Atvertėme dar vieną metų knygos lapą. 2026-ieji kas gali pasakyti, įspėti, išpranašauti, kokie jie bus pasauliui, Lietuvai, kiekvienam mūsų? Tikrai žinome vieną dalyką: jeigu neįvyks globalių katastrofų ar kataklizmų, Lietuvos neregiams tai bus LASS šimtmečio metai. Klausimas, kam buvo ir yra reikalinga aklųjų organizacija, gali pasirodyti pernelyg paprastas ar net primityvus. Tiktai dažnai po tariamu paprastumu slypi gilesni, sudėtingesni dalykai.
Vokiečių istorikas Reinholdas Krečmeris (Reinhold Kretschmer) knygoje Aklųjų istorija (nuo seniausių laikų iki visuotinio aklųjų švietimo pradžios) aprašo vieną viduramžių prancūzų pramogą: akluosius aprengdavo surūdijusiais šarvais, įduodavo į rankas po vėzdą ir, stebint publikai, išleisdavo kovoti su kiaulėmis. Smagiausia būdavę tada, kai koks neregys kitam neregiui su tuo vėzdu užvažiuodavęs per šoną ar nugarą... Šiuolaikinė visuomenė daugelį kartų humaniškesnė, bent jau tokia save laiko, ir panašių pramogų tikrai nerengtų. Tiktai nuošalė, užribis, kaip dabar sakytume, socialinė atskirtis egzistuoja ir joje. Turime talentingų sportininkų, paralimpiečių, programuotojų, masažuotojų, muzikantų, verslininkų galime neabejoti, vienas kitas iš jų būtų prasimušęs į žmones savo pačių jėgomis. Taip buvo ir bus visais laikais, tačiau lygiai taip pat galime būti tikri, kad didesnė jų dalis liktų kažkur ant ribos, gyvenimo nuošalėje, atskirtyje. Nors ta nuošalė ar socialinė atskirtis ir beegzistuoja, bet akivaizdžiai nykti ji ėmė tik pradėjus kurtis ir veikti nacionalinėms aklųjų organizacijoms. Lietuvoje tai ypač akivaizdu. Kas nors paprieštaraus: Bet juk yra žmogaus teisės, JT neįgaliųjų teisių konvencija! Taip, yra, bet be mūsų pačių palaikymo, kasdienio darbo ir indėlio visos panašios konvencijos ar deklaracijos labai greitai tampa tiktai skambiais lozungais. Grįžtant prie LASS šimtmečio, apie kurį žurnale šiais metais rašysime dar ne kartą, tai nėra vien organizacijos pasiekimas ar sukaktis. Pripažinsime sau ar ne, bet be nacionalinės aklųjų organizacijos, be jos šimto metų veiklos, net jeigu tiesiogiai toje veikloje nedalyvaujame, visi būtume truputį kitokie, mažesni, tylesni, kuklesni, mažiau matomi ir girdimi.
Alvydas Valenta