„Pasaulis atsirado iš chaoso, didieji atradimai įvyko per klaidą, daugybė meno kūrinių gimė iš bohemos, o mano skulptūrų reprodukcijų kolekcija atsirado iš tuštumos“, – pasakoja Prienuose gyvenantis Tadas Matusevičius, iki šiol „Mūsų žodžio“ skaitytojams labiau pažįstamas kaip brailio rašto, ypač elektroninių šio rašto įrenginių, žinovas. Tačiau yra ir kita Tado pusė – meniška, romantiška, kaip pats sakosi, truputį magiška. Šis pasakojimas – apie ją. 

„Visada nekenčiau visokių kičinių fėjų, angeliukų, šuniukų, kačiukų ir drambliukų, – pradeda savo istoriją Tadas, – žmonės juos perka už penkis ar dešimt eurų ir dovanoja vieni kitiems iš nežinojimo, ką pirkti ir dovanoti. Jie tiesiog kaupiasi, rikiuojasi lentynose, renka dulkes, gadina interjerą ir paverčia jūsų namus beprasmybių ir beskonybių muge... Tai nėra menas, tai tiesiog masiškai gaminamos šiukšlės, kurios byloja apie namų šeimininko prastą skonį. Žmona džiaugdavosi gavusi dovanų tokių suvenyrų, nukrovė jais visą sekciją, o aš pačiupinėdavau ir negalėdavau suprasti, kas tai yra, kam tai skirta, kodėl tai iš viso gaminama, parduodama, perkama ir dovanojama. Po skyrybų visas šitas šlamštas iškeliavo paskui žmoną, o tai, ką ji paliko, atsidūrė šiukšlyne ir liko tuščia ne tik namuose, širdyje, galvoje, bet ir lentynose. Kurį laiką man toje tuštumoje buvo visai gera gyventi. Paskui prasidėjo pandemija, teko daug mėnesių sėdėti užsidarius namuose toje tuštumoje ir staiga pajutau, kad mane ji pradeda slėgti, kad man visgi kažko reikia, kažkuo noriu ją užpildyti. Kažkuo, ne dovanotu kitų, o kas atspindėtų mane, mano menišką romantišką ir truputį magišką sielą, skonį ir teiktų man tikrą dvasinį malonumą. Taip atsirado mano kukli skulptūrų kolekcija, lyg koks mini Homero muziejus.“ 

Meno kūrinių kolekcionavimas – iššūkis 

Kaip, būdamas neregys, Tadas sugebėjo surinkti tokią įspūdingą kolekciją? Tadas sakė, kad tai buvo vienas didžiausių jo gyvenimo iššūkių, kurį vargu ar sugebėtų pakartoti. 

„Mano kelias prasidėjo nuo klajonių po interneto antikvariatus, bet greitai supratau, kad man tai per tankios džiunglės, nes niekada nežinai, ką gausi, kokios būklės ir, kadangi tai nėra nauji daiktai, grąžinimas pagal LR įstatymus netaikomas. Vienoje Vilniaus galerijoje aptikau garsaus vokiečių skulptoriaus Johano Filipo Ferdinando Preiso (Johann Philipp Ferdinand Preiss) art deco stiliaus skulptūros „Mažoji balerina“ bronzinę kopiją ir ją nusipirkau. Deja, šia skulptūra (mažyte lėlyte ant aukšto apvalaus pjedestalo) džiaugiausi neilgai. Viena vertus, ji atrodė per daug moderni mano skoniui, kita vertus, vėl prislėgė ta beprasmybė – buvo ne tai, ko šaukėsi mano siela. Mano galvoje knibždėjo senų knygų magiškos dvasios, turtingų didikų namų interjero aprašymai, ten stovinčios didingos antikos dievybių skulptūros, taip pat Marija su kūdikiu ant rankų ir, žinoma, šv. Jurgis ant žirgo, kovojantis su slibinu... Tiesiog aš tame pasaulyje gyvenau nuo paauglystės.“ 

Tadas prisimena, kaip vienoje Kauno suvenyrų parduotuvėje aptiko ten nežinia kiek metų vitrinoje stovėjusią ir dulkėjusią mergelės Marijos skulptūrą iš „Veronese“ kolekcijos. „Gavau ją su didele nuolaida, be originalios dėžės kaip nepaklausią prekę ir nesitikėjau nieko gero... Na, ko ten daug tikėtis iš mergelės Marijos... Gavęs skulptūrą ir ją nuodugniai ištyrinėjęs, buvau priblokštas jos meniškumo, kruopštaus apdirbimo ir detalių, nes kiekviena drabužio klostė, kiekviena kūno linija, net basų kojų kiekvienas pirštas buvo taip kruopščiai apgalvota, išdirbta, tikroviška, kad skulptūra atrodė lyg gyva. Taip prasidėjo mano pažintis su „Unicorn studio“ „Veronese“ kolekcija. Ją sudaro darbai, sukurti grupės gabių menininkų, įkvėptų vėlyvojo renesanso manierizmo dailininko Paolo Veronezės (Paolo Veronese) ir pavadinę prekių ženklą jo vardu. Jie bando prikelti naujam gyvenimui daugybę garsių ir mažiau žinomų meno kūrinių, kad jie būtų prieinami žmonėms ne tik pamatyti muziejuje, bet ir skoningai papuošti savo namų interjerą. Jų darbai labai kruopštūs, tikroviški, detalūs, paremti tikrais meno kūriniais. Skulptūros liejamos iš dirbtinio akmens, į viršutinį sluoksnį įliejant bronzos, kad rausvai blizgėtų, tada nupoliruojamos ir nutapomos dailininko rankomis, todėl visos yra unikalios ir gana brangios. Jos gana didelės, nuo 22 iki 36 cm aukščio, dydis pats tas apčiupinėti neregiui ir susidaryti tinkamą vaizdą. Žodžiu, pabudo nauja aistra, kuria pats negalėjau patikėti: Tadas, nemėgęs visokių suvenyrų, domisi skulptūros menu, mitologijom, senovės kultūrom, religijom!“ 

Nauja aistra skulptūros menui interneto platybėmis iš pradžių Tadą nuvedė į Vokietiją, paskui į Lenkiją, Nyderlandus, Angliją, o įsigyjant vieną paskutinių skulptūrų teko net įvykdyti savotišką karinę operaciją. „Jau karo metu ji keliavo iš Rusijos į Baltarusiją, tada per sieną buvo atvežta į Vilnių, ir iš Vilniaus atkeliavo pas mane, aišku, tai kainavo nemažai, – raukosi pašnekovas. – Ne visos skulptūros likdavo namuose: patirtis augo, kriterijai keitėsi, norų buvo daug, o pinigų ir vietos mažai. Liko tik apie trečdalis. „Iškritusias“ iš kolekcijos teko pardavinėti per skelbimus, patirti didelių nuostolių, bet, kai kalbama apie meno kūrinių kolekcionavimą, prieini ribą, kai pinigai netenka reikšmės, svarbiausia būna gauti tai, ko nori, ir atsikratyti to, ko nebereikia.“ 

Padėjo draugės 

Nelengva patikėti, kad neregys siunčiasi iš užsienio brangias skulptūras net nematydamas, kaip jos atrodo, bet Tadas sako, kad jo akimis buvo dvi geriausios draugės. „Viena draugė yra tiesiog mano sielos dvynė ir turi puikią meninę nuojautą bei tam tikrų žinių – ji man puikiai aprašydavo skulptūras iš meninės pusės. Kitos draugės žinios apie meną ir mitologiją gana elementarios, bet būtent jos paprastuose, dažnai šmaikščiuose aprašymuose atsiskleisdavo detalės, kurių pirmoji draugė nepastebėdavo. Šitaip aš visada turėdavau bent dvi pakankamai skirtingas nuomones, ir išmokau iš jų atsirinkti tai, ko man reikia.“ 

Tadas neslepia, kuri nors draugė dažnai įsižeisdavo, supykdavo: „Ko tu dar manęs klausi, jeigu jau kitos klausei?“ Nagi todėl ir klausiau, kad gaučiau skirtingas nuomones iš skirtingų pozicijų, skirtingo supratimo žmonių, ir susidaryčiau savo nuomonę, o ne kad visos kaip papūgos kartotų tą patį.“ 

Draugės ne kartą, netekusios kantrybės, Tadui sakė, kad išsikėlė sau, kaip neregiui, per sunkią užduotį ir siūlė kolekcionuoti ką nors kita. „Pagal zodiaką aš esu užsispyręs avinas ir jos tai puikiai žino, todėl paburbėdavo ir tęsdavom ieškojimus toliau“, – smagiai juokiasi Tadas. 

Dievina Antonijaus Kanovos ir Klodo Mišelio kūrinius 

Paklaustas, kurias skulptūras labiausiai vertina, Tadas juokiasi, kad myli visas trisdešimt. „Tiesiog jau tiek kartų perrinkinėjau, derinau, kad likusios visos yra mano žavėjimosi „viršūnės“ ir liks su manim turbūt iki gyvenimo pabaigos.“ Visgi prisipažino, kad dievina italų skulptoriaus, neoklasicizmo pradininko Antonijaus Kanovos (Antonio Canova) ir prancūzų skulptoriaus Klodo Mišelio (Claude Michel) darbų reprodukcijas, apie kurias sutiko papasakoti daugiau. 

A. Kanovos „Trys gracijos“. Trys gracijos – graikų mitologijoje trys charitės, Dzeuso dukterys, Afroditės palydovės, įkūnijančios moterišką žavesį. Jos nuogos stovi šalia aukuro, susipynusios bendrame apsikabinime ir dalinasi vienu šaliu, bandydamos juo prisidengti savo nuogybę. Ant aukuro joms aukojami trys gėlių vainikai ir girlianda, simbolizuojantys jų seseriškus ryšius. Tai vienas žinomiausių A. Kanovos darbų ir neoklasicizmo pavyzdžių. Skulptūra buvo užsakyta Napoleono Bonaparto žmonai Žozefinai, bet ji mirė tais pačiais 1814 metais, kai darbas buvo baigtas. Po Žozefinos mirties skulptūra išgabenta į Rusiją, dabar saugoma Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje. 

A. Kanovos „Marsas ir Venera“. Šioje skulptūroje vaizduojami karo dievas Marsas ir sodų bei meilės deivė Venera arba graikų atitikmuo – Arėjas ir Afroditė, kurie, pasak mito, buvo meilužiai. Marsas nuogas, tik su centuriono tipo skiauterėtu šalmu, vienoje rankoje laiko ilgą ietį atrėmęs į žemę, kita ranka apkabinęs Venerą, kuri taip pat jį apkabinusi. Venerai besistiebiant apkabinti augaloto Marso kaklą, jai nuo pečių nukrinta skraistė. Jie švelniai žiūri vienas į kitą kupinais aistros žvilgsniais, o už jų ant žemės numestas apvalus Marso skydas ir Veneros ąsotis su sodo gėrybėmis. Tai vienas paskutinių A. Kanovos darbų, užsakytas Anglijos princo ir baigtas 1822 metais. Dabar ši skulptūra saugoma Anglijoje, Bekingamo rūmų Marmuro salėje. 

A. Kanovos „Venera victrix“, arba „Venera nugalėtoja“ – tai daug triukšmo Romos aukštuomenėje sukėlęs Napoleono Bonaparto sesers Paulinos Bonapart, pagarsėjusios savo luomui nederančiu laisvu elgesiu ir intrigomis, skulptūrinis portretas, Veneros, Pario sprendimu, laimėjusios auksinį obuolį, vaidmenyje. Paulina guli ant kanapos pasisukusi ant šono, atsirėmusi į pagalves, viena ranka pasirėmusi galvą, o kitoje laiko auksinį obuolį. Ji beveik nuoga, tik juosmenį prisidengusi skara. Kai pasipiktinusi Romos aukštuomenė jos klausė, ar ji tikrai Kanovai pozavo nuoga, ši atsakė, kad studijoje degė židinys ir buvo per karšta pozuoti apsirengusiai. Nors, greičiausiai, A. Kanova naudojo klasikinį modelį ir jam pritaikė Paulinos veido bruožus. Ši skulptūra, baigta 1808 metais, ilgą laiką buvo slepiama nuo visuomenės, dabar ji saugoma Romoje, Borgezių galerijoje. 

K. Mišelio „Zefyras ir Flora“. Ši skulptūra sukurta pagal mitą apie švelniojo Viduržemio jūros vakarų vėjo Zefyro ir pavasario bei gėlių deivės Floros meilę gal nėra tokia žinoma pasauliniu mastu, bet tai išties romantiškas ir įspūdingas kūrinys. Zefyras viena ranka apkabinęs mylimąją per liemenį, kita ranka deda jai ant galvos gėlių vainiką ir ruošiasi ją pabučiuoti, o aplink juos sklando trys Kupidonai. 

Dominuoja graikų-romėnų mitologija 

Paklaustas apie kitas skulptūras, Tadas pasakoja, kad jo kolekcijoje dominuoja graikų-romėnų mitologija, bet ir čia jis lieka savimi. „Esu romantikas ir, tikriausiai, esu truputį prietaringas raganius, todėl labai žiūrėjau ne tik meninės vertės, bet ir prasmės, kad aplink mane būtų tik gerą energiją skleidžiančios mitologinės dievybės – meilė, laimė, teisingumas, išmintis, grožis, gėris.“ 

Be jau minėtų skulptūrų, Tado kolekcijoje šiuo metu yra: Venera pagal Sandro Botičelio (Sandro Botticelli) paveikslą „Veneros gimimas“, Afroditė su meilės paukščiais balandžiais, Venera, bučiuojanti savo sūnų Erotą, (A. Kanovos mokinio Džono Gibsono (John Gibson) kūrinio reprodukcija). Venera, gulinti ant kanapos ir maitinanti savo mažutį sūnų Erotą vynuogėmis, Kleopatra, paskutinė Egipto faraonė, didingai sėdinti ant sfinkso, sparnuota laiminanti Fortūna su Gausybės ragu, didinga teisingumo deivė Temidė, mitinis grifonas – pusiau liūtas, pusiau erelis, Herkulis, kovojantis su Lernos hidra (antrasis žygdarbis), Atėnė, važiuojanti karo vežimu, pakinkytu dviem arkliais. 

„O čia mūsų Vytautas Girnius“, – juokiasi Tadas, rodydamas įspūdingų raumenų titaną Atlantą, kuris, priklaupęs ir demonstruodamas antžmogiškas pastangas, vietoj dangaus laiko iškėlęs puošnų barokinį laikrodį su liūto galvomis ir viršuje tupinčiu ereliu. 

Krikščionybė irgi mitologija 

Tadas sako, kad jam krikščionybė irgi mitologija. „Mano namuose nėra jokių ant kryžiaus prikaltų dievų, jokių skausmo iškreiptų veidų, jokių durklų prismaigstytų krūtinių ir panašių krikščioniškų baisybių... Vietoj to yra nuostabi Marijos, jojančios ant asiliuko ir laikančios ant rankų kūdikį, skulptūra. Tokia pat nuostabi Jėzaus skulptūra piemens vaidmenyje, laikančio ant rankų ėriuką, su prisiglaudusia kita avele jam prie kojų. Jėzus, klūpantis prie akmens ir besimeldžiantis Getsemanės sode, dar dvi mielos Marijos skulptūros ir angelas, grojantis didžiule arfa. Visų jų veidai taurūs, kupini meilės, gerumo, atjautos, man šios skulptūros suteikia daug geros energijos. Na ir, žinoma, niekaip negalėjau apsieiti be populiariausių biblinių mitų, taigi, turiu Ievą su obuoliu rankoje, o gyvate pasivertęs šėtonas gundo jo paragauti (Džeimso Rymano (James Ryman) kūrinys „Gimtoji nuodėmė“), išsvajotą šv. Jurgį ant žirgo su parblokštu sparnuotu slibinu, šv. Mykolas kovoja su Liuciferiu, o šv. Morkaus liūtas riaumoja padėjęs leteną ant atverstos Biblijos. 

Durys atviros 

Pasidomėjus, ar savo surinktą kolekciją parodytų kitiems neregiams (o gal jau net kažkam rodė), Tadas sako, kad, jeigu bus tikrai susidomėjusių, meną mylinčių žmonių, tai nedidelėms grupelėms jo durys atviros. „Iki šiol kolekciją apžiūrėjo dvi moterų grupės iš LASS Prienų filialo, kelios mokytojos ir šiaip keli pažįstami, besidomintys menu, kultūra. Jūs mano dievus aplankote jau antrą kartą, – primena kolekcininkas. – Jeigu atvirai, niekas nieko gero iš manęs nesitiki, o kai galiausiai pamato mano kolekciją, tai nuomonė visiškai pasikeičia. Jau turiu keletą pasekėjų.“ 

Tadas prisimena prieš ketvirtį amžiaus Lietuvoje demonstruotą „Artesens“ (Prancūzija) asociacijos parodą „Nuo Lespiugo „Veneros“ iki Rodeno „Mąstytojo“. „Aš toje parodoje nebuvau, bet vėliau iš „Veronese“ kolekcijos nusipirkau porą skulptūrų: „Mąstytoją“ ir „Milo Venerą“, bet nei viena, nei kita įspūdžio nepadarė, todėl į savo kolekciją neįtraukiau. Vis dėlto, ta paroda Lietuvos neregiams suteikė galimybę pirmą kartą paliesti garsiausių pasaulio skulptūrų kopijas. Mano skulptūras irgi galima liesti ir mėgautis jomis, nesibaiminti, kad išseks apžiūrai skirtas laikas ar baigsis paroda.“ 

Tadas svarsto, kad, surinkus visus šiuo metu turimus taktilinius maketus, visas Lietuvos muziejuose ar pačioje LASS esančias liečiamąsias skulptūrų kopijas, galėtų išeiti visai neprasta paroda. Ne Lespiugo „Venera“, ne „Veronese“ kolekcija, tačiau paganyti vaizduotę būtų kur. Tiktai kas šito imsis? 

Nuotrauka. Garsios neoklasicistinės marmurinės A. Kanovos skulptūros „Trys gracijos“ (1814 m.) „Veronese“ kolekcijos reprodukcija / Vikipedijos archyvo nuotr. 

A. Kanovos skulptūros „Trys gracijos“ reprodukcijos nuotrauka. Priešais šviesią sieną ant tamsaus pagrindo stovi trys tamsios, nuogos, viena kitą apglėbusios charitės. Kairioji stovi sukryžiavusi kojas ir pasisukusi dešiniuoju profiliu. Vidurinė užfiksuota iš priekio, palenkusi ir priglaudusi galvą prie kairiosios moters kaktos ir žengianti į glėbį. Dešinioji, pasisukusi kairiuoju profiliu, taip pat žengia pirmyn ir yra palinkusi link kitų dviejų. Charitės stipriai glaudžiasi viena prie kitos, savo nuogybę viršuje pridengdamos glėbiu, o apačioje – krentančiomis laikomo šalio klostėmis. Jų garbanoti plaukai laisvai surišti nugaroje ir krenta iki pečių, veidai atrodo ramūs. Kūrinyje justi moterų artumas ir šiltas ryšys.