„Ateina vieną kartą dailininkas ir sako: „Vacy, čia tavęs ieško tokia labai graži mergina.“ Aš jam sakau, kad nesu jokio pasimatymo paskyręs. „Nebūk durnas, – sako, – tokios mūsų redakcijoje dar nebuvo. Griebk be eilės.“ Ir iš tiesų po valandėlės į kabinetą įžengia tikrai neblogos figūros mergaitė. „Kuris būtų čia tas Areima?“ – klausia. Sakau, kad aš. „Aš su jumis norėčiau pasikalbėti apie Indiją. Mokausi konservatorijoje, turiu skaityti indų poetų eilėraščius, todėl noriu patirti juos dvasiškai.“ „Niekuo, – sakau, – negaliu jums padėti, aš tos Indijos nei matęs, nei girdėjęs.“ „Nesiginkit, – sako, – viską žinote, labai labai jūsų prašau.“ 

Kaip tik išvakarėse buvau viename susitikime, kur toks veikėjas pasakojo įspūdžius iš Indijos. Tie įspūdžiai buvo neformalūs, ne tokie, kuriuos jis pasakojo per televiziją. Ką buvau girdėjęs, mergaitei ir išklojau. Kadangi kabinete buvau ne vienas, tai susėdome arčiau, vienas prie kito – taip susiglaudę ir sėdėjome. Mergina už tą pasakojimą man labai karštai padėkojo. Kai išėjo, man toptelėjo mintis, kad ji vis dėlto norėjo pasišnekėti su Vaciu Reimeriu...“ (Iš V. Areimos prisiminimų). 

Štai toks buvo Vacys Areima – ilgametis „Mūsų žodžio“ redakcijos darbuotojas, poetas, rašytojas ir tiesiog bičiulis, kurio 90-ąsias gimimo metines minėjome rugsėjį. Rimtu veidu galėjo pasekti, paporinti kokią nors nebūtą istoriją, pašmaikštauti, pajuokauti, bet niekada piktai, ironiškai. Turėjo saviironijos dovaną, tik ta saviironija irgi buvo skaidri, dažnai – melancholiška, truputį liūdnoka, atlaidi kitų ir savo paties silpnybėms, neišsipildžiusioms viltims. Išmintis yra gerokai daugiau nei šaltas, racionalus, analizuojantis protas, visokie „literatūriniai žaidimai“. Viena iš V. Areimos knygų vadinasi „Branda ir pjūtis“, neperdėdami šį apibūdinimą galėtume taikyti visai Vacio kūrybai: ilgai kaupta gyvenimo patirtis, jau brandžiame amžiuje išsiliejusi apsakymais, romanais, eilėraščiais. 

Redakcija 

JEIGU 

Jeigu aklas aš nebūčiau, 

Jauną žirgą pabalnočiau 

Ir ant jo užsėdęs raitas 

Į pasaulio kraštą jočiau. 

Jūs turbūt paklausti norit, 

Ko aš trenkčiaus tokį kelią? 

Tam, kad pamatyčiau tvorą, 

Kuri žymi žemės galą. 

Kas už šito galo plyti, 

Kokie gyliai, kokie toliai? 

Kad galėčiau apsakyti 

Šitai savo krašto broliams. 

Jeigu aklas aš nebūčiau, 

Pragaran nujočiau raitas, 

Šauniai ūselius užraitęs 

Nuo velnių pačias viliočiau. 

O dabar, kai saulės diskas 

Man nešviečia, tiktai šildo, 

Tegu į pasaulio kraštą 

Už mane kiti nubilda. 

TĖVO AUKSAS. Apsakymo ištrauka 

Kadaise šiame pastate buvo malūnas. Ūžė girnos, šniokštė krintantis vanduo, kieme stovėjo vežimai prikrauti maišų. Vieni laukė eilės, kada galės atiduoti grūdus malimui, kiti krovėsi į ratus dulkančius miltų maišus. Tada, vaikystėje, tas įstrigęs atmintin vaizdas buvo toks stiprus, jog dabar, sėdėdamas restorane, įrengtame buvusio malūno patalpose, jaučiausi kaip sapne, kur realus pasaulis susipina su fantastiškuoju. 

Restoranas buvo apytuštis. Šiokiadieniais niekados nebūdavo daug lankytojų, tačiau savaitgaliais be išankstinio užsakymo čia patekti negalėjai. Aš čia pakliuvau visai atsitiktinai. Mūsų žurnalo redaktorius pasiūlė man parašyti apybraižą apie vieną žmogų, labai gabų, bet mažai žinomą liaudies meistrą. Nuvykęs į tą kaimą, kuriame jisai gyveno, adresato neradau. Žmonės paaiškino, jog užpernai meistras išsikraustė gyventi pas dukterį į gretimą rajoną. Tačiau nė vienas iš mano sutiktųjų kaimiečių nežinojo, kokia ištekėjusios dukters pavardė. Tik pasakė kolūkio pavadinimą. Kadangi buvau važiuotas, nutariau paieškoti dingusio meistro. Beklajodamas dulkinais kaimo keliukais su senute redakcijos „Volga“, atsidūriau tose vietose, kur prabėgo nemažai mano vaikystės dienų. Savo didžiai nuostabai, meistrą užtikau sodyboje vos už poros šimtų metrų nuo mūsų namo. Pokalbio pabaigoje pasisakiau, kad vaikystėje esu čia gyvenęs. Pasidomėjau, kas dabar ant to gražaus kalnelio gyvena, nes tą vietą matyti trukdė tankūs krūmai. 

– Duktė sako, kad tenai įsikūrę vaiduokliai ir todėl ten niekas neišdrįsta statyti namo, nors vietelė iš tiesų puiki. 

Atsisveikinęs su meistru, sėdau mašinon, kuri šiaip taip įveikė stačią įkalnę, ir atsidūriau sename vaikystės pasaulyje. Tik dabartinis labai skyrėsi nuo ano buvusio. Ne vien dėl to, kad namo vietoj riogsojo žole apaugę pamatai ir kad mažytės pušaitės tapo dideliais lieknais medžiais. Kiti daiktai, tada atrodę dideli, dabar buvo sumenkę, sumažėję. Sode dar žaliavo, teisingiau sakant, pusiau žaliavo kokie trys ar keturi medžiai. Kitos obelys stirksojo nudžiūvusios ir žaliame vasaros spalvų fone atrodė kaip pražilusios senės. 

Nusileidęs užžėlusiu takeliu prie upės taip pat patyriau didelį nusivylimą, nes vietoj sraunių vandenų išvydau viksvose ir vilkdalgiuose besislapstantį vos vos sruvenantį upeliuką. Gili griova, kur kadaise tėvas iškasė šulinį, irgi sumažėjusi tiek, kad aš net suabejojau, jog tai ta pati vieta. Nuėjau pažiūrėti, kas ištiko šulinį. Viršutinis rentinys gulėjo netoliese pusiau į žemę susmegęs. Ant šulinio angos užritintas didžiulis akmuo, matyt, kad vaikai ar gyvuliai netyčia neįkristų. Liūdnų minčių genamas pakilau iš griovos ta vieta, kur anais laikais medinių laiptų būta. 

Išvairavęs mašiną į kelią, pastebėjau lentą, kurioje buvo nupieštas lokys, letenoje laikantis alaus bokalą. Žemiau – rodyklė su užrašu: „Į lokį". 

Štai dabar aš ir sėdžiu taip besivadinančiame restorane. Prie gretimo stalelio – keturi jau gerokai įkaušę vyrukai. Iš visko matyti, kad dažni svečiai, nes padavėją šaukia vardu ir gerai žino aplinkinių kaimų pavadinimus. Kalbasi jie garsiai, nieko nesivaržydami. 

Peržiūrėjęs valgiaraštį, užsisakiau „Lokio kepsnį" ir du šaltus patiekalus. Padavėjas pasakė, jog kepsnio reiksią ilgėliau palaukti ir pasiūlė išgerti „Lokio kokteilio", bet sužinojęs, jog vairuoju mašiną, pasiūlė pepsikolos. Paprašiau poros buteliukų, o mano kaimynai užsisakė „Medžiotojų“ trauktinės ir dar labiau įsilinksmino. 

– Kaip dievą myliu, – perrėkdamas savo draugus šūkčiojo juodukas. – Va, kaip tave dabar matau, taip mačiau jį. Stovi su kastuvu rankoje ir žiūri į tą akmenį. O iš po akmens tik žybt žybt liepsnelės liežuvėliai... 

– Kiek rašalo buvai išlakęs, Petrai? – pasidomėjo sėdėjęs kairėje albinosas. 

– Tai ką tu, baltapūki, manim netiki? Manim! – Aš tą naktį buvau blaivut blaivutėlis, kaip karosiukas lydekos skrandyje. 

– Na gerai, jau gerai, meluok toliau, – sutiko albinosas. 

– Aš tau dar sykį sakau, jog nemeluoju. Stovi tasai Arimantas su kastuvu... 

Išgirdęs šią pavardę krūptelėjau. Negi kalbama apie mano tėvą? 

Padavėjas atnešė pepsikolą ir šaltus patiekalus. Jei anksčiau buvau nelabai patenkintas, kad karšto kepsnio teks kiek palaukti, tai dabar troškau, kad šis patiekalas kiek galima ilgiau čirškėtų. 

Mano kaimynai, susidaužę taurelėmis, išlenkė trauktinės ir palinko prie silkutės su karštomis bulvėmis. Pabūgau, kad užkandę nepakeistų kalbos temos. Prarijęs kelis kąsnius ir išgėręs taurėje telkšojusį alų už albinoso sėdėjęs dručkis pratarė: 

– Tada tu, Petrai, dėjai į kojas kiek įkerta ir atsidūrei namuose šalia savo bobos, kuri už gėrimą taikėsi kočėlu tau galvon. 

Visi nusižvengė, tik Petras pasitenkino kreivu šypsniu. 

– Ne toks jau aš bailys, kaip jūs įsivaizduojate. Priėjau prie Arimanto... 

– Gal sakysi, kad ir ranką padavei? – pertraukė pasakojimą nusišiepdamas baltapūkis. 

– Kai liko iki jo gal kokie penki žingsniai, – nekreipdamas dėmesio į pašaipą tęsė Petras, – paklausiau: ko čia ieškai, Juozai? 

– Savo aukso, per karą čia padėto. 

– Va tada, vyručiai, mano nugara tikrai pagaugais nuėjo, nes buvau girdėjęs, kad užkalbintas vaiduoklis iš karto pranyksta. O šitas stovėjo kaip stovėjęs. Ne tik stovėjo, bet ir kalbėjo toliau: „Tik va, negaliu niekaip akmens nuritinti. Jei nuritinčiau, tai po penktuoju akmeniu nuo...“ Nuo kur, nebepasakė, nes pragydo Lupeikienės gaidys, ir šmėkla ištirpo tamsoje. 

Paskubomis sukirtau „Lokio kepsnį" ir, sėdęs į mašiną, nuvažiavau į sodybvietę. Dar kartą apžiūrėjau akmenį, užverstą ant šulinio angos. Pabandžiau jį nuritinti, tačiau net pajudinti neįstengiau. Aš žinojau, kad cementinis rentinys buvo tik viršuje. Šiaip jau šulinio sienos grįstos akmenimis ir po vienu iš jų tėvas paslėpė auksinius pinigus, kuriuos jam davė ponas už išgelbėjimą nuo Sibiro. Mūsų šeima to pono ūkyje apsigyveno likus porai metų iki Antrojo pasaulinio karo. Kadangi savo žemės neturėjome, tėvas tenkinosi pusininko dalia. Neblogi darbdavio ir samdinio santykiai dar labiau pagerėjo po to, kai 1940-ųjų vasarą tėvas ištraukė iš patalo vienmarškinį poną, nutempė pakalnėn ir paslėpė tankiais žilvičiais apaugusioje klampynėje. Taip išgelbėjo jį nuo kelionės į baltųjų lokių kraštą. Už šią paslaugą ponas tėvui pažadėjo net ūkelį nupirkti, tačiau viską sumaišė karas. Prieš pasitraukdamas į Vakarus, ponas pasišaukė tėvą ir įdavė jam dešimt auksinių pinigėlių. 

Tėvas žuvo per bombardavimą taip ir nepasakęs, kur paslėpė savąjį auksą. 

Štai dabar, po daugelio metų, kažkokia paslaptinga likimo ranka atvijo mane į šiuos kraštus, kad iš naujo pažadintų vaikystės dienų prisiminimus. Dar daugiau – atsitiktinai iš visai nepažįstamo Petro lūpų išgirdau, kur tėvo auksas. Kas jis toks, iš kur žino apie mano tėvą? 

Iš V. Areimos knygos „Jos šešėlis“, Vilnius, 1998. 

Nuotrauka. V. Areima / redakcijos archyvo nuotr. 

Kiek neryškus V. Areimos portretas. Vyras sėdi lauke pasidėjęs rankas ant kelių, šiek tiek pakėlęs galvą ir truputį pasukęs kairiuoju profiliu. Už jo iš dešinės nuotraukos pusės į kairę driekiasi lapuotos šakos, šviesus fonas visiškai susiliejęs. Vaclovas vilki tamsų kostiumą ir šviesius marškinius, ryši tamsiai ir šviesiai įstrižai dryžuotą kaklaraištį bei yra užsidėjęs stambokus akinius tamsiais stačiakampiais rėmeliais. Tamsūs, pusilgiai plaukai atrodo sušukuoti atgal, pavienes sruogas kedena vėjas. Akys beveik visiškai užmerktos, matyti tik tamsūs į viršų išlenkti plyšiai, plonos sučiauptos lūpos plačiai šypsosi. Šilta veido išraiška tarsi kviečia prisėsti šalia ir pasiklausyti istorijos.