Kitaip nei aistra LASS šiaurės centro direktoriaus Aloyzo Vilimo įsitraukimo į egzotinių ir retesnių sodo vaismedžių auginimą nepavadinsi. Arti dviejų šimtų sodinukų – apelsinmedžių, granatmedžių, persimonų, ananasų, bananmedžių, slyvos-abrikoso ar persiko-slyvos hibridų ir kitų – šąlant orams dėl vietos priverčia konkuruoti sodo rakandus ar kitus daiktus. Gausus Aloyzo sodas kone visas veši didžiuliuose vazonuose, vėlyvą rudenį iš kiemo keliaujančiuose į šiltesnes patalpas. Ir nors neretai rezultato – sultingo vaisiaus – tenka laukti kelerius metus, o kartais ir visai nesulaukti, Aloyzas prasitaria, kad visa jo šeima mielai renkasi puoselėti gamtą taip, kaip jiems patiems įdomu ar net kelia iššūkių. Bet visus namiškius vienija nuo vaikystės atsineštas ryšys su gamta. 

Ilgai įkalbinėjamas straipsniui A. Vilimas santūriai teisinasi – sodas yra ne pasigyrimui, o sielos ramybei ir džiaugsmui. Kone kasdien po kelias valandas po darbo paskęstantis savo sodo augalų karalystėje geresnio poilsio, kaip justi besikeičiantį gamtos ritmą, neįsivaizduoja. 

Nuotrauka: A. Vilimas prie savo augalų / Žydrūno Maniko nuotr. 

Apvali vasario mėnesio žurnalo „Mūsų žodis“ viršelio nuotrauka, kurioje iš priekio nuo juosmens iki viršugalvio užfiksuotas priešais langą augalų apsuptyje stovintis A. Vilimas. Stamboko sudėjimo vidutinio amžiaus vyras vilki prasegtą tamsiai mėlyną švarką su žydrai apvedžiotomis sagomis ir kreminės spalvos smulkiai languotus marškinius. Jo šviesūs plaukai trumpai nuskusti, apskritas veidas šiek tiek įraudęs. Akys nukreiptos į priekį, jų išoriniai kampučiai šiek tiek nusileidę į apačią, plonos lūpos santūriai šypsosi. Jam už nugaros ant palangės auga vaismedžiai, šonuose į kadrą patenka jų šakelės, tankiai apaugusios elipsiškais lapais smailiais galais. Augmenija siekia maždaug iki pečių, dešinėje šakos pridengia vyro liemenį. Fone pro didelį langą baltu, vietomis parudavusiu rėmu matyti plikos medžių šakos ir apsiniaukęs dangus. Aloyzo besišypsančiame veide galima įžvelgti pasididžiavimą išpuoselėtu namų sodu. 

REALUS VAIZDAS. Viršelio nuotrauka didesne amplitude, dabar ji – stačiakampė. Didesnės nuotraukos kairėje matyti vazonai ir liauni medelių kamienai, apačioje į kadrą patenka Aloyzo nuleistos rankos ir klubai. 

PROTANOPIJA. Tas pats vaizdas pateiktas ne toks spalvotas, kaip realus. Jis neatrodo visiškai juodai baltas, tačiau gana stipriai išblanksta ir įgauna rudą atspalvį. 

GLAUKOMA. Nuotraukos centras vis dar ryškus, spalvos nepakitusios, tačiau nuo centro į šonus vaizdas po truputį blanksta, kol galiausiai kampuose visai užtemsta. Kairėje uždengiamas vazonas ir dalis lapijos, viršuje pritemdomas lango rėmas. 

DIABETINĖ RETINOPATIJA. Šiame pavyzdyje visiškai aptemdytas nuotraukos kairysis apatinis kampas, dėl to nesimato kairėje esančio vazono, Aloyzo rankų ir klubų, o likusioje nuotraukoje vaizdą taip pat protarpiais uždengia nedidelės tamsios dėmės. 

KATARAKTA. Šiuo atveju visas vaizdas toks pat kaip realus, tik visiškai susiliejęs, dėl to smulkesnės detalės nėra įžiūrimos. 

TINKLAINĖS ATŠOKA. Šiame pavyzdyje apatinėje nuotraukos dalyje įstrižai uždengiama apatinė vaizdo dalis, todėl visiškai nematyti kairėje esančio vazono, Aloyzo juosmens ir dalies dešinėje esančios lapijos. 

AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA. Regėjimo plotis ir spalvos nepakitę, tačiau pats vaizdinio centras – nematomas. Šiuo atveju nematyti Aloyzo viršutinės kūno dalies iki juosmens. 

PIGMENTINIS RETINITAS. Šiame pavyzdyje įžiūrimas tik pats nuotraukos centras, kuris yra ovalo formos – galima įžvelgti tik Aloyzo veidą nuo skruostų iki smakro ir krūtinę bei dalį už jo dešiniojo peties esančios lapijos.