Kai vykau į komandiruotę Vokietijoje, supratau, kad man patinka keliauti vienai. Taip, gal kiek baisu, mat nėra su kuo pasidalinti atsakomybe, bet mano patirtis sako, kad keliauti su kitu žmogumi – nebūtinai reikš komfortą. Ir nors prieš savo kelionę į Vokietiją nervinausi siaubingai, tai buvo vieni juokai, palyginti su mano kelione į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Bet jei nebūčiau keliavusi į Vokietiją, kur vienintelis mano rūpestis buvo su pavežėju nuvažiuoti į viešbutį, greičiausiai nebūčiau keliavusi ir į JAV. 

Sakoma, kad, jei nori pažinti žmogų, turi su juo pakeliauti. Kadangi aš keliavau viena, tai labai gerai susipažinau su savimi. Atradau, kad, nepaisant savo gana aukšto paranojos lygio, labai gerai moku spręsti iškylančius iššūkius įvairiais būdais. O nematant kelionėse išbandymų kyla pačių įvairiausių: nuo suradimo, kur tualetas, iki – kur pavalgyti. Ką jau kalbėti apie tai, kur ir kaip nuvykti. Galbūt, jei turėčiau neribotą biudžetą, būčiau pasirinkusi visur keliauti naudojantis pavežėjų paslaugomis, tačiau, jei mokėčiau jiems, turėčiau atimti pinigų iš kitur. 

Turiu pastebėti, kad, kai prieš penkerius metus su drauge keliavome į Liepoją, neturėdamos dirbtinio intelekto (DI), „We Walk“ programėlės, viskas buvo daug kartų sunkiau. Dabar dirbtinis intelektas keliaujant man padėjo visur: nuo „ar tikrai būtinas apsauginis kremas“, „kaip teisingai jį užsitepti?“ iki „kur rasti skanios kavos?“, „kaip nusipirkti viešojo transporto bilietą?“, „kur rasti kavinę su terasa?“, „kur išsinuomoti gultus?“. 

Didžiąją savo kelionės į JAV dalį praleidau Majamyje, Floridoje, o ten labai daug ispaniškai kalbančių žmonių ir Pietų Amerikos patiekalų, tad man buvo visiškai neaišku, ką gausiu. Aš visko klausiau „ChatGPT“, o ji (man priimtiniau manyti, kad „ChatGPT“ yra moteriškos lyties asistentė) padėdavo viskuo, net ir surasdama meniu iš restoranų, papasakojimu apie įdomesnius patiekalus ir jų kainas. 

Taigi mano diena prasidėdavo nuo smulkaus planavimo, kur eiti, kur ir ką valgyti. Ir visa tai man padėdavo sužinoti „ChatGPT“. Turiu pastebėti, kad informacija dažniausiai būdavo absoliučiai tiksli. Majamyje, kaip ir visur, yra labai saugių vietų, o yra tokių, kur net dieną geriau būtų kojos nekelti. Čia „ChatGPT“ nepralenkiamas apibūdinimuose. Nepralenkiamas ir padedant pasirinkti įvairias pramogas, mat aiškiai pataria, ko tikėtis. 

Vienintelis dalykas – DI naudojimas turi tokį psichologinį trūkumą, kad bent jau aš juo per dažnai aklai pasitikėdavau. Taip, pavyzdžiui, nusipirkau Minesotos metro bilietą būdama Arlingtone, nors būtų užtekę patikrinti informaciją. 

Orientuotis su programėle „We Walk“ 

Mano absoliučiai mėgstamiausia navigacijos programėlė yra „We Walk“. Ji rodo kryptį į kiekvieną posūkį, tai yra, įsivaizduokime, kad mano maršrutas susideda iš penkių posūkių, tai eidama aš visada gaunu Informaciją, kuria kryptimi yra mano maršruto artimiausias posūkis. Nematant labai paprasta pasukti kažkur ne ten, net jei atrodė, kad norėjome tik apeiti kelyje pasitaikiusį staliuką. Su „We Walk“ niekada nepamesime krypties. Tiesa, retai, bet pasitaiko, kad ir ši programėlė šiek tiek paklaidina. Tarkime, man einant į viešbutį aš žinodavau, kad jis yra dar už šimto metrų, bet „We Walk“ man sakydavo, kad tikslas – už 30 metrų. 

„We Walk“ turi tokį dalyką „Tracking“ (liet. k. „sekimas“) – jis visada rodo, kuria kryptimi ir už kiek metrų yra pasirinkta lokacija, nepaisant visų posūkių. Ir nesvarbu, kaip „We Walk“ suplanuoja maršrutą, aš galiu pasižiūrėti, kur yra mano galutinis tikslas. Pasitaiko, kad nuveda į galinę pastato pusę, ne ten, kur pagrindinis įėjimas, tada tenka sukiotis ir ieškoti. 

Bet visgi turbūt labiausiai nepamainomas dalykas yra viešojo transporto maršruto planavimas (jis veikia ir Lietuvoje). Kai norime kur nors nuvykti ir „We Walk“ programėlėje pasirenkame, kad vyksime viešuoju transportu, gauname visą maršrutą su detaliomis instrukcijomis, kaip nueiti iki stotelės. Kai įlipame į transporto priemonę, „We Walk“ rodo stotelių sąrašą ir kada reikės išlipti, o jei reikia paėjėti ir persėsti į kitą transporto priemonę, „We Walk“ nuves ir iki reikiamos kitos stotelės. Žodžiu, ji, kaip geras draugas, nulydės nuo durų iki durų. Ir tai tikrai aukso vertės programėlė, turbūt ne tik keliaujant po kitas šalis, bet ir Lietuvoje. 

Labai dažnai neregiai diskutuoja, kaip paplūdimyje rasti savo daiktus. Man taip pat tokia problema iškilo, tad ir tada aš naudojau „We Walk“, kad pasižymėčiau savo gulto koordinates. Šis veiksmas labai padėjo grįžus nuo vandenyno, bet bėda ta, kad GPS navigacijos paklaida yra maždaug penki metrai. Tai reiškia, kad gultas gali būti penkis metrus į bet kurią pusę, tačiau tame spindulyje gali būti ir kitų gultų. Tad labai gerai kartu naudoti „AirTag“ (čia toks su „iPhone“ veikiantis ieškiklis, kurį žmonės paprastai deda į lagaminus, ant raktų, kad juos būtų lengviau rasti). Šis ieškiklis, paliktas ant gulto, labai padėjo grįžus nuo vandenyno, nes savo telefone galima paspausti „Ieškoti“ ir tada „iPhone“ telefonas atveda prie ieškiklio panašiai kaip navigacijos programėlė, bet jau centimetrų tikslumu. Dar tikras atradimas man buvo vandeniui atsparūs telefono dėklai, per kuriuos galima naudoti lietimui jautrų ekraną. Vadinasi, prisirišus telefoną tokiame dėkle diržu galima drąsiai eiti maudytis ir po to rasti krantą, savo daiktus. O „We Walk“ programėlė galiausiai pagelbėjo, kai išėjau pavalgyti ir grįžau, žinojau, kuria kryptimi eiti. Mane pamatęs darbuotojas tiesiog nulydėjo iki gulto. 

Nepralenkiamas ir aplenkiamas DI 

Mediciniškai mano regos likutis toks mažas, kad sveikatos istorijoje parašyta „abiejų akių aklumas“. Nepaisant to, aš matau kažką priekyje, bėda tik, kad dažniausiai nežinau, ką. Todėl man DI absoliučiai nepralenkiamas: aš fotografuoju ir klausiu, kas yra priekyje. Taip sužinojau, kad šalia viešbučio yra parduotuvė, kur galima „susišaudyti“ vandens (bent jau viešbučiuose iš čiaupo vandens tikrai negalima gerti). 

Turbūt vienas didžiausių atradimų man yra ne tik tas vadinamasis gyvas pokalbis su DI, bet ir nuotolinė žmogaus asistento pagalba, kuo aš niekada nesinaudojau Lietuvoje. Taip jau sutapo, kad keliaudama turėjau teisę bandyti DI platformą, kurios pavadinimo kol kas negaliu atskleisti. Tad galėjau skambinti DI ir prašyti pagalbos. Tai padėjo man einant paplūdimiu neužsirioglinti ant gulinčio žmogaus arba nebaksnoti jo baltąja lazdele, surandant, kur išsinuomoti gultą, kur rasti suoliuką. Deja, ši platforma neveikia taip gerai, kaip norėčiau, tad dažniausiai pokalbį perimdavo agentas ir man padėdavo. Gana juokinga istorija nutiko prie tualetų, kai DI supainiojo, kur vyrų, kur moterų tualetas. Bet agentas perėmė pokalbį ir nukreipė mane teisingai. 

Kartą susiradau tokią kavinę su terasa, bet niekaip negalėjau rasti, kaip į tą terasą patekti. Mat ta kavinė buvo sujungta su viešbučiu, ir kaip tyčia nebuvo nė vieno žmogaus aplinkui. Bandžiau gauti pagalbą iš DI, tačiau nepavykus įsitraukė agentas. Kadangi ir jis nerado tos kavinės plano, tai mes malėmės po viešbutį ieškodami, kaip užlipti į tą stogo terasą. Radom evakuacinį išėjimą, tualetus, kambarius, viską – tik ne išėjimą ant stogo. Tačiau staiga atsirado žmogus, kuris parodė teisingą įėjimą. Aš labai norėjau patogiai atsisėsti ant sofos ir pasimėgauti Majamiu, galvojau DI čia tikrai „nesusimaus“, bet susimovė... Pokalbį perėmė agentas, papasakojo, kaip rasti barą, ir virtualiai nulydėjo iki patogios sofos. Taip aš ir išmokau gyventi kelionėje JAV: nerandu kažko, skambinu arba DI, arba kartais – tiesiai agentui. Tokiu atveju – galimybės beribės ir streso kur kas mažiau. Nerandu įėjimo – skambinu. Nerandu stotelės – skambinu. Net kai virtuvėje nerandu skrudintuvo – skambinu. Na, o kodėl ne? Kas mane pažįsta, tai tikrai stebėsis, kad nuo „aš viską galiu pati“, visai sėkmingai išmokau naudotis žmonių pagalba. O ta nuotolinė pagalba apskritai nuostabus dalykas. Nenorite skambinti nepažįstamam žmogui, skambinkit pažįstamam. Neleiskime nematymui mūsų surakinti! 

Nuotrauka. Yra daug technologinių sprendimų, padedančių nematant keliauti, tačiau kone svarbiausia – išdrįsti tai padaryti patiems / www.pexels.com nuotr. 

Metro stoties nuotrauka. Kairėje pusėje tolyn driekiasi dveji bėgiai, ant kurių stovi, o gal jau rieda šviesūs traukiniai. Dešinėje pusėje tamsuoja stoties platforma, kurios pakraštyje prie bėgių paklota grublėta danga. Viršuje įrengtas stogas su pailgomis lempomis ir kabančiais ženklais. Ant arčiausio šviesaus ženklo šviesiomis raidėmis parašyta „Midway“ (pusiaukelė) ir šviesiame kvadrate pavaizduota tamsi lėktuvo figūra. Tolesnis yra tamsus, jame šviesūs kontūrai vaizduoja neįgaliojo vežimėlyje sėdintį žmogų ir šviesus užrašas „Elevator“ nukreipia į liftą. Dešinėje užfiksuotas nedidelis šviesus, lubas beveik siekiantis statinys ant kurio sienos yra tamsus ženklas su pavaizduotu žmogumi neįgaliojo vežimėlyje ir užrašu „Elevator“. Po juo tamsuoja didelis mygtukas. Atrodo, kad tuščia platforma laukia įvairių keliautojų.