Kai manęs klausdavo, kur tiksliau noriu į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), visada pirmiausia pagalvodavau apie Floridą. Gal dėl to, kad čia šilta visus metus, o aš mėgstu šilumą, nemėgstu žiemos, sniego – siaubingai... Tad, be abejo, pasirinkau aplankyti Floridoje esantį Majamio regioną. Užtrukau, kol supratau, kad Majami Bičas yra iš tikrųjų atskiras miestas, ne tas pats Majamis, o paskutines penkias viešnagės dienas iškeliavau praleisti jau į Majamio mieste esantį Kokonat Grovo rajoną. Visas Majamio regionas yra toks kaip Suomija arba Danija pagal gyventojų skaičių. Majamis – žemyninis centras, o aplink jį – daug atskirų miestų ir salų, sujungtų tiltų tinklu. Taigi, kaip ir minėjau, gyvenau Majami Biče, iš pradžių galvodama, kad tai ir yra Majamis. 

Pirmas dalykas, ką pajutau jau praėjusi oro uosto procedūras, didžiulę drėgmę, kaip kokioje garinėje pirtyje – karšta ir drėgna. Aš atskridau iš šaltos vietos į šiltą, tad kažkaip turėjau sugrūsti savo striukę į ir taip jau pilną kuprinę, nes su ja tikrai būčiau išvirusi. 

Jeigu Vašingtono oro uoste dirbantys imigrantai tiesiog blogai kalba angliškai, tai Majamio oro uoste jie, galima sakyti, nekalba angliškai. Tad neblogai pavargau, kol paaiškinau asistentei, kad noriu išsikviesti taksi ir kad ji su manimi palauktų. 

Gyvenau tokiame „Airbnb“ stiliaus viešbutyje, kur nėra pusryčių, tik kava, o kambariai netvarkomi kasdien (norint, kad sutvarkytų, kainuoja 30 dolerių). Kondicionierius čia ūžė kaip koks velnias, o pro langą, ypač vakarais, girdisi siaubingas triukšmas. Laimei, visą dieną judėdavau, o saulė darė savo alinantį darbą, tai užmigdavau per tris sekundes, ir triukšmas man netrukdė. Kondicionierių gausmas yra visiška Floridos vizitinė kortelė. Ir ne tik dėl to, kad karšta, bet ir dėl to, kad drėgna, o kondicionieriai sausina orą, ne tik jį šaldo. Viešbutyje neatidarinėjami langai, kad drėgmė neįeitų iš lauko. Bet vis tiek įžengusi į kambarį visuomet jusdavau tą drėgmės kvapą, o grindys ir stalai buvo tokie vos vos drėgni. 

Majamio tyrinėjimas 

Prieš kelionę į JAV manęs visi klausė, ką esu suplanavusi. Bet aš nebuvau labai daug suplanavusi, norėjosi tiesiog pabūti. Aišku, man, kaip veikliam žmogui, nepavyko tiesiog būti, tad mes su „ChatGPT“ kiekvieną dieną planuodavomės, kur eisiu, ką veiksiu. Pirmiausia, labai norėjau išgirsti vandenyną, tad taip ir padariau. Iš tiesų, stovint prie jo apima didingas jausmas, vandenynas tarsi begalinis. 

Nors nieko labai daug neplanavau, bet visgi keletą dalykų turėjau numačiusi. Vienas jų, užsukti į Majamyje esančią prekių parduotuvę neregiams „Light house“. Čia jie turi daug visokių gerų dalykų: virtuvės reikmenų: pirštinių, skysčio lygio indikatorių, matavimo indų, skustukų, mentelių ir kitko, dar daug įvairiausių baltųjų lazdelių ir jų antgalių, svarstyklių, žaidimų. Parduotuvėje radau tokį įdomų ir nebrangų dalyką, skirtą reljefiškai užpiešti ant visokių paviršių, kad būtų galima juos atpažinti. Gaila tik, kad į parduotuvę nuėjau beveik prieš pat darbo pabaigą, mat labai ilgai laukiau autobuso ir dar užtrukau, kol radau pačią parduotuvę, įėjimą į ją. Pasitelkiau į pagalbą DI asistentą, jis nieko negalėjo padėti, tad pokalbį perėmė agentė ir padėjo rasti. O įėjimas – tai ne koks paradinis su stiklinėmis durimis, kokio tikėtumėmės, o kažkokiam vos ne garaže paprastos medinės durys. Jei ne man patarinėjusi agentė, tikrai galvočiau, kad kažkur ne ten nuėjau. 

Kadangi mano viešbutis neturi jokios kavinės su pusryčiais, tekdavo kasdien ieškoti, kur pavalgyti. Kad bent jau ryte išvengčiau šito, nusipirkau duonos, sviesto ir sūrio sumuštiniams. Lietuvoje į tokį maistą net nežiūrėčiau, bet čia juk Majamis. Kai gavau savo užsakymą, pamačiau, kad nenusipirkau įrankių, tad greitai įgudau sviestą tepti pirštais, vėliau užsisakiau įrankių iš „Amazon“. 

Pirmomis dienomis mano organizmas bandė suprasti, kada laikas gaminti melatoniną: apie septintą jau pradėdavau norėti miego ir kovodavau su savimi iki aštuonių, devynių, vėliau dešimtos, kad neužmigčiau. Galvojate, buvo lengva? Anaiptol. Dažniausiai aš norėdavau valgyti, bet nenorėdavau niekur eiti. Išsigelbėdavau užsisakydama maistą į viešbutį. Tikėjausi, kad jis turės skrudintuvą, mat pagrindiniai amerikietiški viešbučių pusryčiai yra skrudinta duona su džemu arba sviestu. Deja, virtuvėlėje skrudintuvo nebuvo. Ir taip, jei jūs kada nors buvote Europoje kokiame nors viešbutyje, kur įskaičiuoti pusryčiai, tai atvykę į JAV labai nusiviltumėte, mat čia panašaus lygio viešbučiuose pasirinkimas skurdesnis. Dažniausia patiekiama skrudinta duona su džemu arba sviestu ir dribsniai, geresniame viešbutyje bus pyragėlių, šoninės ir kiaušinienės. Bet tik tiek. Europoje, kiek man teko lankytis viešbučiuose, galima pavalgyti tikrai labai sočius pusryčius, būna įvairios mėsos, daug daržovių, kiaušinienės… 

Po pusryčių skubėdavau į lauką, mat, kaip jau sakiau, šilumą aš žiauriai mėgstu, ir nenorėdavau nė minutės švaistyti viešbučio kambaryje. Tad užsukdavau į virtuvėlę, įsipildavau kavos ir – į „Lummus“ parką ant suoliuko jos išgerti. Turiu pastebėti, kad eiti su lazdele ir neštis kavą bei saugiai aplenkti praeivius tikrai buvo didelis iššūkis. Visų pirma, kol išmokau įsipilti tiek kavos, kad jos pakeliui neištaškyčiau, bet ir per mažai nebūtų. JAV niekas beveik nenaudoja virdulių. Vandenį verda dažniausiai su tokiais slėginiais aparatais, jų būna įvairių dydžių, o principas maždaug toks: per viršų įpilama vandens, į specialią talpą įdedami kavos maišeliai (jie atrodo panašiai, kaip pas mus arbatos maišeliai), o po apačia pastatomas arba vienas puodelis, arba ąsotėlis, į kurį bėga jau pagaminta kava. 

Išgėrusi kavą suku į paplūdimį, išsinuomoju gultą ir gaminuosi vitaminą D. Karts nuo karto nužygiuoju į vandenyną išsimaudyti ir grįžtu prie gulto. Tada pietūs, o po jų kur nors keliauju nuotykių. Nors tada mano „roplio“ smegenys atsibunda ir rėkia: „Egle, tu mirsi, geriau būk paplūdimyje, deginkis ir vargo nematyk!“ Deja, aš jų niekada neklausiau. 

Naujos patirtys 

Pirma pramoga, kurią nusprendžiau išbandyti, tai nacionalinis Evergleidso nacionalinis parkas. Didžiuliame, maždaug 610 tūkst. hektarų, subtropikų parke gyvena ne tik aligatoriai. Mane suviliojo pasiplaukiojimas propelerine valtimi. Kadangi tas parkas toli už miesto, iki jo veža autobusas. Tad aš gerai įspyrusi savo „ropliui“ į užpakalį iškeliavau ieškoti įmonės, kuri organizuoja tokį turą. To net negaliu vadinti iššūkiu – „We Walk“ programėlė, viešasis transportas, ir štai – bilietas jau mano rankose. Susipažinau su mergina, vardu Kristabelė, iš Kalifornijos, kuri ir lydėjo mane viso turo metu. Taigi propelerinė valtis skirta judėti pelkėtomis vietomis. Ji turi labai galingus variklius, yra labai triukšminga, dėl to gavome ausų kimštukus. Aš net negirdėjau balso sintezatoriaus, todėl negalėjau nieko nufilmuoti, bet paprašiau Kristabelės, kad man atsiųstų medžiagą. Jausmas iš tikrųjų labai įdomus: kad mes greitai judame, supratau tik iš vėjo ir posūkių bei vibracijos. Ekskursijos metu sugedo mūsų valtis, tad turėjom perlipti į kitą. Čia nieko labai ekstremalaus, ta kita valtis priartėjo labai greta ir mes tiesiog į ją perlipome. 

Gyvendama Majami Biče tapau priklausoma nuo stogo terasų. Jos yra kaip poilsio zonos, gali nusipirkti gėrimą ir tiesiog būti. Tai tapo mano mėgstamiausia vakaro dalimi, kai po visų pramogų keliaudavau išgerti nealkoholinio kokteilio. Beje, anglų kalba norint paprašyti nealkoholinio kokteilio, kuris paprastai būna su alkoholiu, reikia sakyti, pavyzdžiui, „virgin Mohito, please“. Tačiau anglų kalba „virgin“ taip pat reiškia nekaltybę. Vengdavau sakyti šitą žodį, ką aš žinau, gal nesupras teisingai… Bet kai pasakydavau „no alcohol“, vis tiek manęs perklausdavo „virgin“? Bėda tik, kad terasos vakarais dažniausiai nedirbdavo, bet aš paprašydavau, kad man leistų ten būti. Nusipirkdavau gėrimą, naršydavau telefone ir planuodavau, ką veiksiu kitą dieną – džiaugdavausi savo atostogomis. Tos nebedirbančios stogo terasos man patiko dar ir dėl to, kad jos labai tylios. O kas mėgsta tylą, tai Majami Bičą turėtų aplenkti iš tolo. Deja, šito dalyko aš neįvertinau, todėl nusprendžiau dalį viešnagės praleisti kitame viešbutyje, jau Majamio mieste, Kokonat Grovo rajone, kuriame daug žalumos, parkų, tylos. Aišku, kad finansiškai tai nepigiai kainavęs sprendimas, bet tai atostogos, o kaip sakė draugės mama, „pinigai yra uždirbami“. Kai pirmą kartą nuvykau į Kokonat Grovą paturistauti, tai buvo tikra atgaiva nuo Majami Bičo turistų šurmulio, muzikos, kuri netyla dieną naktį. Dėl jos gatvę pereiti kartais būdavo tikras keblumas. Vilniaus centre penktadieniais žmonių visiškai nėra palyginti su Majami Biču. 

Šiek tiek ekstremaliau 

Labai norėjau išbandyti „Parasailing“. Tai skrydis parašiutu virš vandens. Bet vienišo keliautojo minusas – sunku gauti pramogą, kuri skirta mažiausiai dviem žmonėms. Tačiau mane sėkmingai prijungė prie šeimos, kuri šventė dvi sukaktis: vestuvių metines ir dukters gimtadienį. Moteris, kuri su manimi skrido, pasakojo, kad ji bijojo skristi, tad nusprendė tik stebėti, tačiau organizatoriai paskambino ir pasiūlė jai prisijungti, nes atsiradau aš, neturinti su kuo skristi. O vienam skristi tuo parašiutu negalima. Tikrai buvo gera girdėti, kaip mano kompanionė džiaugėsi, kad visgi pakilo. Skrendant ji pasakojo, kad vos nemirė nuo insulto, todėl suprato, kad niekada nereikia praleisti progos. Ir jos proga šį kartą buvau aš. Taigi – geras jausmas pakilti virš vandenyno ir sklęsti žinant, kad po manimi begalinis vanduo. Skrydis nėra greitas, tai tiesiog keliolikos minučių sklendimo meditacija virš vandens. 

Labai norėjau išbandyti ir turą su kateriu. Kaip visada, begurkšnodama tą visiškai nekaltą kokteilį, su „ChatGPT“ radau vietą, kad būtų gana patogu nuvažiuoti. Ak, kad jūs žinotumėte, kaip aš ten nuvykusi vargau ieškodama. Uostas didžiulis, šalia kavinė, muzika groja garsiai, aš negirdžiu balso sintezatoriaus, navigacijos programėlėje taškas pažymėtas neteisingai... Laimei, paklausiau žmogaus, kuris palydėjo ten, kur reikia. Atvykus paaiškėjo, kad turo gali ir nebūti, nes nesusirinko dešimt dalyvių, buvo septyni ar aštuoni. Tačiau visgi turas įvyko. Ir, žinokit, kateriu skrosti bangas – jausmas nepakartojamas. Groja muzika, o mes skriejame, darome kilpas, sustojame, kur matosi kokio nors žymaus turtuolio vila ar jachta, kapitonas papasakoja, kam ji priklauso, ir lekiam toliau. Tai visai kitoks jausmas, nei plaukti kateriu per ežerą! 

Kažkurią dieną nusprendžiau aplankyti ir Ki Biskeino salą. Joje yra visiškos džiunglės, man net šiek tiek buvo nejauku, mat čia buvo tiek nedaug žmonių ir taip tylu. Nors daug medžių, bet negirdėjau paukščių, tačiau girdėjau tarsi kažką prabėgant. Garai, kad žinojau, jog čia labai saugi vieta. Atėjus į kavinę paaiškėjo, kad nebėra interneto ryšio. Vadinasi, aš nebegaliu nieko nei paskaityti, nei naudotis „ChatGPT“, net jei „Uber“ norėčiau kviestis, iš čia nieko neišeitų. Mane beveik ištiko panikos priepuolis, nes visiškai nežinau, į kurią pusę eiti. Kaip dažnai man būna su navigacija, dar pasisukiojau prieš kavinę kaip vilkelis, kol radau įėjimą, taip ir pamečiau kryptį, iš kur atėjau. Gerai, kad kavinėje buvo bevielis internetas, nors toks keistas, kas kelias minutes pradingstantis, bet man pavyko rasti meniu, užsisakyti maisto ir net į feisbuką parašyti. Kadangi ta kavinė dirbo tik iki penkių, teko žingsniuoti į kitą, virš vandenyno esančią kavinę deserto. Paėjėjus kelis žingsnius, internetas atsirado, tad aš laimingai pasiekiau savo tikslą, suvalgiau desertą, kurį man padovanojo. 

Dar viena pramoga, kurią pasiūlė „ChatGPT“, buvo banano formos valtis. Principas toks: aš sėdžiu pripučiamoje ilgoje valtyje, o motorinė valtis manąją tampo per bangas. Na ir kaip be įdomių istorijų? Susiruošiau aš pagaliau į tą uostą, bet paaiškėjo, kad reiks palaukti, mat plaukti gali ne mažiau kaip du žmonės. Tai aš ir laukiau... Vienu metu kažkas atsirado ir persigalvojo. Jau visai buvau beprarandanti viltį ir beišeinanti paplaukioti laivu bei pasiklausyti istorijų apie turtingų žmonių vilas, bet šovė mintis. Grįžau prie to valties pramogos kiosko ir pusiau juokais paklausiau, gal kas nors iš darbuotojų galėtų su manim plaukti? Ir ką jūs galvojate? Atsirado vaikinas, kuris sutiko. Mes nuplaukėme visai toli nuo kranto ir taip neblogai mūsų valtį patampė, bet man labai patiko! Tai buvo tiesiog nerealu, atrodė, tarsi skrisčiau per bangas. Ši pramoga šlapia, tad išlipau aplaistyta ir net ir paragavusi vandenyno vandens. Turiu pasakyti – sūrus žvėriškai. Bet labiausiai man patiko visi tie posūkiai, šuoliai per bangas. Apskritai, įdomus jausmas skrieti su pripučiama valtimi per Atlanto vandenyną. Tiesą pasakius, dar norėjau su sraigtasparniu virš Majamio paskraidyti, bet neįdėjau pakankamai pastangų, kad susitarčiau, mat neskraidina po vieną. 

Atostogų nuotaika 

Nusprendžiau geriau išžvalgyti Kokonat Grovo rajoną, kuriame leidau paskutines viešnagės Floridoje dienas. Keliavau viešuoju transportu, bet tą dieną man kažkaip labai nesisekė su navigacija. „We Walk“ tarsi ir atvedė prie stoties, bet kur einu, visur tvoros, nerandu, kaip įeiti į tą stotį. Kai jau iščiupinėjau visas tvoras, pagaliau atsirado žmonių, parodžiusių, kur įėjimas, palydėjusių iki vietos, iš kurios važiuoja man reikalingas traukinys. Tačiau ta stotis buvo neįtikėtinai didelė ir klaidi. Visgi pavykus dar neblogai pasivaikščiojau iki kavinės, kol papietavau, pavaikščiojau po parką, atėjo vakaras ir reikėjo keliauti namo. Vėl užtrukau, kol radau stotelę, nuvažiavo autobusas, tad paėjau pėsčiomis iki metro, bet neradau įėjimo, vėl klausiau. O ir ta jų bilietų skenavimo sistema labai sudėtinga, net nežinau, iš kelinto karto pavyko. O jei nepavyksta, vartai neatsidaro ir į metro nepateksi. Mane dar nustebino, kad vaikščiodama po Kokonat Grovo rajoną, neaptikau nė vieno garsinio šviesoforo, tad gatves pereiti buvo tikras iššūkis, tikriausiai net ir pražilau per jas. 

Nejučia atėjo mano laikas kraustytis į kitą Majamyje esantį Hamptono viešbutį. Oho! Čia buvo tikras rojus. Pusryčiai įskaičiuoti, kasdien tvarkomi kambariai ir poilsio zona su gultais prie baseino, ir zona su sūpynėmis prie įėjimo. Būtent ten aš pažadėjau sau daugiau niekada netaupyti pinigų viešbučiams. Mat prieš tai galvojau, kad kvaila išlaidauti jiems, kai grįžti tik pernakvoti. Viešbutis, kuriame yra baseinas, patogus dar ir tuo, kad paprasčiau nei paplūdimyje rasti savo gultą, tačiau, kas nori įdegti, aišku, paplūdimyje tai padarys kur kas greičiau. Taip aš ir leidau likusių dienų rytus: ryte pavalgau ir į poilsio zoną prie baseino, po pietų – ieškoti pramogų. 

Simboliška, kad savo mėgstamiausioje šalyje sutikau Padėkos dieną. Būtent dėkingumas mano gyvenime užima svarbią vietą, nes esu tikra, kad gyvenu neįtikėtinai gerą gyvenimą: gaunu ar pasiimu iš jo viską, kas geriausia. Ši kelionė tai tik patvirtino. Ir kad būtų daugiau noro sugrįžti, nusprendžiau pradėti planuoti kitą kelionę vasarą – į Kanadą, Torontą. Tai vienas iš labiausiai pritaikytų miestų pasaulyje, bus tikrai įdomu. Būsimos kelionės metu turiu mintį nuskristi į Sietlą, tai miestas JAV, Vašingtono valstijoje. Pastarasis, beje, irgi tituluojamas vienu iš geriausiai pritaikytų miestų. 

Šios kelionės metu labai gerai supratau, kad neapsakomai geras jausmas yra padaryti tai, ko labai labai nori, bet labai labai bijai. Nugalėjus tą savo „roplį“ (turiu omenyje smegenų sritį, kuri atsakinga už emocijas ir kuri visada rėkia „Nedaryk, tu mirsi“), apima toks visagalybės jausmas: dabar man jau viskas įmanoma, jeigu norėsiu, tai padarysiu! 

Nuotrauka. Išpildyti daug svajonių Eglei pavyko kelionės į JAV metu / www.pixabay.com nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuotas vandeniu tolyn plaukiantis kateris, paskui save tempiantis parašiutą su dviem žmonėmis. Apatiniame nuotraukos trečdalyje tyvuliuoja vanduo, o viršuje atsiveria dangus, kuriuo plaukia lengvi debesys. Centre tolsta platus šviesus kateris su tamsiu stogeliu. Dešiniau jo aukštai skrieja šviesus apvalus parašiutas su apvalia anga viduryje ir įvairios formos angomis arčiau krašto. Tamsios figūros ant jo primena skaptuotą Helovyno moliūgą: viršuje du trikampiai vaizduoja akis, vienas viduryje – nosį, o apačioje šypsosi praverta burna su trimis dantimis. Pakraštyje dideli skaičiai nurodo telefono numerį. Nuo parašiuto žemyn driekiasi lynai, ant kurių kabančiose sėdynėse vienas šalia kito sėdi du žmonės, šonuose laikydamiesi už virvių. Jų kojos tabaluoja aukštai virš vandens, kuriame laivas kelia šviesius purslus.