LASS Vilniaus regiono centro vadovas Linas Balsys nejaučia nuobodulio „ai, ir vėl tas darbas, vėl prie kompiuterio“. Vietoj to į darbą ateina energingas, „šviežias“, pasikrovęs naujų minčių ir idėjų, kurios kyla jam rytais bėgiojant Vingio parke. 

„Ne tik bėgimas, bet koks sportas įneša disciplinos, ištvermės, kantrybės, sumažina nervingumą, nes sportuodamas išsikraunu. Jeigu bėgdamas kalbuosi su draugu, tai mintys atitrūksta nuo šeimos ir darbinių niuansų, jeigu bėgu vienas, tai pamedituoju su savimi, pagalvoju, kaip ką geriau padaryti, gal renginį suorganizuoti. Bėgiodamas pabūnu visai kitoje aplinkoje, būsenoje, todėl ateinu į savo darbo vietą ir man tai kasdien kaip nauja, nes bėgdamas vis ką nors sugalvoju“, – pasakoja laisvalaikiu maratonus bėgantis L. Balsys. 

Ir atvirkščiai: jei kelias dienas nepasportuoja, pradeda jaustis nervingas, pavargęs, apdujęs, apsimiegojęs, o grįžus namo norisi tik pavalgyti ir sėsti prie televizoriaus. Aišku, ir jam būna, kad tingi ir nenori bėgti, reikia prisiversti, bet užtenka persirengti, išeiti į lauką ir pradėti bėgti – viskas išsisklaido. 

Pasauliniai maratonai kaip šventė 

Maratono negali prabėgti tiesiog išlipęs iš lovos, tam reikia ruoštis, dirbti, o kad norėtum visa tai daryti, būtina prieš akis turėti tikslą. 

Lapkričio 2 dieną Linas pasiekė vieną tokį tikslą – sėkmingai įveikė šešis didžiuosius pasaulio maratonus (Berlyno, Bostono, Čikagos, Londono, Niujorko ir Tokijo) ir dabar rankose laiko šešių maratonų medalį-žvaigždę. Jis tapo 20-uoju lietuviu, nusipelniusiu tokios žvaigždės (16 vyrų ir 4 moterys iš Lietuvos yra įveikę 6 didžiuosius maratonus), ir pirmuoju iš aklųjų ir silpnaregių bendruomenės. 

„Kai 2018 metais išgirdau, kad yra tokie didieji pasaulio maratonai, vadinami „majorais“, kad pasaulio bėgikai renka tas šešias žvaigždes, pradėjau galvoti, kad tikras maratono bėgikas turi įveikti Atėnų maratoną, nes jo ištakos iš ten, ir prabėgti visus šešis „majorus“. Pirmąjį punktą aš jau įvykdžiau, nes dalyvaudamas 2004 metų Atėnų paralimpinėse žaidynėse iškovojau bronzos medalį, o jeigu visas pasaulis renka tas žvaigždes, tai išsikėliau tikslą ir aš jas surinkti. Nuo tada pradėjau treniruotis. Juolab kad ir Tokijo paralimpinėms žaidynėms besiruošdama Aušra Garunkšnytė pradėjo su manimi treniruotis, kartu bėgiodavome“, – tikslo gimimą prisimena Linas. 

Maratonų jis nebuvo bėgęs nuo pat Pekino paralimpinių žaidynių 2008 metais, kurioms pasibaigus jam visai nesinorėjo „vėl lįsti į tas kankynes“. Bet prieš akis išvystas naujas tikslas įkvėpė nuosekliai treniruotis ir savo tikslą Linas pasiekė greitai – per 3 metus. 

„Kai finišavau paskutiniame, Niujorko, maratone, jausmas buvo labai geras – didžiavausi savimi, net vyriška ašara nubėgo, nes tai buvo sunkus kelias“, – pasiekto tikslo akimirką prisimena L. Balsys ir čia pat papasakoja, kodėl bėgti pasauliniuose maratonuose yra šventė. 

„Didžiuosiuose maratonuose nebūna taip, kaip Vilniuje, kad bėgi vienas. Ten visąlaik bėgi su žmonių srove. Šalia – minios sirgalių, jie nuolat šaukia, palaiko, vaišina vandeniu. Buvo kas ir viskiu vaišino. Jei sustoji, studentės tave apibučiuoja, pakeliui muzikos grupės groja. Ypač pirmus kilometrus, kai dar nebūna sunku, tai su vaikais ir „duok penkis“ rankomis sutrenkiu. Ten bėgti yra didžiulis džiaugsmas“, – pasakoja Linas, kurį nuovargis paprastai suima po 30 maratono kilometro. Kaip ir siekė, jam pavyko kiekvieną iš 6 didžiųjų maratonų prabėgti greičiau nei per 2 val. 50 minučių. Beje, kai bėga siekdamas pagerinti rezultatą, tada jau elgiasi kitaip, susikaupia ir stengiasi atsiriboti nuo visų triukšmų. 

Ieškosi naujo tikslo 

Natūralu, kad po atkakliai siekto ir pasiekto tikslo dabar bėgiko gyvenime – štilis. „Ieškau sau naujo tikslo, noriu atrasti kažką nepatirto. Skaitinėju apie egzotinius maratonus. Pavyzdžiui, yra vyno maratonas – bėgi 42 kilometrus, o punktuose vyksta vyno degustacijos: sustoji, atsigeri vynelio ir toliau bėgi“, – juokiasi sausį 50-metį švęsiantis Linas. 

Mielai prabėgtų dar daugybę maratonų įvairiose egzotinėse šalyse, tačiau žiūri realistiškai, prisimena finansavimo klausimą. Darbe uždirbtus pinigus Linas skiria šeimos reikmėms, o dalyvavimui maratonuose turi rasti finansavimą iš kitų šaltinių. Čia prisideda ir Lietuvos paralimpinis komitetas, ir Lietuvos aklųjų sporto federacija (LASF), ir Lino sporto klubas „Vėjas“. 

Beje, pagal kvalifikacinį rezultatą Linas turėjo galimybę dalyvauti ir 2024 metų Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse, bet, deja, nei papildomų vietų, nei vardinio kvietimo Lietuva negavo, o ir pats nebenori įsipareigoti kitiems, tik sau. Labiausiai Linas džiaugiasi, kad yra pavyzdys savo sūnui ir dukrai. „Vaikai mato, kiek aš pats bėgioju, dabar ir jie treniruotes lanko, sekmadieniais žadina mane prasibėgti“, – juokiasi Linas. 

Įkvėpimu jis yra ne tik vaikams, bet ir platesniam bendruomenės ratui. Kartu su kitais ilgųjų distancijų bėgikais turi dešimties žmonių grupę „LASF trepsiai“. 

Dabar Linas gyvena poilsio režimu, todėl 4–5 kartus per savaitę rytais nubėga po 8, 10, 12 arba 15 kilometrų, o kai ruošiasi maratonui – įprasta distancija būna po 15–20 km, o savaitgaliais po 30–35 km. 

Pasiūlė daug judesio veiklų bendruomenės nariams 

Linas juokiasi, kad dideli krūviai jo amžiuje jau nėra į sveikatą. Nors funkcinių sveikatos sutrikimų neturi, bet kojų traumų yra patyręs – dėl regos tik viena akimi ir siauro akipločio nesunku užminti ant akmens ir nikstelėti koją. 

Bet prasibėgti bent po 30 minučių per dieną jis drąsiai rekomenduoja visiems – toks krūvis naudingas ir sveikatai, ir visoms gyvenimo situacijoms: žmogus ir šeimoje, ir darbe, ir asmeniškai geriau jaučiasi. Jei nesi įpratęs sportuoti, Linas pataria pradėti tai daryti žaismingai ir sportuoti tik tiek, kiek tau malonu. 

Beje, silpnaregiams jis pataria bėgioti pažįstamomis vietomis, tą daro ir pats. Keliasi prieš 5 val. ryto, atvažiuoja į Naujamiestį, 6.30 val. čia atsidaro „Impuls“ sporto klubas, persirengia ir išbėga į Vingio parką. Taip kas rytą iki darbo skiria 2,5 valandas sportui. 

Lino meilė sportui pasijautė ir jo vadovaujamo centro veikloje – parengę projektų ir gavę finansavimą, įsigijo būtent žmonėms su regos negalia patogių treniruoklių, bėgimo takelį, irklavimo treniruoklį, specialų dviratį, rytais darbuotoja Lina Norkienė ir savanoris Edmundas Butkus veda mankštas, turi dabar išpopuliarėjusio diskgolfo rinkinių, kuriuos skolina bendruomenės nariams pažaisti į Vingio parką ar kitur. 

Muziką iškeitė į sportą 

Linas sako dabar besidžiaugiantis visomis savo gyvenimo sritimis. Laimės prideda ir tai, kad darbas glaudžiai susijęs su abiem jo talentais – ne tik sportu, bet ir muzika. 

Pasirodo, dar mokydamasis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC), mokėsi ir muzikos mokykloje, planavo stoti į konservatoriją. Gal dėl to ir dabar jam kartais norisi prisijungti prie muzikos kolektyvų, kai šie repetuoja netoli jo kabineto, ir kartu užtraukti liaudies dainą. Pernai Linas nustebino bendruomenę kalėdiniame renginyje sudainavęs Egidijaus Sipavičiaus dainą „Pėdsakai“, kurios žodžius „tu per šaltį ateini“ skyrė kaip padėką socialiniams darbuotojams, kurie ir per šaltį vaikšto bei neša džiaugsmą žmonėms. 

„Nuo mažens buvau gabus muzikai, grojau triūba, dar pradinuką mane priėmė į orkestrą. Turėjau labai gerą mokytoją Darių Mišeikį, jis dirbo pagal man labai priimtiną metodiką – pagrodavo man, o aš atkartodavau. Taip grojau ilgą laiką ir savo ateitį siejau su konservatorija. Po to turėjau įvairių abiejų akių operacijų Odesoje ir nuo 16 metų pradėjau viena akimi matyti. Nuo tada man tapo labai sunku persiorientuoti ir išmokti bei sužiūrėti reginčiųjų natas. Ir nusprendžiau, kad tiek to ta muzika, geriau eisiu į sportą“, – dabar jau juokiasi Linas, tada pradėjęs nuo lengvosios atletikos ir golbolo treniruočių. 

Sportas jam taip pat iš karto ėmė gerai sektis. 2000 metais į Sidnėjaus paralimpines žaidynes jis galėjo vykti arba su golbolo komanda, arba kaip lengvaatletis. „Pasirinkau bėgimą, nes tai individuali sporto šaka, rezultatas priklauso tik nuo manęs“, – prisimena Linas ir sako, kad, nors golbolo komanda Sidnėjuje iškovojo paralimpinį sidabrą, nesigailintis dėl jokių savo gyvenimo pasirinkimų. 

Jis ir kitus žmones skatina pasitikėti savimi, drąsiai priimti sprendimus ir daryti tai, kas patinka. „Dažnai žmonės žiūri, kaip ką kiti daro, kad tik neatrodytų kvailiau, bijo parodyti iniciatyvą. Aš manau, kad žmogus turi pasitikėti savimi ir nebijoti atrodyti kažkaip ne taip. Jeigu tu galvoji, kad elgiesi teisingai arba nori ką nors daryti – tai kodėl nedarai? Manau, yra žmonių, kurie mano – ar tu neturi ką veikti, kad bėgioji maratonus, geriau eitum sodinti daržą. Bet jeigu man patinka, tai ir darau“, – kas jam svarbu, žino Linas. 

Ribotas regėjimas Linui netrukdo savarankiškai keliauti. Turint telefoną viskas tapo lengviau – oro uostuose prisiartina švieslentę, nusifotografuoja, išsididina užrašus. Anglų kalbos žinių trūkumas taip pat ne kliūtis – telefono vertimo programėlėje parašo, ko jam reikia, pavyzdžiui, nusipirkti 5 dienų viešojo transporto bilietą, ir vietiniai žmonės ar darbuotojai padeda. O užsisakius oro uosto pagalbos paslaugą, prie lėktuvo pasitinka asistentai ir palydi iki pat kito lėktuvo – niekuo nereikia rūpintis. 

Iš viso Linas yra prabėgęs per 30 maratonų. Vien šiais metais – penkis: Tokijo, Bostono, Širvintų, Vilniaus ir Niujorko. Geriausiai jaučiasi bėgdamas ilgas distancijas dėl savo raumenų sandaros – ištvermės jėgos jame daugiau nei sprogstamosios, kuri reikalinga trumpiems, greitiems bėgimams. 

Linas jau gerai žino savo poreikius maratono lauke ir tradiciškai per vieną bėgimą suvartoja 5–6 gelius ir visad pasiima silikoninę gertuvėlę. Kur yra galimybė, maratonuose registruojasi kaip bėgikas su regos negalia (T12 klasė). Bostono maratone net buvo išskirtos piniginės premijos pagal skirtingas negalios grupes, kur ir Žygimantas Matusevičius, ir Linas iškovojo prizines vietas bei 2000 ir 1500 dolerių premijas. 

Gerai suprasdamas sportininkų poreikius, 2008–2016 metais Linas sėkmingai vadovavo ir Lietuvos aklųjų sporto federacijai. Po sunkių pirmųjų finansinės krizės metų vėliau jis įvedė ir naujų sporto šakų (šoudauną), ir naujų tarptautinių turnyrų Lietuvoje. Šio laikotarpio pabaigoje 2015 metais suorganizavo aukščiausios klasės IBSA vyrų ir moterų golbolo Europos čempionatą Kaune, o 2016 metais Lietuvos golbolo rinktinė iškovojo Rio de Žaneiro paralimpinį auksą, tad jo valdymo metu pasiektas sporto federacijos lygis buvo aukštas. 

Ir LASF, ir dabartiniame darbe Linas džiaugiasi save realizuodamas – organizacinis darbas ir lėšų pritraukimo veikla jam visada buvo prie širdies. 

„Projektų rengimas ir finansavimo paieška skatina ryžtą, naujus iššūkius, pasukti galvą ir imtis kažko naujo, nugalėti baimes, kliūtis“, – savo kasdiene veikla džiaugiasi L. Balsys ir „Mūsų žodžio“ skaitytojams primena, kad gruodžio 19 dieną LASS Vilniaus regiono centras (Žemaitės g. 21) kviečia į šventinį renginį visus, lankančius centro organizuojamus „būrelius“, o gruodžio 29 dieną rengiama kalėdinė vakaronė visiems Vilniaus miesto bei rajono aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariams. 

Nuotrauka. L. Balsiui įdomiau ir prasmingiau gyventi siekiant tikslų / V. Kalniko nuotr. 

Kalėdiniame bėgime dalyvaujančio L. Balsio nuotrauka iš priekio nuo juosmens iki viršugalvio. Vidutinio amžiaus vyras stovi priešais susiliejusį foną, kuriame yra kelios žmonių figūros. Jis vilki šviesų sportinį bluzoną su užtrauktuku priekyje ir ant krūtinės prisegtu lapu, kuriame nurodytas dalyvio numeris, bei ant kaklo ryši tamsią skarelę. Linas taip pat pasipuošęs kalėdiniais akcentais: krūtinę kryžiuoja dvi plonos šviečiančių lempučių gijos, o ant galvos yra kalėdinė kepurė, kurios apatinę, kaktą ir ausis dengiančią dalį sudaro šviesi juosta, o ant viršutinės, tamsesnės dalies pavaizduota elnio galva su didele apvalia nosimi ir dvi snaigės. Bėgiko akys primerktos, dešinioji šviesesnė. Pailgas veidas linksmai šypsosi pravertomis lūpomis, akių kampučiuose ir aplink burną susimetusios raukšlelės. Linas atrodo linksmai nusiteikęs ir pasiruošęs iššūkiui.