Šių metų birželio 28 dieną įsigaliojo 2019 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva „Dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų“, trumpiau vadinama ES prieinamumo direktyva. Priminsime: dar 2022-ųjų pabaigoje Seimas ES direktyvą perkėlė į nacionalinę teisę – priėmė Gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymą. Teisinė bazė, pagrindas yra, tik visi gerai žinome, kad tarp įstatymų, direktyvų, įvairių potvarkių ir realaus gyvenimo ne visada išeina dėti lygybės ženklą. Kas pasikeitė ar keičiasi Lietuvos ir visos Europos aklųjų gyvenime praėjus beveik pusmečiui po ES direktyvos įsigaliojimo? 

Spalio pabaigoje Vilniuje vyko Europos aklųjų sąjungos (EAS) Advokacijos komiteto posėdis. Šios darbo grupės narys yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) viceprezidentas Vilmantas Balčikonis. Po posėdžio jo paprašėme pasidalinti mintimis, apie ką susitikimo dalyviai kalbėjo, diskutavo, kas Europos akliesiems kelia didžiausią galvos skausmą. 

V. Balčikonis. „Pirmiausia turiu pasidžiaugti, kad, įgyvendinant ES direktyvą, LASS glaudžiai bendradarbiauja su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tai, kas mums atrodo visiškai akivaizdu ir suprantama, kitose valstybėse nėra nei taip akivaizdu, nei suprantama. Šitaip sakydamas remiuosi ne savo asmenine nuomone, o kolegų iš kitų šalių pastebėjimais. Vokietijos aklieji yra pateikę prašymą brailio raštą įtraukti į UNESCO nematerialaus paveldo registrą. Vilniuje vykusio susitikimo metu jie išsakė pageidavimą, kad šią iniciatyvą palaikytų ir kitos nacionalinės aklųjų organizacijos. Tiek EAS, tiek nacionalinėms aklųjų organizacijoms vis didesnį susirūpinimą kelia elektriniai automobiliai. Važiuoja beveik be garso, galima išgirsti tik padangų čežėjimą į kelio dangą. Namų kiemuose, stovėjimo aikštelėse jau yra buvę nelaimingų atsitikimų. Keldami problemą, čia lyderiauja irgi vokiečiai. Anot jų, yra taisyklės, kad elektrinis automobilis, važiuojantis iki 20 km per valandą greičiu, skleistų girdimą garsą, tik įteisinti praktikoje šį reikalavimą ne taip paprasta. Aplinkosaugininkai reikalauja, kad aplinkoje būtų kuo mažiau triukšmo, bet žmonėms su regos negalia ne visada tai priimtina. EAS rengiasi pradėti kampaniją, kad visi buities prietaisai būtų prieinami neregiams. ES prieinamumo direktyvoje griežtų reikalavimų nėra. Nepaisant to, vis daugiau kompanijų į savo prietaisus įdiegia ir garsinius signalus. Deja, ne visos, todėl reikia skatinti, raginti, rengti įvairias akcijas. Apie mokėjimo terminalus ES direktyvoje kalbama daug, nurodomi terminai, per kiek laiko jie turės būti pritaikyti žmonėms su negalia. EAS siekia, kad neregiai ne tik galėtų savarankiškai susimokėti, bet ir čia pat, prie terminalo ar banko kortelių skaitytuvo, gautų informaciją, kiek susimoka. Visais šiais klausimais EAS konsultuoja Europos Komisiją, teikia siūlymus.“ 

Pasižvalgę po Europą, grįžkime į Lietuvą. Aurimas Papečkys dirba su garsu, kuria ir įrašinėja muziką. Anot jo, visa tai galime vadinti tiesiog garso inžinerija. Aurimas pasakoja, kad visas jo darbui reikalingas programas galima dalyti į dvi dideles grupes: programos, kurios įrašinėja garsą, ir programos, su kuriomis redaguojamas įrašytas garsas. Su pirmosios grupės programomis daugmaž neblogai, neregys, naudodamas ekrano skaitymo programą, gali dirbti. Problema prasideda, kai pereinama prie garso redagavimo programų, pavyzdžiui, kuriant elektroninę muziką – tembrai, sintezatoriai ir pan. Daugelis šių programų neregiams nėra pritaikytos. Jeigu nori naudoti pritaikytą versiją, reikia pirkti papildomų priedų. Atsiranda papildomų išlaidų. Problemos sprendimą sunkina tai, kad daugelis šias programas kuriančių kompanijų yra tarptautinės, įsikūrusios net ne Europos Sąjungoje, todėl ES prieinamumo direktyva joms negalioja. „Pasaulyje yra didelė neregių bendruomenė, kuriai tai aktualu, – mintimis dalijasi A. Papečkys, – egzistuoja elektroniniai forumai, kuriuose žmonės dalijasi patirtimi, patarimais, ieško sprendimų, bet vieniems patiems pasiekti rezultatų dažnai būna sunku arba tai užima pernelyg daug laiko.“ 

A. Papečkio planuose – neregius, kuriems aktuali garso inžinerija, suburti gyvai, pavyzdžiui, surengti gyvą suvažiavimą, bet tam reikia didelio įdirbio, lėšų. 

Neregio Justo mama Donata: „Justas dabar yra ketvirtokas. Brailio rašto mokosi pas tiflopedagogą. Vadovėliai daugiausia PDF formatu, pritaikyti matantiems mokiniams. Kreipėmės į leidyklas, į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Leidyklos negali padėti, ministerija atsakė, kad vadovėliai bus pritaikyti tik tada, kai bus leidžiami nauji. „Šviesos“ leidykla davė bandomąjį variantą, bet ten informacija neatitinka programų. Teksto suvokimo užduotis perrašinėju pati. Kol buvo trumpesni tekstai, Justas galėjo įsiminti. Tekstai ilgėja, sudėtingėja ir mokytis vien atmintinai darosi sunku. Jeigu kol kas nėra naujų, pritaikytų, bandėme ieškoti, kas galėtų įprastus vadovėlius nuskenuoti, tvarkingai sudėlioti į tekstą – to užtektų. Tiktai nerandame net tokios galimybės. V. Balčikonis savo iniciatyva mums yra padaręs vieną vadovėlį. Kreipiausi į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, atsakė, kad negali, nes pažeidžiamos autorių teisės. Įdomu, o kaip su vaikų teise mokytis, gauti išsilavinimą? Mokėčiau, nuskenuočiau ir tvarkingai sudėliočiau pati, bet reikia daug laiko ir nesu šios srities specialistė.“ 

Prie vadovėlių temos žurnalo puslapiuose anksčiau ar vėliau grįšime, o dabar pasižvalgykime po buities prietaisų lauką. 

Prieinamumas – nesibaigiantis procesas 

Vilnietė Ugnė Žilytė ir pati domisi įvairiomis techninės pagalbos priemonėmis, neregiams pritaikytais prietaisais, ir savo žiniomis noriai dalijasi su kitais. „Daugelis gamintojų buities prietaisus jau gamina su liečiamaisiais ekranais, o kartu ir su liečiamaisiais mygtukais, – pasakoja Ugnė. – Tai ne tik mikrobangų krosnelės, skalbyklės, bet jau ir virduliai. Pati tokį turiu. Galima pirkti, klijuoti taktilinius mygtukus, bet tai jau paties vartotojo reikalas. Yra kalbančių prietaisų – mikrobangų krosnelės, viryklės, karšto oro gruzdintuvės. Kiek žinau, kalbančių skalbyklių nėra, bet jas galima valdyti mobiliąja programėle. Aš pati iš Anglijoje veikiančios interneto parduotuvės esu įsigijusi kalbančią viryklę, gruzdintuvę. Savo namus prisitaikyti nėra sunku. Daugelis buities prietaisų yra išmanieji, galima sujungti į namų tinklą ir per jį valdyti. Ko negalima sujungti ar prijungti, įmanoma prisiklijuoti taktilinius lipdukus, nors jie dažnai atsiklijuoja, reikia nuolat keisti, bet vis tiek išeitis yra.“ 

Pašnekovės teigimu, problemos prasideda, kai nueini į svečius, nuvažiuoji į kitą miestą ar į kitą šalį. Užsisakai viešbutį ar išsinuomoji butą – viryklė, skalbyklė su liečiamaisiais mygtukais. „Nei savarankiškai išsiskalbsi, nei pasišildysi valgyti, pasijunti kaip be rankų. Svarstau, kad iš tos pačios parduotuvės Anglijoje reikėtų įsigyti nedidelę kalbančią viryklę ir visur su savimi vežiotis. Tačiau problema ne tik viryklės. Viešbučiuose vis dažniau naudojamos išmaniosios spynos. Žmogus, norėdamas patekti į numerį, tokios spynos ekrane turi surinkti kodą. Mano pačios patirtis dviejuose viešbučiuose Klaipėdoje visiškai skirtinga. Abiejuose buvo spynos su liečiamuoju ekranu. Viename davė į magnetuką panašią kortelę ir atsirakinau. Kitame labai panašiai: bet korteles jame duoda (dabar gerai neatsimenu) tik ekonominės ar verslo klasės svečiams, o aš, užsisakydama kambarį, į tą kategoriją nepatekau. Tokiais atvejais viskas priklauso nuo registratūros darbuotojų geranoriškumo ir pačios registratūros darbo laiko. Ne visur ji dirba visą parą.“ 

Kitas Ugnės pavyzdys irgi susijęs su viešbučiais – televizoriai. Seniau kambaryje esantį televizorių galėjai įjungti ir valdyti paprastu pulteliu. Dabar televizoriai dažniausiai turi išmanųjį meniu, daugybę programų ir nueiti iki reikalingo kanalo gana sunku. Mergina jau išmoko prakalbinti „Samsung“ ir „Xiaomi“, bet pirmą kartą prašė LASS darbuotojos pagalbos, kad užeitų į kambarį ir padėtų įjungti. „Kas rodoma TV ekrane, susirasti norimą meniu elementą, dabar gali padėti suprasti dirbtinis intelektas, tačiau žmogus turi daug išmanyti ir būti įgudęs technologijų pasaulyje. Tiems, kas technologijoms skiria mažiau dėmesio, tikrai sunku. Aš pati, kol išmokau, visą vakarą su viena programėle fotografavau TV ekraną, su kita analizavau nuotraukas – sugaišau nerealiai daug laiko. Apskritai kalbant, prieinamumas yra nesibaigiantis procesas ir naujų iššūkių atsiras nuolat, todėl ir dirbti reikia nuolat.“ 

Nuotrauka. Jau pusmetį įsigaliojusią ES prieinamumo direktyvą praktikoje nuolat tikriname ir tikrinsime savo patirtimi / LASS archyvo nuotr. 

Nuotraukoje nuo kelių iki viršugalvio užfiksuotas paštomatą liečiantis vyras su baltąja lazdele. Už jo stovi daugiau paštomatų, viršuje tęsiasi stiklinis stogas. Vyras stovi šiek tiek pasisukęs dešiniuoju profiliu, dešinėje rankoje priešais pilvą laiko baltąją lazdelę, o kairiąja žemyn ir į šoną ištiesta ranka liečia paštomato valdymo pultą. Jis vilki šviesius marškinėlius ilgomis rankovėmis ir mūvi tamsias kelnes. Jo trumpai kirpti tamsūs plaukai sušukuoti į priekį. Vyras atrodo sutrikęs ar susirūpinęs: tankūs antakiai suraukti, šiek tiek pravertų lūpų kampučiai nuleisti. Jo ranka liečia ir uždengia paštomato dalį po jutikliniu ekranu. Virš ekrano šviesiame fone pateiktos naudojimo instrukcijos. Abipus įrengtos įvairaus dydžio durelės: viršuje ir apačioje jos yra aukštesnės, o likusios – žemesnės. Atrodo, kad paštomatas nėra intuityvus ir galimai kelia problemų vyrui su regos negalia.