Prieš skaitant šį mano tekstą, siūlyčiau paklausti savęs, kaip skirtųsi jūsų gyvenimas, jei matytumėte? Aš nuolat savęs to klausiu, nes mano santykis su nematymu iš tiesų ilgą laiką buvo komplikuotas. Nuo gėdos, kad nematau, iki susitaikymo ir veiksmų, kad regos trūkumas netrukdytų man gyventi. 

Vienas iš tokių „netrukdymų“ man yra kelionės. O dar tiksliau – pribrendau kelionei į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Turbūt net nereikia sakyti, kad jei dar prieš kelerius metus man koks būrėjas būtų išpranašavęs, kad aš viena skrisiu į JAV, tikrai pirštą prie smilkinio būčiau pasukiojusi. Bet štai, dabar esu lėktuve, skrendu iš Vašingtono į Majamį ir rašau jums šį tekstą. 

Pasiruošimas ir pirmi įspūdžiai 

Kiek tik save prisimenu, visada norėjau į JAV, kol vieną dieną nusprendžiau, kad laikas tam ryžtis. Nusipirkau bilietus – ir pirmyn! Nuo bilietų pirkimo iki skrydžio praėjo keturi mėnesiai, per kuruos, aišku, išgyvenau visą jausmų gamą – nuo didžiulio džiaugsmo, kad pagaliau mano svajonė virs realybe, iki „ką tu, Egle, čia sumanei, visa akla į Ameriką!“ Keliaujant į JAV iš Lietuvos galioja supaprastintos taisyklės, yra tokia turistinė viza ESTA (red. pastaba – elektroninės leidimo keliauti sistemos patvirtinimas), kurią reikia užsipildyti. Na ir, žinoma, reikia turėti pasą. Aišku, verta pasiruošti, pagalvojant apie internetą, kelionės draudimą, maža kas… Čia nelabai tinka posakis „palėkiau savaitgaliui iki JAV“. 

Šiaip, dėl tos vizos ESTA prisinervinau pakankamai, nes esu šiokia tokia paranojikė... Žinojau, kad jei su viza būtų kas nors blogai, pavyzdžiui, būčiau ją užpildžiusi netikroje svetainėje, tai negalėčiau registruotis internetu ir gauti lėktuvo įlaipinimo kortelės. Mano registracija buvo sėkminga, tačiau iki pat įlipimo į lėktuvą Frankfurtas–Vašingtonas nervinausi dėl to, kad su viza gali būti kažkas blogai. Galvojate, čia mano paranoja ir baigėsi? Ne, brangieji, čia Eglės dramos tik prasideda. Kai jau liko nedaug laiko skristi, į galvą ėmė lįsti įkyrios mintys: „o kas, jeigu neveiks mano SIM kortelė, kurią nusipirkau; kas, jei manęs iš viso pro muitinę nepraleis, kas, jei nesuprasiu, ko klausia muitinės pareigūnas…“ Ak, žinokit, kartais man tikrai sunku su savimi gyventi! 

Kai nusileidome, stiuardai net kelis kartus paprašė manęs likti sėdėti, kol atėjo asistentas manęs pasitikti. Pastebėsiu, kad Vašingtono tarptautiniame oro uoste dirba daug imigrantų, kurie labai blogai kalba angliškai. Ir dar įdomu tai, kad visiems žmonėms, kuriems reikia asistento, atveža tokią kėdę ant ratukų ir važiuojant praskiria žmones, rėkdami: „Žmogaus su negalia vežimėlis!!!“ 

Pirmą patikrinimą išlaikiau, kai atsakiau į pareigūno klausimus, kurie visiškai standartiniai: „ką veiksi, kur viešėsi, ar čia gyvena šeimos narių, ar vežiesi grynųjų pinigų, maisto, cigarečių, kiek turi bagažo?“ Juokiuosi – nereikėjo atrakinti telefono ir rodyti savo feisbuko ar kito socialinio tinklo postų, ar tik nieko blogo nesi parašęs apie prezidentą. Sėkmingai praėjus muitinę, man gal kiek ir palengvėjo, bet juk reikia ir į viešbutį kažkaip nusigauti. Paaiškinau asistentui, kad noriu išsikviesti „Uber“ ir paprašiau jo su manimi palaukti. Viskas sklandžiai pavyko. 

Vietos, nuotykiai ir pastebėjimai 

Mano viešbutis buvo motelis, tai reiškia, kad į kambarius patenkama iš lauko, o tai labai gerai. Pavyzdžiui, užsisakant maistą, galima paprašyti, kad jį atvežtų tiesiai į kambarį. Ir ant kiekvieno kambario jo numeris buvo užrašytas ir brailio raštu. 

Kelionė buvo suplanuota taip: pabūnu kelias dienas Arlingtone ir skrendu į Majamį šildytis. (Arlingtonas – toks labai mažiukas miestukas prie Vašingtono, tarsi jo priemiestis. Tačiau jis jau yra Virdžinijos valstijoje). Vos tik atvykau į viešbutį ir pasakiau, kad pirmadienį skrisiu į Floridą, mane įspėjo tikrinti savo skrydžio informaciją, nes dėl JAV Vyriausybės uždarymo yra paveikta daugybė skrydžių: daug atšauktų, daug vėluojančių, mat visi darbuotojai dirba be atlyginimo. Taip išėjo, kad net nespėjau pasidžiaugti, jog gerai atskridau, viskas sėkmingai, pailsėsiu ir į trasą, vos ne iškart ėmiausi kurti planą B, C, D, E: buvau tikra, kad mano skrydį atšauks, ir ką tada? Bet neatšaukė, jis net ir nevėlavo, tačiau apie tai sužinosiu tik pirmadienį, o atvykau penktadienį. Iki jo dar laukia visai daug nuotykių. 

Buvau sau pažadėjusi didvyriškai iškentėti iki kokios 10 valandos vakaro, bet parą buvau nemiegojusi, tad užmigau kur kas anksčiau, vos tik spėjau padėti galvą. Ak, tas „jet lag`as“ (red. pastaba, liet. k. – organizmo paros ritmo sutrikimas). Kūnas veikia pagal seną: nori miegoti įprastu laiku, nes organizme vyksta daugybė cheminių procesų, tad prireikė kelių dienų prisitaikyti prie JAV laiko. 

Taigi, ką veikti tas dvi savaitgalio dienas? Kadangi viešbučio pusryčiai – tik vanduo su kavos užuomina, skrudinta duona ir dribsniai, konservuoti vaisiai, kavos eidavau į „Starbucks“. Ten ir susigalvodavau dienos planą. 

Pirmą dieną sumaniau nukeliauti į „Apple“ parduotuvę, mat jau seniai noriu naujų ausinių. Buvau numačiusi ir daugiau atsinaujinimų, todėl norėjau rasti didesnę, prabangesnę „Apple“ parduotuvę. Artimiausia buvo didžiuliame prekybos centre „Fashion Center“, o kadangi „Uber“ kainuoja tikrai brangiai, pagalvojau, kad visai gera proga išbandyti vietinį viešąjį transportą. 

Kad susigaudyčiau, į kurį autobusą lipti, žinoma, pasitelkiau į pagalbą DI, bet jam prasidėjo haliucinacijos, todėl pokalbį perėmė agentė ir pasakė, kada atvyko man reikalingas autobusas. Bet, kai jis atvyko, atsidarius durims buvo praneštas numeris, kur važiuoja ir netgi kokia bilieto kaina. Su pastaraisiais – atskira istorija. Patikėjusi „ChatGPT“, parsisiunčiau programėlę ir nusipirkau vienos dienos bilietą. „ChatGPT“ užtikrino, kad jo nereikia žymėti, tiesiog, jei įliptų kontrolė, parodyti. Melagis. Kitą dieną supratau, kad aš važinėjau su Minesotos metro bilietu, tad tik tuomet nusipirkau jau gerą bilietą. Perkant anksčiau tikrai nieko nebuvo parašyta apie Minesotą, o parašyta – vietinis metro, ir programėlė kažkaip panašiai vadinosi. Turbūt reikėjo paskaityti aprašymą. 

Tas „Fashion Center“ yra tokio dydžio, kaip mūsų, na nežinau, kiek „Akropolių“. Tai milžiniškas pastatas, kuriame neįmanoma nieko rasti. Aš pasitelkiau į pagalbą DI, bet, kai jam prasidėjo haliucinacijos, pokalbį perėmė agentas, susirado planą ir padėjo nueiti ir į „Apple“ parduotuvę, ir po to į kavinę, kur turėjau planą pavalgyti. 

Man labai patinka paslauga „Aira“: ji iš esmės yra mokama, bet yra vietų, kur galima skambinti nemokamai. „Aira“ skiriasi nuo „Be My Eyes“ tuo, kad ten dirba profesionalai. Taigi viena iš tokių vietų, kur man prireikė „Airos“ – dideliame prekybos centre „Target“. Sumaniau ten užsukti nusipirkti šlepečių ir vandens, mat viešbutyje vanduo iš čiaupo siaubingai smirda chloru, jo ne tik gerti negalima, bet ir praustis tokiu vandeniu man nelabai patiko. Taigi „Airos“ agentų dėka pavyko sėkmingai apsipirkti. Taip tą pirmą dieną ir grįžau į viešbutį. Vakarienei išbandžiau maisto į namus užsakymą per „Uber Eats“. Laukiu, kol ji taps prieinama ir pas mus, prieinamumas nepriekaištingas ir man dar patiko, kad yra pristatymo PIN, kurį reikia pasakyti kurjeriui, antraip jis negali atiduoti maisto. 

Kitą dieną dėliodama planą galvojau, į kokį parkelį pasivaikščioti, bet aš juk arti Vašingtono! Kaip gi nenueisiu prie Baltųjų rūmų, o gal Vašingtone yra ir kokia įdomesnė „Apple“ parduotuvė… Ir taip, žinoma, kad yra, iš daugiau nei prieš šimtą metų pastatytos bibliotekos perdaryta moderni „Apple“ parduotuvė su daug kambarių, kur vyksta įvairūs mokymai. Motyvacijos ten nuvykti daugiau nei pakankamai, bet…. Čia jau reiks vykti metro. O kaip aš sakau, nusileidus į metro požemį, dingsta visas „kietumas“, mat čia pamirštame „mapsus“ ir navigacijas. 

Beje, bent jau šiame regione bilietus reikia pažymėti komposteriuose, net jei tai ilgalaikiai bilietai. Taip pat reikia spausti mygtuką, norint išlipti kitoje stotelėje. Tada garsiai paskelbiama, kad paprašyta sustoti. Kai atsidaro durys, balsas praneša, kad jos atsidaro, ir įspėja, kai užsidaro. Beje, stotelėse, kuriose įrengtos švieslentės, yra užrašas brailiu, informuojantis, kad, jei norime paklausyti garsinio tvarkaraščio, reikia spausti mygtuką. Deja, man tas mygtukas neveikė. Kadangi man reikėjo persėsti iš autobuso į metro, sužinojau, kur galimas persėdimas į metro stoteles, dar autobuse papasakojama, į kokias metro linijas galima lipti ir kur nuvažiuoti. 

Taigi metro. Kai metro traukinys atvyksta, garsiai paskelbiama, kokios spalvos linija ir kur važiuoja. Važiuojant sako stoteles, o privažiavus stotelę, kurios durys atsidaro – kairios ar dešiniosios. Tad nekilo sunkumų išlipti reikiamoje vietoje padedant ir programėlei „We Walk“. Mat galvojau, kad ji čia bus bejėgė, nes po žeme signalo nėra. Bet ji veikė. Štai taip ir atsidūriau Vašingtone. Nuėjau į „Apple“ parduotuvę be jokių didesnių nuotykių. O ten mane visur vedžiojo darbuotoja. Atsinaujinau savo daiktus ir nuėjau pavalgyti. 

Man dar labai patiko šviesoforai: paspaudus mygtuką sako „palaukite“, o kai užsidega žalia šviesa, informuoja, kad galima pereiti gatvę ir jos pavadinimą. Šviesoforai skleidžia garsą visada, taip nesunku juos rasti ir nematant. Taip pat ant jų yra nupiešta rodyklė, nurodanti į gatvę, kurią bus galima pereiti. 

Žinote, pagalvojau, kad JAV niekas bėdos nemato, kai šviesoforai nuolatos skleidžia garsą, ir jis yra toks garsus, aiškus „pyp pyp“. Taip pat autobusai savo numerius praneša garsiai. Panašu, kad niekam tai netrukdo, o pas mus, vos tik ištariama tokia mintis, kad autobusai, atvykę į stotelę, galėtų pasakyti savo numerį, iš karto aiškinama, kaip tai trukdys žmonėms. Tarsi būtų didelis skirtumas pridėjus porą papildomų decibelų prie ir šiaip jau didelio transporto priemonių triukšmo. Tiesą pasakius, net neatrodo, kad tos transporto priemonės JAV kalba labai garsiai, bet tikrai labai aiškiai. Aš pakilusi metro eskalatoriumi iš karto išgirdau, kad atvyksta man reikalingas autobusas. Tiesiog nuostabu, kaip ausys ir smegenys greitai prisitaiko išgirsti ir suprasti reikiamą informaciją. 

Kas man padėjo labiausiai? Tai programėlė „Aira“ ir jos agentai. Svetur yra apstu situacijų, kai nežinai, kur esi, kur eiti, tad šių agentų pagalba man buvo neįkainojama. Jie tikrai palengvino visą mano kelionę. 

Na ir vėl, kaip aš mėgstu… Keliauti nematant sunku? Negaliu lyginti, man ir matantys žmonės sako, kad vieni nedrįstų keliauti į JAV. Turbūt ne vien nematyme yra bėda, o tiesiog baisu ir tiek. Bet yra nepaprastas dalykas išeiti iš savo komforto zonos. Nenusakomas žodžiais jausmas apima sėdint Majamyje, parke, jaučiant vėją nuo vandenyno ir galvojant – „Aš tai padariau!“ Tai, kas atrodė neįmanoma. 

Apie įspūdžius Majamyje – kitame straipsnyje. 

Nuotrauka. Kiekviena kelionė be regos reikalauja drąsos ir pasirengimo, ypač į tokią tolimą šalį, kaip JAV / www.pixabay.com. nuotr. 

Akimirka oro uoste. Didelę, šviesią patalpą nušviečia per aukštą stiklinę sieną ir stoglangius sklindanti šviesa, todėl ant didelių blizgių grindų plokščių krenta žmonių šešėliai. Atrodo, oro uoste verda gyvenimas: vieni rikiuojasi eilėje, kiti skuba įvairiomis kryptimis su krepšiais į lagaminais, dar kiti stoviniuoja kažko ieškodami, laukdami arba atsisveikindami. Susiliejusios žmonių figūros perteikia nuolatinį skubėjimą ir nesustojantį veiksmą.