Projektas „Dialogas tamsoje“ devintą kartą sukvietė savo svečius paminėti svarbios sukakties. Dar vienas gimtadienis, pasitiktas „pučiant tamsos žvakutes“ ir linkint „ilgiausių metų“ euforijoje, kurios neįmanoma perkelti į socialinius tinklus ar užfiksuoti šventiniuose vaizdo įrašuose. Prabėgo 9 metai, kai „Dialoge“ atvertos durys įmonių komandoms, išdrįstančioms priimti iššūkį ir pasitikrinti savo bendravimo tvarumą. Jau 9 metai Lietuvoje turime galimybę pasiūlyti pramogą, kurios nėra visame regione. Galų gale, lietuviškojo projekto išskirtinumas – be projekto „tėvo“, sumanytojo iš Hamburgo, atvežtų žinių ir užduočių, lietuviškoji franšizės dalis sukūrė savitas temines programas su gyva muzika. 

Turbūt žinote, kad „Dialoge tamsoje“ dirba ir kuria nemažai žmonių su regos negalia. Mums, dirbantiesiems ir kaskart išgyvenantiems metamorfozes, nuo atsargaus ir nedrąsaus užėjimo iki didelio atradimo džiaugsmo, šio projekto gimtadieniai leidžia prisiminti, kiek kartu išmokome ir patyrėme, kaip kartais sunkiai tenka skintis kelią ir ieškoti galimybių. Šiandien noriu pažvelgti į „Dialogo tamsoje“ kelią šiek tiek atsitolinusi, ne daugiau, nei tai įmanoma žvelgiant į veidrodį, ir pakviesti drauge žurnalo skaitytojus pasidžiaugti projekto „Dialogas tamsoje“ atradimais. Galbūt jie gali būti ir kiekvieno iš jūsų? 

Pirmiausia kalbuosi su Liepa Liepone, projekto vadove, didelėmis pastangomis, eikvodama privačius finansus, ant savo pečių ir rankų atnešusia „Dialogo tamsoje“ projektą į Lietuvą ir jį puoselėjančia. 

Irma. Liepa, šiais metais „Dialogo“ gimtadienio susitikimas su lankytojais vadinosi „Degančios rankos“. Ar jos vis dar dega Jums, dirbant prie šio projekto? Su kokiais klausimais, kokiomis užduotimis žvelgiat į ateinančius metus? 

Liepa. Rankos tikrai dega. Jei jos nedegtų, turbūt nebebūtų tokių programų. Gimtadienio temą padiktavo labai graži Marijono Mikutavičiaus daina tokiu pat pavadinimu. Išgirdusi ją supratau, kad kiekviena teksto eilutė, kiekvienas žodis yra labai susijęs su šių metų nuotaikomis. Pats skaičius – 9 – yra pabaigos skaičius, bet kiekviena pabaiga yra ir nauja pradžia. Kaip tik tai ir pajutau – užbaigėme vieną etapą, o dabar pradedame naują, kuris, jeigu bus, jau bus dviženklio skaičiaus etapas. Be to, „degančios rankos“ ir tiesiogiai labai siejasi su mūsų veikla: netekę galimybės matyti, mes kliaunamės ir savo, ir šalia esančiojo pasiūlyta ranka. Tamsoje mums patiems dažnai tenka paimti virpančią ar drėkstančią ranką, bet ji tuo metu irgi dega. Dega emocijomis ir pojūčiais, kuriuos uždegti geba tik tamsa. Dainoje M. Mikutavičius klausia: „Ar gali netikėti, kai iš meilės užsidega rankos?“ Mes tai esame patyrę. Apie ateities temas galiu tik pasakyti, kad minčių turiu. 

Irma. Per devynerius metus auginote komandą, kuri galėtų dirbti tamsoje. Ką galėtumėt pasakyti apie sutiktus ir atrastus žmones? Ar lengva buvo suburti šią komandą? Man pačiai buvo naujiena, kad neužtenka atrasti žmonių, nebijančių tamsos ir galinčių joje būti. Mus girdi ir skaito skaitytojai, kurie, galimai, šioje vietoje sukluso. Kokių savybių Jūs ieškojote darbui tamsoje ir kaip sekėsi? Ar turi mūsų bendruomenė ką pasiūlyti? 

Liepa. Žiūrint iš perspektyvos, prieš 9 metus atrodo viskas klostėsi labai organiškai. Iš pradžių surinkome didesnę grupę, joje natūraliai atsisijojo ir išsigrynino komandos branduolys. Tuomet tas branduolys į komandą atsivedė dar kitus žmones, ir labai natūraliai gavosi, kad susirinkome tie, kuriems, tikiu, buvo lemta susirinkti. Kurių reikėjo pačiam projektui, tarsi jo konceptas pats būtų pritraukęs reikalingus resursus. Bet atsakinėdama į šį klausimą šiandien, negaliu pasakyti, kad mums lengva rasti žmonių, galinčių dirbti kartu. Mums teko ieškoti pastiprinimo, nes beveik visi aktyvūs mūsų komandos nariai susilaukė vaikučių. Buvo ir tokių, kurie ne po vieną. Tad poreikis rasti pastiprinimą atsirado labai natūraliai ir šiandien jau ieškome žmonių, turėdami tam tikrą lūkestį. Kai būrėme komandą naujai, viską statėme ir mokėmės kartu. Dabar mes jau esame užsiauginę patirtį, turime ir tam tikrą kokybės vardą kliento akyse, todėl ateinantiems naujiems žmonėms tenka užpildyti senbuvių batus, o tai jau tikrai nėra lengva. Mums reikalingos asmenybės, stiprūs, rimti, tvirti žmonės, kurie yra neegzistuojančių ribų pavyzdys. Dažniausiai atsiranda vienas žmogus iš kokių šešių. Tad savimi pasitikinčių, kūrybingų žmonių mes ieškome ir toliau. Mūsų durys atviros ir jūsų skaitytojams. Čia svarbu įsidėmėti, kad mes ieškome ne tiesiog žmonių, galinčių judėti ar veikti tamsoje, o mentorių. Nes šis projektas yra apie galią. Jame negalios nelieka ir mūsų svečiai jos nejunta, nors mūsų lektoriai ir turi realią negalią. Čia dirbantieji sėkmingai rodo, kaip nugalėti ribas, kaip būti atspariems. Vadinasi, turi tas galias savyje arba turėti, arba atrasti ir išsiugdyti. Nes tai darbas apie susitikimą su labai skirtingais žmonėmis, bendravimą pačiomis įvairiausiomis temomis ir ryšio su šalia esančiu mezgimą. Mūsų lankytojai patys iki šiol klausia – kaip mes tai padarom?.. Vadinasi, mes turime tikrai gerų įgūdžių. 

Irma. Kalbant apie nuveiktus darbus – turite didžiulę atsiliepimų knygą, turbūt esate ir išgirdusi daug gražių žodžių apie projektą. Kurie iš Jūsų svečių pasidalinti patyrimai skatino nesustoti? 

Liepa. Žinote, net prabėgus devyneriems metams, mane vis dar stebina mūsų projekto paveikumas. Pati „Dialogo tamsoje“ koncepcija, kurią surašė ir sukūrė filosofas Andreasas Hainekas (Andreas Heinecke), yra tokia, galime sakyti, paprasta ar banali, bet net sukrečia, kaip tai veikia. Ir turbūt ne veltui taip yra. Gal ji todėl ir veikia, kad esmę, kuri, būdama labai paprasta, atrakina tokius sudėtingus dalykus, jau permąstė, sudėliojo ir išgrynino filosofas. 

Atrodo, šviesoje žinome ir suprantame tiek daug. O tam, kad pamatytumėm smulkiausias detales, turime tą šviesą užgesinti. Viename iš paskutiniųjų renginių apsilankė žmogus, pas mus atvedęs komandą prieš devynerius metus. Jis pats dalyvauti tąsyk negalėjo, bet buvo girdėjęs labai gerų atsiliepimų po pratybų. Dabar, po 9 metų, jis sugrįžo jau su kita komanda ir išėjęs iš tamsos pasakė: „Genialu!“ Tai man vis dar neduoda ramybės – kaip? Juk tamsą, kaip priemonę paveikti, naudojame ne mes vieni. Yra skirtingų pramogų, susitikimų, labai įvairių veiklų tamsoje. Bet tie klausimai, kuriuos keliame mes su komandomis, tikrai veikia žmones kitaip, ir tą nuolat girdime iš savo klientų. 

Kitas dalykas – mes juk ne organizacija, ne kokia bendruomenė su nuostatomis ar taisyklėmis. Bet mes, dirbdami šį darbą, patys to nejusdami, tampame kažkokio reiškinio dalimi. Reiškinio, kuris jungia ir mus, mūsų komandą, kuris mus vienija. Gal todėl labai jaučiame, kai mūsų gretos pasipildo ar kas nors atsiskiria. Gal todėl ne kiekvienas ir prilimpa prie mūsų – kažkam mūsų energetika, klausimai, mūsų ryšys būna nepatogus. Gal taip atsitinka todėl, kad pas mus negali būti „nepilna koja“. Kad ir koks kiekvieno iš mūsų vaidmuo būtų skirtingas – visi programoje turime labai skirtingas užduotis: kažkas daugiau kalba, kažkam daugiau tenka prisiimti atsakomybės rūpinantis svečiais, bet mes visi esame tiek savo veikloje, tiek bendroje komandos energetikoje visiškai atsidavę tam, ką darome. Svarbiausia, kad ir lankytojai šį mūsų nematomą ryšį jaučia. 

Irma. O ką jūs patys sužinote apie komandas, kurios ateina į tamsą? Ir iš ko gimė pasakymas „Tamsa yra jūsų veidrodis“? 

Liepa. Pirmiausia pastebime, kad kiekvienas dalyvis labai bijo tamsos. Ir mes vis aiškinamės, kad tai tikrai ne tamsa, ko bijoma. Tamsa – kaip jauki antklodė. Mes bijome savo vidinių dalykų, kurie susiję su mūsų išgyvenimais, patirtimis, bet tikrai ne su pačia tamsa. 

Kitas gi svarbus aspektas – žmonės pas mus jaučiasi pailsėję, daugiau pamatę ir išgirdę nei kasdienybėje. Vadinasi, mes esame labai pavargę nuo informacijos, tempo, vertinimo, nuo žinojimo, kad esi vertinamas. Žmonės visada stebisi tuo, kad pas mus labai greitai praeina laikas. Aš manau, kad daktarai galėtų mūsų tamsą išrašinėti kaip vaistus nuo perdegimo. Atėję pas mus paliekame telefonus, visus šviečiančius daiktus, visus vertinimus ir kaukes už durų, svarbiausia – pabūti kartu. O tokių akimirkų savo dinamiškame gyvenime žmonės nebeturi. Kartais net būna prašymų nieko neveikti. Tai, manau, labai daug pasako apie mūsų visuomenės įtampas. 

Galiausiai, tamsa tikrai yra mūsų vidinių savybių veidrodis. Ji veikia savo paprastumu ir tikrumu. Juk aklinoje tamsoje niekas nieko nemato, todėl žmonės ir mano, kad čia nieko slėpti ir nereikia. Žmonės yra išmokę „vaidinti vaidmenis“ arba „būti“ šviesoje. Žino, kaip turi dirbti veidas, kūnas. O kai šviesa išsijungia, žmonės greitai pasinaudoja galimybe nieko nebevaidinti ir būti savimi. Todėl, jei į tamsą atėjo išdykusi klasė mokinių, jie bus dar išdykesni. Jei komanda, kuri jaučia ir girdi vienas kitą – to susiklausymo ir savitarpio supratimo tik padaugės. Jei susireikšminę ir savimi patenkinti žmonės, – mes visada jausime, kad juos veda būtent tos savybės. Todėl aš dažnai prieš įeinant į tamsą primenu tavo žodžius, Irma: „Čia galima pasitikrinti, ar sau patiktum, jei pats save sutiktum.“ Mes tą ir pasitikrinam. Ar aš puolu pats atsisėsti, ar parodau kėdę kitam. Ar išklausau kolegų, ar bandau juos perrėkti ir „prastumti“ savo idėjas. Ar palaikau tą, kuriam baisu, ar iš jo pasijuokiu ir panašiai. 

Irma. Liepa, tikrai ne kiekvienas sugebėtų už savo pinigus pastatyti brangų didelį namą, kuris neneštų pelno, į kurį reikėtų nuolat investuoti. Bandymai rasti partnerių, galinčių šia našta dalintis, atsimušė į sieną. Kodėl Lietuvoje taip sunku vystyti socialinį verslą? Ką tai rodo apie mūsų valstybę? 

Liepa. Turbūt sunkiausia vystyti verslą, kuris yra labai nišinis. O kiekvienas nišinis dalykas automatiškai kainuoja daugiau. Kainuoja arba vartotojui, arba paslaugos teikėjui. Komandos, kurios ateina į tamsą, yra nedidelės, o prie jų dirbti turi daug žmonių. Ir ne bet kokių žmonių, o kvalifikuotų. Vadinasi, arba bilietas turi būti labai brangus (tai Lietuvoje dar nėra priimtina), arba pačių renginių kiekis turi nežmoniškai išaugti (tai ne visada mūsų komandai įveikiama). Todėl „Dialogas tamsoje“ tikrai nėra ir, greičiausiai, niekada nebus vertinamas per verslumo prizmę. Žinoma, kad mes turime komercinių atspalvių, mes parduodame savo paslaugą, bet ši paslauga tikrai nekonkuruoja su populiariomis. Juk visuomenei pirmiau reikia duonos, tada žaidimų, o kad užsimanytumėm mąstyti, ieškoti, galvoti apie prasmę, turime būti patenkinę anksčiau minėtus poreikius. Dar nepriimta manyti, kad gal mano laimė ar nelaimė susijusi su tuo, kokią aš randu prasmę gyvenime. 

Todėl vis sakau, kad toks reiškinys, kaip „Dialogas tamsoje“, turi turėti savo „didįjį brolį ar sesę“, kurie galėtų palaikyti jo gyvavimą. Mūsų darbas sezoninis. Kai tik ateina šilti orai ir šviesios dienos, visi pabėga į gamtą. O štai žiemos vakarais žmonėms visai priimtina laiką leisti su mumis, kurie uždegame rankas ir širdis. Kol neatrandame partnerio, galinčio padėti mums išlaikyti bent patalpas visus metus, tol mes išgyvename sunkiai. 

Irma. Jūsų zodiakas, kaip ir mano, šaulys. O mums, žinia, gyvenimui ir savirealizacijai reikia kelionių. Kokia kelionė yra „Dialogas“ ir kur link sukate šį traukinį? Ko tikėtis tiems mūsų svečiams, kurie po gimtadienio išėjo besijausdami mūsų šeima ir šaukdami „Mes švęsim ir kitą gimtadienį“? 

Liepa. Viskas turi pradžią ir turi pabaigą. Visada būna klausimas, kiek dar būsi reikalingas. Ir tai įpareigoja. Aš anksčiau turėdavau labai didelių ambicijų, visada kažko daug tikėdavausi. O dabar pas mane atėjo tam tikra branda, aš jau nebesitikiu. Aš tiesiog džiaugiuosi, kad esame šiandien, kad pasitinkame šventes su užpildytu kalendoriumi. Jei šis sūkurys užsuks mūsų traukinį, tai ir gyvuosim. O gal paaiškės, kad jau viską pasakėme ir padarėme. Išmokau per šiuos metus nieko nebesureikšminti. Mes juk išmokę bijoti pabaigų – gyvenimo, meilės, veiklos… O jos yra tokia natūrali mūsų gyvenimo dalis. Kartais tiek ir tereikia – išmokti ir pradžią, ir pabaigą vertinti taip pat. Tad ir šiandien, laukiant gražiausių metų švenčių, aš kviečiu jomis pasidžiaugti, negalvojant, kiek dar tokių švenčių bus. Mes labai vertiname mums išsakytus linkėjimus sulaukti dar daug gimtadienių, kuriuose degtų rankos ir širdys. Ir gyvendami šioje akimirkoje, tikimės, kad jų bus tiek, kiek reikia. 

Vienas iš per visus devynerius metus nepasitraukusių „Dialogo tamsoje“ kertinių žmonių, komandos pamatas yra Aivaras Mickus. Nuo pat pradžių, kai prieš devynerius metus vokiečiai apmokė mūsų komandą ir paruošė ją savarankiškai veikti, jis buvo šalia ir kūrė programas tamsoje, taip pat mokėsi stiprinti į tamsą ateinančias komandas. Šiais metais Aivaro šeima pasipildė didele dovana – dvynukais. O tai reiškia, kad Aivaras prisijungė prie mamyčių, auginančių vaikus, ir taip pat šiek tiek nuo veiklos atsitraukė. Žinoma, net ir esant tokioms aplinkybėms, jis randa progų išbėgti iš namų, prisijungti prie renginių, kuriems labai reikia senbuvio patirties. Klausiu Aivaro – kas tave labiausiai laiko prie šio projekto, dėl ko lauki visų „Dialogo tamsoje“ švenčių ir net augindamas vaikus sugebi sugrįžti? 

Aivaras. „Dialogas tamsoje“ skaičiuoja devynerius metus, o aš – trisdešimt devintus savo gyvenimo metus. Mūsų veiklos vyksta aklinoje tamsoje, o aš pats gyvenime matau vis mažiau. Man yra diagnozuota geltonosios dėmės degeneracija, ir aš jau esu visiškai susitaikęs su tuo, kad mano gyvenime tos tamsos tik daugės. Bet savo įgūdžius gyvenime prisitaikyti prie esamos situacijos atsinešu ir į darbą. Čia to, ką man tenka išmokti gyvenimo mokykloje, labai reikia. Iš tikrųjų, niekada nemaniau, kad man teks nutolti nuo projekto veiklų. Turėjome sudėtingų periodų, kai tolesnė projekto ateitis buvo didelis klausimas. Taip pat vis keitėsi ir komandos nariai – mamytės augino vaikus, kažkas mokėsi, kažkas keliavo, o aš vis sakydavau: būsiu čia tol, kol užsidarys durys paskui paskutinį lankytoją. Ir štai gyvenimas padovanojo netikėtą dovaną – dvynukus. O auginant juos, į tėvystės atostogas išeina abu sutuoktiniai. Taip ir gavosi, kad prisijungiau prie mūsų komandos mamyčių. Nepaisant to, jaučiu atsakomybę už šį projektą kaip už visus savo vaikus. Net būdamas namie, vis seku naujienas ir domiuosi, kaip sekasi naujokams. Tiesiog šiame darbe atradau tai, ko ieškojau. Man tikrai netiktų darbas reguliariomis valandomis – aš mėgstu derinti darbo valandas lanksčiai. Nepaisant to, kad kartais tenka leisti savaitgalius ir šventines dienas su mūsų svečiais. Galiausiai, tai ir mano charakteriui labai tinkantis darbas. Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, dirbdamas „Dialoge“ tik dar labiau sustiprinau savo komunikabilumą, gebėjimą megzti ryšį su kitais, pajausti, kada reikia mano pagalbos. Turbūt, jausdama tai ir mano žmona išleidžia mane ir dabar kelioms valandoms prireikus į tamsą. Todėl aš ir toliau lieku čia laukti visų „Dialogo“ švenčių ir tikiuosi, kad ir toliau turėsime ką minėti. 

Savo ruožtu, linkėdama kuo daugiau ramybės ir tylaus džiaugsmo gražiausiose mūsų metų šventėse, kviečiu pagalvoti apie savo svarbiausius gyvenimo dialogus ir apie tai, kokie atviri jiems esame... O jei pajusite, kad norite ką nors daugiau sužinoti apie save ar projektą, galite susisiekti su „Dialogu tamsoje“ ir pabandyti, jei bus tokia galimybė, atrasti šią unikalią mūsų bendruomenės komandą. Nepažadame, kad visiems turėsime ką pasakyti. Bet galime pakviesti jus į susitikimą, kuriame laikas skaičiuojamas kitaip. 

Nuotrauka. „Dialogas tamsoje“ pradėjo skaičiuoti 10-uosius savo veiklos metus / „Dialogo tamsoje“ projekto nuotr. 

Nuotraukoje priešais šviesias užuolaidas, pro kurias skverbiasi šviesa, užfiksuotos keturios tamsios žmonių figūros. Dešinėje tamsuoja siena, prie kurios stovi kairiuoju profiliu pasisukęs žmogus maždaug iki pečių siekiančiais plaukais ir sulenktomis rankomis, lyg rodytų kelią ar bandytų padėti kitiems. Link jo vorele žengia trys lankytojai. Priekyje, atrodo, nedrąsiai artėja žmogus, kurio veidą gaubia maždaug iki smakro siekiantys plaukai. Iš paskos eina asmuo ilgais banguotais plaukais, dešinėje sulenktoje rankoje laikantis lazdelę. Gale stoviniuoja aukštas žmogus trumpais plaukais. Tamsios figūros liejasi viena su kita, sunku pasakyti, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Nuotrauka dvelkia intriga.