Spalio mėnesį minime dar vieną Pasaulinę baltosios lazdelės dieną. Turbūt kiekvienas iš mūsų, ypač visiškai nematantys, galime daugiau ar mažiau sutikti, kad jokios technologijos, jokie aplinkos pritaikymai šios paprastos, bet genialios pagalbininkės iš mūsų kasdienybės neišstūmė. Greičiausiai dar bent kurį laiką minėdami spalio 15-ąją galėsime drąsiai padėkoti šiam žmonijos išradimui. Tačiau, kad ir koks paprastas, sunkiai pakeičiamas sumanymas bebūtų baltoji lazdelė, ja teisingai naudotis, išdrįsti paimti į rankas, padaryti taip, kad ji padėtų, o ne trukdytų, gali būti labai sudėtinga. 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) nuolat siekia padėti tiems, kam baltosios lazdelės naudojimas tampa neišvengiamas. Šiais metais ypač daug dėmesio skirta tam, kad Lietuvoje atsirastų daugiau lektorių, specialistų, galinčių išmokyti teisingai naudotis lazdele. Apie pavasarį Lietuvoje vykdytus mobilumo instruktorių mokymus jau rašėme „Mūsų žodžio“ birželio mėnesio numeryje. O štai praėjusį mėnesį Lietuvoje LASS kvietimu, gavus Baltijos–Amerikos Laisvės fondo (BAFF) finansavimą, viešėjo daktarė, dėstytoja iš Pitsbergo universiteto (Jungtinės Amerikos Valstijos) Tesa Makarti (Tessa McCarthy). Ji dvi savaites dalijosi savo patirtimi ne tik su tais, kurie nori sekti profesinėmis mobilumo instruktorių pėdomis (LASS pietvakarių centre vėl buvo surengti mokymai mobilumo instruktoriams), bet ir padrąsindama tėvus, auginančius neregius vaikus, bei kitus LASS padalinių darbuotojus. 

Nepaisant didelio užimtumo, man pasisekė susitikti su viešnia ir pabendrauti įvairiomis temomis. Mūsų susitikimas buvo labai neformalus, atvirai bendravome ir dalijomės patirtimi apie tai, ką nematančiam žmogui suteikia mokslas ar išradimai, ir ko, dažniausiai, ieško pats žmogus. Taip pat – apie darbo prasmę, profesinius pasirinkimus, skirtingų valstybių pagalbos politiką ir daug kitų dalykų. Tad, dalindamasi šio susitikimo įspūdžiais, dėl užsimezgusio šilto ryšio, leisiu sau pašnekovę vadinti tiesiog Tesa, o ne daktare Makarti. 

Irma. Mūsų organizacija labai džiaugiasi, kad Jūs sutikote apsilankyti tokioje tolimoje šalyje. Kaip Jūs pati formuluojate sau šios kelionės tikslą? 

Tesa. Žinote, atvykau čia ne tik dalintis savo patirtimi apie orientaciją ir mobilumą, bet ir pati pasimokyti. Vilmantas mane pasikvietė ir Baltijos šalių Laisvės fondas suteikė finansavimą šiai išvykai, tad tai yra mūsų abiejų šalių partnerystės dalis. Partnerystės, kuri siekia išmokti daugiau orientacijos ir mobilumo srityje. 

Irma. Gal galite papasakoti šiek tiek apie savo miestą, iš kurio atvykote? 

Tesa. Aš gyvenu vidutinio dydžio Amerikos mieste, dar kitaip vadinamame „tiltų mieste“, kadangi miestas įsikūręs trijų upių slėnyje. Tad mūsų mieste yra daugiau tiltų nei bet kuriame kitame šalies mieste. Mūsų klimatas lietingas ir vėsus, tad, kaip ir jūs, mes nedažnai džiaugiamės geru oru. 

Irma. Jūs esate mobilumo ir orientacijos instruktorė. Kaip pasirinkote šį profesinį kelią? 

Tesa. Manau, kad mano pasirinkime buvo ir daug atsitiktinumo. Po bakalauro studijų, kuriose studijavau anglų ir prancūzų kalbas, nežinojau, ką veikti su savo išsilavinimu. Niekas nenorėjo man mokėti už prancūzų kalbos žinias ar prancūziško maisto valgymą. Tad, beieškant darbo, buvau pakviesta dirbti moksline bendradarbe spaustuvėje, rengiančioje leidinius neregiams (angl. „American printing house for the blind“), jos Švietimo skyriuje. Dirbau ten dvejus metus, prieš grįždama į magistrantūros studijas. Per šį laiką labai pamėgau savo darbą, taip pat susipažinau su daug ten dirbančių neregių, drauge su jais žaidžiau boulingo lygoje, žaisdavome ir pokerį su brailio kortomis. Tad man buvo įdomu patyrinėti neregių gyvenimą labiau. O mano universitetas siūlė magistrantūros studijų programą, skirtą neregių mobilumui ir orientacijai lavinti. 

Irma. Mums visuomet būna įdomu palyginti, kaip neregiai gyvena kitose šalyse. Ar jie turi galimybę būti nepriklausomi ir savarankiški? Ką galėtumėt mums papasakoti? 

Tesa. Manau, kad mano šalyje tikrai yra daug teigiamų aspektų. Mes turime stiprias reabilitacijos neregiams ir silpnaregiams paslaugas, taip pat galimybę pasiūlyti kokybišką išsilavinimą tiek neregiams, tiek juos mokantiems lektoriams. Taip pat ir mokyklose yra prieinama labai įvairi pagalba mokiniams. Labiausiai tai susiję su paslaugų jiems teikimu namuose, ikimokykliniame amžiuje. Taip pat siūloma ir daug paslaugų suaugusiems neregiams. Tad, apibendrinus, galiu pasakyti, kad JAV prieinama skirtinga pagalba įvairaus amžiaus grupių neregiams. Tačiau, žinoma, turime ir savų iššūkių. Pavyzdžiui, JAV valstijose (vienur labiau, kitur mažiau) yra smarkiai orientuojamasi į automobilių vairuotojus. Tad nevairuojantiems piliečiams kartais išties kyla daug iššūkių. Aš net sakyčiau, kad tai – didžiausias mūsų iššūkis neregiams, palyginti su Europa. 

Irma. Kaip sprendžiate šiuos sunkumus? 

Tesa. Kartais nepavyksta to išspręsti. Iš esmės, žmonės turi rinktis, kur gyventi, priklausomai nuo to, koks viešasis transportas jiems yra reikalingas ir prieinamas. Žinoma, labai palengvino gyvenimą ir tokių pavežėjų, kaip „Uber“, paslaugos. Tačiau žmonės yra priversti prisitaikyti prie esamos situacijos, ir čia jokių pokyčių nenumatyta ir ateityje. 

Irma. O kokia situacija su darbo paieškomis? 

Tesa. Mano draugams pasisekė, jie turi pakankamai gerus darbus, tačiau statistiškai nedarbas tarp visų tipų negalią turinčių asmenų yra vis dar labai didelis. Mes žinome, kad neregiai, palyginti su kitais negalią turinčiais asmenimis, yra įgiję aukščiausią išsilavinimą, tačiau kartu – jų nedarbas yra didžiausias. Manau, kad labiausiai tai yra susiję su minėtais mobilumo iššūkiais. Jei negali savarankiškai nuvykti į darbą, tavo galimybės iškart sumažėja. 

Irma. Kokia tuomet tampa mobilumo instruktoriaus užduotis? Mūsų instruktorius dažnai padeda išmokti skirtingus maršrutus neregiams, padeda susiorientuoti aplinkoje. Jei aplinka pėsčiajam neprieinama, kaip tuomet Jūs dirbate su žmogumi? 

Tesa. Labai priklauso ir nuo klientų amžiaus. Aš pati labai daug dirbu su vaikais. Tad vaikus labiausiai mokome prisipratinti ir gerai jaustis skirtingose aplinkose, mokome juos savimi pasirūpinti, išsiugdyti erdvės suvokimą. Dirbant su suaugusiais, specifika labiau panaši į tokią, kokią jūs apibūdinot. Tai apima ir orientavimąsi gatvėje, naudojimosi viešuoju transportu įgūdžius ar kitus mobilumo aspektus. Bet, kaip ir minėjau, aš pati dirbu su vaikais, daugiausia pradinių klasių moksleiviais. Mes neregius vaikus prie baltosios lazdelės stengiamės pratinti jau nuo pat ankstyvosios vaikystės – trejų metų amžiaus. Žinoma, viskas yra labai individualu. 

Irma. Ar tuo pat metu, kai mokomi tokie jauni vaikai, vyksta pamokos ir jų tėvams? Nes, manau, tokiame amžiuje tėvų žinios ir noras ugdyti vaiko savarankiškumą yra labai svarbu. 

Tesa. Tikrai sutinku, tėvų įtaka labai svarbi išlieka iki pat pradinės mokyklos užbaigimo. Ir visą šį laikotarpį mes tikrai daug dėmesio skiriame tėvų edukacijai. Susiduriame ir su tuo, kad tėvai labai nenoriai duoda į rankas lazdelę savo mažam vaikui. Jie dažnai baiminasi stigmų, tokių kaip „Kaip mano vaikas atrodys su ta lazdele...“ Mes dirbame su tokiais įsitikinimais, kol tėvai įsisavina, kad baltoji lazdelė – tiesiog įrankis, padedantis jų vaikams jaustis drąsiau ir užtikrinantis jų saugumą. Mokome juos pabrėždami, kad kuo ankstesniame amžiuje žmonės išmoksta naudotis baltąja lazdele, tuo sėkmingiau jie prisitaiko prie aplinkos. Taigi, mūsų mobilumo pamokos jauname amžiuje apima ir tėvų supratimo ugdymą. 

Irma. Aš esu nustebusi, kad stereotipų gausu ir Jūsų visuomenėje... 

Tesa. Tikrai taip. Aš pati esu daug dirbusi su šeimomis, kurios sakė: „Mano vaikas gali lazdelę naudoti mokykloje, bet namie ir mūsų artimoje aplinkoje mums jos nereikės.“ Tokiais atvejais būna tikrai sunku, nes privalau gerbti tėvus ir jų norus, bet tuo pat metu turiu juos perkalbėti, padėti suprasti, kad tai tikrai reikalinga ir kad lazdelė turi būti įrankis visavertei orientacijai ne tik mokykloje. 

Irma. Papasakokit šiek tiek ir apie patį darbą su tėvais. Kaip jis vyksta? 

Tesa. Ankstyvojoje vaiko vaikystėje (iki trejų metukų) darbas su tėvais vyksta jų namų aplinkoje, dalyvaujant visai šeimai. Mes labiau ir dirbame su tėvais ar globėjais nei su pačiu vaiku. Tad net jei mokome ko nors vaiką, tėvai yra mokomi kartu. Mes atsižvelgiame į tai, kad vaikas su mumis būna tik kartą per savaitę, o su tėvais – visą laiką. Todėl labiausiai ir mokome pačius tėvus aiškinti savo vaikui, padėti įtvirtinti tuos įgūdžius, kuriuos pradedame lavinti pamokėlėse. Ir tik tuomet, kai jau vaikas pradeda lankyti darželį arba priešmokyklinę grupę, labiau dirbame su pačiu vaiku. 

Irma. Kokia situacija Valstijose su įtraukiuoju ugdymu? Kokias mokyklas gali rinktis vaikai su regos negalia? 

Tesa. Kiekvienoje valstijoje yra bent po vieną specializuotą mokyklą neregiams. Pensilvanijoje, kur ir aš gyvenu, yra dvi neregiams skirtos specialiosios mokyklos, dėl to, kad Pensilvanija labai didelė geografiškai. Mokyklos yra su apgyvendinimo galimybe atvykstantiems iš kitų miestų. Bet šios mokyklos, iš tiesų, labiau skirtos vaikams, turintiems daugiau negalių nei aklumą. Mokiniai, kurie yra tik neregiai ar silpnaregiai, dažniausiai lanko vietines mokyklas prie namų ir ten gauna vadinamojo specialiojo pedagogo ir mobilumo specialisto pagalbą. Tai – keliaujantys mokytojai, susitinkantys su mokiniu kelis kartus per savaitę. Taigi, visą kitą laiką tie neregiai mokosi vietinėse klasėse su reginčiais bendraklasiais ir kiemo draugais. Dažniausiai kiekviena vietovė turi tą rajoną aptarnaujančius specialistus, taigi ir dirbančius su tame rajone esančiomis mokyklomis. Jei tai rajonas, kuriame yra daug vietinių mokyklų arba jose mokosi daug moksleivių, ši vietovė turės daugiau aptarnaujančių specialiųjų pedagogų. Pasitaiko ir taip, kad pati aklųjų mokykla turi išorės departamento skyrių, kuris talkina aplinkinėse mokyklose besimokantiems moksleiviams. 

Irma. Jūs pasakojote, kad baigėte mobilumo instruktoriaus studijas. Papasakokite apie šią programą. 

Tesa. Mūsų universitetai turi magistrantūros studijų programą mobilumui ir orientacijai lavinti. Šią programą galima rinktis po, greičiausiai, beveik visų bakalauro studijų. Bent jau po edukologijos studijų programų. Ši programa susideda iš teorinės ir praktinės dalių. Mano studijų programa įtraukė septynių savaičių trukmės praktinę dalį, kurią turėjome praleisti uždengtomis akimis ir besimokydami orientuotis aplinkoje bei keliaudami. Nematydama turėdavau praleisti bent po 6 ar 7 valandas per dieną. Tikrai daug išmokau. 

Irma. Kaip jautėtės tuo laikotarpiu? 

Tesa. Turiu pripažinti, kad, kaip ir dauguma studentų, pradžioje buvau labai įsitempusi ir jaudinausi. Tačiau po šių savaičių jaučiausi labai sustiprėjusi. Mes labai daug išmokome – savarankiškai judėti skirtingose vietovėse, naudotis viešuoju transportu, pereiti per judrias gatves, apsipirkti nematant... Tikrai daugybę dalykų. 

Irma. Dabar tikrai suprantu, kad jūsų instruktoriai, mokydami neregius, tikrai žino, ką daro. Ar daug universitetų siūlo tokią programą? 

Tesa. Visoje valstijoje yra apie 13 panašių akredituotų programų. Tad tikrai turime iš ko rinktis. 

Irma. Papasakokite apie savo daktaro disertacijos tyrimą. Supaprastintai, Jūs tyrinėjote metodą, mokantį vaikus pereiti per gatvę. Ką atradote ir ko mes, galbūt, galėtumėme iš Jūsų pasimokyti? 

Tesa. Mano mokslinė veikla baigėsi prieš penkiolika metų. Bet rašydama disertaciją tyrinėjau taikomąjį elgesio analizės metodą (angl. „applied behavior analysis“), mokant vaikus pereiti per gatvę. Šis metodas dažnai pasitelkiamas ir dirbant su autistiškais mokiniais. Bet mano tyrimuose jis pasirodė esantis labai efektyvus ir mokant neregius. Nemanau, kad jis tiktų čia Europoje, nes jūsų gatvių perėjimo sistema labai skiriasi, be to, dažnai turite kirsti nereguliuojamas perėjas, kur reikia tiesiog eiti, kada sugalvoji. Valstijose mes turime specialias perėjas ir gatvė kertama tik ten, kitu atveju gali būti pertrenktas. Gaila, kad daugiau pedagogų nepanoro įtraukti šio metodo į savo darbą. Tačiau man jis leisdavo 60 procentų greičiau išmokyti vaikus teisingai pereiti per gatvę. Metodo esmė yra skaidyti veiksmą į daug mažų žingsnių ir komentuoti kiekvieną žingsnį – pavyko jis ar ne – iškart veiksmo atlikimo metu. Paprastai instruktoriai duoda užduotį, pavyzdžiui, pereiti per gatvę, ir vėliau komentuoja, kas pavyko, kas ne. Mano metode kiekvienas žingsnis komentuojamas iškart. 

Irma. Na, o kaip skaitmeninės technologijos keičia mobilumo instruktoriaus darbą? 

Tesa. Mokydami atsižvelgiame į visas naujausias technologijas, stengiamės žinoti, kokių būdų informacijai gauti atsiranda. Bet aš dar esu tos senosios mokyklos mokytoja, kuri labiausiai koncentruojasi į asmens gebėjimą orientuotis aplinkoje, naudotis baltąja lazdele, kuri vis dar yra pats patikimiausias ir saugiausias būdas orientuotis. Žinoma, sužinoti informaciją gali telefone, taip pat pasižymėti bilietą ir panašiai. Bet nueiti nuo taško A iki taško B reikia teisingai naudojantis lazdele. Žinoma, labai praverčia ir tokios programėlės kaip OKO – ji padeda pereiti per gatvę tose vietose, kuriose šviesoforo signalas nėra garsinis. Nukreipus telefoną į tokį šviesoforą, jis pradės vibruoti, kai jau galima eiti. Taigi, technologinė pagalba visuomet turi būti šalia, bet negali gyventi laukdamas ir nesinaudodamas galimybe judėti. Aš jau sutikau mokinių, kurie laukia „Glide“ įrenginio (aut. past. – apie šį išradimą rašyta žurnale E. Jarmolavičiūtės straipsniuose) ir nesimoko naudotis baltąja lazdele. Bet mes dar nežinome tiksliai, kaip bet koks prietaisas veiks realioje situacijoje, tad lazdele mokėti naudotis vis tiek reikės. 

Irma. Tesa, tad apibendrinant mūsų pokalbį, kaip Jums atrodo, kokie darbai dar turi būti nuveikti, kad neregių įtrauktis gerėtų? Kiek tai priklauso nuo jų pačių įgūdžių orientuotis? 

Tesa. Aš esu tikra, kad mes visi, dirbantys šioje srityje, vis dar turime dirbti ir šviečiant visuomenę. Aš pati, kol nepradėjau dirbti neregių raštui skirtoje spaustuvėje, net nežinojau apie tokius žmones, nepastebėdavau jų mūsų mieste. Tik po to susiradau daug draugų ir įsitraukiau į veiklas. Man atrodo, kad net ir šiandien yra daug žmonių, kurie nežino apie neregių dideles galimybes, kurie vis dar bijo žmonių skirtingumo. Žmonės vis dar neįvertina to, kiek daug gali žmogus padaryti, kompensuodamas regą kitais būdais ir labiau įsitraukdamas į visuomenę. Tad čia mes visi dar galime dirbti. Ir tai galioja bet kurioje pasaulio vietoje. Mes visi turime išmokti nebebijoti skirtumų. 

Irma. Dėkoju Jums už šį pokalbį. 

Nuotrauka. T. Makarti į Lietuvą atvyko pasidalyti orientacijos ir mobilumo instruktorės patirtimi ir, kaip ji sako, pati kažko išmokti / LASS archyvo nuotr. 

T. Makarti nuotrauka. Šviesioje patalpoje pristatymą pateikianti moteris užfiksuota nuo kelių iki viršugalvio priešais žmones, kurių susiliejusios galvos užima apatinę nuotraukos dalį. Tesos rankos šonuose sulenktos į priekį per alkūnes delnais į viršų, tarsi skėstelėjus išreikštų abejonę arba svertų skirtingus laikomus dalykus. Viešnia apsirengusi dalykiškai: šviesia palaidine su laisva, klostėmis žemyn krentančia apykakle, tamsiu dirželiu aplink juosmenį, tamsiu švarkeliu ir tamsiomis kelnėmis. Jos šviesūs trumpai kirpti plaukai tvarkingai krenta abipus kaktos ir už ausų. Veidas šiek tiek pasuktas dešiniuoju profiliu, akys nukreiptos į dešinę nuotraukos pusę, plonos lūpos pravertos. Už moters kairėje ant šviesaus stalo stovi kompiuterio monitorius. Dešinėje ant lentos pateikiama skaidrė, kurioje anglų kalba punktais išdėstyti aklųjų praeities gyvenimo aspektai.