Praėjusiame žurnalo numeryje su Lietuvos negalios organizacijų forumo atstove Simona Aginskaite aptarėme klausimą, kas yra negalia: situacija, kūno būklė ar gyvenimo scenarijus? Turime galimybę šią temą pratęsti, tik kitu požiūriu, pažvelgti į negalią fotografijos menininkės Janinos Sabaliauskaitės akimis ir drauge su ja paklausti: ar gali „netobulas“ kūnas patirti malonumą, būti seksualus? Ar patys žmonės su negalia pasirengę priimti savo kūną tokį, koks jis yra, patirti visus jam prieinamus malonumus? Pagaliau, ar norime atsiverti daugiau, giliau, nei atsiveriame bendraudami įprastai, kasdienėmis temomis, besisukdami tame pačiame niekada nesibaigiančių kasdienių „problemų“ rate? 

Vilniuje, Radvilų rūmų dailės muziejuje, visą vasarą ir rugsėjį veikė fotomenininkės Janinos Sabaliauskaitės paroda „Malonumas“. Joje vienuolika negalią turinčių žmonių savo kūnais kalba apie tai, kas jiems yra malonumas, seksualumas... Parodoje demonstruojamos ir dviejų regos negalią turinčių žmonių – Simono Kriaučiūno ir Lauros S. – nuotraukos, bet apie jas vėliau. Kodėl prie Lauros vardo rašome tik S. – daugelis parodos dalyvių prisistato vardu ir visa pavarde, kiti – tik vardu ir pavardės inicialu. Gerbdami jų privatumą šitaip juos vadinsime ir mes. 

Parodos malonumas 

Pristatydama parodą jos kuratorė Monika Kalinauskaitė rašo: „Malonumą aprašyti sunku. Jis tyko kūno viduje, laukdamas lemiamo momento – šiltos dienos, saldaus bučinio, kūrybinio polėkio. Malonumas mus išlaisvina nuo pareigų ir vaidmenų, suartina su visais jį patiriančiais. Kad ir kaip įvairios industrijos bandytų jį įkainoti ir išnaudoti, savo esme malonumas išlieka autentiškas ir nekontroliuojamas, ir nuostabiai paradoksalus – kad jį patirtume, tenka būti ypač pažeidžiamiems ir ypač saugiems tuo pačiu metu <...>Šablonų pasaulis nėra seksualus, šablonų muziejuje nejauku ir nuobodu. O malonumą ir meilę patiria įvairūs kūnai. Ir gerą, ir skausmingą dieną, ir veikdami su savo kūnų išskirtinumais, ir nepaisydami jų.“ 

„Savo aplinkoje turiu žmonių su negalia, – pasakoja menininkė J. Sabaliauskaitė, – šita tema Lietuvoje mažai nagrinėta, norėjosi pačių žmonių paklausti, kas jiems yra malonumas ir kaip jį patiria. Klausiau savo draugų. Kiti žmonės atsiliepė pamatę ar perskaitę parodos skelbimą. Šitaip vieni per kitus susipažinome, pradėjome bendrauti. Projektas truko daugiau nei metus, vyko pokalbiai, fotosesijos. Stengiausi, kad viskas vyktų kuo natūraliau, kad žmonės įgautų daugiau pasitikėjimo.“ 

Sukurti bendrą ryšį 

Mintimis apie parodą Radvilų rūmų erdvėje dalijasi jos kūrėja J. Sabaliauskaitė ir kuratorė M. Kalinauskaitė. 

J. Sabaliauskaitė. Malonumas – labai asmeniška, jautri tema, kiekvienas jį suprantame ir patiriame savaip. Norime arba nenorime apie tą supratimą ir patirtį kalbėti, ja dalintis su kitais. Rengdama parodą pirmiausia siekiau giliau pažinti kiekvieną žmogų, sukurti bendrą ryšį. Tuo pat metu atrasti individualų kelią, kaip kiekvienas galėtų geriausiai atsiskleisti, kaip, kokioje aplinkoje kiekvieną fotografuoti – leisti žmonėms kalbėti patiems. Man svarbu savo kūryboje tyrinėti socialines temas. Ne mažiau svarbu tose temose atrasti ne abstrakciją, o gyvą žmogų. Kalbant apie šią parodą, norėjosi, kad vieta būtų prieinama ir patiems žmonėms su negalia. Radvilų rūmams sutikus, parodą nusprendėme eksponuoti juose. Automobilių stovėjimo aikštelė šalia muziejaus nėra visiškai pritaikyta žmonėms su negalia, bet tai geriausia, ką galėjome rasti. Pati paroda vyksta pirmame muziejaus aukšte, nuotraukas papildo etiketėse spausdinamos ir įskaitytos balsu dalyvių mintys. 

M. Kalinauskaitė. Parodos esmę bene geriausiai nusako jos plakatas. Jame matyti vienos iš dalyvių – Linos Bastytės – rankos, ant „KrisKros“ stalo žaidimo lentos dėliojančios iš raidžių žodžius: „MYLIU, PASITIKIU, GEIDŽIU, LAISVĖ, SAVIMI, AISTRA, ĮSIKLAUSAU, JAUČIU, GALIU“. 

J. Sabaliauskaitė. Buvo labai jautru klausytis žmonių pasakojimų. Malonumas patiriamas įvairiai, turint galvoje tiek konkrečią vietą, tiek kūno pojūčius. Simonui tokia vieta yra miškas prie Kauno marių, Laurai – vandens telkinys Prienuose, kur ji važiuoja maudytis. Nuotraukoje ji nufotografuota stovinti vandenyje iki kelių. Su Ernesta susitikome Birštone. Visi kartu nusprendėme, kad malonumas yra orumas. Malonumas priklauso visiems ir reikia apie tai kalbėti. To kalbėjimo ypač trūksta iš pačių žmonių su negalia. Malonumas yra justi savo kūną, kūno patiriamus malonumus. Tai, kas patiriama, ko trokštama, kas išgyvenama. 

M. Kalinauskaitė. Kiekvienąkart svarbu pasakyti, kad labai ilgai rinkome pavadinimą. Gilinomės į kiekvieno dalyvavusiojo charakterį, malonumo supratimą. J. Sabaliauskaitė su žmonėmis daug bendravo pati saugodama juos nuo perteklinio mano pačios ir muziejaus dėmesio... Svarstėme daug variantų ir daug atmetėme, nes niekas iki galo netiko. „Malonumas“ prilipo labai natūraliai. Visi parodos dalyviai turi fizinę negalią. Vieni pozuoja labiau, kiti mažiau erotiškai, savo įprastoje aplinkoje arba gamtoje, džiaugdamiesi, kad gali pozuoti ir būti fotografuojami. Fizinis malonumas yra jėga, kurią patiria visi kūnai ir nepatiria kažkoks anoniminis, standartizuotas, viską galintis kūnas, kuris mums peršamas kaip šablonas. Parodos etiketėse pačių dalyvių mintys, kaip jie supranta malonumą, seksualumą. Paroda visų malonumo rūšių ir būdų neišsemia, tačiau bent kiek juos atskleidžia. 

J. Sabaliauskaitė. Negalią turinčio kūno seksualumas – daug kalbėjomės, kas kiekvieno dalyvio kūne jam malonu, gražu, seksualu. Kaip tai patiriama? Kokie kyla jausmai? Kokie lūkesčiai? Kalbėjome labai atvirai. Živilė atsipalaidavo, nuotraukoje beveik nuoga, tik su apatiniais. Ernesta guli ant žolės, į ją šviečia saulė, o ji ant pilvo laiko ranką. Jai tai labai seksualu. Žygimantas nufotografuotas įprastoje aplinkoje, savo miegamajame. Fotografuodama visada pasakoju, ką matau žiūrėdama per objektyvo akį. Matysis žmogaus alkūnės, iškirptė, klausiu, ar tau tinka? Pasuksi nosį, virš lūpos kris šešėlis, ar gerai? Skruoste duobutė, ant veido krinta saulės šviesa. Duobutę galima išryškinti – ar norėtum? Fotosesijų metu tapdavo itin svarbus žaidimo momentas. Žmogaus klausdavau, kaip tu pats norėtum pažaisti, ką savo kūne išryškinti? Tai, ką pamatydavau, ką papasakodavau, tas dažniausiai atsidurdavo nuotraukose. Pasakoju, ką matau visada, nesvarbu, fotografuoju neregį ar gerai matantį žmogų. Labai svarbu, kad ta nuotrauka nebūtų vien mano matymas, mano įsivaizdavimas. Noriu, kad kuo labiau įsitrauktų patys žmonės, kad fotosesija vyktų jiems malonioje aplinkoje, asmeninėje erdvėje. 

M. Kalinauskaitė. Seksualumas, kaip jėga, kaip energija, yra vienas iš pamatinių parodos teiginių. Energija, kuri slypi kiekviename kūne, kiekviename ji labai skirtinga. Buvo žavu stebėti, kiek skirtingo gražumo kūnų ir žmonių yra aplinkui. Grožis, dailumas visada yra tam tikra socialinė kategorija, tam tikras susitarimo reikalas. Kai šitai suprantame ir tas susitarimo ribas peržengiame, nekyla klausimų, kodėl gražus gali būti tik toks kūnas, o ne kitoks. Žmonių su negalia atskirtis prasideda ne nuo statybų, o nuo tylaus tingaus įsitikinimo, kad visavertis būvis – bendravimas, judėjimas, seksas, kultūra, pramogos – turi būti organizuojamas pagal vieną šabloną. Šablonai seksualumo ir malonumo nejaučia. Malonumą jaučia tik realūs žmonės. Tam, kad jaustum malonumą, turi būti tuo pačiu metu labai saugus ir kartu labai atviras. Žinoti, kad atsiverdamas netampi pažeidžiamas, kad niekas tavęs nenuskriaus. 

J. Sabaliauskaitė. Negalia dažnai tapatinama su aseksualumu. Labai džiaugiuosi, kad parodoje dalyvaujantys žmonės sutiko būti matomi, kalbinami, fotografuojami. Būtų įdomu pakalbinti daugiau ir įvairesnių žmonių. Norėčiau surasti būdą, kaip prieiti prie turinčiųjų intelekto ir psichosocialinę negalią. Seksualumas – labai asmeniška sritis ir kartu viešai matoma kaip kiekvieno žmogaus teisė. Jeigu visi žmonės turi tokias pačias sąlygas, tai gali rinktis, kaip tai patirti. 

M. Kalinauskaitė. Janina, kaip patyrusi malonumo, seksualumo fotografė, daug bendrauja su žmonėmis, ieško ryšio. Daug vaizdų kūrėjų šito nedaro. Fotografuoja žmones taip, kaip juos mato patys. Gal todėl ir lankytojai parodą priima pozityviai, jautriai. Ateina labai skirtinga publika. Smagu buvo pamatyti kolegas iš Nacionalinio dailės muziejaus. Net muziejaus viduje šita paroda yra tam tikras fenomenas. Menininkai ir meno kritikai palankiai vertino meninę parodos pusę. Sulaukėme negalią turinčių žmonių dėmesio, jie labiau akcentavo negalios ir kūno įgalinimo procesą. Esu gavusi įdomų komentarą iš kolegos Lenkijoje, Varšuvos nacionalinės Zachetos dailės galerijos: „Kaip jūs pasiekėte, kad žmonės pozityviai reaguotų? Jeigu mes tokią parodą atidarytume Varšuvoje, turbūt sulauktume net protestų. Seksualumas mūsų visuomenėje vis dar yra tabu.“ 

Nežinojau, ką jam atsakyti. Nežinau, ar tai sako ką nors gera apie mūsų visuomenę? Gal tie žmonės, kurie piktintųsi, neina į muziejus, nelanko parodų, bet jokių stipriai neigiamų reakcijų nesulaukėme. 

J. Sabaliauskaitė. Net kai paroda pasibaigs, norėčiau šitą temą tęsti, rengti susitikimus su negalią turinčių žmonių bendruomenėmis. Planuojame parodai skirtą leidinį išleisti elektroniniu PDF formatu, o vėliau ir popieriniu pavidalu. Labai norėtųsi parodą nuvežti į kitus miestus. Jau esame sutarę, kad kitą vasarą rodysime Druskininkuose. 

Iš parodos dalyvių minčių 

Živilė Bagdonavičiūtė. Seksas mano gyvenime yra kaip prieskonis – kūniškas artumas ir prisilietimai, jausmas, kad esu kažkam svarbi. Noriu, kad manęs norėtų ne tik kaip kūno – seksualinės užgaidos (vyrai manęs norėdavo vien dėl to, kad buvau nestandartinė, kažkokia egzotika). Kad manęs norėtų kaip asmenybės. Aš noriu žmogaus, ne tik sekso. Žmogaus, kuris mylėtų ne tik mane, bet ir mano vaikus. Man seksualumas – tai žmogaus visuma, ne tik kūnas, bet ir vidinis troškimas, pasitikėjimas savimi, charizma, atvirumas, kad būtų apie ką pasišnekėti, ne tik geiduliu užsiimti. 

Lina Bastytė. Man seksualumas – tai pasitikėjimas savimi, tai laisvė būti stipriai ir nepriklausomai tiek emociškai, tiek finansiškai. Tai žvilgsnis, pasakantis daugiau nei žodžiai. Tai aistra gyventi! Aš džiaugiuosi savo seksualumu, nes gebu priimti savo kūną tokį, koks jis yra. 

Simonas Kriaučiūnas. Seksualumas yra labai plati sąvoka. Aš ją apibūdinčiau kaip mokėjimą priimti save ir kitą tiesiog tokius, kokie esame, ir nesvarbu, ar žmogus turi negalią, ar neturi, nes visi žmonės yra seksualūs, visi be išimties, kiekvienas turi kokį nors (bruožą) – vieno akys labai gražios, kito nosis, trečio antakiai, ketvirto mažasis pirštas, tai irgi, manau, apima seksualumą.... Mes negalime seksualumui brėžti kokių nors ribų. Visi esame to paties molio kūriniai, ir kad ir kaip išlipdysi, kokią formą padarysi, ji gali būti seksuali. 

Eglė Kučinskienė. Seksualumas... 

• tai leidimas sau jausti, leidimas Gyvenimui tekėti manimi 

• tai juokas, šokis ir laisvė 

• tai malonus sprogimas viduje, kai jautiesi gyvas... nuo galvos iki pat kojų pirštų galiukų 

• tai žvilgsnis, kūno linkis, skruostų raudonis ir spindintys prakaito lašeliai 

• tai visiškas kūniškumas... iki šventumo 

• tai buvimas ryšyje... su savimi 

• tai žaismingas flirtas su Gyvenimu 

• tai pasitikėjimas ir priėmimas 

• tai atodūsis 

• tai kvietimas 

• tai leidimas sau mėgautis 

• ir jis nėra skirtas kitam... jis skirtas manajam malonumui 

Žygimantas Menčenkovas. Seksualumas man yra orumas. Tai maištas, žaismingumas, tyrinėjimas, santykis ir dar daugiau. Tai atsisakymas jaustis amžinai kaltam dėl savųjų troškimu? ir valia priešintis primetamam aseksualumo matymui. Man tai yra pareiškimas – mes norime mylėti ir mylėtis. 

Laura S. Seksualumas man yra vertybių visuma – tai pagarba partneriui, empatija ir jautrumas kitam žmogui. Tai nėra tik fizinis artumas, bet ir emocinė, jausminė erdvė, kurioje du žmonės gali susitikti visapusiškai – su savo mintimis, išgyvenimais, troškimais. Mano požiūris į santykius ir seksualumą su laiku keitėsi. Nors neturėjau daug santykių, kiekvienas jų padėjo suformuoti mano vertybinį pagrindą – kaip aš žvelgiu į kitus ir ko ieškau. Dabar mano vertinimas, koks partneris man būtų artimas, labai skiriasi nuo ankstesnių įsivaizdavimų. 

Jau baigiantis parodai Laura S. redakcijai pasakos: „Iš pradžių dvejojau, dalyvauti ar ne, nes tai nėra kasdienė tema, kasdienis potyris. Apie savo pačios seksualumą, santykius, kaip aš juos suprantu, su bet kuo nekalbėsi – turi atsirasti pasitikėjimas, užsimegzti tarpusavio ryšys. Kad atviriau galėtum atsakyti į tam tikrus klausimus, pačiai norisi jaustis saugiai. Mūsų, neregių, bendruomenė, kaip ir visa visuomenė, šiai temai irgi dar nėra visai atvira. Maniau, galbūt bus žmonių, kurie mano dalyvavimą supras kaip pernelyg arogantišką? Janinai iškart pasakiau, kad pasilieku sau teisę iš projekto pasitraukti. Kai gavau nuotraukas, kai papasakojo jų turinį, apsisprendžiau – dalyvausiu. Kaip aš suprantu seksualumą – viską išsakiau parodai skirtame tekste. Susitinki žmogų ir jauti, traukia ar ne. Turiu galvoje ne fizinę, kūnišką trauką, o greičiau empatiją, tarpusavio supratimą. Negalėčiau, net jeigu kas sumokėtų milijoną, su žmogumi turėti tik fiziniu suartėjimu grįstų santykių. Jeigu šita paroda kam nors – turinčiam negalią ar jos neturinčiam – padėjo atsikratyti tam tikrų stereotipų, tai jau gerai!“ 

Dangstyti ar rodyti? 

Rugsėjį parodai „Malonumas“ skirta viena iš LRT Klasikos „Parodų rūmai“ laidų. Norintys ją gali nesunkiai susirasti internete – lrt.lt mediatekoje ir išklausyti visą. Laida įdomi ne tik tuo, kad joje aptariama konkreti paroda, konkrečios menininkės santykis su negalia, bet ir keliamais bendresniais klausimais. Apie negalios ir sveiko kūno, negalios ir meno santykį diskutavo laidos vedėja Jogintė Bučinskaitė, menotyros doktorantė Gabrielė Gervickaitė, menotyrininkė daktarė Agnė Narušytė. J. Bučinskaitė atkreipė dėmesį į filosofų, sociologų ir pačių žmonių su negalia vis dažniau vartojamą sąvoką „eiblizmas“ (verčiant pažodžiui – įgalinimas, galėjimas). Eiblizmo filosofija – galėti daugiau nei kiti: kūnu, protu, pinigais ar iškovotomis pozicijomis! Kaip teigia filosofė Jurga Jonutytė, nuo tokios filosofijos kenčiame visi. „Man patinka visuomenė, kuri gali ir nori galėti daugiau, – aptariamoje laidoje kalbėjo menotyrininkė A. Narušytė, – bet tai nereiškia, kad privalome galėti visi, kiekvieną dieną. Galbūt šiandien aš jaučiuosi blogai, rašau nepabaigiamą straipsnį ir esu pavargusi...“ 

Tuomet, kai kalbama skaudžiomis, nepatogiomis ar prieštaringai vertinamomis temomis, kai tos kalbos iliustruojamos nuotraukomis, vaizdais iš karo židinių, pabėgėlių stovyklų, nuolat iškyla klausimas, kokia apimtimi visa tai rodyti, kad tas rodymas nevirstų sensacijų vaikymusi, estetizavimu, mėgavimusi svetima kančia? Negalia, juo labiau Lietuvoje – ne karas Ukrainoje ar pabėgėlių stovyklos Gazoje, tačiau klausimas, kiek etiška ją demonstruoti, nėra visiškai be pagrindo. „Negalią išryškindami, žvelgdami į ją pro tikro ar tariamo objektyvo akį, elgiamės kaip vojeristai, patiriantys malonumą, slapta žiūrėdami į apnuogintą kūną. Dangstydami atsiduriame nuasmeninančioje „mes visi“ kategorijoje“, – samprotavo laidos vedėja. A. Narušytė pasiūlė remtis Izraelio mokslininkės Arielos Azulai (Ariella Azoulay) pavyzdžiu. A. Azulai analizuoja įvairias nuotraukas, darytas Izraelio karo metu. Daug nuotraukų iš pabėgėlių stovyklų, daug moterų, vaikų skurdo, socialinio žiaurumo. Ar gerai tai daryti? Ar gerai visa tai rodyti? Anot mokslininkės, nereikia bijoti rodyti – ne vaikantis sensacijų, o todėl, kad pasaulis pamatytų ir suprastų, kas iš tikrųjų vyksta. Fotografija kaip liudijimas, kaip empatijos tiems žmonėms ženklas. Ši nuostata turėtų būti taikoma ir kalbant apie negalią, su ja gyvenančio kūno seksualumą. Pabaigai vėl grįžkime į parodą. Menotyrininkė A. Narušytė: „Atėjęs į parodą pirmiausia ieškai neįgalumo, o tau siūlomas normalus vaizdas. Tik gerai įsižiūrėjęs pro šviesos, šešėlių žaismą, pradedi pastebėti kūno kitokumą.“ 

Nuotrauka. Parodos plakatas 

Parodos plakatas. Maždaug du trečdalius užima tamsi viršutinė dalis, kurioje pateiktas tekstas šviesiomis raidėmis. Didžioji dalis skirta žodžiams „Malonumas“ ir „Pleasure“. Virš jų smulkesnėmis raidėmis pateikta parodos autorė Janina Sabaliauskaitė, tarp jų – data 2025 05 23–09 28, o žemiau – užrašas lietuviškai ir angliškai: „Paroda apie negalią ir seksualumą“. Apačioje kairėje mažomis raidėmis pristatomi finansuotojai: „Radvilų rūmų dailės muziejus“ ir „Lietuvos kultūros taryba“, o dešinėje – organizatoriai: „Radvilų rūmų dailės muziejus“ ir VšĮ „Menininkų projektai“. Apatinę plakato dalį užima nuotrauka, kurioje užfiksuota stalo žaidimo lenta. Ją sudaro daug mažų šviesių kvadratėlių, kurių dalį dengia išdėliotos tamsios kvadratinės kortelės su šviesiomis raidėmis, vertikaliai ir horizontaliai sudarančiomis tokius žodžius kaip „įsiklausau“, „jaučiu“, „geidžiu“, „aistra“. Lentą kairėje liečia smulki ranka trumpais pirštais su tamsiai lakuotais nagais.