(Tęsinys, pradžia Nr. 10) 

Pašauktas būti direktoriumi 

Apie pedagoginį darbą niekada rimtai nesvarsčiau. Dirbau LAD ir ši veikla man patiko. Pareigas draugijoje derinau su neakivaizdinėmis teisės studijomis Vilniaus universitete, vėliau – su tiflopedagogikos mokslais Šiaulių pedagoginiame institute. Tiesa, teisės mokslų nebaigiau. Vedžiau, gausėjant šeimai teko ieškoti geriau apmokamo darbo. 1980 metais į darbo pokalbį pakvietė tuometis Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklos-internato direktorius Juozas Petkevičius. Išklausęs manęs jis pasiūlė auklėtojo vietą šioje mokykloje. Auklėtoju išdirbau 35 metus. Buvau mokyklos gyvenimo, pokyčių, svaigių pergalių ir netgi savotiško nuopuolio liudininku. 

J. Petkevičius buvo universalus direktorius, tikras pedagogas, mokyklą matęs kaip vientisą, gyvą organizmą. Jis puikiai tvarkė mokyklos ūkinius reikalus, sklandžiai vadovavo ir ugdymo procesui. Mokyklos vadovas gražiai sutarė su vaikais. Vos tik iškilus kokiai problemai Petkevičius mokinių tarybos narius pasikviesdavo į savo kabinetą ir su jais tardavosi, kaip tą blogybę pašalinti. Direktorius didelį dėmesį skyrė mokinių elgesiui ir aktyvumui. Mokyklos vadovas vyresniųjų klasių mokinius skatindavo sudrausminti neklaužadas, palaikydavo moksleivių iniciatyvas, tačiau kartu jas ir kontroliuodavo. 

Iškilusius nesutarimus su mokytojų kolektyvu direktorius spręsdavo savotiškai. Pasikvietęs profesinės sąjungos ir LAD atstovus, juos supažindindavo su mokytojų kolektyve kilusiomis problemomis ir teiraudavosi, ką susirinkusieji patartų daryti. Idant būtų „nuleistas garas“, aptarus susiklosčiusią situaciją mokyklos vadovas visus pedagogus sukviesdavo į salę. Prie vaišėmis nukrautų stalų vykdavo neformalūs pokalbiai. Šių pasibuvimų metu bendraudami, dainuodami bei šokdami pedagogai atsipalaiduodavo ir, iš širdies pasikalbėję su kolegomis, išsklaidydavo susikaupusią įtampą. 

Anuomet kartu švęsdavome įvairias šventes, ypač – Kovo 8-ąją ir Naujuosius metus. Bendri vaidinimai, kultūrinės programos suvienydavo kolektyvą. Taip pat direktoriaus dėka bendradarbiavome su kitų šalių aklųjų mokyklomis. Ypač mūsų mokykla draugavo su Vokietijos Veimaro aklųjų mokykla. Mokytojai ir moksleiviai dažnai lankydavosi vieni pas kitus, o užmegzti ryšiai virsdavo ilgalaikėmis tarptautinėmis draugystėmis. 

J. Petkevičius daug dėmesio skyrė mokyklos materialiesiems reikalams. Direktorius kiekvieną rytą apeidavo mokyklą, ją apžiūrėdavo, o pastebėjęs netvarką ar kokį inventoriaus gedimą, bematant nurodydavo tai sutvarkyti. Mokyklos vadovas mėgo kartoti, kad mokykloje mokosi ir dirba 500 mokytojų ir mokinių. Paskaičiavus paaiškėjo, kad ugdymo pastatuose būta tiek pat kambarių. Tokį didelį ūkį nepakakdavo tik apeiti – siekiant jo neapleisti, kiekvieną dieną patalpos buvo kruopščiai tvarkomos. Direktorius buvo žmoniškas, visuomet atsižvelgdavo į pedagogų, turinčių regos negalią, prašymus ir pageidavimus. 

Mokyklos vadovas atnaujino ryšius su aklųjų draugija. Atsiskaitydamas už LAD skirtų lėšų panaudojimą jis ne tik pateikdavo išsamias ataskaitas, bet ir draugijos atstovus kviesdavo į mokykloje organizuotus renginius. Petkevičius taip pat tardavosi su mokyklos LAD pirminės organizacijos nariais bei vadovu. Iš pradžių jai vadovavo neregys matematikos mokytojas Vladas Verbauskas, o vėliau man buvo patikėta vadovauti pirminei organizacijai. 

Direktoriaus dėka mokykloje buvo aktyvi užklasinė veikla. Mokiniai buvo skatinami aktyviai sportuoti, dalyvauti šalies ir tarptautinėse varžybose. Nepaisant, kur jos vykdavo ar kiek trukdavo, direktorius visada leisdavo mokiniams pamokų metu garsinti mokyklos vardą. Mokykloje suklestėjo šaškės, šachmatai, lengvoji atletika, ritinys, vėliau – golbolas ir dziudo. Įvesta nauja tradicija – kiekvieną pavasarį gegužės pabaigoje visa mokykla vienai dienai išvykdavo į turistinį žygi su palapinėmis, maisto daviniais, o kartais – ir lauko virtuve. Šie turistiniai žygiai buvo mėgiami visų. Juose buvo ne vien keliaujama, varžomasi. Vykdavo klasių prisistatymai, o geriausiai pasirodžiusios klasės mokiniai gaudavo prizus. 

J. Petkevičius mums visada kartojo, kad sulaukęs pensinio amžiaus jis atsisakys mokyklos vadovavimo. Kaip tarė, taip ir padarė. Pirmąją užtarnauto poilsio dieną direktorius į mokytojų kambarį sukvietė visą pedagogų kolektyvą ir prie kavos ir kitų vaišių stalo, visiems spausdamas rankas, padėkojo už nuoširdų darbą, kiekvienam tardamas malonų žodelytį. Šis žmoniškas, betarpiškas atsisveikinimas daugeliui ligi šių dienų išliko širdyje. Tada niekas iš mūsų net nepagalvojo, kad po šio direktoriaus atsisveikinimo mokyklos lauks ne patys nuostabiausi laikai. 

Po stagnacijos – viduramžiai 

Visų mylimam direktoriui išėjus į užtarnautą poilsį mokyklai pradėjo vadovauti Švietimo ministerijos žmogus – Aloyzas Opulskis. Tiesa, vadovu jis išbuvo trumpai. Tuo laiku Sovietų Sąjungoje ir, žinoma, Lietuvoje keitėsi politinė situacija, prasidėjo „perestroikos“ laikotarpis. Mūsų mokykloje taip pat pamažėle pradėjo pūsti laisvas permainų vėjas. Mokykloje buvo įkurta Sąjūdžio grupė. Šalyje kilus visuotiniam mokytojų nepasitenkinimui atlygiu už darbą, protestavome ne tik prie Švietimo ministerijos, bet ir nuolatos rinkdavomės Mokytojų namuose. Tekdavus išeiti iš darbo, privalėdavome gauti direktoriaus leidimą. Jis vis „auklėdavo“, kvailindavo ir gėdindavo, tačiau turėjo atsižvelgti ir į dinamiškai besikeičiančią situaciją. A. Opulskis buvo tikras formalistas. Pradėjęs vadovauti mokyklai, kartu iš ministerijos atsivedė pulkelį mokytojų. Ilgainiui susidraugavome su naujaisiais pedagogais ir netgi kartais susėsdavome prie vieno vaišių stalo. Vis dėlto iki šiol atmenu jų posakį: „Šioje mokykloje būtų lengviau dirbti, jei nebūtų tiek aklųjų.“ Naujasis direktorius neskubėjo griauti pirmtako sukurtų tradicijų, leido mokyklos gyvenimui tekėti sena vaga, tiesa, inicijavo kelias naujoves, o sulaukęs nepritarimo iš mokytojų kolektyvo ieškojo kompromiso. A. Opulskis mokyklai vadovavo vos kelerius metus ir gana greitai pasitraukė iš vadovo pozicijos. 

Naująja mokyklos direktore tapo silpnaregė mūsų sąjungos narė Angelė Daujotienė, vadovavusi virš 25 metų. Nors jos vadovavimas mokyklai yra giriamas, aš turiu tvirtą nuomonę. Esu tikras, kad jos direktoriavimas mokytojų, auklėtojų kolektyvui ir mokiniams neišėjo į naudą. Mano pasakojimas yra subjektyvus, tačiau nenoriu dirbtinai išpuošti A. Daujotienės, kaip mokyklos vadovės, paveikslo. 

Prieš pradėdama vadovauti mokyklai Angelė dirbo LAD, o vėliau LASS struktūroje. Ji pagarsėjo kaip užsispyrusi, aklai besilaikanti savo nuomonės vadovė, kuri nevengdavo konfliktų. Tad, pasitraukus A. Opulskiui, LASS vadovams atsirado puiki proga pavaduotojai pasiūlyti aukštesnes pareigas. Sumanymas buvo puikus, bet nelengvai įgyvendinamas. 1990 metais siautė svaigios laisvės bei artėjančios nepriklausomybės kvaitulys, tad naujo direktoriaus paskyrimas užtruko. Kadangi sąjungos vadovybės teikiamą kandidatą turėjo patvirtinti pedagogų kolektyvas, pirmasis bandymas buvo nesėkmingas. LASS paskirto Alfonso Navickio kandidatūrą atmetė mokytojų bendruomenė. Pedagogų kolektyvas man siūlė kandidatuoti į direktoriaus poziciją, tačiau aš šio pasiūlymo atsisakiau. Tad mokytojams neliko nieko kito, tik sutikti ir patvirtinti A. Daujotienės siekį vadovauti šiai mokymo įstaigai. Gerą pusmetį po šio atsisakymo buvau linksniuojamas ir draugiškai pašiepiamas. Naujoji direktorė siūlė tapti jos pavaduotoju, tačiau, žinodamas jos būdą ir reputaciją, kategoriškai atsisakiau. 

Direktorė pamažu pradėjo naikinti senąsias mokyklos tradicijas. LASS pirminė mokytojų su negalia organizacija ilgainiui tapo direktorei nepatogia opozicija. Jai priklausė V. Verbauskas, V. Maslenikas, G. Rutkauskas ir kiti mokytojai. Dar pirmus dvejus Daujotienės vadovavimo metus, būdamas šios organizacijos pirmininku, buvau kviečiamas į pedagogų tarybos posėdžius. Dažnai posėdžių metu vadovė negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl siūlė ar priėmė vienokį ar kitokį sprendimą. Štai vienas pavyzdys. Mokykloje gyvavo tradicija, kad kiekvienais metais abiturientai keliaudavo į kitą šalį. Direktorė su mokiniais į turistinę kelionę siųsdavo nieko bendro su jais neturinčius mokytojus. Aš prieštaravau tokiems jos sprendimams, sakydamas, kad spręsti, kas važiuos, turėtų ne viena direktorė, o į šį procesą reikėtų įtraukti LASS pirminei organizacijai priklausančius pedagogus. Kadangi posėdžių metu aš vienintelis prieštaraudavau direktorės kontroversiškiems pasiūlymams, ilgainiui kvietimo į posėdžius nebesulaukiau. 

Gaila, bet A. Daujotienė, nors būdama LASS nare, nutolo nuo jos, kasmet siūlelis po siūlelio nutraukdama kontaktą su mūsų centrine valdžia. Ypač tai tapo akivaizdu LASS pirmininku išrinkus Sigitą Armoną. 

Grįžkime prie A. Daujotienės susidorojimo su tam tikromis mokyklos tradicijomis. Direktorė panaikino turistinius žygius. Taip pat pamažėle ji suardė ryšius su senais draugais iš kitų šalių aklųjų mokyklų, o užsimezgusius naujus kontaktus ignoruodavo. Pavyzdžiui, mūsų mokykla bendradarbiaudavo su vienu aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru Lenkijoje. Mūsų mokiniai važiuodavo pas juos į svečius, o jie atvykdavo atsakomojo vizito. Direktorė, motyvuodama užimtumu, svečius ignoruodavo, neateidavo pasisveikinti, pabūti drauge. Svečiai, pastebėję nuolat besikartojančią tą pačią situaciją, nepanoro ilgiau svečiuotis Lietuvoje. 

Deja, ilgainiui išaiškėjo A. Daujotienės mokyklos vadovavimo stilius – skaldyk ir valdyk. Ji susikūrė savo informatorių tinklą, sudarytą ir iš mokytojų, ir iš mokinių, vadinamų „geniukais“. Vyresni mokiniai savaip auklėdavo „geniukus“. Po tokių pamokų toks „geniukas“ nenoriai peržengdavo direktorės kabineto slenkstį. Dar blogiau, kad direktorė priimdama sprendimą vadovavosi ne patikrinta informacija, o nuogirdomis ar paskalomis, ji mėgo viską kontroliuoti, o nepavykus, imdavosi keršto. Su sau nepalankiais pedagogais direktorė susidorodavo ne iš karto. Palaipsniui sąmoningai ji blogindavo jų darbo grafikus. Mokyklos vadovė griežtai bausdavo jai nelojalius mokytojus, dažnai grasindavo juos atleisti iš darbo. Pavyzdžiui, kartą vienas nepalankus auklėtojas pusvalandį pavėlavo į darbą. Direktorė bematant sukvietė posėdį ir nusprendė jį atleisti iš darbo. Visi tylėjo, tik aš vienas paprieštaravau. Kadangi iki tol auklėtojas neturėjo jokių darbinių nuobaudų, norint atleisti, pirmiausia derėjo skirtį pastabą ar papeikimą, o tik pasikartojus nusižengimui imtis griežtų priemonių. Šiais žodžiais mokyklos vadovę galutinai išvedžiau iš kantrybės. Ji netverdama pykčiu išlėkė iš mokytojų kabineto. 

Nors direktorė turėjo begalę neigiamų savybių, ji mėgino kurti naujas iniciatyvas. Gaila, tačiau jos pastangos ne visada sulaukdavo pritarimo ir savaime išnykdavo. Štai mokykloje įkurto muziejaus vietoje Angelė padarė koplyčią, kurioje pakabino šventą paveikslą. Deja, šis sumanymas tarp mokytojų ir mokinių nesulaukė susidomėjimo. 

Apibendrindamas pasakojimą galiu konstatuoti dvilypę būseną. Iš šalies žvelgiant į oficialius dokumentus, skelbtus pasiekimus ir vykdomus tarptautinius projektus, atrodytų, kad mokykla klestėjo. Vis dėlto kalbėsiu tiesiai – vidinė mokyklos situacija nebuvo gera. 2015 metais atsisveikinau su auklėtojo darbu ir išėjau į užtarnautą poilsį. Po dvejų metų LASUC pradėjo vadovauti nauja direktorė. Nuoširdžiai tikiu, kad jai atėjus mokykloje atmosfera pasikeitė į gerąją pusę. 

Nuotrauka. P. Čyžius (sėdi antras iš kairės) beveik keturis dešimtmečius atidavė pedagoginei veiklai / LASS archyvo nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuoti šviesioje patalpoje iš kairės į dešinę eile susėdę žmonės, besiklausantys dešinėje prie stalo sėdinčios moters. Už klausytojų lentynose stiklas saugo įvairius eksponatus, o ant gretimos sienos kabo informaciniai plakatai su nuotraukomis ir smulkiu tekstu. P. Čyžius užfiksuotas kairėje nuotraukos pusėje antras iš kairės. Senjoras sėdi tiesia nugara, pasukęs galvą dešiniuoju profiliu ir pasidėjęs rankas ant kelių. Jis vilki vidutinio tamsumo megztinį, iš kurio viršuje kyšo šviesių marškinių apykaklė, mūvi tamsius džinsus ir ant dešiniojo riešo segi laikrodį. Jo žili plaukai pakaušyje praretėję, suspaustų lūpų kampučiai nuleisti. Petras atrodo pasitempęs ir susitelkęs.