Laiko ratui vėlei apsisukus, priartėjome prie didžiausios ir šviesiausios metų šventės – šv. Kalėdų. Jos daugumai mūsų neįsivaizduojamos be bažnyčios. Mums, vilniečiams, simboliniu šv. Kalėdų prieglobsčiu yra tapusi Bernardinų bažnyčia, kurios prieangyje po kojomis pajuntame šieno gurgždesį, o tikinčiuosius pasitinka miniatiūrinis tvartukas su avytėmis ir asiliuku. Dažnas specialiai ateina pasiklausyti kunigo Juliaus Sasnausko gilių, verčiančių stabtelėti, susimąstyti pamokslų. 

J. Sasnauskas gimė 1959 metais Vilniuje. Mokėsi Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje, iš kurios paskutinėje klasėje su keliais draugais buvo pašalintas už antisovietines nuotaikas ir bažnyčios lankymą. Dirbdamas Knygų rūmuose, baigė Vilniaus 8-ąją vakarinę mokyklą. Dar mokykloje susipažino su keliais disidentais ir įsitraukė į jų veiklą. Dalyvavo leidžiant nelegalią spaudą, taip pat rengė protesto pareiškimus dėl žmogaus teisių pažeidimų, Bažnyčios persekiojimo, istorijos klastojimo. Priklausė slaptai politinei organizacijai Lietuvos laisvės lyga. Kartu su kitais disidentais 1979 metais pasirašė „45 pabaltijiečių memorandumą“, buvo suimtas, o 1980 m. nuteistas už antitarybinę agitaciją ir propagandą. Pusantrų metų kalėjo KGB kalėjime Vilniuje, paskui buvo 5 metams ištremtas į Tomsko srities Parbelės kaimą Vakarų Sibire. 

1986 m. grįžęs į Lietuvą Sasnauskas įstojo į slaptai veikusį vienuolių pranciškonų ordiną. 1987–1992 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Baigus studijas, vyskupų sprendimu kunigystės šventimai jam buvo sulaikyti, todėl pranciškonų vadovybė išsiuntė į Prisikėlimo lietuvių parapiją Toronte. Ten 1995 m. vasarą Sasnauskas buvo įšventintas į kunigus ir dirbo iki 1997 m. 

Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas sielovados darbui Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, kur tarnauja iki šiol. Nuo 1992 m. su kelerių metų pertrauka dirba katalikų radijo „Mažojoje studijoje“. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu kun. J. Sasnauskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu, 2012 m. – Šv. Kristoforo statulėle. 2020 m. J. Sasnauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. 2025 m. sausio 13 d. apdovanotas 2024-ųjų Laisvės premija. 

Artėjant šviesiausiai metų šventei su J. Sasnausku pasikalbėjome apie žmogų, kančią, Dievą, švenčių prasmę, tradicijas ir laisvę. 

– Tariantis dėl pokalbio pastebėjote, kad prieš religines šventes suaktyvėja pokalbių apie Dievą poreikis. Kaip mūsų kasdienybėje žmogui persikelti iš „profanum“ erdvės į „sacrum“? 

– Fokusuojuosi ne tik į jūsų žurnalą, žinau, kad neregiams ir silpnaregiams ne svetimi tikėjimo dalykai. Man kartu ir graudu, ir juokinga, kada Bažnyčios žmonės prieš didžiąsias metų šventes yra atakuojami žurnalistų ir raginami duoti interviu. Suprantu, kad tai lemia kalendorius, šventės yra pastovios. Dirbdami Katalikų radijuje šių švenčių nesureikšminame, mums tarnystė Dievui yra kasdieninė. O spaudai neretai norisi gilesnės šventės, siekiama jas permąstyti, kad jos paliktų kai ką daugiau nei įprastai. 

Taip paprastai pereiti iš „profanum“ erdvės į „sacrum“ yra neįmanoma. Pagaliau, mums tas perėjimas ir nėra reikalingas, nes mes gyvename „sacrume“. Ypač šv. Kalėdų metu, kai Kristaus dvasia tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų, kai minime Dievo nusileidimą iš dangaus, įžengimą į žemę ir žmonių gyvenimą. Kristaus gimimo istorija yra perpildyta šventumo, Pasaulio sukūrimo aktas yra nuolatos lydimas Dievo. Tad ar reikia didesnio „sacrum“ už šį pasaulį? 

Evangelijoje yra daug mįslingų užuominų apie Dievo karalystę. Galų gale pasakoma, kad ši karalystė yra tarp jūsų. Deja, mes apie tai nepagalvojame. Bet ar turime kiekvieną minutę apie tai galvoti? Ne. Kitaip išprotėtumėme. Tos nuolatinės mintys apie ypatingą erdvę, kurioje gyveni, kurią turi atitikti savo gyvenimu, jį dekoruoti šventais dalykais ar žodžiais, nebūtų natūralu, nederėtų su protu ir žmogiškumu. Suprantama, kad vaikelio Jėzaus gimimą norisi atšvęsti. Dar tais tarybiniais laikais mūsų mamos, močiutės stengdavosi, kad šeima susirinktų Kūčių vakarienei. Eglutės buvo puošiamos Kūčių vakarą, nors jomis prekiauta tik nuo gruodžio 25 dienos. Tad dažnas nelegaliai kirsdavo eglutes. Aš – irgi ne išimtis. Tikintieji rizikavo dėl šių išorinių šv. Kalėdų ženklų, nes sunkiu metu jie mums yra itin reikalingi. Tad tai kartu yra ir tradicijos palaikymas. 

– Kunige, dabar švenčių pradedama laukti labai anksti. Prekybos centruose jau lapkričio pradžioje prekiaujama kalėdiniais atributais. Net eglutės papuošiamos prieš gerą mėnesį iki švenčių. Ar tai darome ne per anksti? 

– Tradicijos – ne postulatai. Jos nėra sukurtos amžiams ir nepajudinamos. Tradicijų žavesys – jų permanentiniame kisme. Matyt, kiekviena nauja tikinčiųjų karta iš dalies pakeičia vienokią ar kitokią tradiciją. Trejus metus kunigavau Toronte, Kanadoje. Pirmą kartą į Kanadą atvažiavau dar aname tūkstantmetyje, prieš gerus tris dešimtmečius. Tada pirmą kartą pamačiau taip anksti pasitinkamas Kalėdas. Neslėpsiu, man tai pasirodė labai keista, bet ilgainiui ir pats įsitraukiau, nes reikėjo pirkti dovanų ne tik artimiesiems, bet ir tiems žmonėms, su kuriais gyvenau. Pamažu pakeičiau savo nuomonę. Žmonės, ieškodami dovanų, galvoja apie tuos, kuriems jos bus skirtos. Tai visai neblogas dalykas. Aišku, visada yra pavojus persistengti. Svarbiausia prieššventiniame siautulyje išlaikyti pusiausvyrą. Suprantu, kad komercija yra komercija. Su šiuo faktu nepakovosi, nes prekybininkai naudojasi palankiu laiku, siekdami parduoti kuo daugiau prekių. Manęs šventinė prekyba jau nebeerzina. Stengiuosi įžvelgti pozityvių dalykų. Kristaus gimimas – tamsiausias ir niūriausias metų laikas. Man smagu, kai miestas pasipuošia ir žaižaruoja įvairiausiomis spalvomis. Skambanti kalėdinė muzika primena džiugią laukimo akimirką. Anksčiau Jėzaus laukimas buvo siejamas su tyla, ramybe ir susikaupimu. Kaime svarbiausi metų darbai jau būdavo baigti. Pramogų nebuvo. Dabar – kas kita. Kiekvienas laikotarpis turi savo privalumų. 

– Daugeliui vaikelio Jėzaus gimimas tapo eiline metų švente, kuri nebėra pripildyta tikėjimo. Kas šiuolaikiniam žmogui galėtų padėti šventei suteikti tikrąją prasmę? 

– Dievas gimsta be mūsų leidimo. Žodis tapo kūnu ne dėl to, kad mes to nusipelnėme. Iki šiol neaišku, kas išprašė Jėzaus atėjimą į šį pasaulį. Atmenu vieno kunigo pasakymą, ištartą sėdint prie vaišėmis nukrauto Kūčių stalo: „Mes švenčiame Jėzaus gimtadienį.“ Šie ištarti žodžiai iki šiol man sukelia šypsnį. 

Žinoma, gražu, kai prie vieno stalo susirenka šeima. Mes to namie nedarydavome, nebuvo tokio įpročio. Kūčias švęsdavome draugų šeimoje. Vakarieniaujant šeimininkai skaitydavo ištraukas iš Evangelijos ar kunigo Stasio Ylos sukurtas maldas Kūčių stalo pašventinimui. Sibire šventes pasitikdavau vienas. Grįžęs po pamainos pasidengdavau labai kuklų stalą, užsidegdavau žvakutę. Tą vakarą mintyse buvau ne tik su savo artimaisiais, bet ir su draugais ar į Anapilį iškeliavusiais kovos bičiuliais. Kariuomenėje šv. Kalėdos būdavo dar skurdesnės. Mama voke atsiųsdavo kalėdaitį. Gaudavau tik trupinius, nes kelionės jis neatlaikydavo. Stabtelėjimas akimirkai – štai ir visas Kalėdų šventimas. Per šią šventę reikia, tiesiog privalu, džiaugtis gyvenimu – paprastais dalykais. Kiekvienas stenkitės prisidėti prie ruošimosi šventei. Gamindamos Kūčių vakarienę mamos, moterys laukia mūsų pagalbos. Pagaliau po vaišių suplaukite indus. Kūčių vakaras, artimi žmonės šalia – brangus turtas. Ne primygtinai akcentuodami tikėjimą, o žemiškuose dalykuose, pagelbėdami vieni kitiems mes prisiliečiame prie Dievo sukurto stebuklo. 

– Šiuolaikinė civilizacija žmogui sukūrė patogų, pasirinkimų pilną, daugumai – linksmą, sotų pasaulį. Vis dėlto žmogus tebeabejoja, viduje jaučia tuštumą. Kaip Bažnyčia gali būti vidine atrama mūsų dienų žmogui? 

– Argi eidamas per miestą kiekvieno sutiktojo klausi, ar pastarasis jaučiąs tuštumą? Argi sustojęs viduryje aikštės šauksi: „Jei jaučiate abejones, pakelkite rankas ir užsirašykite į eilę bažnyčioje.“ Tokio dalyko nebus. Kiekvienas vienu ar kitu gyvenimo etapu savyje pajunta nepasitenkinimą ar tuštumą. Iš karto neverta panikuoti ir ieškoti pagalbos. Pirmasis žingsnis – mėginti šį jausmą įveikti pasitelkiant kultūrą, meną ir kitas širdžiai mielas priemones. Puikus vaistas – savanorystė, susitikimai su žmonėmis. Bažnyčia nėra vienintelė instancija, užpildanti tikinčiojo sieloje žiojinčią tuštumą. Kai sotus ir viskuo pertekęs žmogus susiduria su nemaloniomis situacijomis, pavyzdžiui, liga, skyrybomis, brangių žmonių mirtimi, tai tampa vidinės tuštumos priežastimi. Tikintieji šią tuštumą užpildo Bažnyčia. Visgi atkreipkime dėmesį, kad kiekvienas iš mūsų nori būti išklausytas ir išgirstas. Žmogų išklausyti gali ne tik Bažnyčia, bet ir socialinės tarnybos, psichologai. Bažnyčioje esu atsakingas už sielovadą, stengiuosi padėti visiems tikintiesiems, panirusiems į tuštumos akivarą. Galiu pasakyti, kad žmogaus tuštumą užpildo Dievas. Sielos užpildymas įvyksta tik tikinčiajam bendradarbiaujant su Bažnyčios žmonėmis. Jie visada išklausys ir išgirs. 

– Ar pasninkas gali būti vaistu nuo tuštumos? 

– Paauglystėje kartu su draugais pradėjome eiti į bažnyčią. Labai norėjome išmokti maldas ir tikinčiųjų praktikas. Viena iš jų buvo pasninkas. Atsimenu, kad per vieną pasninką mama išvirė sriubos, kurią valgydamas užtikau mėsos gabalėlį ir labai supykau. Maniau, kad dėl jos pažeidžiau pasninką. Dabar įgavęs gyvenimiškosios patirties ant mamos nepykstu – jeigu žmogui pasninkas sukelia pyktį, argi tai gerai? Tikinčiajam pasninkas negali kelti neigiamų emocijų, net ir jei jis yra pažeidžiamas. Tai – simbolinis krikščionio pasirinkimas. Tačiau pasirinkimų, nuo ko pasninko laiku yra susilaikoma, yra ne vienas ir ne du. Nors pasninkaudami mes dažniausiai nevalgome mėsos, juokingiausia tai, kad Kūčių vakarienės metu net ir jos vengdami sugebame persivalgyti. Tėvas Antanas Saulaitis pasakojo, kad Pietų Amerikoje tą vakarą tikintieji valgo saldžius dalykus, vaisius, pyragus. Štai italai vakarienės metu sotinasi įvairiausiais makaronais, bet ne silke. Pasninką susieti su maistu itin primityvu. Suprantama, istoriškai ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose yra praktikuojama tokia askezės forma. Žinoma, valgio pasninko laikytis – nieko bloga. Tai gali tapti alternatyva persisotinimui ar besaikiam maisto išmetimui. Prisipažinsiu, kad mane išties erzina į tokias smulkmenas kreipiamas perteklinis dėmesys, ypač – kai daroma demonstratyviai. 

Pasninko esmė nėra tik susilaikymas nuo tam tikrų maisto produktų ar gėrimų. Šio papročio esmę atskleidžia nuo V–VI a. gyvuojanti ir Bažnyčios Tėvų praktikuota tradicija. Pasninkaudamas tikintysis, laikydamasis Dievo žodžio, turįs ne vien susilaikyti, tačiau ir dalintis duonos kąsniu, priimti į savo namus pakeleivį, jį pamaitinti ir aprengti. Čia slypi pasninkavimo prigimtis ir tikslas. Tradicijų laikymasis, savęs pažinimas ir tobulinimas nėra religiniai dalykai. Dar Izaijo knygoje yra pasakyta, kad galvos barstymas pelenais nėra pasninkas. 

(Bus daugiau) 

Nuotrauka. J. Sasnauskas / Bernardinai.lt archyvo nuotr. 

J. Sasnausko nuotrauka nuo juosmens iki viršugalvio. Vidutinio amžiaus kunigas pozuoja bažnyčioje, už jo kairėje virš altoriaus su žvakėmis kabo religinis paveikslas, dešiniau stovi knygą skaitančio vyro statula, šviesią sieną puošia apvalios kolonos puošniais kapiteliais. J. Sasnauskas vilki šviesų megztinį, tamsią prasegtą liemenę ir ryši tamsų šaliką. Kunigo trumpi šviesūs plaukai praretėję viršugalvyje. Jo apskritas veidas ramus: tamsios akys žvelgia į priekį, plonų lūpų kampučiai nukreipti žemyn. J. Sasnauskas atrodo pasiruošęs išklausyti ir pasidalinti išmintimi.