Taip jau sutapo, kad Vilniaus neregiai ir silpnaregiai šią vasarą beveik tuo pačiu metu apsilankė Žemaitijos ir Suvalkijos sostinėse. Ekskursijų neužsakėme per miestų informacijos centrus – tiesiog vykome į svečius pas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Telšių bei Marijampolės filialus. Mus svetingai sutiko ir parengė turiningas laisvalaikio programas Dženeta, filialo pirmininkė, bei Antanas, užimtumo specialistas, Danguolė, neregė, ir Viktorija, socialinė darbuotoja. Patirti įspūdžiai vis dar primena nuostabiąsias šių miestų vietoves. 

Žemaitijos sostinė Telšiai, kaip prisimena neregiai ir silpnaregiai, – miestas, užaugęs ant septynių kalvų, pasipuošęs legendomis ir apsuptas Masčio ežero. Jis alsuoja senąja Žemaitijos dvasia: čia labai juntamas tvirtas, savitą tapatybę saugantis žemaičių charakteris. Telšiai garsėja savo katedra, senamiesčio gatvelėmis, unikalia skulptūrų kolekcija ir išskirtine kalba, kuri iki šiol gyvai skamba kasdienybėje. 

Kelionė į Telšius vilniečiams tapo ne tik turininga pažintine išvyka, bet ir jausmingu prisilietimu prie miesto, kuris moka atsiverti visiems – net ir tiems, kurie jo negali pamatyti akimis. Čia istorija, kultūra, legendos ir žmonių šiluma susiliejo į vieną pojūčių kupiną patirtį, kurią kiekvienas parsivežėme į savo namus. 

Marijampolė – atviras, šviesus ir tvarkingas miestas, garsėjantis švietimo tradicijomis, kultūriniais renginiais ir moderniais sprendimais. Per miestą teka Šešupė, suteikdama jam jaukumo ir gyvumo. Čia daug žalumos, erdvių parkų, jaukių kavinių, kultūros įstaigų. Marijampolė – miestas, kurį žmonės dažnai vadina „šiuolaikišku, bet nepametusiu šaknų“. Ji taip pat išugdė ne vieną Lietuvai svarbią asmenybę. 

Kokie panašumai ir skirtumai tarp šių miestų? Abu jie vadinami sostinėmis: Telšiai – Žemaitijos, Marijampolė – Suvalkijos. Kiekvienas iš jų – savo regiono kultūros, istorijos ir savitumo centras. Telšiai – labiau kalvoti, jaukūs, pilni sakralumo ir legendų, traukiantys kaip senosios Žemaitijos širdis. Marijampolė – erdvesnė, šviesesnė, modernesnė, atspindinti tvarkingą, racionalų Suvalkijos charakterį. Žemaitija garsėja savo tvirtu žodžiu, Suvalkija – darbštumu ir taupumu. Abu miestai tai puikiai atspindi. 

Svečiuose pas žemaičius 

Telšiai – vienintelis miestas Lietuvoje, turintis savo mešką! Ir ne bet kokią, o legendinę. Pasakojama, kad kadaise žemaičių sostinę saugojo milžiniška meška – tokia galinga ir bauginanti, jog priešai nė nedrįsdavo pulti. Kartą pabandę, buvo taip „išvaikyti po laukus“, kad net vėjas nepavijo. Nuo tada meška tapo miesto simboliu – ji puošia Telšių herbą, o jos atvaizdų galima pamatyti visur: skulptūrose, pastatuose ir net grindinyje įspaustose pėdose, kurias galima liesti. 

Mūsų kelionė prasidėjo nuo atnaujintos Turgaus aikštės – tikros senamiesčio širdies. Iš čia leidomės tyrinėti miestą su paslaptingomis siauromis gatvelėmis ir gausybe skulptūrų, paminklų bei atminimo lentų. 

Kas labiausiai sužavėjo atvykusius neregius ir silpnaregius iš Vilniaus? Didžioji Žemaičių siena – įspūdinga meninė kompozicija, kurioje iškalti svarbiausi Žemaitijos istorijos įvykiai ir simboliai. Tarsi atverstas akmeninis istorijos vadovėlis po atviru dangumi – tokio unikalaus paminklo neteko matyti niekur kitur. 

Šv. Antano Paduviečio katedra – sakralinės architektūros perlas, puoštas vitražais, meniškais altoriais ir įspūdingomis reljefinėmis durimis. Jos rūsyje aplankėme kriptą, kur ilsisi iškilūs Telšių vyskupai. Klausėmės Telšių kariljono muzikos – iškilmingo 23 varpų skambesio. 

Masčio ežero pakrantė – rami pasivaikščiojimo vieta su išgrįstais takais, rotondomis ir skulptūromis. Kavinėje ant ežero kranto mėgavomės kava ir ypatingu desertu – ledais su „Džiugo“ sūriu ir spanguolių uogiene. 

Žemaitiškos kalbos pamokėlė – smagi edukacija, kurios metu mokėmės tarti ir suprasti žemaitiškus žodžius bei posakius. Juoko ir linksmų bandymų netrūko. 

Žemaitiškų patiekalų degustacija – ragavome kastinį, silkę, cibulynę, spirgynę, mėtų arbatą, girą, obuolių pyragą ir šonkauliukus su troškintais kopūstais. Kartu išgirdome įdomių istorijų apie senąsias gaminimo ir valgymo tradicijas. 

Už jautrų ir įtraukiantį pasakojimą, pripildytą meilės Žemaitijai, esame dėkingi mūsų gidui Antanui. Jo vedama kelionė po miestą virto gyva istorijos pamoka apie Žemaitiją ir visą Lietuvą. 

Patyrimai Suvalkijoje 

Po poros savaičių ekspresas „Vilnius–Marijampolė“ riedėjo Lietuvos keliais: greitai pasiekėme Trakus, už nugaros liko Aukštadvaris, tiltu įvažiavome į Prienus, o Birštoną praskriejome nesustodami. Ir štai – Suvalkijos lygumos. Pliki ražienų laukai, juose čia ir ten bolavo šimtai supresuotų šiaudų ar žolės ritinių, primenančių šaškių ar šachmatų lentas. Nors jau artėjo rugsėjis, gamta vis dar skendėjo vasaros žalumoje – tik pavieniai beržai jau bandė pasipuošti gelsvais lapais. Ruduo dar neskubėjo užlieti nei miškų, nei pakelių medžių. 

Po dviejų valandų kelionės jau buvome Marijampolėje. Po trumpos pažinties su Danguole ir Viktorija leidomės į kelionę po dar nepažįstamą miestą. Ir kokia maloni staigmena – ekskursiją po Marijampolę pradėjo vesti neregė Danguolė! Jos pasakojimai buvo ypatingi: ji čia lankė mokyklą, bėgiojo miesto gatvėmis, svajojo, kūrė šeimos gyvenimą, užaugino sūnų, vairavo automobilį, daug dirbo… ir būtent čia prarado regėjimą. Tačiau jos veide nepastebėjome nė šešėlio nusivylimo – tik plačią šypseną, kupiną optimizmo ir noro bendrauti. 

Daugiau nei keturių valandų kelionė su Danguole ir Viktorija prabėgo nepastebimai greitai. Lydimi jų neregiai ir silpnaregiai apsilankė Tremtinių skvere, Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje, trumpam sustojo prie palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvijų, vėliau užsuko prie Marijonų gimnazijos, Prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus, Marijampolės teatro, sinagogos pastato ir evangelikų liuteronų bažnyčios, Jono Jablonskio ir Kristijono Donelaičio paminklų. Prie Kultūros centro trumpam prisėdo ant suoliuko, skirto dainininkei Violetai Urmanai. Marijampolės geležinkelio stotis šventė savo 100 metų jubiliejų – pastatas paliko ramybės, tvarkos ir solidumo įspūdį, tarsi miesto vartai, atveriantys kelią iš Marijampolės į visą pasaulį. 

Rygiškių Jono gimnazija – viena garsiausių Lietuvos švietimo šventovių. Tarp jos absolventų – net šeši Vasario 16-osios Akto signatarai ir kiti žymūs žmonės: Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Grinius, Jurgis Matulaitis ir daugelis kitų. 

Marijampolėje iki šiol pasakojama, kad miesto įkūrėja grafienė Butlerienė labai mylėjusi kates – jos visur sekiojusios paskui ją po dvarą, o viena net miegodavusi ant maldaknygės. Gal dėl šios istorijos mieste atsirado „Kačių kiemelis“, kur švelniai čiurlena fontanas, o katės – bronzinės, amžiams sustingusios – žaidžia su vandeniu. Sakoma, kas paglosto tris kates, tam pildosi noras. Ir, kas žino, galbūt tai pati grafienė tyliai džiaugiasi, matydama, kad jos meilė gyvūnams virto miesto legenda. 

Šios kačių skulptūros suteikia skverui gyvumo, žaismingumo ir netikėtumo džiaugsmo. Skveras – tarsi ramybės sala miesto sūkuryje. Greta, ant vieno iš pastatų sienų, nutapytas paveikslas „Paukščiai“. Jie tartum sklendžia virš skvero, užkrėsdami mus lengvumo ir laisvės pojūčiu. Nejučia visi drauge uždainavome Vytauto Kernagio ir kitų bardų atliekamą dainą „Paukščiai“. 

Vedami neregės Danguolės, apsilankėme erdviame Poezijos parke, kurio centre tyvuliuoja tvenkinys su fontanais. Parkas – gyva, pulsuojanti vieta, kur susilieja gamta, vanduo, menas ir žmonės. Čia gausu žaliuojančių liepų, klevų, beržų. Įvairios skulptūros vaizduoja žmones, gyvūnus ar abstrakčias formas. Poezijos parkas – tarsi knyga be viršelio, kur kiekvienas takas tampa nauju eilėraščio puslapiu: vienur girdisi vandens šniokštimas ar čiurlenimas, kitur jaučiasi gėlių kvapai, o skulptūros primena sustingusius žodžius iš akmens ir bronzos. Čia mes „a cappella“ užtraukėme V. Kernagio dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“ – ir atrodė, kad pats parkas atsiliepia mūsų balsams. 

Vėliau čia dar skambėjo muzika: pianinu Mocarto kūrinį atliko mūsų keliautojas, profesionalus muzikantas Deividas. Jį pakeitė IT programuotojas Vytautas, kuris pasirinko B. Dvariono kūrinį. Šiek tiek pagrojęs pianinu, netikėtai padarė trumpą pauzę ir su staigiu akcentu užbaigė grojimą – atrodė, kad kompiuterinės mintys trumpam perėmė kūrinio ritmą. 

Pabuvojome didžiulėje Jono Basanavičiaus aikštėje. Jos centre – masyvus paminklas, tarsi miesto širdis, skirtas lietuvių tautai ir jos kalbai. Monumentas gerokai aukštesnis už žmogų – net septynis kartus. Tai tamsaus rudo granito kolona, kylanti tiesiai aukštyn, primenanti tvirtą uolos luitą. Viršuje – bronzinė žirgo ir raitelio skulptūra, simbolizuojanti tautos stiprybę. 

Aplink kolonos apačią – keturios bronzinės plokštės su bareljefais. Priėjus arčiau, neregiai pirštais jautė iškilias figūras ir linijas. Kiekviena plokštė pasakoja skirtingą tautos istorijos dalį: žmonių kovas, kančias ir siekį išsaugoti lietuvių kalbą bei kultūrą. 

Prie aikštės pastato matėme atminimo lentą su įrašu: „Lietuvi, kelkis, melskis, dirbk, budėk ir kovok.“ Šie žodžiai primena tautos idealus, kviečia prisiminti pilietiškumą, darbštumą ir atsakomybę už savo kraštą. Neregiai šį pamokymą įtvirtino praktiškai – skambindami varpu, pritvirtintu prie atminimo lentos. 

Vytauto parkas – tarsi miesto plaučiai, pripildyti ramybės ir žalumos. Plačiais takais vingiuodami pro senus, aukštus medžius jautėmės lyg patekę į gyvą istorijos albumą – juk parkas sodintas dar tarpukariu. Šie medžiai, regis, mena daugybę paslapčių: jie girdėjo vaikų juoką, pasimatymų šnabždesius, miesto švenčių šurmulį ir tylų kasdienybės ritmą. 

Parko centre stūkso Vytauto Didžiojo paminklas – pagrindinis šios erdvės akcentas. Ant aukšto postamento išdidžiai stovi didinga skulptūra: Vytautas pasitempęs, kalavijas rankoje. Priėjus arčiau galima pirštais pajusti šaltą akmens kietumą ir lygų bronzos paviršių – visa tai simbolizuoja tautos stiprybę, ryžtą ir galybę. 

Šis parkas – tarsi istorijos knyga po atviru dangumi. Viename jos puslapyje – Vytauto Didžiojo didybė, kitame – partizanų atminimo ženklai, o tarp jų visur įrašyta gamtos poezija: medžių šlamėjimas, fontano muzika ir vaikų juokas. 

O kokie nuostabūs gėlynai Marijampolėje! Jaučiama tvirta, kūrybinga kraštovaizdžio dizainerio ranka – gėlių kompozicijos sudėtos tvarkingai, geometrinėmis figūromis: ratais, kvadratais, vingiuojančiomis juostomis. Kai kurias spalvas galima ne tik pamatyti, bet ir pajusti per kvapus: ryškios rožės, kvapnios pelargonijos, subtilios begonijos, žiedais apsikrovusios petunijos ir kitos sezoninės gėlės. Viskas atrodo taip darniai, kad gėlynai tampa tarsi miesto puošybiniais kilimais. 

Marijampolėje galima sutikti ne tik žmones ir gėlynus, bet ir... katinus. Jie įkurdinti įvairiose miesto vietose – šaligatviuose, skveruose, net prie geležinkelio stoties ar namo lango. Šios skulptūrėlės miestui suteikia jaukumo, žaismingumo ir netikėtų atradimų džiaugsmo – kiekvienas katinas tampa lyg mažu draugu, netikėtai pasitinkančiu keliautoją. 

Dienos pabaigoje Danguolė ir Viktorija pakvietė visus į LASS Marijampolės rajono filialą – jaukią mažą patalpą, kurioje visi sutilpome. Kas gurkšnojo kavą ar arbatą, kas tiesiog kalbėjosi. 

Kelionės po Telšius ir Marijampolę tapo daugiau nei neregių ir silpnaregių išvykomis. Jos virto savotiškomis šviesos pamokomis – apie matymą be akių, apie regėjimą širdimi, apie tai, kad grožis slypi ne tik vaizduose, bet ir garsuose, prisilietimuose, šypsenose bei nuoširdžiuose pokalbiuose. Kelionė baigėsi, bet pojūčių takas tęsiasi, svarbiausia, yra noras bendrauti, atrasti, išgirsti ir dalintis. Ačiū visiems, kurie šias dienas pavertė šventinėmis! 

Nuotrauka. Kelionės po Lietuvą neregiams ne tik praturtina sielą, bet ir tampa nebloga orientacijos ir mobilumo pamoka / autoriaus archyvo nuotr. 

Akimirka iš ekskursijos Telšiuose. Saulėtą dieną įvairaus amžiaus žmonių grupė būriuojasi ant šaligatvio prie skulptūros „Žemaitijos gaublys“. Daugelis keliautojų vilki drabužius trumpomis rankovėmis, beveik visi turi pasiruošę baltąsias lazdeles, kuprines ir krepšius. Kairėje stambaus sudėjimo vyras dešiniąja ranka liečia skulptūrą, kurią sudaro kamuolys su išdėliotomis Žemaitijos vietovėmis. Kūrinio paviršius nelygus, vietovės iškyla aukščiau ir skiriasi savo dydžiu bei forma. Tarp keliautojų tvyro entuziazmas, atsispindintis plačiose šypsenose.