Jau kelias dešimtis metų paskutinį balandžio trečiadienį pasaulis mini Tarptautinę šunų vedlių dieną. Ir nors įstatyminė bazė Lietuvoje dar tik rengiama ir tobulinama visaverčiam neregių su vedliais šunimis įsiliejimui į viešąją aplinką, mūsų šalyje vis daugėja žmonių, kurie ryžtasi dėl savo mobilumo pasikliauti šių unikalių gyvūnų pagalba. Kol kas Lietuvoje dirba šuo vedlys, parengtas Latvijos šunų vedlių mokykloje, dar keli šunys vedliai rengiami privačiomis iniciatyvomis. Prie šuns vedlio įsigijimo bei paruošimo prisideda ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), inicijavusi programą „Šuo vedlys 24/7“. Dėl šios iniciatyvos jau gegužės mėnesį Lietuvą pasieks pirmasis programos „Šuo vedlys 24/7“ lėšomis įsigytas šuo, bus pradėtas dar vieno būsimo vedlio parengimas. Stebėti akcijos naujienas galima tinklalapyje suovedlys.lt. 

LASS nupirkto šuniuko dresūrai pasitelks Tarnybinės šunininkystės klubo patirtį. Tai bus antrasis šuo, kurį darbui rengia treneris Vaidotas Glodenis. O kam atiteks pirmasis šio instruktoriaus apmokytas šuo? 

Tarnybinės šunininkystės klube besimokantis šuo Rubis yra draugas, kurio laukia Kaune gyvenanti sportininkė paralimpietė Oksana Dobrovolskaja. Apie savo apsisprendimą, svarbiausius gyvenimo pasirinkimus bei iššūkius moteris papasakojo ir radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ beveik baigiantis praėjusiems metams. Oksaną kalbino laidos vedėja Irma Jokštytė-Stanevičienė. Kviesdami prisidėti prie šunų vedlių atsiradimo Lietuvoje, jei ne finansiškai, tai bent visuomeniškai palaikant šias iniciatyvas, kviečiame skaityti pokalbio su Oksana bei jos šuns vedlio dresuotoju, Tarnybinės šunininkystės klubo instruktoriumi V. Glodeniu ištrauką. 

Irma. Oksana, tu daug keliauji. Papasakok mums, kokios kelionės tau labiausiai patinka? 

Oksana. Tikrai taip, pakeliauti pastaruoju metu tenka nemažai. Po Paryžiuje vykusių paralimpinių žaidynių spėjau su geriausia drauge pabuvoti Kretos saloje, taip pat su šeima pailsėti Turkijoje, porą savaičių žiemą praleidau Tenerifėje, ruošdamasi artėjantiems čempionatams – Paryžiuje vyksiančiam lengvosios atletikos čempionatui bei svarbiausiam metų įvykiui, rudenį Indijoje vyksiančiam pasaulio čempionatui. Kaip matote, keliauti tenka daug ir asmeniniu pasirinkimu, ir sporto tikslais. Man labiausiai patinka pažintinės kelionės, na, tokios, kuriose galiu susipažinti su naujomis aplinkomis, patyrinėti kitokį gyvenimą. Po tokių kelionių jaučiu, kad grįžtu praturtėjusi. 

Irma. Ar būtinybė prisitaikyti prie regos apribojimo lemia Tavo kelionių pasirinkimą? Gal ieškai krypčių, kuriose galėsi patyrinėti objektus, pritaikytus pažinti neregiams? 

Oksana. Sakyčiau, kad labai mažas regos likutis man lemia ne kryptį, kurią pasirenku, o žmogų, su kuriuo keliauju. Nes nematant yra labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, gebantis atpasakoti tai, ką mato. Kad sugebėtų atpasakoti taip, jog pamatytų ir mano rankos, ir širdis, kad aš suprasčiau, kur mes esame... Tad rega neapriboja, nevengiu jokių krypčių, renkamės drauge su draugais ir šeima įvairias keliones. 

Irma. Ar esi keliavusi viena? 

Oksana. Viena esu keliavusi tik į varžybas, kai nebuvo galimybės drauge pasikviesti trenerį ar asistentą. Prieš penkerius metus turėjau tokį išbandymą, kai teko rinktis – keliauti vienai ar išvis nekeliauti. Tai buvo šaudauno pasaulio čempionatas, kuriam labai ruošiausi. Ir nors nedrąsu buvo ryžtis šiai kelionei, pagalvojau, kad jei tiek ruošiausi, įdėjau tiek pastangų, nenoriu viso to nubraukti. Vėliau labai džiaugiausi nugalėjusi save ir neatsisakiusi galimybės daug išmokti. Iš kelionės, beje, grįžau su pergale. 

Irma. Manau, kad pergalės sporte yra dabar labai svarbi tavo gyvenimo dalis. Ar tai pagrindinė veikla? 

Oksana. Tikrai taip. Sportas šiuo metu užima didžiausią dalį mano gyvenime. Sportu aš gyvenu. Tai yra mano meilė, mano aistra, mano savirealizacijos galimybė. 

Irma. Kiek laiko jau sportuoji? 

Oksana. Būdama aštuoniolikos susipažinau su sportu, pradėjau gilintis į neregių galimybes profesionaliai sportuoti ir siekti didelių tikslų. Pati išbandžiau skirtingas sporto rūšis. Ir štai 2019 m. man pasiūlė pradėti profesionaliai sportuoti. Tai reiškia – visiškai kitaip, nei buvau įpratusi. Nuo to laiko sportas nustojo būti mano laisvalaikio dalimi ir tapo pagrindiniu užsiėmimu. 

Irma. Tavo apsisprendimas sportuoti toks tvirtas ir atėjęs dar studijų metais. O vis tiek užbaigei pradėtas teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Kodėl pasirinkai tokį išsilavinimą? 

Oksana. Dažnai girdžiu šį klausimą (šypsosi). Žmonės stebisi, kam studijavau teisę, jei niekada neplanavau dirbti šioje srityje, o galiausiai tapau sportininke. Bet aš nė karto gyvenime nesudvejojau savo pasirinkimu iškart po mokyklos pradėti teisės ir finansų studijas VDU. Juk teisė ir finansai yra tie du dalykai, kurie lydi mus kasdien. Manau, jog visi sutiksite, kad jei nesėdi namuose, o gyveni aktyvų ir visavertį gyvenimą, dirbi, bendrauji, būni gatvėje, kasdien susiduri ir su teisiniais, ir su finansiniais reikalais. Kasdien turi šiuos klausimus spręsti skirtingais lygmenimis. Ypač, jei, kaip mano atveju, turi negalią, tuomet apskritai turi dar geriau išmanyti teisę, kad galėtum apginti savo teises ir tinkamai sau atstovauti. Tad drąsiai galiu pasakyti, kad šios studijos mane sustiprino, pasitikėjimas savimi išaugo, aš sužinojau, kaip ieškoti reikalingos informacijos ir kaip save apginti. 

Irma. Ar dar dažnai tenka ginti savo teises Lietuvoje? 

Oksana. Tikrai dar tenka. Ir ne tik savo, padedu ir bičiuliams, jei jiems trūksta įgūdžių ar žinių. Bet galiu pasidžiaugti, kad žmonės pastaruoju metu palankiau tai priima ir nebekelia klausimų mūsų lygiavertiškumui. Su atviru pasipriešinimu tenka susidurti vis rečiau. 

Irma. Gal gali paminėti, kur anksčiau buvo vengiama užtikrinti Tavo teises? 

Oksana. Teko su įvairiais sunkumais susidurti lankantis pas notarą, kai buvo atsisakoma mano parašą vertinti lygiavertiškai, taip pat lankantis kitose viešose įstaigose, pavyzdžiui, poliklinikoje. Manau, mums klasikinis pavyzdys, kai bendraujama su lydinčiu asmeniu, o ne su manimi tiesiogiai. Bet, kaip ir minėjau, situacija iš lėto keičiasi ir priminti aplinkiniams apie savo teises tenka vis rečiau. 

Irma. Grįžtant prie sporto, tad kuri šaka yra ta didžioji tavo aistra? Kaip ją atradai? 

Oksana. Tai yra sporto karalienė – lengvoji atletika ir rungtis disko metimas. Man teko išbandyti kelias sporto šakas, taip pat ir lengvojoje atletikoje. Labai natūraliai atkrito bėgimas, nes bėgti nemėgau ir neprisijaukinau šios rungties. Šuoliams natūraliai buvau netinkama dėl savo sudėjimo – esu per didelė šiai rungčiai. Išbandžiau ir rutulio stūmimą, kuris su disko metimu tapo apsisprendimo tašku. Tačiau nugalėjo disko metimo rungties dinamiškumas ir galimybė įprasminti savo greitį ir polėkį. Dėl stipraus regos susilpnėjimo jaučiuosi apribota judesiuose, nors iš prigimties esu staigus ir judrus žmogus. O štai mesdama diską atradau galimybę pajusti savo prigimtinę laisvę, pasimėgauti savo judesiais ir jų laisvumu. 

Irma. Oksana, į pokalbį atvykai drauge su Tarnybinės šunininkystės klubo instruktoriumi Vaidotu Glodeniu, kuris rengia tau vedlį šunį. Kaip ryžaisi šiam sprendimui? 

Oksana. Tai nebuvo lengvas sprendimas. Teko sužinoti daug naujo, pastudijuoti įvairias nuomones, taip pat susipažinti su šuns vedlio rengimo programomis. Vis dėlto, didžiulis noras turėti šį šunį įkvėpė ryžtis atsakomybei. Dar viena stiprinančia aplinkybe tapo ir mano senelio, kuris taip pat buvo neregys, neišpildyta svajonė. Jis taip pat svajodavo apie tokį šunį, bet jo nesulaukė. Taip pat supratau, kad keliaudama lydima šuns vedlio, aš turėsiu galimybę pasiekti daug daugiau, jis padės man jaustis saugesnei, labiau savimi pasitikėti. Baltoji lazdelė ir turimos technologijos negali padėti įveikti visų kliūčių, sutinkamų gatvėse, negali apsaugoti nuo kliūčių galvos lygyje, taip pat negali pranešti apie šviesoforo signalo spalvą, o aš judu greitai ir ne visada turiu galimybę sulaukti aplinkinių pagalbos, tad čia manau tikrai labiau padės šuo vedlys ir apsaugos mane nuo dabar vis pasitaikančių susidūrimų su stulpais ir kitų nesusipratimų. 

Irma. Vaidotai, kokiam žmogui tinka šuo vedlys? 

Vaidotas. Žmogus, visų pirma, turi būti norintis judėti. Namisėdoms šuo vedliai yra netinkami. Šuniui taip pat nėra gerai per ilgą laiką leisti vienoje patalpoje. Šuo turi judėti ir atlikti savo tiesioginį darbą, nes šuo vedlys visų pirma vykdo tam tikrą tarnybą, o tik antrinė jo pareiga yra džiuginti šeimininką gulėjimu šalia ant kilimo. 

Irma. Vaidotai, o ar gali šuo padėti atskirti šviesoforo signalo spalvą? Ar jis skiria spalvas? 

Vaidotas. Taip, gali. Čia senas stereotipas, kad šunys viską mato nespalvotai ir neatpažįsta spalvų. Nauji tyrimai rodo, kad šuo atpažįsta šviesoforo spalvas. 

Irma. Tai labai džiuginantis atradimas! Papasakokite, su kokiais sunkumais susiduriate rengdamas pirmąjį vedlį šunį Lietuvoje? Ar teisingai suprantu, kad Rubis bus pirmasis šuo vedlys, apmokytas Lietuvoje? 

Vaidotas. Šiuo metu Lietuvoje turime tik atvežtų jau apmokytų šunų vedlių, o rengiami kol kas yra du šunys – Rubis bei kitas šuo, kurį rengia dar viena organizacija. Mes tikrai jaučiamės pirmieji, skinantys šį kelią. Sunkumų kyla įvairiausių – kol kas valstybėje nėra finansavimo tokiai veiklai, o šuns vedlio parengimas yra labai brangus, reikalaujantis ne vieno žmogaus darbo. Prie jo rengimo turi dirbti mažiausiai trijų žmonių komanda. Tad tikrai tikimės, kad įsteigtai darbo grupei pavyks pasiekti laimėjimų valstybinio finansavimo prasme. 

Irma. Ar tiesa, jog tam, kad galėtų suteikti vedliui šuniui pripažįstamą tarptautiniu mastu išsilavinimą, treneris turi būti jau parengęs bent 3 šunis? Gal galite papasakoti apie šią akreditaciją? 

Vaidotas. Tarptautinei įstaigos akreditacijai ruošianti tokius šunis įstaiga turi parengti dešimt šunų. Tai yra, pirmame etape paruošiami penki šunys, juos patikrina vertintojai iš tarptautinės organizacijos, ir jei šie ekspertai darbą įvertina teigiamai, tuomet įstaiga įgauna akreditacijos siekiančios įstaigos statusą. Tuomet pradedami ruošti kiti penki šunys, išlaikant jau paruoštų šunų darbinį lygį. Ir tik po antrojo apsilankymo įstaigai yra suteikiamas reikalingas statusas, ji tampa akredituota pasauliniu mastu. (Red. past. – LASS siekia korekcijų akreditacijai supaprastinti). 

Irma. Kaip bus tuomet Rubio atveju? 

Vaidotas. Mūsų siekis yra akredituotis rengiant ne tik šunis vedlius, bet skirtingus pagalbinius šunis. Siekiant šių tikslų, Rubis yra pirmasis šuo, dar vienas šuo netrukus atvyks ir taip surinksime penkis šuniukus, juos parengsime, net neabejoju tuo. Kalbant apie Rubio tarptautinį pripažinimą, sekant Anglijos pavyzdžiu, mokykliniai egzaminai šunims taip pat yra labai svarbūs. Su tokiais egzaminais jau šuo yra įleidžiamas ir į lėktuvą. Trejus metus prieš tai ruošėme šunis asistentus ir vienas iš jų kuo puikiausiai skraido po visą pasaulį, talkindamas savo šeimininkei. Taigi šiuo metu mūsų tikslas – parengti pirmuosius penkis šunis ir kreiptis į tarptautinę organizaciją. 

Irma. Tai ar Oksanos svajonė vykti į kitas paralimpines žaidynes lydimai Rubio yra reali? 

Vaidotas. Jei mes visi pasistengsime, tai tikrai reali. 

Irma. Kaip gali prisidėti norintys paremti Oksanos siekį ir padėti Rubiui? 

Oksana. Kadangi kol kas valstybės finansavimo tokiai paslaugai neturime, ir pati įstaiga žengia sunkius pirmus žingsnius akreditacijos link, Rubį ruošiame savo lėšomis ir parama, kuria mus skatina privatūs ir vieši asmenys. Rubio dresūroje praėjo dar tik pirmasis geras pusmetis, o tokio šuns parengimui reikia dvejų metų darbo ir pastangų. Tad jei palaikote mane ir Rubį, jei norite, kad Lietuvoje dirbantiems žmonėms pavyktų lengviau pasiekti savo tikslų, jūs galite paremti Tarnybinės šunininkystės klubą, aukodami Rubio dresūrai tam specialiai sukurtoje sąskaitoje. Visa informacija prieinama Tarnybinės šunininkystės klubo svetainėje bei mano socialinėje erdvėje. Esame dėkingi kiekvienam, kuris padeda mums siekti savo tikslų. 

Irma. Dėkoju Oksanai ir Vaidotui už pokalbį ir, siųsdama linkėjimus Rubiui, kviečiu visus, galinčius prisidėti.