Vaikščiojimas į kino seansus ar filmų žiūrėjimas namuose, patogiai susirangius ant sofos ir kramsnojant įvairius užkandžius, šiandien yra dažna daugelio žmonių pramoga. Mylimi aktoriai, specialieji efektai, muzika, lyg viesulas įtraukiantys siužetai, įtampa, gerai praleistas laikas su draugais, diskusijos apie filmus, poreikis patirti lengvą atsiplėšimą nuo realybės kaskart sugrąžina žiūrovus prie kino. Ir nors kam nors gali pasirodyti, kad neregiams kino žanras yra svetimas, taip anaiptol nėra! Ypač pastaruoju metu, kai gerėja filmų prieinamumas, tiesa, nuoseklių žinių apie Lietuvos kino raidą turime nedaug.
Knygos idėja ir galimybės
Solidi kelių autorių (Rasa Paukštytė, Linas Vildžiūnas, Živilė Pipinytė) knyga Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje (LAB) yra prieinama EPUB3 formatu. Kol kas išleistas ir pristatytas I šios knygos tomas. Kodėl buvo pasirinktas būtent šis formatas, kokie buvo leidybos sunkumai ir ar pasirodys tęsinys, pasakoja LAB Leidybos skyriaus vedėja Alisa Žarkova. EPUB3 yra vienas moderniausių ir prieinamiausių skaitmeninių formatų, o pagrindinis jo privalumas gebėjimas vienoje knygoje sujungti tekstą, garsą, vizualinę medžiagą ir patogią navigaciją. Skirtingai nei tradicinės skaitmeninės knygos, EPUB3 leidžia skaitytojui rinktis, kaip jam patogiausia naudotis turiniu: klausytis įgarsinto teksto, skaityti įprastą tekstą, peršokti į konkrečius skyrius ar naudotis aktyviomis nuorodomis. Šis formatas yra itin draugiškas žmonėms, turintiems regėjimo ar skaitymo sutrikimų jis pritaikytas ekrano skaitytuvams, turi aiškią struktūrą ir leidžia skaitytojui kontroliuoti skaitymo patirtį pagal individualius poreikius.
Idėja išleisti šią knygą EPUB3 formatu kilo labai natūraliai. Bibliotekoje jau kurį laiką kartą per mėnesį organizuojami filmų su garsiniu vaizdavimu seansai, kurie pamažu tampa gražia tradicija ir sutraukia vis daugiau žiūrovų. Matyti, kad bendruomenė nori ne tik patirti filmus, bet ir giliau suprasti jų kontekstą kūrėjų sumanymus, istorinius laikotarpius, kino raidą.
Būtent tai paskatino ieškoti formato, kuris leistų skaitytojams patogiai ir visapusiškai pasiekti tokią informaciją. Tradicinė garsinė knyga tokio poreikio neatlieptų ji neturėtų struktūrinės navigacijos, vienu paspaudimu pasiekiamų išnašų, lankstumo grįžti prie dominančių temų, galimybės sekti puslapius. Taip gimė sumanymas sukurti leidinį, kuris realiai papildo kino patirtį ir tampa vertingu įrankiu tiems, kurie nori suprasti daugiau.
Leidybos procese sudėtingiausia buvo didelės apimties archyvinė vaizdinė medžiaga ir jos aprašų rengimas. Vien šiame tome panaudoti keli šimtai nuotraukų, todėl doc. dr. Laurai Martinkutei teko atlikti labai didelį darbą sutikrinti faktus, peržiūrėti filmų fragmentus ir parengti tikslius, informatyvius aprašus. Visas maketavimo procesas taip pat reikalavo daug kruopštumo: reikėjo suderinti teksto ir garso sinchronizaciją, pasirūpinti, kad knyga būtų patogi naudoti, aiškiai suskirstyta ir gerai veiktų įvairiuose įrenginiuose.
Antrajame tome nagrinėjami aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai, taip pat dešimtojo dešimtmečio filmai, žymintys naują etapą Lietuvos kine. Šiuo metu yra pateikta projekto paraiška Lietuvos kino centrui ir labai tikimasi gauti finansavimą. Jei paraiška bus patvirtinta, darbus planuojama pradėti jau kitais metais. Ką tik išleistas pirmasis tomas, todėl labai laukiama skaitytojų atsiliepimų jų grįžtamasis ryšys yra itin svarbus.
Skaitytojas Justinas Kilčiauskas pasidalijo savo patirtimi apie kiną apskritai ir jo prieinamumą žmonėms su regos negalia. Lietuvoje kol kas dar nėra daug filmų su garsiniu vaizdavimu, o ir jie retai rodomi kino teatruose. Dėl šios priežasties į kiną vaikštau retai. Kai feisbuke, ypač Neregių ir silpnaregių grupėje, aptinku informaciją, kad bus rodomas filmas su garsiniu vaizdavimu, pasitikrinu, ar jis man įdomus, ir, jei taip, nueinu pažiūrėti. Smagiausia kine filmus žiūrėti su žmona ar draugais, tačiau pasirinkimas kol kas skurdokas. Kita vertus, smagu, kad pritaikyti filmai apskritai atsirado ir kad jie rodomi su garsiniu vaizdavimu.
Kalbant apie technologinį aspektą, smagu, kad gimsta tokios programėlės kaip GV Filmai, tačiau bent jau man pagrindinės problemos neišsprendžia. Iš esmės dėl to, kad nors garso takelis su garsiniu vaizdavimu groja telefone per programėlę, tačiau tai vyksta per ausines, ir smegenys turi persijunginėti tarp garso kino salėje ir garso ausinėse, o tai nėra maloni patirtis. Kitiems galbūt tai patinka, man ne. Daug įdomiau žiūrėti, kai garsinis vaizdavimas girdimas pačioje kino salėje. Suprantu, kad tai gali netikti kitiems žiūrovams.
Namuose filmus žiūriu Netflix platformoje. Čia galiu rasti įvairiausių pagal tai, kas man patinka, ir tikrai didelę filmų su garsiniu vaizdavimu pasiūlą. Tai pagrindinė platforma, kurioje ieškau daug ir labai kokybiško turinio. Be to, tokia galimybė leidžia filmus žiūrėti nesiblaškant, o jei žiūrime kartu su žmona, jai nereikia pasakoti elementarių filme vykstančių dalykų.
Visgi manau, kad kinas leidžia žmogui pažinti įvairovę ir smagiai praleisti laiką, o knygos, ypač daug galimybių turinčiu EPUB3 formatu, apskritai yra sunkiai pakeičiamas informacijos šaltinis. Nors šiandien turime dirbtinį intelektą, daug vaizdo medžiagos (kuri, beje, retai būna įgarsinta) ir patogių paieškos būdų, net ir labai turtingi žmonės, tokie kaip Billas Gatesas, itin daug skaito ir vertina tai kaip prasmingą veiklą.
Pavartykime knygą
Knyga Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai pasakoja apie kino istoriją nuo animatografų ir kinematoskopų iki šiuolaikinių technologijų, nuo nebyliojo iki garsinio kino ir pirmųjų Lietuvos kino teatrų. Įdomiai atskleidžiama, kiek kantrybės, ryžto, kruopštumo, pasiaukojimo ir kompromisų prireikė filmų režisieriams sovietinės cenzūros gniaužtuose. Štai keletas kino istorijos momentų.
Vos atsiradęs kinas nebuvo laikomas prilygstančiu kitiems menams, todėl jo ankstyvoji istorija yra menkai žinoma. Lietuvoje pirmieji minutės trukmės filmai buvo parodyti 1897 metų liepos 3 dieną Vilniaus botanikos sode (dabartiniame Bernardinų). Pirmųjų kino teatrų atidarymas sutapo su kultūrinio gyvenimo pagyvėjimu ir spaudos draudimo panaikinimu. Iš pradžių kinas buvo laikomas nuodėminga prasčiokų pramoga ir velnio išmone, dažnam asocijavosi su darbininkais, kareiviais, kitataučiais, nors filmus mėgo ir žiūrėjo visų socialinių sluoksnių atstovai.
Kino paveikumas buvo suvoktas jau pirmaisiais dešimtmečiais. Jį kaip metodinę priemonę naudojo įvairios mokslo draugijos. Edukacinio pobūdžio filmais buvo siekiama šviesti visuomenę higienos, etikos ir moralės klausimais, supažindinti su tolimų šalių kultūromis, mokslo pasiekimais ir pasaulio naujienomis. Iki Pirmojo pasaulinio karo kinas tapo populiariausia pramoga, prieinama visų visuomenės sluoksnių ir amžiaus grupių žiūrovams.
Kinui meninės vertės buvo bandoma suteikti teatro priemonėmis, seansus paverčiant tarsi spektakliais, kuriuos rengdavo teatro režisieriai. Kino kronikos tapo ne tik kultūros dalimi, bet ir aktualijų skleidimo bei visuomenės švietimo priemone. Labiausiai žmones į kino teatrus traukė galimybė ekrane pamatyti juos supančią tikrovę, atpažinti save, pažįstamus asmenis ir žinomas vietas.
Didelę reikšmę Lietuvos kino pradžiai turėjo kinematografininkai Antanas Račiūnas, išeivis, kameros juostoje įamžinęs Lietuvos valstiečių buitį ir gamtą, bei Vladislavas Starevičius, sukūręs pirmąjį lietuvišką filmą Prie Nemuno, kuris, deja, iki mūsų dienų neišliko. V. Starevičius yra vienas pirmųjų autorinio kino atstovų pasaulyje jis pats kūrė dekoracijas ir modelius, rašė scenarijus, režisavo, filmavo ir montavo medžiagą, neretai ir vaidindavo.
Sąmoningo lietuviško kino atsiradimui didelę reikšmę turėjo režisieriaus Vytauto Mikalausko 1957 m. filmas Žydrasis horizontas ir komedija Kalakutai (1959 m.). Po šių pirmųjų bandymų šeštojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė Adomas nori būti žmogumi (1959) ir novelių filmas Gyvieji didvyriai (1960), davę pradžią autoriniam kinui.
Pirmieji kinematografininkai ne kartą bandė rengti kino aktorius ir kurti filmus steigė kino aktorių mokyklas ir kino studijas (Lietuvos kino mokykla, 19261927 m.), tačiau jos greitai užsidarė. Net sovietų valdžia kiną laikė palankia priemone komunizmo ideologijai įtvirtinti paprastų lietuvių sąmonėje. Kai kaimo gyventojai ekrane matydavo į save panašius žmones, teigiamai vertinančius naują valdžią, vaizdai galėjo paveikti labiau nei žodžiai.
Nuolat girdimi raktažodžiai darbininkų klasė, marksizmas-leninizmas, buožės, liaudies demokratija, kova, broliškos respublikos, vienybė formavo tuometei valdžiai reikalingą tikrovės suvokimą. Kolektyvinio darbo vaizdai, kalbos apie normas ir planus viršijančius darbo pirmūnus pabrėžė kolektyvinio darbo privalumus. Žiūrint dokumentinius to meto filmus susidarydavo įspūdis, tarsi visi gyventų valstybėje, kuri iš tikrųjų buvo ideologų lūkesčių, o ne realybės atspindys.
Apie Tarybų Lietuvos gyvenimo realijas pradėjo kalbėti režisierius Viktoras Starošas filmuose Juoda greta (1977 m.) ir Aš myliu direktorę (1978 m.), kuriuose nagrinėtos nepilnamečių nusikalstamumo priežastys bei vaikų namų auklėtinių meilės, dėmesio ir švelnumo ilgesys.
Septintojo dešimtmečio viduryje lietuvių kiną jau galima vadinti susiformavusiu meniniu reiškiniu. Tuomet pasirodė filmai Paskutinė atostogų diena, Niekas nenorėjo mirti, Laiptai į dangų, Senis ir žemė, pasižymintys savita tapatybe ir pasaulėjauta.
VGIK (red. past. Kinematografijos aukštoji mokykla Maskvoje, pavadinta S. A. Gerasimovo vardu) baigęs Juozo Miltinio studijos auklėtinis Raimondas Vabalas sukūrė pirmą savarankišką filmą diplominį darbą Žingsniai naktį (1962). Tai filmas, kupinas vidinės įtampos ir dramatizmo, kuriame įtaigiai, ekspresyviai, tamsiais tonais papasakota apie vokiečių okupuotą Kauną ir IX forte nužudytųjų kūnus deginusių kalinių pabėgimą. Čia svarbiausia pasipriešinimo tema, įprasminama kolektyviniu lietuviškai, rusiškai, lenkiškai ir prancūziškai kalbančių kalinių paveikslu. Filmo pabaigoje epizodiniu vaidmeniu pasirodo ir pats režisierius naujai atvarytas suimtasis, klausiantis, ar iš čia galima pabėgti, ir išgirstantis tvirtą atsakymą: Galima!
Pabėgimo aplinkybės filme atkurtos tiksliai: 1943 metų Kalėdų naktį, kai apsauga linksminosi, iš anksto pasirengę kaliniai išlaužė kamerų bei koridoriaus duris ir kopėčiomis įveikė mūrinę forto sieną. Nepasakyta tik viena pabėgę kaliniai buvo žydai, o šis pabėgimas laikomas vienu drąsiausių ir žinomiausių Holokausto istorijoje. Tai nėra priekaištas filmo autoriams tai sovietinės ideologijos realybė. Holokaustas buvo ištrintas iš istorijos, o masinių žydų žudynių sąvoka pakeista tarybinių piliečių žudynėmis. Filme apie žydus užsimenama tik miglotomis užuominomis. Paklaustas, kur Kauno gatve varomi žmonės, lydimi ginkluotų sargybinių, inžinierius Virkutis atsako: Turbūt ten, iš kur niekas nebegrįžta.
Apibendrinant, galima teigti, kad knyga Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai yra išsamus, faktais paremtas ir nuosekliai struktūruotas leidinys, skirtas Lietuvos kino istorijai pažinti. Joje kryptingai apžvelgiami esminiai kino raidos etapai nuo pirmųjų kino seansų ir nebyliojo kino pradžios iki brandesnio autorinio kino susiformavimo, išryškinant svarbiausius filmus, kūrėjus ir istorinius lūžius, kurie turėjo ilgalaikę įtaką nacionalinio kino tapatybei. Knyga pateikia Lietuvos kino raidą ne kaip izoliuotą reiškinį, bet kaip platesnių kultūrinių, politinių ir socialinių procesų dalį. Joje atsiskleidžia, kaip kinas buvo pasitelkiamas švietimui, ideologijai, kolektyvinės tapatybės formavimui, taip pat, kaip palaipsniui tapo savarankiška menine raiškos forma. Toks požiūris leidžia skaitytojui suvokti ne tik pačius filmus, bet ir aplinkybes, kuriomis jie buvo kuriami, bei jų reikšmę to meto visuomenei.
Nuotrauka. Knygą apie Lietuvos kiną galima skaityti EPUB3 formatu / Viktoro Kalniko nuotr.
Nuotraukoje kampu užfiksuota ant medinio stalo rankose laikoma planšetė, kurioje atverstas knygos Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai puslapis. Jo viršuje pateikta akimirka iš Jurgio Linarto filmo Kareivis Lietuvos gynėjas. Kadre priešais plytinę sieną pavaizduoti trys žmonės. Kairėje stovi skarota moteris tamsiais rūbais, rankose tvirtai gniaužianti šviesią rankinę. Dešiniau sėdi ir į ją žiūri dar viena skarota, tamsiai apsirengusi moteris su lagaminu ant kelių ir uniformuotas pareigūnas su kepure. Po nuotrauka nurodytas filmo pavadinimas, režisierius ir metai, žemiau pateiktas trumpas filmo Onytė ir Jonelis aprašymas, o po juo akimirka iš to filmo. Kadro kairėje užfiksuotas pievoje ant pilvo gulintis vaikinas, o dešinėje šalia jo tupinti mergina. Vaikinas vilki tamsų švarką ir mūvi tamsias vertikaliai dryžuotas kelnes. Jis pasirėmęs šypsodamasis žiūri merginai į veidą. Ji vilki šviesius horizontaliai dryžuotus marškinėlius ilgomis rankovėmis ir ilgą tamsoką languotą sijoną. Jos skarota galva ir besišypsantis veidas nukreipti į vaikiną. Knyga atrodo informatyvi ir įdomi.