Trumpam grįžkime į jau istorija tapusią praėjusių metų pabaigą. Gruodžio 22-oji, priešpaskutinė LASS Vilniaus įmonės direktoriaus Leono Kirkilovskio darbo diena. Po 50-ies metų darbo įmonei, iš jų 38 vadovavimo, kitą dieną savo pareigas jis perduos naujai vadovei, o šiandien tarti gerą žodį Leonui į Lietuvos audiosensorinę biblioteką (LAB) renkasi vis dar esantys jo kolegos, bičiuliai, bendrakeleiviai. Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Aušra Putk įteikia ministerijos apdovanojimą – Gerumo žvaigždę. Šiltu žodžiu bendradarbiavimą su L. Kirkilovskiu prisimena SADM Darbo rinkos stebėsenos grupės vadovė Kristina Maksvytienė. Atsakydamas dabar jau buvęs įmonės direktorius pastebi, kad, spręsdamas įvairius, ypač sunkesnius klausimus, niekada nesiekęs būti protingesnis ar gudresnis už kitus – ieškojęs bendrų sprendimų ir bendro supratimo. 

Visada šiek tiek liūdna, kai reikia išeiti, atsisveikinti, prisiminti. Tiktai tą atsisveikinimo popietę liūdnumui vietos nebuvo. Leonas tebėra žvalus, optimistiškas ir mažiausiai primena į užtarnautą poilsį išėjusį senjorą. Galime neabejoti, tiek gyvai, tiek žurnalo puslapiuose jį dar ne kartą sutiksime, įsiklausysime į jo mintis ir patirtį svarstant visos aklųjų organizacijos, o ypač neregių užimtumo reikalus. Rengdami šį interviu irgi nenorėjome pasiduoti „atsisveikinimo nuotaikoms“, tad jis išėjo truputį kitoks, nei tokiais atvejais galima būtų laukti. Sutarėme, kalbėsime apie viską, tik ne apie įmonę ir darbą, nes tai atskira tema ir atskira epopėja. 

– Gerbiamas Leonai, pradėkime nuo vieno Jūsų jaunystės nutikimo. Kažkada jaunystėje iš savo namų norėjote išvyti kitą neregį Povilą Vitkauską. Vyresnieji gal dar prisimena, jaunesniems pasakysime, kad tai buvo istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, dėstęs Tarybų sąjungos komunistų partijos (TSKP) istoriją. Disciplina, be kurios nebuvo įsivaizduojamos tuometės studijos ir kuri, vien išgirdus jos pavadinimą, kėlė netramdomą žiovulį. Tiktai išvyti norėjote turbūt ne todėl, kad jis buvo TSKP dėstytojas universitete? 

– Aš jo nei žinojau, nei pažinojau, bet viena buvusi mano mokytoja kartu su juo dėstytojavo ir papasakojo, kad atsitiko nelaimė – Kybartuose gyvena jaunas žmogus, patyręs avariją ir netekęs regėjimo. Ta dėstytoja jį palydėjo iš Vilniaus į Kybartus, į mūsų namus. P. Vitkauskas buvo vienas iš pirmųjų neregių, su kuriuo man teko bendrauti. Norėjosi labai atsargaus, jautraus bendravimo, apeinančio bet kokius aštresnius kampus. Pašnekėjome apie šį bei tą, o tada svečias ir sako: „Žinai, brolau, noriu tau pasakyti tokį dalyką: tu esi aklas ir būsi aklas.“ Mano viduje viskas apsivertė. Tokio žodžio mūsų namuose niekas nevartojo, o svarbiausia, aš nesiruošiau aklas būti visą gyvenimą. Galvojau, laukia gydymas, viena kita operacija ir bent šioks toks regėjimas grįš. O čia ima tau ir pareiškia, kad aklas buvai ir būsi. Kilo noras tą nemandagų svečią vos ne per balkoną išmesti. Jaučiausi įžeistas, įskaudintas. Tačiau antra jo mintis, ypač vėliau, kai blaiviai apmąsčiau, viską sustatė į vietas. O ji buvo tokia: „Jeigu tu tik sėdėsi ant sofos ir liūdėsi dėl to, kas įvyko, visą laiką gyvensi praeitimi, esi prapuolęs. Jeigu įprasi gyventi naujomis sąlygomis ir vėliau atgausi regą ar bent jos dalį, bus juo geriau. Jeigu negrįš regėjimas, jau būsi įpratęs gyventi be jo. Tau reikia liautis galvoti apie tai, kaip yra dabar, bet stengtis patirti kuo įvairesnių, kuo nepatogesnių situacijų. Tai bus tavo pamokos, kurias išmokęs galėsi visavertiškai gyventi ateityje.“ Tokie buvo jo pamąstymai. Vėliau supratau, kad jie buvo labai labai teisingi. 

– Ateityje tokių situacijų buvo ne viena. Kaip nutiko, kad viena jų susijusi su geležinkeliais ir traukiniais? 

– Mokiausi Vilniuje, universitete, Ekonomikos fakultete. Namo į Kybartus ir atgal į Vilnių vykdavau vienas. Draugai palydi iki traukinio (buvo tiesioginis Vilnius–Kybartai), padeda įlipti, susirasti vietą. Traukinys atvyksta į galutinę stotelę, o ten manęs jau kas nors laukia ir pasitinka. Lygiai taip pat ir grįžtant į Vilnių. Kad nereikėtų stumdytis tarp žmonių, paprastai sėdėdavau ir laukdavau, o pasitinkantis žmogus prabėgdavo per vagonus, mane pamatydavo ir kartu keliaudavom toliau. Kai kada pabelsdavo į langą ir išlipdavau pats. Tąkart atvažiavau į Vilnių, traukinys sustojo, žmonės pro šalį eina, vis eina, o manęs niekas nepasitinka, į langą irgi nebeldžia. Sėdžiu, laukiu – nieko nevyksta. Tiktai girdžiu, kažkas sušnypštė, durys užsidarė, o traukinys važiuoja toliau. Buvo žiema, šalta, o aš su tokia plona striukele, apsirengęs visai nežiemiškai. Žinojau, kad niekur toli nenuvažiuos, nes traukinys yra tiesioginis. Taip ir buvo – kiek pavažiavęs, sustojo depe. Supratau, kad nieko čia gera. Einu per vagonus, visur tuščia, jokio žmogaus, o į garvežį – neįsibrausi. Žinojau, kad rytą traukinys vėl išvažiuos į reisą. Reikia kažkaip išgyventi iki ryto. Žiema, šalta, o aš apsirengęs plonai. Supratau, kad jeigu sėdėsiu visą laiką nieko neveikdamas, sušalsiu. Norėdamas sušilti, galiu judėti, šokinėti, bet visą naktį neiššokinėsi. Pasirinkau tarpinį variantą: kokį pusvalandį pajudu, pašokinėju, tada pusvalandį pasnaudžiu, ir vėl judu. Bejudėdamas, bevaikščiodamas po vagoną, suskaičiavau visas suolų eiles, visas sėdimas vietas – kairėje po tris, dešinėje po dvi. Perėjau per vagonus, suskaičiavau, kiek iš viso traukinyje gali tilpti žmonių, kartu išmatavau žingsniais visą aplinką, ištyrinėjau įrangą. Sužinojau daug nedidelių, bet neregiui svarbių smulkmenų. Prisiminiau, kad tuomet, kai dar mačiau, šitų traukinių tambūruose buvo avarinis stabdis, vadinamasis „Stop kranas“. Kol traukinys nejuda, iš jo jokios naudos, bet kai pradeda judėti, galima pasinaudoti. Susiradau, kur tas „kranas“ yra, apčiupinėjau, kaip nuimti plombas, ir laukiu ryto. Prašvitus traukinys iš tikrųjų pajudėjo. Visas sustiręs šoku prie „Stop krano“, nuplėšiu plombas, abiem rankom užlaužiu rankeną – ratai tik sucypė ir traukinys sustojo. Girdžiu, kažkas ateina kalbėdamasis pats su savimi ir vis rusiški „matai, perematai“: „Tam pjanicai (liet. girtuokliui) snukį tikrai išdaužysiu!“ Atidariau duris ir prisistačiau, kad esu ne visai „pjanica“, o tik neregys ir kad nevertėtų manęs bausti. Pradėjome šnekėtis normaliai, be matų. Žmogus nuoširdžiai stebėjosi: „Tokie šalčiai, o tu vagone vienas per visą naktį?“ Kai atvažiavom į stotį, padėjo išlipti, palydėjo iki taksi. Tai buvo pamoka, kad niekad negalima apsiriboti vien laukimu. Visais atvejais reikia ieškoti išeities. Tą naktį išeitis buvo tiesiog nesušalti. 

– Nors sutarėme, kad apie darbą nekalbėsime, bet nuo šios temos visiškai pabėgti neįmanoma. Kokia buvo Jūsų darbinio kelio, kuris tęsėsi beveik penkiasdešimt metų, pradžia? 

– Kai nusprendžiau, kad vėl mokysiuosi, kreipiausi į tuometės LASS centro valdybą ieškodamas patarimo ir palaikymo. Pirmasis susitikimas nebuvo itin džiuginantis, darbuotojas sutiko maloniai, bet užvertė visokia statistika, tyrimais, veiklos planais – iš kabineto išėjau išsipūtusia galva, mažiau žinodamas ir suprasdamas, nei į jį ateidamas. Stovime su broliu koridoriaus gale ir garsiai svarstau: „Matyt, čia ne mano kelias...“ Tąkart prie mūsų priėjo viena darbuotoja ir pasiūlė dar užeiti pas pirmininko pavaduotoją Juozapą Kairį. J. Kairys nedaugžodžiavo: „Mokeisi Kaune, politechnikos institute, techninės informacijos turi, ta sritis tau pažįstama. LASS vykdo gamybinę veiklą, turi savo įmones, būtų gerai, jeigu baigtum ekonomikos mokslus. Sugebėsi baigti – sugebėsi ir dirbti!“ Taip ir atsitiko. Baigiau ekonomikos mokslus Vilniaus universitete ir atėjau į Vilniaus įmonę. Direktorius Aleksandras Širiajevas pasiūlė arba likti įmonėje dirbti namudinio baro meistru, arba vykti į Ukmergę ir kurtis joje. Tenai kaip tik buvo kuriamas naujas Vilniaus įmonės namudinio darbo baras. Darbas panašus, su žmona nuvažiavom į Ukmergę, pasižiūrėjom, pasvarstėme ir nusprendėme, kad apsistojam čia. Apsigyvenau, susipažinau su aplinka, pradėjau dirbti. 

– Ukmergėje dirbote 12 metų. Per tą laiką atsirado neregių šeimoms skirti du gyvenamieji namai, įmonės pastatas, viadukas per magistralinę Žiedo gatvę – įspūdinga! Tiktai ne daug žmonių žino faktą, kad šiam darbui sugebėjote pasitelkti net sovietinės armijos kareivius. Kaip pavyko? 

– Reikia pradėti iš toliau. Mūsų cechas neturėjo juridinio statuso, priklausėme Vilniaus įmonei. Daug kartų sunkiau priiminėti sprendimus, ką nors įgyvendinti, kai nesi savarankiškas. Tačiau manimi vadovai tikėjo ir pasitikėjo, o pasitikėjimas augina sparnus. Jaunesniems žmonėms nelengva suprasti, kad anais laikais galėjai turėti pinigų, bet tai nereiškė, kad už juos galėsi įsigyti prekių ar medžiagų. Kai išdėsčiau planus statyti Ukmergėje cechą, A. Širiajevas sakė tiesiai šviesiai: „Statyk, daryk, pinigų turim, bet limitų medžiagoms nėra.“ Teko ieškoti visokiais aplinkiniais būdais. Ukmergėje, kaip ir kituose miestuose, buvo statybos organizacija. Su jos direktoriumi Vytautu Bakučioniu ne kartą aptarinėjome, kokios galimybės akliesiems pastatyti nedidelę įmonę. Sakiau, kad reikalingi dokumentai ir leidimai statyti yra, bet jo atsakymas visada buvo toks pat: „Medžiagų gal dar rastume, darbo rankų, galinčių statyti, nėra.“ Atsitiko taip, kad tuo metu pradėjome artimiau bendrauti su Ukmergėje stovėjusio karinio dalinio aukšto laipsnio kariškiu. Buvo ukrainietis, atsimenu net pavardę – Kyslenko. Iki avarijos, kai dar buvau studentas, kartais matydavau, kaip kareiviai dirba statybose, padeda civiliams. Užsiminiau apie tokią galimybę tam kariškiui. Iš pradžių beveik nesileido į kalbas: „Taip, tokia galimybė yra, bet tik išimtiniais atvejais.“ Bet aš vis tiek nenusileidau ir tą klausimą jam priminiau dar ne kartą. Pagaliau tas kariškis, manęs ir V. Bakučionio įtikintas, kad kareivių dalyvavimas statybos darbuose tikrai išjudintų situaciją iš mirties taško, kreipėsi į dar aukštesnį karininką, gal kokį generolą. Sutikimą iš to viršesnio karininko gavome, prasidėjo darbai. Kareiviai padėjo tiesti kabelius, nešioti plytas, darbai pajudėjo. Per šešerius metus įmonė buvo pastatyta. 

– Turėjote reikalų ir su Ukmergės milicijos viršininku. Ką tokio baisaus pridirbote? 

– Gyvendami Ukmergėje, įsigijome sodo sklypą, pasistatėme namelį. Mano ir to viršininko sodo sklypai buvo šalia. Kitas kaimynas stalius iš medžio sukalė 3x6 m šiltadaržio karkasą, kol stiklai neįdėti, reikia nudažyti. Turėjau dažų, tai nieko nelaukdamas imu ir dažau. Po kelių dienų su sūnumi ateiname į sodą, o kitas kaimynas, milicijos viršininkas, ir sako: „Kaimyne, gal nemandagu klausti, bet jums po tos avarijos regėjimas juk visiškai nedingo? Vis tiek dar šiek tiek matote, kad galite dirbti tokius darbus?“ Savo ruožtu klausiu: „Kokius darbus, ką darau ne taip?“ Tuomet jis ima pasakoti, kaip matęs mane kasantį prie namo duobes, su broliu dengiantį namelio stogą, pagaliau, dažantį šiltadaržį. „Tik nesakykit, kaimyne, kad visiškai nematot, nes imsiu jūsų negerbti.“ Atrodo, viską nuosekliai paaiškinau, kaip pasižymiu atstumus, kaip randu kopėčias, kaip jomis užlipu, kaip, skaičiuodamas stogo atbrailas, jas vėl randu ir nulipu žemyn, kaip nematydamas dažau, juntu – vis tiek nepatikėjo. Tada pasikviečiau prie šiltadaržio, parodžiau, kaip viskas vyksta praktiškai, kaip žinau, kiek ploto nudažyta ir kiek dar liko, kad po dažymo pats būnu išsitepliojęs nuo galvos iki kojų. Tiktai tada patikėjo, kad įmanoma visa tai daryti ir nematant. 

– Esate ne tik įmonės vadovas, bet ir knygos žmogus, visą gyvenimą besidomintis menu, jį suprantantis ir subtiliai jaučiantis. Į tuometę LAB išmynėte net reljefinį takelį. 

– Knyga mano gyvenime buvo ir tebėra labai svarbi. Knyga palaikė ir padėjo nepulti į juodžiausią pesimizmą sunkiausiu metu, kai jaunystėje, po avarijos, netekau regos. O dėl to reljefinio takelio tai buvo šitaip: su tuomečiu LASS pirmininku Osvaldu Petrausku ir dar vienu darbuotoju prieš gerą ketvirtį amžiaus lankėmės Nyderlanduose. Ten pirmą kartą ir sužinojau, kad yra reljefinės šaligatvio plytelės. Pats tokią plytelę laikiau rankose, pagalvojau, kaip būtų patogu, jeigu tokios plytelės atsirastų ir Lietuvoje. Vėliau kita darbuotoja, Audronė Jozėnaitė, labai vaizdžiai papasakojo istoriją, kaip lėktuvu iš Nyderlandų į Lietuvą skraidino reljefinę plytą, o muitinės darbuotojai (tada dar nebuvome Europos Sąjungos nariai) spėliojo nesuprasdami, kam tvarkinga, elegantiška moteris tą plytą vežasi? Tikrino, ieškojo gal paslėpto aukso, gal narkotikų... Dar vėliau nuo įmonės „Liregus“ iki bibliotekos ir LASS pastato Naugarduko gatvėje nutiesėme reljefinį takelį. Tai buvo pirmasis ir ilgą laiką vienintelis toks takelis Lietuvoje. Nuo jo prasidėjo diskusijos apie įvairių reljefinių paviršių, vedimo linijų svarbą ir praktiniai žingsniai tas diskusijas paverčiant realybe. Taigi galiu pelnytai didžiuotis, kad esu reljefinių takų pirmtakas Lietuvoje. 

– Na, o kaip nutiko, kad „sugavote“ tikrą undinę? 

– Pavyko susitarti su grupe liaudies menininkų dvejus metus iš eilės „Zelvoje“ organizuoti plenerą. Mums reikėjo pasirūpinti mediena, o jie iš tos medienos kūrė skulptūras. Tos skulptūros „Zelvoje“ stovi iki šiol. Vienas iš meistrų, Povilas Malinauskas, pasibaigus plenerui sako: „Bendravome porą metų. Mačiau, kaip kartą jūs vienas grįžtate į prieplauką, prirakinate valtį, parsinešate sužvejojęs kibirėlį žuvų.“ Savo ruožtu jam papasakojau, kaip aš žvejoju, kad regintis žmogus padeda tik nuplaukti, tinkamoje vietoje įmesti inkarą, o paskui viską darau savarankiškai. Baigęs žvejoti į prieplauką pagal garsą irgi parplaukiu savarankiškai. Tada meistras pakvietė atvažiuoti į savo sodybą netoli Gelgaudiškio gyvenvietės. Atvažiavome, o Povilas ir sako: „Aš jums noriu padovanoti undinę.“ „Povilai, prie žmonos taip drąsiai?“ – sakau. „Nieko nieko, žmona ją jau matė!“ – tada parodė ir man. Išdrožta iš ąžuolo, tikra undinė! Paaiškino, kad turėtų stovėti ežere prie nendrių ant trijų į dugną įkaltų metalinių kuolų ir visada padėtų parplaukti į krantą. Taip ir atsitiko. Žiemą, kai ant ežero buvo ledas, įkalėme kuolus, uždėjome ant jų undinę, iki šiol taip ir stovi šalia pliažo. 

– Išlaikėte ypač jautrų santykį su gamta. Galite ilgas valandas vienas, tik su meškere, praleisti „Zelvos“ ežere, justi ant veido krintantį ryto rūką. Esate daug keliavęs Lietuvos keliais ir plaukęs jos upėmis, tačiau, kaip retsykiais prasitariate, Lietuva Jūsų kelionės nesibaigia. 

– Teko pakeliauti ne tik Lietuvoje. Su brolio šeima buvome Tunise, kur prasideda Sachara. Susidarė grupė žmonių, norėjusių labiau suprasti, kas yra dykuma. O kaip geriau suprasi nepabandęs pats – keliavome į dykumą. Ta kelionė buvo pažintinė, viskas iš anksto paruošta, bet vis tiek potyriai nepakartojami. Sėdėjau ant kupranugario. Galiu pasakyti, kad nepratus joti labai nepatogu, gyvulys nuolat kraiposi, judesiai grubūs, bet pamėginti verta. Nakvojome beduinų palapinėse. Kita aplinka, kiti garsai, kiti kvapai, kiti jausmai. Tailande jojome ant dramblio. Vėl kiti garsai, kiti pojūčiai. Drambliais jojome džiunglėmis, o vėliau dramblius su sėdinčiais ant jų žmonėmis gidai įveda į upę, tuomet šie į straublius prisisiurbia vandens ir vieni kitus laisto. Kliūva ne tik patiems drambliams, bet ir turistams. Aplinkui klykauja beždžionės, skraido papūgos. Šri Lankoje atvirais džipais važiavome pasižiūrėti dramblių kaimenės laukinėje gamtoje. Kai kyla pavojus, drambliai sustoja į būrį, maži drambliukai viduryje, suaugę patinai iš šonų ir taip pasiruošia gintis. Kai pernelyg priartėjama, drambliai pradeda tūtuoti, ženklas, kad arčiau važiuoti pavojinga – gali pradėti vytis. Suprantama, būdamas neregys, viso to grožio, tų gyvūnų negali matyti, bet žavi jau vien pats sąlytis su gamta. 

Neužmirštama patirtis – kelionė po Norvegiją. Keliavome su draugais. Daug įspūdingų vietų, bet labiausiai įsiminė Glasisterio amžinasis ledynas. Ledynas prasideda dviejų kilometrų aukštyje. Automobiliu pakilome į pusantro kilometro aukštį, mašiną palikome aikštelėje, toliau ėjome pėsti. Trasa tikrai labai sunki, akmenys, medžių išvartos, vienas bičiulis bandė atkalbėti, sakė, kad bus sunku. „Nieko neišeis, sakau, eisiu ir viskas.“ Pakilome į ledyną, pirmieji tirpstančio ledo lašai, daugybė mažų ir didesnių kriokliukų. Teka, srūva, šniokščia – kitoks oras, kiti garsai, kiti kvapai! Laikas leistis atgal, pasirodo, nusileisti yra gerokai sunkiau, nei kilti į viršų. Ryte kelionę pradėjome, vakare baigėme. Buvau apsibraižęs, apsidaužęs visus šonus, bet tai žinojau tik aš ir mano šonkauliai. Žmonės, su kuriais tąkart keliavau, turi gerus darbus, sau gali leisti labai daug, bet iš anksto buvome susitarę, kad neieškosime jokių išskirtinumų. Jeigu kalnai, tai kalnai, jeigu poilsio nameliai, tai kaip visiems! Tik šitaip galima pajusti gamtos grožį, didybę ir tikrąją savo vietą tos didybės akivaizdoje. 

– Sachara, džiunglės, Norvegija, bet yra ir viena ypatinga vieta netoli Vilniaus – Jūsų sodas. 

– Sodas niekuo itin neišsiskiria. Man jis brangus tuo, kad pradėjau viską nuo nulio ir daugelį dalykų padariau savo rankomis. Draugas paruošė sodo planą, viską susižymėjau. Pats matavau atstumus, sodinau medelius. Vėliau, kai paaugo, padėjo ir sūnus. Sode yra vaismedžių, dekoratyvinių krūmų, vienas kitas išskirtinis medis. Kiekvieną pažįstu, kiekvieną esu iščiupinėjęs savo rankomis. Vasarą rytą pažadina paukščiai, atpažįstu balsus. Man svarbiau gražus, teisingai suformuotas ir prižiūrėtas medis, nei jo duodama nauda. Reikalingoje vietoje ką nors nukirpti, patrumpinti, pririšti matančiam žmogui laiko ir pastangų reikia mažiau, juo labiau apima didesnis pasitenkinimas, kai žinai, kad viską atlikai savo rankomis. Prie gėlių ir daržo nelendu, ten tvarko ir vadovauja žmona, o ji nelenda prie medžių – čia jau mano valdos! 

Nuotrauka. L. Kirkilovskis gali daug ką papasakoti iš ilgametės savo patirties bendruomenėje / LASS archyvo nuotr. 

Akimirka iš parodos atidarymo Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje. Šviesioje patalpoje priešais sieną, ant kurios pritvirtinti eksponatai, iš priekio visu ūgiu užfiksuotas L. Kirkilovskis. Šviesius marškinius ir tamsų kostiumą vilkintis vyras stovi nuleistomis rankomis. Jo viršugalvis plikas, akis dengia tamsūs ovalūs akiniai. Veidas rimtas, burna praverta, lyg jis sakytų kalbą. Leonas atrodo pasitempęs ir santūrus. Kairėje už jo ant sienos maždaug pečių lygyje pritvirtintas diskų grotuvas ir apvalių formų kvadratinis grotuvas. Sieną dalina tamsi horizontali linija, kurios viršuje ir apačioje įstrižai pateiktos datos ir tekstas. Dešinėje, plačiame praėjime stovi ilgą tamsoką suknelę be rankovių vilkinti Ramunė Balčikonienė trumpais garbanotais plaukais. Ji nuleidusi galvą žvelgia į planšetę. Nuotraukoje justi rimtis.