Prieš 50 metų išaušo rugsėjo pirmoji. Atrodytų, eilinė mokslo metų pradžia, tačiau ši diena buvo neįprasta mokiniams, turintiems regos negalią. Ji ir man buvo ypatinga. Tai pirmoji mano, kaip mokinuko, diena. Net ir svajoti nesvajojau, kad mažą, susigūžusį berniuką, priimtą į parengiamąją klasę, už rankos lydės vyriausiųjų klasių mokiniai į tik ką atidarytą milžinišką Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. Po metų, siekiant įamžinti nusipelniusio kultūros veikėjo, rašytojo Antano Jonyno atminimą, nutarta šią mokyklą pavadinti jo vardu. Naujos mokyklos statyba ir atidarymas tapo tikru įvykiu. Tai pirmoji tokio pobūdžio mokykla mūsų šalyje, pastatyta po Antrojo pasaulinio karo. Tiems laikams ji buvo įspūdinga ne tik savo dydžiu, užimamu plotu, bet ir įdiegtomis drąsiomis naujovėmis: neregiams ir silpnaregiams pritaikyta aplinka, mokomuoju procesu, sporto sale, kvapų sodu; po metų atidaryta muzikos mokykla bei modernios profesinio ugdymo patalpos. Mokyklos statybai, kainavusiai milžiniškus pinigus beveik du milijonus rublių pusę visos sumos skyrė tuometė Lietuvos aklųjų draugija (LAD). Šiuo straipsniu gilinamasi į neregių ir silpnaregių ugdymo subtilybes bei siekiama atskleisti, kada ir kaip atsirado naujos mokyklos idėja, kaip tuometei LAD vadovybei pavyko įtikinti funkcionierius tokios mokyklos būtinumu bei kaip sekėsi naujos mokyklos projektavimo ir statybos darbai.
Nuo idėjos prie statybų
Po praūžusio karo ir žmones užgriuvusių sunkumų Kauno aklųjų mokykla nebepajėgė sutalpinti visų vaikų su regos negalia, norinčių mokytis. Jau praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje bei penktajame dešimtmetyje mokytojai ir draugijos šviesuoliai nedrąsiai svajodavo apie naują mokyklą, pritaikytą akliesiems ir silpnaregiams. Deja, naujos mokyklos įkūrimas nebuvo laikomas prioritetu pirmiausia rūpintasi naujų gamybinių kombinatų statyba, juose dirbančių žmonių su regos negalia apgyvendinimu. Dėl to pastatyti bendrabučiai, o vėliau ir daugiabučiai gyvenamieji namai. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose pastačius įmones, pritaikytas regos negalią turintiems asmenims, bei finansiškai sustiprėjus LAD, buvo grįžta prie naujos mokyklos statybos idėjos. 1966 metais vykusiame LAD suvažiavime naujos mokyklos idėja įtraukiama į strateginius prioritetus. Ypač šią mintį palaikė ir jos įgyvendinimu rūpinosi Kauno aklųjų mokyklos direktorius Antanas Baltramiejūnas. Po jo mirties, 1977 metais, Valentino Toločkos sudarytos A. Baltramiejūno knygos Naujų ieškojimų keliu pratarmėje autorius pedagogo indėlį apibūdina taip: Nemažas Antano Baltramiejūno įnašas yra į naujosios Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklos projektavimą ir statybos priežiūrą. Jis daug tarėsi su projekto autoriais, važinėjo į kitų respublikų mokyklas, studijavo vietoje naujai pastatytąsias mokyklas ir ėmė iš jų tai, kas geriausia ir moderniškiausia, suplanavo bendrąjį ir specialųjį mokyklos inventorių ir rūpinosi jo įsigijimu, jis rinko naujai mokyklai kadrus ir buvo sudaręs jų aprašą.
Naujos mokyklos statybai pasirinkta vieta prie Ukmergės plento, Ateities gatvėje, nebuvo atsitiktinė. Tuo metu tai buvo jau Vilniaus miesto pakraštys. Šalia plytėjo Avižienių vaismedžių medelynas, o būsimos mokyklos sklypą supo dirbami laukai, maži šileliai ir šalia besidriekiantis Fabijoniškių kaimas.
Šešių hektarų sklype turėjo būti pastatytas penkių korpusų pastatas Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla. Tai stambiausias švietimui skirtas statinys to meto Lietuvoje. Ši mokykla priėmė didžiąją dalį aklųjų ir silpnaregių vaikų: joje mokėsi 300 mokyklinio ir 40 ikimokyklinio amžiaus aklųjų ir silpnaregių. Vaikai čia ne tik mokėsi ar lankė darželį, bet ir gyveno. Mokyklos kompleksas, išdėstytas šešių hektarų plote, yra gana didelis. Vieną hektarą užima mokyklos pastatai, o likęs plotas skirtas sporto aikštelėms, poilsio zonai, apsuptai dekoratyvinių medžių, gėlynų, gazonų, pasivaikščiojimų takų. Viso komplekso sąmata siekė 1 mln. 798 tūkst. rublių. Daugiau nei pusę lėšų aklųjų ir silpnaregių mokyklos statybai davė LAD. Kitą lėšų dalį skyrė Lietuvos švietimo ministerija. Aklųjų ir silpnaregių mokyklos komplekso užsakovas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdyba. Baigus statybą kompleksas buvo perimtas valstybinės komisijos ir perduotas Lietuvos švietimo ministerijai. Šis kompleksas, pradėtas statyti 1973 metų antrojoje pusėje, buvo baigtas 1975 metais prieš pat mokslo metų pradžią.
Mokyklos kompleksą sudaro du dideli korpusai, išdėstyti vienas prieš kitą. Pirmasis pastatas, skirtas mokymuisi, ir antrasis, skirtas mokinių apgyvendinimui, yra sujungti dar vienu, centriniu, korpusu. Centrinio korpuso įėjimas laikomas pagrindiniu iš čia patenkama į mokyklos administraciją ir antrajame aukšte esančią aktų salę. Iš šio korpuso pirmojo aukšto mokiniai patenka į sporto salę. Prie mokomojo korpuso prišlietas vienaukštis dirbtuvių ir pagalbinių patalpų pastatas. Šalia visai atskiras taip pat dvinaukštis pastatas biblioteka, valgykla. Beje, už internato įsikūrusiam 40 vietų darželiui skirtos didelės keturios pavėsinės. Už pastatų, kieme, buvo įrengtos krepšinio ir tinklinio aikštelės. Netoli jų stadionas.
Vidinės mokyklos patalpos skyrėsi nuo įprastų. Neregiams vaikams, kad geriau orientuotųsi koridoriuose, buvo padėtos rievėtos gumos plokštės. Be to, gelbėjo ir nukreipiamieji porankiai, kitaip sakant, turėklai. Jie prasidėdavo mokyklos kiemo pradžioje, privažiavimo aikštelėje, ir tęsdavosi visuose koridoriuose. Lauke šie porankiai buvo metaliniai, koridoriuose poliruoto medžio. Mokiniai lengvai pajusdavo ir sporto salės sienas, užčiuopę ten pritaisytą gumos juostą. Dar vienas įdomus faktas: internatiniame ir mokomajame korpusuose būdavo truputį šilčiau nei įprastose bendrojo lavinimo mokyklose, nes metalinės rašomosios lentelės, kuriomis pamokų metu naudodavosi mokiniai, šaldydavo pirštus.
Neužmiršti ir silpnaregiai, sudarę daugumą moksleivių. Siekiant palengvinti judėjimą mokyklos pastatuose, grindys buvo išklotos skirtingų spalvų polichlorvinilinio linoleumo plytelėmis. Koridorių kraštai būdavo vienokio atspalvio, o vidury buvo išdėliotas kontrastingos spalvos takas, išsišakojantis į klases. Patalpų durys irgi skirtingų spalvų: vienuose korpusuose vienokios, kituose kitokios. Klasėse prie kiekvieno individualaus mokyklinio stalo silpnaregiams buvo įrengtas atskiras apšvietimas. Klasių rašomosios lentos irgi suprojektuotos specifiškai, jas pritaikant silpnaregiams. Kad aklieji ir silpnaregiai vaikai neužsigautų, visose komplekso patalpose kampai prie įėjimų ir išėjimų buvo suapvalinti.
Ko ir kaip mokoma
Naujosios mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Vytautas Jankūnas. 1975 metais Mūsų žodžiui duotame interviu direktorius pasakoja: Mūsų mokykloje, kaip ir Kauno, kabės šūkis: Širdį atiduodu mokiniams. Beveik visi senieji Kauno aklųjų internatinės mokyklos mokiniai keliami į Vilnių. Aklieji ir silpnaregiai su regėjimu iki 0,1 mokysis pas mus. Žodžiu, I ir II grupės regėjimo invalidai. Be to, priėmėme dar tuos vaikus, kuriems gresia tinklainės atšokimas, ir oligofrenus su sutrikusiu regėjimu. Kaune bus silpnaregių mokykla, ir jos kontingentas suformuotas iš naujo.
1975 metais mokykloje dirbo apie 250 darbuotojų, iš jų 150 pedagogų. Mokykloje dėstė 8 aklieji arba silpnaregiai mokytojai. Didelę dalį mokytojų sudarė buvę kauniečiai tai patyrę tiflopedagogai. Į kolektyvą įsiliejo keli tuomečio Leningrado A. Gerceno instituto absolventai. 1976 metais įsidarbino dar apie 30 diplomuotų tiflopedagogų iš Šiaulių. Mokytojai, neturintys tiflopedagoginio išsilavinimo, jį įgijo. Prieš mokslo metų pradžią visi mokytojai dalyvaudavo kvalifikacijos kėlimo kursuose, kuriuose nagrinėdavo pagrindinius darbo su aklaisiais ir silpnaregiais principus.
235 mokiniai išskirstyti į 24 klases. Atsižvelgiant į mokinių negalias, buvo formuojamos atskiros aklųjų, silpnaregių ir oligofrenų klasės. Aukštesnėse 911 klasėse paralelinių silpnaregių klasių nesusidarė, jose mokėsi tik aklieji. Didžiausias mokinių skaičius klasėje siekė 12 vaikų, mažiausias (aklųjų klasėse) 6. Oligofrenai mokėsi grupėmis po 57 mokinius. Vidurinei mokyklai baigti prireikdavo 13 metų (parengiamieji metai ir 12 klasių). Mokyklos specifika išplėstas ir prailgintas mokymosi procesas. Dirbant su mažomis mokinių grupėmis, dėstyta grupinė ir individuali fizinių, taip pat kalbos defektų korekcija, ritmika, gydomoji gimnastika. Be to, fizinį lavinimą ir muziką pradinėse klasėse dėstydavo 3 specialistai. Žymiai daugiau dėmesio nei bendrojo lavinimo mokyklose buvo skiriama profesiniam ruošimui. Profesiniam keliui mokiniai buvo pradedami rengti nuo mažens kiekvieną savaitę buvo skiriama po 2 valandas, neskaitant užklasinio darbo. Tai daroma neatsitiktinai, nes absolventai dirbdavo LAD įmonėse. Šiuo tikslu buvo įrengtas modernus gamybinio mokymo korpusas su 4 cechais: medžio, metalo, plastmasinių dirbinių ir kartonažo. Cechams vadovavo meistrai. Fizikos, chemijos, biologijos kabinetuose pamokų metu talkindavo specialus inventorius. Palyginti su reginčiųjų mokyklomis, šis aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras išsiskyrė naujais aplinkos pažinimo, gyvosios gamtos, namų ruošos kabinetais bei atskiru muzikiniu korpusu.
Dar viena naujos mokyklos specifika išskirtinis dėmesys sveikatos priežiūrai. Medicininiams poreikiams buvo skirtas atskiras fligelis. Čia savo paslaugas teikė okulistas, terapeutas, psichoneurologas, stomatologas. Įrengti keli procedūrų kabinetai ir netgi 18 lovų mažo tipo ligoninė.
Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla kiekvienais mokslo metais vis plėtėsi ir diegė įvairias naujoves. Apie tai neregius skaitytojus informuodavo Mūsų žodžio žurnalas. Štai ką apie mokyklos pasiekimus 1978 metais rašė Vytenis Butanavičius, direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams: Mokykla pilnai sukomplektuojama, joje 31 klasė, kurioje mokosi 305 mokiniai. Veikė keturios ikimokyklinės grupės. Darželyje auklėjami 39 vaikai. Su mažaisiais ir moksleiviais dirbo 104 pedagogai. V. Butanavičius pasakojo: Kuriamasis laikotarpis buvo labai įtemptas. Pirmiausia reikėjo ne tik surinkti moksleivių kontingentą, aprūpinti mokyklą, bendrabutį, darželį inventoriumi, bet ir įrengti kabinetus, apsirūpinti visomis akliems ir silpnaregiams reikalingomis vaizdinėmis mokymo priemonėmis. O kur programų pritaikymas, kur mokytojų kadrų sukomplektavimas, jų tiflopedagoginis parengimas! Ir daug ką teko spręsti tada, kai mokykla buvo atidaryta. Taigi dirbome ir mokėmės. 83 pedagogai turi specialų tiflopedagoginį išsilavinimą.
Muzikai gabiems mokiniams veikė Balio Dvariono muzikos mokyklos filialas, kurį 1978 metais lankė 79 mokiniai. Tai pirmas toks organizuotas aklųjų vaikų muzikinis švietimas Lietuvoje. Sudarytos palankios sąlygos ir kitiems vaikų gabumams arba polinkiams lavinti.
Naujoji Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla, įveikusi pirmuosius kelerius metus, pradėjo veikti it suderintas laikrodis. Kitame straipsnyje pamėginsime atskleisti, kaip atrodė mokykla neregių mokytojų ir auklėtojų akimis.
Nuotrauka. 1975 m. rugsėjo 1-ąją Vilniuje atidaroma aklųjų mokykla, simbolinį raktą laiko mokyklos direktorius Vytautas Jankūnas / Huberto Paluševičiaus, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos fotoarchyvo nuotr.
Akimirka iš Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinės mokyklos atidarymo. Prie kairėje nuotraukos pusėje esančio mokyklos įėjimo būriuojasi keliomis eilėmis sustoję žmonės. Grupė stovi lanku, kuris pasuka nuo įėjimo link fone esančio šviesaus korpuso. Kairėje nuotraukos pusėje arčiausiai užfiksuotas dešiniuoju profiliu pasisukęs mokyklos direktorius V. Jankūnas, vilkintis tamsų kostiumą ir šviesius marškinius. Jis dešine, kiek pakelta, per alkūne sulenkta ranka už apvalių formų rankenos laiko į dangų nukreipęs didelį tamsų raktą su trimis įvairių kampuotų formų dantukais. Vytauto tamsūs plaukai sušukuoti atgal ir ant kaktos kiek praretėję. Jo veidas linksmai šypsosi pravertomis lūpomis ir atrodo, kad direktorius kažką sako. Dauguma renginio dalyvių yra atsisukę į jį, lyg klausytųsi kalbos. Ore tvyro pakili nuotaika, atsispindinti direktoriaus ir susirinkusiųjų veiduose.