Tikriausiai dažnas žmogus, turintis regos, klausos ar judėjimo negalią, nors kartą gyvenime yra paklaustas: „Kam tau tie žygiai, gamta, kelionės į kalnus, jei tu nematai, negirdi ar negali jais laipioti?“ Daugeliui gali atrodyti keista, bet net ir turėdamas vieną ar kelias iš šių negalių, vis tiek gali pajusti stipraus vėjo gūsius, šiaušiančius plaukus, sniegą, kuprinės svorį ant pečių ir maloniai pailstančius raumenis po ilgo ėjimo ar kopimo į statų šlaitą. O gal išgirsti tolimą vilko kauksmą ar pamatyti praskrendantį nuostabaus grožio paukštį. 

Nacionalinis valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) lankytojų centras Vilniuje jau ne kartą yra pakvietęs regos negalią turinčius žmones į savo patalpas, demonstravęs, kas ir kaip pritaikyta, savo ekspozicija, informaciniais stendais leidęs pasinerti į ne taip lengvai realiai pasiekiamus gražiausius ir gamtiniu požiūriu vertingiausius Lietuvos kampelius. 2025 m. balandžio 3 dieną VSTT lankytojų centre vyko renginys „Visiems prieinamos Lietuvos saugomos teritorijos“. Jis buvo skirtas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir pavaldžių įstaigų darbuotojams, laisvalaikio objektų gamtoje atstovams, žmonėms su negalia ir visiems, besidomintiems prieinamumo gamtoje galimybėmis. Renginio metu buvo kalbama apie informacijos, gamtos objektų, saugomų teritorijų, lankytinų vietų pritaikymą žmonėms su judėjimo, intelekto, klausos ir regos negaliomis. Skaityti pranešimus, diskutuoti renginyje kvietė pačios VSTT darbuotojai, įvairioms negalioms atstovaujančių organizacijų atstovai. 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) bendruomenės narys, žygeivis Povilas Krapikas, kalbėdamas apie gamtos objektų pritaikymą regos negalią turintiems žmonėms, akcentavo natūralų kiekvieno žmogaus poreikį judėti, leistis į žygius, lankyti saugomas teritorijas ar kitus gamtos objektus, prieinamus visiems. „Tik kodėl mūsų tarsi nėra? – klausė P. Krapikas. – Mes nesilankome tokiuose objektuose, nes galimybių yra mažiau ir dėl to mes tose vietose vis dar esame tarsi nepastebimi. Norisi pabrėžti, kas mums, žmonėms su regos negalia, yra svarbu, aktualu, ko mes norėtume ar prašytume, galiu drąsiai pasakyti, kad šių laikų tendencijos rodo, jog visi šie lankytini objektai ar saugomos teritorijos dažniausiai yra pritaikomos technologijomis – kad būtų išmanios, interaktyvios. Tokie stendai, planšetės, kompiuteriai dažniausiai yra tokie, kuriuos palietus galima matyti tekstą arba išgirsti paukščių, gyvūnų balsus. Žmogui su regos negalia liečiamos technologijos yra nepatogios ir nelabai prieinamos. Norėtųsi bendradarbiauti, kad specialistai, kurie dirba su gamtos objektais ir saugomomis teritorijomis, konsultuotųsi su mumis, regos negalią turinčių žmonių bendruomene, ekspertais, mes visada esame atviri. Norime, kad būtų smagu ne tik mums lankytis tose erdvėse, bet ir kad darbuotojai jaustųsi patogiai ir komfortiškai, kai tokie lankytojai atvyksta. Kad galėtų mus pasitikti su džiaugsmu, o ne su nerimu, kad kažkas gali būti netinkama ar nepritaikyta.“ 

P. Krapikas taip pat atkreipė dėmesį į parengtų informacinių taktilinių paviršių, brailio užrašų standartus, užtikrinančius, kad, pavyzdžiui, brailio užrašu tekstas būtų pateiktas teisingai – tinkamais taškelių dydžiais, tarpais tarp taškų ir panašiai. Povilas įgarsino daugelio neregių išsakomą mintį, kad turėtų būti ne tik „faina“ ar pažangu, pozityvu, kad prie tam tikro objekto atsiranda brailio stendas, bet jis turi ir tinkamai funkcionuoti, kad žmogus informaciją galėtų suprasti ir perskaityti. Tiesa, nebuvo praleistas ir kartų skirtumų aspektas, įvertinant, kad jauni žmonės labiau naudojasi technologijomis, bet ne visi moka ar supranta brailio raštą, o vyresnio amžiaus žmonės priešingai – labiau kliaujasi brailio raštu, jį naudoja, ne visi „draugauja“ su išmaniaisiais įrenginiais. Kad ir vieniems, ir kitiems būtų gerai, daug muziejų ir institucijų bando spręsti šiuos dalykus su audiogidais, pasitelkdami garsinį vaizdavimą. Tokie įrenginiai, anot Povilo, skirtingai nei gidas žmogus, kuris gali kažko nepaminėti ar pasakyti kitaip, įgarsina, susistemina informaciją ir pateikia ją vienodai visiems. Kitas svarbus lankomų objektų pritaikymo aspektas – kad informacija būtų lengvai pasiekiama. Kartais pasitaiko, kad, nuskenavus QR kodą, atsidaręs interneto puslapis yra nepritaikytas ekrano skaitymo programoms, todėl informacija automatiškai neregiams tampa bevertė, nes neprieinama. 

Apibendrinant P. Krapikas įvertino, kad žmogui su regos negalia komfortiškai ir savarankiškai jaustis gamtoje – retas ir sudėtingas dalykas. Sprendimo būdas gali būti, pavyzdžiui, takas su vedančia juosta ar kitais aiškiais orientyrais. Gal ir neįmanoma daugelio dalykų pritaikyti gyvojoje gamtoje, bet bent viena atkarpa ar erdvė, kur žmogus, turintis regos negalią, galėtų pasijausti savarankiškai, tikrai labai padėtų. Ne kartą patyręs, kaip Lietuvos saugomose teritorijose gražu, P. Krapikas ragino atsikratyti išankstinių nuostatų, kad žmogui su regos negalia ten nėra ką veikti, nes garsų, kvapų, paukščių balsų pažinimo patirtys – neįkainojamos. 

Renginyje kalbėjęs LASS viceprezidentas Vilmantas Balčikonis pristatė prieinamumo direktyvos gaires, aktualias gerinant ir lankytinų gamtos objektų prieinamumą, pasakojo apie rekomendacijas ir praktines patirtis, pritaikant Lietuvos saugomas teritorijas regos sutrikimų turintiems asmenims. V. Balčikonis pažymėjo šiuos svarbius dalykus: „Neregiai ir silpnaregiai nevairuoja ir neturi automobilio. Jei šeimoje nėra reginčio partnerio, kuris vairuotų, keliauti labai sudėtinga. Kai buvo COVID-19 pandemija ir visi ėjo į žygius gamtoje, mes dažnu atveju neturėjome tokios galimybės. Dėl to mes dažnai organizuojame ekskursijas į parkus, interaktyvias vietas. Išsinuomojame autobusą, pasirūpiname lydinčiais asmenimis, kurie padeda, skaito stendus, pasakoja. Visada džiaugiamės, jei randame objektą, kuris pritaikytas – su brailio raštu, reljefu, patogiu taku ar centru, kuriame lengva orientuotis.“ 

LASS viceprezidentas suteikė vertingų pastebėjimų susirinkusiems į renginį klausytojams, ekskursijų gidams – kaip prisistatyti, nupasakoti maršrutą, apibūdinti vaizdus, o esant patalpoje – eksponatus, kas matoma, reikšminga. Tokie ir smulkesni etiketo bendraujant su neregiu patarimai mums gali pasirodyti paprasčiausia abėcėlė, bet tikrai ne kiekvienas gidas, apie saugomų teritorijų pritaikymą galvojantis specialistas, susidūręs su regos negalią turinčiu žmogumi tą abėcėlę žino ar paprastai išmoksta. Lūkesčių ir poreikių išryškinimas buvo vienas svarbiausių pasidalijimo patirtimi tikslų. 

Šis renginys ir jo dalyvių įžvalgos atskleidžia svarbią tiesą – gamta, jos teikiami pojūčiai ir patirtys turi būti prieinamos visiems, nepaisant fizinių galimybių. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, ar jis mato, girdi, ar juda be pagalbos, ar su, turi teisę pažinti, tyrinėti ir mėgautis gamtos turtais, patirti jų raminamąją galią. Tam reikia ne tik technologinių sprendimų, bet ir nuoširdaus bendradarbiavimo, empatijos bei noro kurti atvirą ir įtraukią aplinką. Klausydamiesi žmonių su negalia poreikių ir patirčių, galime ne tik pritaikyti fizinę aplinką, bet ir keisti požiūrį – nuo – kodėl to reikia, į – kaip galime padaryti tai įmanomą? Tik taip kursime visuomenę, apie kurią svajojame, kurioje kiekvienas žmogus galės jaustis vertinamas, matomas ir kviečiamas būti bendrų patirčių ir išgyvenimų dalimi. Gamta priklauso visiems – pasirūpinkime, kad tai būtų ne tik gražus šūkis, bet ir realybė. 

Nuotrauka. Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras – tarsi vartai, atsiveriantys į įspūdingus Lietuvos gamtos maršrutus / LASS archyvo nuotr. 

Akimirka Nacionaliniame valstybinės saugomų teritorijų tarnybos lankytojų centre. Nuotraukoje iš kairės nuo viršugalvio iki pečių užfiksuota informacinę lentą rankomis tyrinėjanti I. Jokštytė-Stanevičienė. Moteris vilki šviesų bluzoną ir ant galvos ryši plačią, tamsią, šviesiai raštuotą juostą. Jos plaukai surišti į laisvą kuodą, o veidas atrodo susikaupęs – lūpos kiek pravertos, tarsi ji kažką šnabždėtų. Iškeltų rankų pirštai liečia žemyn vingiuojančią į medį įrėžtą Minijos upę. Ant žemėlapio išdėliotos iškilos parkų teritorijos, kurias tarpusavyje jungia įpjautos upės. Greta jų tamsiomis raidėmis ir brailio raštu pateikti pavadinimai. Viršuje tamsuoja didelis iškilas užrašas lietuvių ir anglų kalbomis: „Saugomų teritorijų vertė“.