, turiu šeimą, du vaikus, du anūkus, esu susikūręs mane tenkinančią materialinę gerovę. 2021 m. mano darbas, muzikinė veikla įvertinta vienu aukščiausių valstybės apdovanojimų – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 

– Grįžkime prie studijų. Dėl regos šįsyk nekilo problemų? 

– Akademijoje žinojo, kad neprimatau. Bet silpnaregystė – labai neapibrėžtas dalykas: su akiniais matai vienaip, be akinių – kitaip. Pusė profesorių nešioja akinius. Niekas pernelyg nesuko galvos, kiek iš tikrųjų matau. Baigęs akademiją, vėliau joje pats 12 metų dirbau dainavimo katedros lektoriumi. Pradėjau dainuoti operose, bet tas dainavimas buvo epizodinis. Kai pirmą kartą atėjau į repeticiją, psichologinis iššūkis buvo didelis. Daugybė šviesų, artistų, dirigentas kažkur toli. Po pirmųjų spektaklių išeidavau iš scenos kaip nesavomis kojomis, negalėdavau savęs įvertinti, kaip padainavau? Ar viską padainavau, ką reikia? Po tam tikro laiko pradėjau justi aplinką, šalia esančius žmones, matyti dirigentą. 

Šitą netikrumo jausmą patiria daugelis artistų – nebūtinai dėl silpnos regos. Kaip patys operos artistai juokauja, išeiti į sceną, išbūti joje, kai tave stebi pora tūkstančių akių, net nieko nedarant, nėra lengva, o čia dar reikia dainuoti, vaidinti. Reikia tam tikro psichologinio pasirengimo. Dalyvavau tarptautiniame vokalistų konkurse Čekijoje – užėmiau trečią vietą. Atsirado pasitikėjimas savimi. Vaikystėje nebuvau gavęs sistemingo muzikos pradžiamokslio, vis maniau, kad kažko nesugebėsiu, padarysiu ne taip, kaip reikia. Atsimenu, prof. E. Kaniava kai kada sakydavo: „Ko čia, Vladai, taip jaudiniesi, už tave geriau vis tiek niekas nepadainuos.“ Jeigu būčiau baigęs muzikos mokyklą, laisvai muzikavęs, grojęs vienu ar kitu instrumentu, tas pasitikėjimas būtų atėjęs daug greičiau. Tiktai menas ne visada vien studijos ir laikas, praleistas prie instrumento. Priklauso nuo to, kiek tavyje Dievo dovanos, kokia asmenybės struktūra. 

– Pradėjote tarsi atsitiktinai, bet operoje likote beveik trims dešimtmečiams. Esate ir, ko gera, dar ilgai liksite vienintelis Lietuvoje silpnaregis operos dainininkas. Buvo sunku? 

– Operoje pastoviai pradėjau dirbti nuo 1992 metų. Dirigentas Jonas Aleksa grįžo iš Slovakijos, man padarė perklausą. Priėmė į teatrą dainininku. Pirmasis vaidmuo „Sevilijos kirpėjuje“ – Bartolo. J. Aleksa paklausė: „O kaip teatre tavo akiniai?“ Atsakiau, kad akinių nenešiosiu, būsiu su kontaktiniais lęšiais. Bet čia ir prasidėjo. Kokius lęšius betaiko, nė vieni netinka. Dvigubina vaizdą, nors tu ką! Jau buvau praradęs viltį. Padėjo viena jauna akių gydytoja. Suradome lęšius, kurie vaizdo nedvigubino. Įsidedu – viskas gerai, nedvigubina, matau geriau nei su akiniais. Galėjau nešioti keturias valandas. Su kontaktiniais lęšiais ir dainuodavau. 

Nei scenoje, nei gyvenime neieškojau lengvesnių kelių, išimčių. Ką tau reikia, išmoksti, o tada gali tikėtis sulaukti ir kolegų geranoriškumo. Kartais tekdavo ir pagudrauti, kartais – nerti į vandenį stačia galva. Esu dainavęs tokių partijų, kad dabar pačiam nelengva patikėti. Operoje artistas turi girdėti visą orkestrą, atsiminti scenos išdėstymą, kiekvieną smulkmeną. Negali nei norėti, nei tikėtis, kad kažkas palengvintų užduotį, už tave kažką padarytų. Artistų daug, kiekvienas turi savo vaidmenį, savo užduotį, niekas į tave pernelyg nežiūri ir nelaukia, kol susigaudysi. Arba padarai, ko iš tavęs norima, arba nepadarai. 

– Akiniai ir opera – čia jie nedera, gadina vaizdą? Ir apskritai, koks tas operos pasaulis? Kaip vyksta darbas? 

– Šiuolaikinėje operoje – kodėl ne, bet kai kūrinys, parašytas XIX a., akinių tuomet niekas nenešiojo. Paskiria partiją – pirmiausia ruoši savarankiškai, tada su koncertmeisteriu, dar vėliau su dirigentu, tada prasideda bendros repeticijos. Gerai matydamas gali stebėti, ką daro kolegos. Aš tokios prabangos neturėjau. Jeigu padarei ką nors ne taip, atsiras tokių, kurie ir pasišaipys, ir patrauks per dantį – nėra taip, kad viskas būtų vien sklandu, vien rožinės spalvos, kaip ir visur, egzistuoja ir konkurencija, ir kova už būvį. 

Atsitinka ir priešingai: jeigu gerai padainavai, prieina, pasako, kad gerai, šaunu! Scenoje operos dainininkas ne tik dainuoja, bet ir vaidina, juda. Ne laiku pasisukai, nepastebėjai, ką daro partneris, ir – jau pro šalį. Aišku, klysta, nepastebi, nesusiderina ir gerai matantys dainininkai. Bet tai nereiškia, kad tokias klaidas gali leisti sau pats. 

Scenoje labai svarbu išlaikyti kontaktą su dirigentu. Didžiųjų vokalinių partijų man privengdavo skirti vien todėl, kad neišlaikau kontakto su dirigentu. Štai kartą dirigentas J. Aleksa man aiškina: „Taigi parodžiau, kada reikia įstoti.“ „Atsiprašau, maestro, bet tikrai nepastebėjau.“ „Kaip galėjai nepastebėti, juk akimis rodžiau?“ 

Jeigu tau neduoda kokio vaidmens, tai dar nereiškia, kad tiesiogiai tave ignoruoja dėl negalios. Esama dalykų, kurių dėl silpno regėjimo tiesiog objektyviai negali padaryti. Scenoje vyksta sinchroninis darbas: turi girdėti orkestrą, partnerį, matyti dirigentą. Žinoti, kada ir kurioje vietoje ištiesti ranką, ką nors paduoti ar pačiam paimti. Dramos teatre lengviau. Suabejoji, padarai kažką ne visai taip, kaip reikia, – visada gali išsisukti, situaciją „apžaisti“. Operoje nieko panašaus nepadarysi. Muzika skamba, viskas sustyguota, suderinta. Neįstojai tam tikroje vietoje – antro karto nebus. 

Ypač intensyvus darbas vyksta prieš premjerą. Kokius tris mėnesius po dvi repeticijas per dieną – 3 valandos iki pietų, tiek pat po pietų. Namo grįžti visas nusikalęs, pavargęs. Po premjeros ateina palengvėjimas – įveikei, atlaikei. Operoje dirbau 27 metus, iki 2019 metų, sukūriau 47 vaidmenis. Nepataikaujant sau, tai yra daug. 

(Bus daugiau) 

Nuotrauka: V. Bagdonas – Didysis inkvizitorius Džiuzepės Verdžio operoje „Don Karlas“ / asmeninio archyvo nuotr. 

V. Bagdono nuotrauka iš priekio nuo liemens iki viršugalvio. Inkvizitorių vaidinantis Vladas užfiksuotas priešais tamsų įstrižai dryžuotą foną į šonus išskėtęs rankas. Jis vilki tamsoką apsiaustą stačia apykakle, pasibaigiantį maždaug ties juosmeniu. Jis susegtas viršuje, o priekyje prasiskyręs, tad matosi po apačia dėvimos sutanos sagutės. Inkvizitorius ant galvos dėvi stačią kepurę, kuri įlenkta žemyn viduryje ir išlenkta į viršų šonuose lyg dvismailė karūna. Ties krūtine ant šviesios stambios grandinės kabo didelis šviesus kryžius, šiek tiek išplatėjantis galuose. Jo priekis papuoštas pakaitomis išdėliotais šviesiais ir tamsiais brangakmeniais. Vlado stačiakampis veidas dėl makiažo atrodo tarsi nutapytas. Tankūs antakiai suraukti, akys skendi šešėlyje, nuo nosies šonuose įstrižai leidžiasi tamsios raukšlės, suspaustų lūpų kampučiai nuleisti į apačią. Inkvizitorius alsuoja rūstybe.