Kai moksleiviai ateina susipažinti su mūsų organizacijos veikla, o ypač noriai išbandyti neregių ir silpnaregių naudojamas techninės pagalbos priemones, paklausus jų, kaip gatvėje atpažintų neregį, beveik choru išgirstame atsakymą – pagal baltąją lazdelę. Pasiteiravus, iš kur jie sužinojo apie ją, nuskamba gana įvairūs atsakymai: „mačiau per televizorių“; „pasakojo mokytoja“; „mačiau gatvėje“; „buvo toks juokingas filmas“; „stebėjau vaizdelį internete“. Kasmet spalio 15-ąją minime mūsų, neregių, pagrindinės pagalbininkės kelyje dieną. Ta proga pakalbinau kelis žmones, kuriems baltoji lazdelė reiškia kasdienybę. 

Vilnietė Barbora Šilkinytė. Anksčiau dar mačiau taip, kad galėjau savarankiškai judėti be baltosios lazdelės ir net važinėdavau dviračiu, pati lydėdavau mamą. Kai mokiausi LASUC (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras) turėjau keletą pamokų, kaip naudotis lazdele, bet net pablogėjus regėjimui ilgai nesiryžau jos imti į rankas. Jaučiau savotišką barjerą dėl aplinkinių, pažįstamų reakcijos, o gal tokiu būdu ir pati dar negalėjau sau pripažinti, kad regėjimas gerokai suprastėjo: nenorėjau su tuo susitaikyti arba nenorėjau to parodyti kitiems. Vis tik atėjo momentas, kai, nepaisant būgštavimų, nenoro, kompleksų, gyvenimas privertė paimti į rankas lazdelę. Tai atsitiko tada, kai pradėjau dirbti masažuotoja ir į darbą reikėjo vykti visai į kitą Vilniaus miesto galą, nei gyvenau. Keliaujant iki darbo vietos tekdavo pereiti sudėtingą sankryžą su labai intensyviu judėjimu ir prastai girdimu, o kartais visai negirdimu, šviesoforo signalu. Pasitaikydavo išeiti į perėją ir degant raudonam šviesoforo signalui bei nevalingai sustabdyti ne tik lengvuosius automobilius, bet net krovinines „fūras“. Kitos išeities nebemačiau, kaip tik keliauti su baltąja lazdele, kuri kartais padeda pereiti gatvę net ir ten, kur nėra perėjos, bet kur man atrodo patogi vieta pereiti į kitą pusę. Dabar, kai akyse visai tamsu, sunkiai įsivaizduoju, kaip galėčiau vaikščioti be savo įprastos pagalbininkės. Be jos negalėčiau net šiukšlių išnešti iš namų, nes reikia kirsti aikštelę, kuria nuolat vyksta intensyvus eismas. Dauguma žmonių žino, ką reiškia ta lazdelė mano rankose, bet pasitaiko, kad kas paklausia: „O kur tavo antra šiaurietiška lazdelė? Kodėl tu su viena eini?“ 

Aš įpratau naudoti „Bluetooth“ ausinę, kurią kartais pamirštu išsiimti net guldamasi į lovą. Man patogu kalbėti telefonu turint laisvas abi rankas. Vyresnio amžiaus žmonės, pamatę tą ausinę, galvoja, kad tai klausos aparatas ir man puikiai girdint aptarinėja tarpusavyje: „Dieve, Dieve, vargšė mergaitė. Nemato ir negirdi.“ Kartą išlipau iš autobuso ir pro šalį lėkdamas vyrukas užkliuvo už mano ištiestos lazdelės ir ne savo valia atliko gimnastikos pratimą, primenantį nepavykusį salto, nusileisdamas ant grindinio ne ant kojų (laimei, ne ant galvos), o tėkšdamasis visu kūno paviršiumi. Atsikėlęs ėmė šaukti ant manęs, bet pamatęs ir supratęs, su kuo turi reikalą, užsičiaupė. 

Po man jau žinomas vietas keliauju savarankiškai, nes lengvai orientuojuosi. Man padeda tai, kad anksčiau mačiau ir gerai atsimenu daugelį Vilniaus gatvių, pastatų. Masažo mokiausi Klaipėdoje, tad ir ten gerai orientuojuosi. Kartą pasisvečiavusi uostamiestyje ir grįždama miesto autobusu išlipau netoli tarpmiestinės stoties. Pamačiusi mane viena moteris pasisiūlė palydėti, bet pajutau, kad ji mane bando vesti aplinkiniu keliu. Aš pasiūliau ir nurodžiau, kaip eiti trumpesniu keliu. Ta moteris, kuri buvo vietinė ir tuo metu lydėjo į stotį savo svečius, net sutriko. Galiausiai pareiškė „Aš norėjau Jus palydėti, bet pasirodo, kad tai Jūs mane vedate.“ Papildomų garsinių, vibruojančių ar kitaip apie arti esančias kliūtis perspėjančių priemonių bei navigacijos nenaudoju. Jais nepasitikiu dėl netobulumo arba dėl to, kad daugumos jų valdymas ne lietuvių, o anglų kalba. 

Balys Trinkūnas iš Utenos. Baltąją lazdelę į rankas pirmą kartą paėmiau dar 1982 metais, gavęs ją iš mūsų organizacijos rajono filialo pirmininkės. Tai buvo trumpa, plona lazdelė ne su rateliu, o su pieštuko formos antgaliu. Pradžioje mane visur stengėsi lydėti mama, bet kaime darbų daug, tai nenorėdamas jos varginti – tiesiogine prasme – pabėgdavau, kai reikėdavo į polikliniką ar kokiu kitu svarbiu reikalu. Nors jau daugelį metų dažniausiai keliauju vienas, be palydos, bet visokiausių netikėtumų pasitaiko. Užtenka užsigalvoti, užsisvajoti ir jau nebežinau, kur esu. Didžiąją dalį laiko praleidžiu Utenos mieste, bet dažnai vykstu į kaimą, į kurį norint patekti reikia ne tik 25 kilometrus važiuoti autobusu, bet dar 7 kilometrus kulniuoti pėsčiomis. Pasitaiko, kad praeinu kokį reikiamą posūkį ir tenka grįžti, ieškoti pažįstamo kelio vingio, kalnelio, kito žinomo atskaitos taško, nes tame kelyje sutikti žmogų – tai kaip laimėti loterijoje ar aptikti naują žvaigždę mūsų galaktikoje. Kartą teko grįžti net apie 2 kilometrus. 

Sykį žingsniavau į autobusų stotelę ir skubėdamas atsidūriau kelio viduryje, ten išgirdau, kaip priešais mane atbilda automobilis. Puoliau į kraštą ir automobiliui pravažiavus praradau orientaciją. Nebežinojau, kurioje kelio pusėje atsidūriau pats ir į kurią pusę man reikia eiti. Mojuodamas ranka ir lazdele pabandžiau stabdyti po kelių minučių pro šalį važiuojančią kitą mašiną, bet kur tau – tik greitį padidino ir nurūko. Ir staiga kaip stebuklas – pro debesis išlindo saulė, kurią, laimei, dar įžiūriu. Tą kartą į autobusą spėjau. Pasitaiko žmonių, kurie, matydami, kaip laisvai orientuojuosi sau pažįstamoje aplinkoje, galvoja, kad apsimetu neregiu. Net savivaldybėje viena moteris pareiškė, kad aš simuliuoju aklumą, nes ji pravažiuodama matė, kaip aš apėjau prieš mane telkšančią balą. Pro tą vietą dažnai einu ir jau žinau, kad po lietaus bala atsiranda. Įdomu, ką pasakytų ta pati moteris, jei būtų pamačiusi mane kitoje situacijoje. Pačiam juokas ima, bet kartą visai netoli namo esančio šulinio teko ieškoti apie 5 minutes. Šulinys buvo, eidavau prie jo vos ne kasdien ir staiga dingo, sakytum, kas pavogęs būtų. Utenoje miesto triukšme palei judrias gatves mano lazdelės nesigirdi, tad neretai atsitrenkiu į kokios moteriškės nugarą. Laimei, mano reakcija dar greita ir spėju į glėbį sugauti savo „auką“, kol ji dar nenugriuvo ir neužsigavo. Mane erzina gerokai, beveik iki pusės šaligatvio pločio, atsikišusios pastatytų automobilių bagažinės ar buferiai. Kartą atsitrenkiau į ant įvažiavimo į gatvę išjungtu varikliu stovintį automobilį. Užsigavęs ir supykęs ėmiau gerokai burnoti: kokie čia idiotai tokioje vietoje pastatė mašiną?! Dar paleidau ir seriją įdomesnių žodelių. Iš automobilio išlipo, kaip vėliau paaiškėjo, policininkai ir ėmė atsiprašinėti. Net pasiūlė pavėžėti kur reikia. Pasitaikė kertant gatvę sankryžoje pasukti netinkamu kampu ir atsidurti tarp važiuojančių automobilių. Dabar dauguma vairuotojų ir pėsčiųjų, ypač jaunesnio amžiaus, daug tolerantiškesni ir supratingesni nei anksčiau. 

Vilnietis Aurimas Žiška. Kol mokiausi, buvau labai globojamas. Pirmadienį tėvai išveždavo į mokyklą, o penktadienį parveždavo į namus. Mokyklos viduje ir net jai priklausančioje teritorijoje orientavausi be lazdelės, nors pačioje pradžioje pasitaikydavo ir paklydimų. Lazdelę į rankas paėmiau prieš 25 metus, kai atėjo laikas studijuoti tuomečio Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete. Elementariai – gyvenimas privertė. Supratau, kad man čia reikės vaikščioti kasdien ir artimieji neprivedžios. Gyvenau netoliese ir Juozas Daunaravičius vos baigus LASUC, birželio mėnesį, 2 ar 3 savaites mokė, kaip nukeliauti iki naujos mokymosi įstaigos. Rugsėjo 1-ąją stebimas brolio keliavau pats ir pasiklydau. Brolis tada paabejojo mano galimybėmis vaikščioti savarankiškai, o aš į pirmą paskaitą pavėlavau. Trūko praktikos, įgūdžių, dar ir jaudulys padarė savo. Vis tik į namus tą dieną jau sėkmingai grįžau vienas, nors paklysti dar pasitaikydavo ne kartą ir ne du. 

Palyginti su periferija, didmiestis geriau pritaikytas neregiams: šviesoforai įgarsinti, šaligatviai sutvarkyti, daugiau specialių takų turintiems regos negalią, veikia visuomeninio transporto programėlės, bet čia daugiau dviratininkų, paspirtukais važinėjančiųjų greitai ir gana tyliai. Jei jie rieda link manęs iš nugaros, tai nemato, kad aš neregys. O juk neretai kas nors netoliese triukšmauja – tai žoliapjovė burzgia, tai statybos ar remonto darbai vykdomi. Eidamas negali nė kelioms sekundėms atsipalaiduoti, nes kartais dviratininkai ar paspirtukininkai pralekia visai šalia ar net liesdami. Rimtesnio susidūrimo, laimei, kol kas pavyko išvengti. Pavojų pargriūti, užsigauti mums kelia ir netvarkingai, bet kur ir bet kaip paliekami paspirtukai, dėl kurių kaltės keli mano pažįstami griuvo ir gana skaudžiai susižeidė. Atsiranda naujas iššūkis, kai įvažiavimus sulygina su šaligatviu. Nebeaišku, kur tas įvažiavimas prasideda, kur baigiasi. Girdžiu, atvažiuoja mašina, ir neaišku, ar man stovėti, ar eiti iš tos vietos. Manau, kad jei ne viskas būtų sulyginama, o paliekami bent kelių milimetrų skirtumai, tai nesukeltų jokių sunkumų judantiems vežimėliuose, o mums tai būtų patogus atpažinimas, kur prasideda ar baigiasi plokštumų riba. Ne viskas, kas patogu sėdinčiam vežimėlyje, tinka neregiams. 

Pirmas susidūrimas su iškritusiu sniegu visada būna šokas. Nenuvalyti takai blogai, bet kai valant užverčia įėjimus, reikalingus takus ir net įvažiavimus, kurie mums tarnauja kaip orientyrai, tai dar blogiau. Kartais net prieš įlipant į autobusą turi perlipti krūvą pažliugusio, druska prisodrinto sniego pusnį. Tam tikrų replikų iš aplinkinių nedažnai, bet kartais tenka išgirsti. Kartą įlipus į autobusą išgirdau: „O, dar ir su pagaliais čia lipa!“ Būna, kad praeiviai pasiteirauja, ko čia su ta lazda ieškau ar ką tikrinu. Pasitaiko kokį neatsargų praeivį užkliudyti ir gauti ne visai mandagiais žodžiais išreikštą pasiūlymą pasitraukti su ta savo lazda. Kai ateinu į stotelę, žmonės nutyla ir suprantu, kad jų žvilgsniai nukreipti į mane. Tenka praeiti pro vieną vietą, kur renkasi tam tikrų žalingų įpročių mėgėjai. Pamatę mane jie imasi gelbėtojų rolės šaukdami: „Pasitraukit, aklas eina!“ Galėčiau mėgautis dėmesiu, bet tokiomis aplinkybėmis nepatinka jaustis žvaigžde. Eidami konkrečiu maršrutu, mes pasitiksliname pagal orientyrus, o praeiviai bando mus koreguoti taip, kad visur praeitume neprisiliesdami prie jokio stulpo, medžio ar kito objekto, kuris mums kaip tik ir tarnauja kaip tarpinis orientyras. 

Kartais prieinu prie kokio žmogaus per arti ir patiriu labai skirtingas reakcijas. Įsiminė atvejis, kai stodamas į universitetą stovėjau eilėje prie mandatinės komisijos ir sukdamasis netyčia brūkštelėjau ranka per netoliese stovėjusio vyro ranką. Tas vyras garsiai pareiškė: „Atsiprašau, ko šitas vyras mane liečia?“ Autobuse ieškant vietos atsisėsti kartais tenka prisiliesti prie žmonių drabužių, peties ar rankos. Kartą radau vietą ir atsargiai atsisėdau, nežinodamas, ar šalia kas nors sėdi. Kažkokiam vyrui mano atsisėdimas ant kraštelio nepatiko ir jis, nieko nepasakęs, stvėrė mane už pečių ir perkėlė į tolimesnę nuo praėjimo sėdynę prie lango, taip sukeldamas man momentinį šoką. Dabar didmiesčiuose yra visokių pavežėjų, tad daug kur galime keliauti be iššūkių, patogiai. Vis tik aš patarčiau nedaryti pertraukų tiems, kas naudojasi baltąja lazdele, nes pamirštami ir prarandami įgūdžiai bei pasitikėjimas. Papildomos priemonės, perspėjančios apie kliūtis, ar kitos išmaniuosiuose telefonuose veikiančios programėlės, informuojančios apie aplinką, mane kol kas nelabai tenkina. Aš įsivaizduoju akinius, kurie realiu laiku komentuotų apie objektus, esančius prieš mane arba atsakytų į konkrečius paklausimus, tokius, kaip „Kur yra sankryža?“; „Koks dega šviesoforo signalas?“ ir panašiai. Visai neseniai įsigijau specialius akinius, bet dar nespėjau jų visaverčiai išbandyti, tad apie jų naudą dar negaliu teigti. Na, o baltoji lazdelė skirta ne tik mums, bet ir aplinkiniams, kad jie matytų mus, suprastų, su kokiomis problemomis galime susidurti ir laiku bei vietoje esant reikalui galėtų mums padėti. Kas prastai mato ar visai nemato, bet bando vaikščioti savarankiškai, ne tik stato į pavojų save, bet ir kelia grėsmę visiems eismo dalyviams. Matydami žmogų su baltąja lazdele, pėstieji ir vairuotojai elgiasi žymiai atsargiau, stebi jo veiksmus ir gali laiku sureaguoti į situaciją. Einantį be lazdelės žmogų aplinkiniai laiko matančiu ir atitinkamai elgiasi. Manau, kad gali apsirūpinti visomis įmanomomis priemonėmis, navigacijomis, jutikliais, programėlėmis, informuojančiomis, kur eiti, kada eiti, kada stovėti, kas tau virš galvos, po kojomis ir panašiai, bet baltoji lazdelė buvo, yra ir, manau, visada bus ne tik nepakeičiama pagalbininkė, bet ir kaip išskirtinis neregių informacinis ženklas visuomenei. 

Nuotrauka. Kad ir kokių atsirastų naujų technologijų, neregiai tvirtina, kad baltoji lazdelė nepakeičiama. Neregiai 25 kilometrų žygyje 2025 m. / Juozo Daunaravičiaus nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio užfiksuoti dviračių taku žengiantys keturi vyrai. Priekyje eina A. Valenta ir jaunas vyras, už jų seka V. ir P. Lėveriai. Žygeiviai vilki striukes ir bluzonus, yra užsidėję kuprines. Alvydas, Vytautas ir Paulius naudoja baltąsias lazdeles. Priekyje kairėje esančio Alvydo žili plaukai sušukuoti į dešinę galvos pusę, akys užmerktos, lūpos kiek pravertos. Dešiniau einantis vyras yra užsidėjęs šviesią kepurę su snapeliu. Jo akys nukreiptos į priekį, lūpos suspaustos. Už dešiniojo Alvydo peties esantis Vytautas yra užsidėjęs stambius akinius plonais tamsiais rėmeliais. Jo tamsūs plaukai trumpai kirpti, veidas ramus. Tarp dviejų pirmiau žengiančių vyrų matomas Paulius yra užsidėjęs stambius akinius tamsiais rėmeliais. Jo plaukai tamsūs ir trumpi, ant rimto veido želia trumpa barzda ir ūsai. Dešinėje šviesesne tako dalimi eina moteris ir vyras, tolumoje – daugiau žmonių. Abipus želia veja ir auga medžiai. Baltąsias lazdeles naudojantys vyrai žygiuoja ryžtingai ir drąsiai, pasitikėdami įvaldytu įrankiu.