Įprastai žmonės retai kada susimąsto apie savo regą, kol neatsiranda įvairių problemų, regos pablogėjimo ar ligų. Tačiau net ir puikiai matantieji kartais susiduria su neįprastais regos reiškiniais, kurie gali sukelti klausimų ar netgi nerimo. Visgi, tam tikri regos fenomenai yra visiškai natūralūs ir normalūs, tad jų išsigąsti nereikėtų. Straipsnyje aptarsime, kodėl kartais matome tai, ko nėra. 

Kodėl patrynus akis pasirodo šviesos blyksniai ir žvaigždutės? 

Stipriau paspaudus ar patrynus užmerktą akies obuolį, gali pasirodyti vadinamosios žvaigždutės ar šviesos blyksniukai. Akių gydytojo apžiūros metu, kai prie plyšinės lempos šviečiame į akį, gali pasirodyti suskeldėjusios sienos arba nudžiūvusių medžio šakų vaizdas. Šie abu reiškiniai vadinami entoptiniais fenomenais, išvertus iš graikų kalbos tai reikštų „vidus“, „šviesa“, „matymas“. 

Įprastai savo tinklainės kraujagyslių nematome dėl smegenų adaptacijos. Bet kai oftalmologo apžiūros metu nedideliu judančiu šviesos spinduliu apšviečiama akis kiek iš šono, šviesa sutelkiama tinklainės periferijoje ir meta šešėlį nuo tinklainės kraujagyslių ant likusios tinklainės. Todėl sekundei ar kelioms galima pamatyti savo kraujagysles arba vadinamąjį Purkinje medį. 

Patrynus ar paspaudus, ypač užmerktas akis, šviesa į akį nekeliauja, tačiau spaudimas mechaniškai dirgina tinklainės ląsteles. Susidaro reiškinys, vadinamas fosfenais – kai matoma šviesa, tačiau ne iš aplinkos. Galima trumpam matyti šviesos blyksnius, ratilus ar panašiai. Dažniausiai fosfenai matomi patrynus akis, tačiau vadinamosios šviesos žvaigždutės gali pasirodyti nusičiaudėjus, kosėjant, pučiant nosį. 

Esant žemesniam kraujospūdžiui ir staiga atsistojus iš sėdimos ar gulimos padėties taip pat gali atsirasti šviesos blyksniukų, ir manoma, kad prie mechaninio tinklainės ląstelių dirginimo prisideda ir metaboliniai pokyčiai (sumažėjęs deguonies kiekis) ir smegenyse stimuliuojami regimosios žievės neuronai. 

Įdomu tai, kad kai kurie vaistai ar gydymo metodai taip pat gali sukelti fosfenų reiškinį, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis sergančiųjų gydymas radioterapija. Taip pat su šiuo reiškiniu susiduria ir astronautai dėl kosmoso radiacijos poveikio. 

Kodėl žiūrint į žydrą dangų matosi maži judantys taškeliai? 

Jei pakėlus akis į žydrą dangų pasirodo daug judančių mažų juodų taškelių – nustebti ar išsigąsti nereikėtų. Šis reiškinys net turi atskirą savo pavadinimą – mėlyno lauko entoptinis fenomenas. 

Manoma, kad judančių taškelių reiškinį sukuria tinklainės kraujagyslėmis judantys baltieji kraujo kūneliai (leukocitai). Įprastai šviesa keliauja iki tinklainės skaidriomis, kraujagyslių neturinčiomis struktūromis pro rageną, lęšiuką, stiklakūnį ir fokusuojami į tinklainę, kur fotoreceptorių apdorojama, sukuriamas nervinis impulsas, kuris toliau regos nervu keliauja iki smegenų, kurios analizuoja ir interpretuoja gaunamą vaizdą. Tinklainėje yra gausu kraujagyslių, kurios aprūpina ją deguonimi. 

Didžiąją dalį kraujo, net 90 procentų, sudaro raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai), kurie sugeria mėlyną šviesą. Baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) sudaro nedidelę dalį, tačiau nesugeria mėlynos šviesos, o ją praleidžia. Todėl žiūrint į platų, skaidrų ir šviesų foną, tokį kaip žydras dangus be debesų, kartais galima pamatyti smulkių taškelių judėjimą – taip matosi būtent leukocitų judėjimas. Greičiau taškeliai juda priklausomai nuo didesnio pulso. Tikrai ne visi žmonės pastebi šiuos taškelius ir jų judėjimas matosi tik sekundę ar kelias, tačiau juos pamačius išsigąsti nereikėtų, nes tai yra normali akies būklė ir optikos žaismas. 

Tokie taškeliai kiek skiriasi nuo drumsčių ar žaibavimo. Mėlyno lauko entoptinio fenomeno taškeliai nenustoja judėti akiai nebejudant. Stiklakūnio drumstys – priešingai, juda kartu su akies judesiais ir nustojus judinti akį nustoja plaukioti. 

Kodėl regėjimo lauke matosi judančios musytės? 

Drumstis lemia stiklakūnis, kuris yra skaidri, žėlę primenanti struktūra, kuri užpildo akies vidų. Su amžiumi stiklakūnis kiek keičia savo sudėtį, skystėja, mikroskopinės kolageno skaidulos meta šešėlį tinklainėje, todėl drumstys matosi regėjimo lauke. Neretai drumstys atsiranda su amžiumi ar po traumos atšokus užpakalinei stiklakūnio daliai nuo tinklainės ir geriau matosi prietemoje. Pats stiklakūnio atšokimas įprastai nėra pavojingas, tačiau sąlygoja drumsčių susidarymą. 

Drumstys gali būti įvairios, dažniausiai kaip skraidančios muselės, juostelės, taškeliai, voratinkliukai, kirminukai, pusmėnuliai ar panašiai. Formos gali būti įvairios, nuo taškelių iki pailgų vamzdelių ar ovalų. 

Pačios drumstys nėra pavojingos ir su laiku smegenys pripranta prie jų, tarsi tampa mažiau pastebimos, rečiau matomos ar net visai išnyksta. Drumstys nėra pavojingos ir gydomos lazeriu tik retais atvejais, kai drumstis yra fiksuota, nedidelė ir tikrai trukdo praėjus net 6 mėnesiams nuo atsiradimo. 

Tačiau jei drumstis atsiranda kartu su žaibavimu, blyksėjimu ar mirguliavimu, kuris nėra vienkartinis ir greitai nepraeina, drumstys pablogina regėjimą ir blogina vaizdą (tarsi pro matinį stiklą ar voratinklių tinklą), būtinai reikėtų apsilankyti pas akių gydytoją ir atlikti akių dugno apžiūrą plačiu vyzdžiu. Nors ir stiklakūnio atšoka daugeliu atvejų nėra pavojinga, kartais gali sąlygoti tinklainės įplyšimus ar net tinklainės atšoką, kuri jau yra skubi būklė, reikalaujanti skubaus operacinio gydymo. 

Kodėl kartais matomas vaizdas primena seno televizoriaus vaizdą? 

Vizualiniu sniegu vadinama tokia būklė, kai prieš visą regos lauką matoma daugybė smulkių judančių taškelių, kurie primena prastos kokybės seno analoginio televizoriaus rodomą statinį vaizdą. Gali būti matomi tiek atsimerkus, tiek užsimerkus. Pasitaiko, kad aplink judančius objektus matosi tarsi atsiliekantis vaizdas ar šešėlis, sunkiau matyti naktį, akys jautresnės šviesai. 

Mokslininkų manymu, tokio vaizdo regėjimą sukelia pernelyg didelis regimosios žievės dirginimas smegenų pakaušinėje skiltyje ir tai yra neurologinė, o ne su akimis susijusi būklė, kadangi akių patikros metu jokių pakitimų nepastebima. Iki galo aiškios vizualinio sniego priežastys nežinomos, tačiau siejama su migrena, galvos trauma, stresu ar kai kurių vaistų naudojimu. Jokio gydymo šiuo metu nėra, todėl rekomenduojama palaikyti tinkamą darbo ir poilsio režimą, sveiką gyvenimo būdą ir vengti streso. 

Kaip veikia optinės iliuzijos? 

Optinės iliuzijos nėra nei entoptiniai fenomenai, nei drumsčių sukelti vaizdiniai. Įprastai smegenys apdoroja gaunamus šviesos signalus labai greitai, tiksliai ir aiškiai. Optinės iliuzijos su skirtingomis spalvomis, šviesomis, raštais ir skirtingu kontrastu tarsi bando apgauti smegenis, kad matomas vaizdas neatitinka realaus vaizdo ir smegenys, remdamosi jau turima regimąja atmintimi ir patirtimi, interpretuoja vaizdą kitaip, nei yra iš tikrųjų. 

Optinės iliuzijos skirstomos į fiziologines, kognityvines ir tiesiogines. Fiziologinės optinės iliuzijos yra spalvotos, ryškios, didelio kontrasto, įvairių geometrinių formų ir pernelyg intensyviai stimuliuoja smegenis, kurios fiksuoja statinio vaizdo judėjimą. Kaip pavyzdys galėtų būti spalvotos geometrinės figūros, į kurių centrą žiūrint atrodo, kad skirtingų spalvų juostos ir tos figūros tarsi juda. 

Kognityvinės optinės iliuzijos sukurtos taip, kad matomą vaizdą smegenys interpretuotų pagal žinomas prielaidas, kurios nebūtinai atitinka realų vaizdą. Kaip pavyzdys galėtų būti iliuzijos, kuriose objektai sugrupuoti taip, kad smegenys suprastų matomą vaizdą kaip trikampį, nors iš tiesų jokio trikampio paveiksle nėra. 

Tiesioginės optinės iliuzijos sukurtos taip, kad du skirtingi vaizdai atrodytų kaip vienas bendras vaizdas. Akys mato du vaizdus, tačiau smegenys mato vieną bendrą vaizdą. Kaip pavyzdys, dviejų žmonių veidų profiliai žiūrintys vienas į kitą suformuoja, pavyzdžiui, obuolio formą. 

Kodėl sakoma, kad žmonės prieš mirtį ar komos būklės mato tunelį ir šviesą? 

Sakoma, kad žmonės, patyrę klinikinę mirtį, gaivinimą ar kitą gyvybei grėsmingą būseną, mato tarsi tunelį su šviesa jo gale. Tai vadinama priešmirtinio regėjimo fenomenu. Manoma, kad taip smegenys reaguoja ir yra stimuliuojamos sudėtingomis sąlygomis. Širdies sustojimo metu, ištikus klinikinei mirčiai, netekus daug kraujo, dėl traumos ar nualpus, sutrinka smegenų aprūpinimas krauju (hipoksija) ir regos sistema yra viena pirmųjų, kurias hipoksija paveikia. Dėl pablogėjusio kraujo pritekėjimo pablogėja periferinis matymas, centrinis matymas dėl tam tikrų akies anatomijos ypatumų išlieka nepaveiktas kiek ilgiau ir susidaro tarsi tunelinis vaizdas. 

Dėl sutrikusios smegenų funkcijos regimoji žievė gali generuoti neteisingus impulsus, kurie atrodo kaip balta ryški šviesa, žybsėjimas, geometrinės figūros ar judėjimo pojūtis. Temporalinė smegenų skiltis atsakinga už atmintį, emocijas, savivoką ir esant jos pažeidimui išprovokuojami neįprasti savivokos reiškiniai, kai jaučiasi buvimas tarsi ne savo kūne, iškyla seni prisiminimai, net euforija ar ramybės jausmas. Neįprastas smegenų aktyvumas sukelia tarsi sapno būseną. Padidėjęs endorfinų, dopamino ir serotonino kiekis gali paskatinti šviesų matymą, ramybės, atsiskyrimo nuo kūno jausmą. Todėl patyrę klinikinę mirtį žmonės vaizdžiai pasakoja apie patirtus pojūčius ir matytus transcendentinius vaizdus, kurie nėra realūs. 

Kodėl silpnaregiai gali matyti objektus, kurių nėra? 

Įprastai pacientai gydytojams bijo pasakoti apie keistus ar neįprastus vaizdinius. Tačiau to bijoti nereikėtų, kadangi yra žinoma, kad silpnaregystė gali sukelti tokių vaizdinių matymą ir tai yra normalu. Kai akys pažeistos įvairių negrįžtamų ligų, kaip įgimtos genetinės ligos, amžinė geltonosios dėmės degeneracija ar pažengusi glaukoma, pažeidimas yra struktūrinis – yra tinklainės nervinių skaidulų ar fotoreceptorių pažeidimas ir iš aplinkos atkeliaujanti šviesa netinkamai apdorojama šių ląstelių. Tačiau smegenų funkcija gauti šviesos signalus, paverstus nerviniu impulsu, nėra sutrikusi. Todėl smegenys bando prisitaikyti ir interpretuoti tuos signalus, kuriuos gauna, ir kartais tie signalai sukelia vaizdinius, kurių realybėje nėra. 

Šis reiškinys turi savo pavadinimą – Šarlio-Bonė sindromas. Silpnaregystę turintys žmonės gali trumpą laiką matyti įvairius vaizdinius, kaip ratilai, geometrinės figūros, netgi objektai, gyvūnai ar pažįstami žmonės. Įprastai šios vizualinės haliucinacijos trunka neilgai ir susijusios su prasta regos funkcija, bet nesusijusios su psichologine būkle ir nereiškia jokios psichiatrinės ligos. 

Patiriantys vizualines haliucinacijas silpnaregiai neretai bijo apie jas papasakoti artimiesiems bijodami jų reakcijos, stigmų ir psichiatrinės diagnozės. Vis tik nereikėtų bijoti, nes šio sindromo paplitimas yra didesnis ir ne toks jau retas. Manoma, kad sindromas gali pasireikšti nuo 5 iki 18 procentų žmonių, turinčių regos sutrikimą. Svarbu suprasti, kad ši būklė nėra grėsminga, praeinanti savaime. 

Nuotrauka. Tam tikri regos fenomenai yra visiškai natūralūs ir normalūs, tad jų išsigąsti nereikėtų / www.pixabay.com nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio nuo krūtinės iki viršugalvio užfiksuota minkštame šviesiame krėsle priešais šviesią sieną sėdinti moteris. Jos galva pasukta kairiuoju profiliu ir palenkta, dešiniosios rankos smilius ir nykštys trina akis. Moteris vilki tamsų megztuką ir yra apsigaubusi šviesia skara, kurios kraštuose palikti kutukai. Ilgi šviesinti plaukai krenta į priekį per dešinįjį petį. Veidą iš dalies dengia dešinioji ranka, bet galima atpažinti pavargusią veido išraišką: ant kaktos susimetusios horizontalios raukšlelės, dar viena raukšlelė driekiasi žemyn nuo lūpų kampučio.