(Prisiminimai apie Antaną Baltramiejūną, tęsinys. Pradžia 2025 m. Nr. 4) 

Apie mūsų, mano ir sesers Vilijos, tėtį Antaną Baltramiejūną (1925–1975), namuose vadinamą tetuku, galima pasakoti daug gero, jis buvo reto gerumo ir protingumo žmogus. Apie jį yra parašyta straipsnių, knygų ir mokslo darbų, bet, manau, dar ne vieną galima parašyti: yra dar neaptartų, neužrašytų jo darbų, gyvenimo puslapių. A. Baltramiejūnas buvo, visų pirma, puikus pedagogas, mokslininkas tiflopedagogas, tiflologijos enciklopedinio žodyno sudarytojas, lituanistas, vienas pirmųjų tuometės Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) kūrėjų ir vadovų, žurnalo „Mūsų žodis“ kūrėjas ir pirmasis redaktorius, Kauno aklųjų mokyklos direktorius. Taip pat Šiaulių pedagoginiame universitete veikusios Defektologijos katedros įkūrėjas ir dėstytojas, naujos aklųjų mokyklos Vilniuje sumanytojas, jos projekto bendraautoris, o šeimoje – nuoširdus, mylintis tėvas, visuomet palaikantis savo dukras, mamai – kuklus, inteligentiškas ir rūpestingas vyras. Nors jau 50 metų, kai tetuko nėra su mumis, tačiau jo gerumas, inteligentiškumas, jo rūpestingi, protingi, sąžiningi patarimai visuomet išliks mano atminty. 

Mūsų mama, Aldona Baltramiejūnienė (1924 08 05–2019 10 28) buvo tos pačios mokyklos mokytoja, mokinių lėlių teatro įkūrėja, gabi, reikli režisierė, o jos 100 metų jubiliejų minėjome pernai, jau jai išėjus Anapilin, sulaukus gražaus 95 metų amžiaus. Mama savo energingu, optimistišku charakteriu ragino mus su sese, kaip ir savo mokinius, nepasiduoti gyvenimo sunkumams, kurti, dirbti, siekti savo užsibrėžtų tikslų. 

Mano ir sesers vaikystė buvo labai graži. Mes buvome vadinamos mamulės ir tetuko lepūnėlėmis. Gyvenome vienam kambarėly, mansardoj, buvo sunkūs pokario laikai. Už seserį esu vyresnė dviem su puse metų, vaikystėje dažnai sirgau bronchitu, retai eidavau į lauką žaisti su vaikais, sėdėdavau namie, klausydavau tėtės nupirkto radijo koncertų. Išgirstą muziką atkartodavau senu pianinu, improvizuodavau. Pamatę mano muzikinius gabumus, tetukas ir mamulė pasitarę su muzikos mokytoju Antanu Adomaičiu nuvežė mane, kaip įstrigo atminty, rogutėmis per sniegą, pas pianino mokytoją Ireną Gomulickaitę. Kartą pirmoje klasėje mokytoja paklausė, ar galėčiau sukurti muziką naujametiniam vaizdeliui. Pasitarusi su mama ir tėte sutikau, sukūriau muzikėlę, kuria pati bendraklasiams akompanavau. Taip pradėjau savo muzikinį kelią, už kurį esu dėkinga savo tėvams. Rimtai mokytis pradėjau Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kur baigiau fortepijono specialybę, po dvejų metų ten pradėjo mokytis ir Vilija, taip pat baigė fortepijoną. 

Nepaisant pokario sunkumų ir nepriteklių, tokią vaikystę kaip mūsų mažai kas turėjo, aišku, ir pavydėjo: buvome su sese išpuoštos gražiomis suknelėmis. Mus, mergaites, tėveliai, per metus sutaupę mokytojų algas, niekur neišlaidavę, vasaros atostogų metu, pasamdę lengvąją mašiną, veždavo į Palangą, Druskininkus, Kačerginę, kad, neturint sodų ir namų, dukrelės atsigautų kurorte. Veždavomės į Palangą pripučiamus ratus, gulbes, čia tetukas mus dar paaugles išmokė laikytis ant vandens ir plaukti, kantriai stovėdavo vandeny, rodydavo, kaip judinti rankas ir kojas. Pietus mamulė užsakydavo pas šeimininkes, kurios labai skaniai gamindavo. Veždavomės atostogoms ir vaikišką biliardą, loto, šaškes ir šachmatus, juos rimtai vertinęs mus buvo išmokęs žaisti tetukas. 

Drauge su tėte mes, mergaitės, grybaudavom, tėtė eidavo šalia, kad nepaklystume. Tetukui vadovaujant Kačerginėje sportuodavom: viename skvere stovėjo krepšinio lenta, mėtydavom į krepšį kamuolį. Rimtą dėmesį į sportą jis kreipė ir darbe – mokykloje: sakydavo, kad sportuodamas žmogus tvirtėja, sportas – tai sveikata. Vieną vasarą tetukas, nupirkęs dviračius, mus išmokė jais važinėti. Prisimenu, kaip bijojau nukristi. Tėtė stumtelėjo ir aš pradėjau važiuoti. Supratau esmę, ir dabar tai prisimenu, kai tenka sėsti ant dviračio. Tėtei labai patiko vairavimas, jis mėgo sakyti: „Jei gerai matyčiau, vaikščiočiau prastais rūbais, bet būtinai vairuočiau savo mašiną.“ Tėtė rūpinosi mūsų sportu ir žiemą: jis mums, dukroms, pirkdavo slides – ne vienas, kai išaugdavome, pirkdavo kitas. Slidinėti eidavome, kaip man atrodė, toli į ąžuolyną, tetukas visuomet eidavo šalia, ir mes, greta savo tetuko nieko nebijojome. Tėtė mus mokė ir čiuožti, nes po langais buvo nedidelė kiemo čiuožykla. Nors griuvinėdavom, bet čiuožėm. Iš retų savo kelionių mums atveždavo pačiūžas, pakeisti išaugtom. Prisimenu, man buvo atvežęs labai gražias rudas, o Vilijai baltas. Mama namie gamindavo maistą, paskaičiusi žurnalų visuomet žiūrėjo, kad jis būtų įvairus ir sveikas, kreipdavo dėmesį į mūsų aprangą, mums, dukrelėms, siuvo sukneles, žiūrėdavo, kad visuomet gerai atrodytume. 

Gali kilti klausimas: kaip mamulė liko Lietuvoje o jos tėvas atsidūrė Amerikoje? Mama, baigusi „Saulės“ gimnaziją ir mokytojų seminariją, mokytojaudama kaime prie Babtų, tuomet, vykstant karui, gelbėjo žydų berniuką. Slėpė jį mokykloje, bet baltaraiščiai, darydami kratą rado vaikelį už mokyklos, sode, suėmė berniuką ir mano mamą išvežė į gestapą, iš čia ji buvo ištremta darbams į lagerį Lince. Mamytė, išmokyta ne tik lenkų, bet ir vokiečių kalbų, nepražuvo, o, pasibaigus karui, mama, būdama nuoširdi patriotė, grįžo Lietuvon į karo nualintą gimtąjį miestą. Tiktai čia neberado nei tėvų, nei sesers, jie buvo pabėgę nuo karo siaubo Amerikos pusėn. Likus vienai be tėvų, be šeimos, jai buvo labai sunku. Sutiktas mamos mokytojas patarė eiti dirbti į Aklųjų mokyklą – čia tikrai gaus darbą, pastogę, o jos rankos ir širdis prasmingai padės nuo karo nukentėjusiems vaikams. Galima sakyti, kad mamą su tetuku supažindino tuometės Aklųjų mokyklos vadovai. Kaip yra pasakoję tėvai, pastebėję du kultūringus jaunuolius – Antaną Baltramiejūną, gražų, aukštą, liekną jaunuolį, ir jauną mokytoją Aldoną Stanaitytę – supratę, kad jiedu galės vienas kitam padėti eiti nelengvu gyvenimo keliu. A. Baltramiejūnas mokykloje tuomet dirbo mokytoju, gerai grojo akordeonu, pianinu, turėjo puikią klausą ir balsą, tuo pat metu dar studijavo Vilniuje pedagoginiame institute literatūrą drauge su rašytojais Pauliumi Širviu, Mykolu Sluckiu, Antanu Jonynu. A. Stanaitytė irgi turėjo gražų balsą, gerai dainavo, skambino pianinu, o būdama tikra optimistė, mokydama vaikus rašto, tokiu sunkiu metu drauge su jais įkūrė lėlių teatrą. Tai paskatino mamą surinkti įvairių tautų lėlių kolekciją – iš kelionių abi su sese vis atveždavom „lėlyčių“. Vilniuje, pasiūlius kolegoms, tėtė buvo paskirtas LAD pirmininku, o baigęs studijas grįžo į Kauną dirbti mokymo dalies vedėju, o netrukus – direktoriumi. Apie tą laiką gavome naują butą, sąlygos pagerėjo. 

Su sese mokėmės muzikos, fortepijono specialybės. Daug grojau pianinu, ruošiausi konkursams Vilniuje. Išmokusi sudėtingas konkursines programas – V. A. Mocarto sonatas, J. S. Bacho fugas, F. Chopino etiudus, S. Vainiūno siuitą, C. Debiusi ir kt. kompozitorių kūrinius – prašydavau tetuko, kad paklausytų mano atlikimo ir pasakytų savo nuomonę. Jei tėtė pasakydavo, kad gerai atlieku, polifonijoje balsai girdisi, pasažuose pirštai nekliūva, skamba gerai – taip ir būdavo, gaudavau aukštą balą, o jei pasakydavo pastabų, dar grodavau, kol atlikimas būdavo be priekaištų. Tėtės patarimai visuomet buvo reikalingi, į juos atsižvelgdama tapau konkursų laureate. Nelengva buvo pavyti bendraklasius matematikos, geometrijos, algebros, fizikos moksluose. Pamatę, kad rimtai mokausi muzikos, tėveliai pasitarę už sutaupytas tetuko algas nupirko man fortepijoną „Petrov“, kuris iki šiol stovi Vilniuje, mano kambaryje. Su tėvais eidavome į spektaklius vaikams, į koncertus. Tėtė visuomet atkreipdavo dėmesį į geriausią muziką, ką svarbu žinoti, pasiklausyti. Aptardavome L. Bethoveno simfonijas, operas, M. K. Čiurlionio dainas chorams, kurias tetukas labai mėgo, o kartą per radiją į magnetofoną man įrašė šiuolaikinę A. Bergo operą „Vocekas“. Tėtė nuolat mus lavino, pirko knygas, po kelias iš knygyno. Pradžiugindavo mus lietuviškomis, brolių Grimų, Haufo pasakomis, „Alisa stebuklų šalyje“, „Stebuklingomis Nilso kelionėmis“, Žemaitės, J. Biliūno apsakymais. Ypač mėgau V. Jurkūno iliustruotus K. Donelaičio „Metus“. Skaitydavom drauge ir būtinai aptardavom. Tėtė nupirko ir pirmą televizorių, jis tapo mūsų langu į didįjį pasaulį. Labiausiai mėgau žiūrėti (taip pat ir sesuo) koncertus, pasakas vaikams, mama filmus, o tėtė – pasaulio įvykius ir sportą. Jo paraginta skaitydavau ir vaikų žurnalą „Genys“. Prisimenu, kartą klasėje užsiminiau apie ilgą vaikišką eilėraštį, kurį galima būtų pastatyti scenoje. Galvojau, kad visi juoksis, bet nepasijuokė. Paraginta tetuko, pagal jo kolegos poeto V. Barausko eilėraštį „Meškino liga“ parašiau nedidelę operą atlikti savo mokyklos draugams, kuri buvo pastatyta muzikiniame teatre ir parodyta per televiziją. 

Tetukas labai daug dirbo: direktoriaus darbas ir pamokos mokykloje, dėstytojavimas Šiaulių pedagoginiame institute, Vilniuje mokyklos statyba, žodžių atrinkimas žodynui (čia tėčiui talkino Vilija, dar neišvykusi į aukštojo mokslo studijas (aš jau studijavau Vilniuje) alino tėtės sveikatą. Mamulė vis sakydavo: „Tetukai, per daug dirbi, žiūrėk sveikatos.“ Tetukas yra skundęsis skausmais širdyje, ir mama buvo nuvedus jį pas gydytoją, nors tėtė ir nenorėjo, nesirūpino savim, bet jau ėmė po truputį vartoti vaistus. Tik ką galėjai tais senais laikais daug žinoti apie sveikatą? Tuomet nebuvo nei gerų vaistų, nei širdies stimuliatorių, ką turim dabar. Dabar infarktas gydomas, o tada – nebuvo. Tetukas pradžioje rūkė, bet, kiek prisimenu, paskutiniaisiais metais – metė. Kartais tetuką užpuldavo radikulitas, „sirgo“ akys. Tėtė buvo nepaprastai kantrus, ramus žmogus. Niekuomet po operacijų nedejuodavo, nors jam ir skaudėdavo akis, bet jis vyriškai, tyliai gydėsi savo bėdas. Mama su tėte gražiai sutarė. Būdamos mažos visuomet su tėte eidavome mamos vardinėms pirkti gėlių – daug daug tulpių, narcizų ir saldainių. 

Šventėm mūsų gimtadienius, vardines, Velykas, Naujuosius Metus ir kitas dienas. Mamulė džiugindavo skaniais valgiais: kepdavo antį, žąsį, žuvį, kartu dažydavom margučius. Ypač mama mėgo kepti pyragus, mokė tai daryti ir mane: maišydavau tešlą, tada kremą. Mama domėjosi ir rinko įvairių tautų kulinarines knygas, kurių man paliko pasidžiaugti. 

Baigusi mokyklą pasirinkau muzikos studijas Vilniuje. Pamenu, kaip stojamiesiems egzaminams atvažiavęs tetukas padėjo man parašyti sudėtingą literatūros rašinį, mintinai padiktavęs puslapius citatų. Iškilus kokiai problemai ar menkam rūpestėliui, klausdavau tėtės patarimo. Jis visuomet ramiai išklausydavo, nebardavo, nešaukdavo, įsigilindavo ir savo išmintingais patarimais man padėdavo. Tetukas rimtai žiūrėjo į mano studijas, pasitaręs su mama buvo man išnuomojęs kambarį pas vieną dailininkę, kad tilptų fortepijonas. Važiuodamas į darbus Vilniuje mane aplankydavo, įteikdavo, ką mamulė būdavo skanaus iškepus, ir aš kas savaitę važiuodavau traukiniu iš Vilniaus į Kauną (juk netoli!) mylimų tėvelių aplankyti. Buvau apgalvojus rimtą chorinį kūrinį kompozicijos studijoms, apie kurį tariausi su tėte, reikėjo man rimto eilių teksto, ir tėtė patarė kreiptis į jo draugą Antaną Jonyną. Poetas mano diplominiam darbui – chorui su simfoniniu orkestru – sukūrė įspūdingą tekstą apie juodą karo siaubą. 

Atvažiavusi į Kauną eidavau pas mamą į mokyklą, sukurdavau ir pagrodavau dainelių jos vadovaujamam lėlių teatrui, mokinukai dainuodavo, aš jiems akompanuodavau. Nustebindavau atsivežusi mandarinų, apelsinų. Būdavo, kad, neradusi mamos, pasibeldusi įeidavau pas tėtę į kabinetą. Man patiko jo ramus kabinetas, tetukas išeidavo iš už stalo, visuomet mane pasitikdavo, apsidžiaugdavo mano atvažiavimu ir pasakojimais. Ir tada traukdavome namo. Tą paskutinį vakarą atvažiavau į Kauną savaitgaliui, atsivežiau dar nematytų greipfrutų. Pabeldusi įėjau į tėtės kabinetą, daviau paragauti greipfrutų, o tėtė sako: „Kam, dukrele, taip sunkiai tempei? Nereikia taip vargti.“ Nenumaniau, kad tai buvo paskutinis tetuko patarimas. Buvo tikra šalta žiema, vasaris, snigo. Tetukas vis žiūrėjo, kad nenugriūčiau įsikibus jam į parankę: esu žemesnė už Viliją, kitaip einu. Mamulė peršalus buvo namuose. Rytą pakalbėjome apie mūsų ir jo gimines kaime netoli Panevėžio, nes tokią temą studijose turėjau. Labai buvau patenkinta, kad man teko lydėti tetuką į darbą. Palydėjau iki perėjos kampo, kur laukė ėjusi į darbą tėtės kolegė, maloniai atsisveikinome. Parėjau namo ir netikėtai suskambo telefonas. Atsiliepė mama, skambino pavaduotoja Vanda Boreikienė, ji ėmė susijaudinusi sakyti, kad tėtei su širdim negerai. Išsigandusi priėjau prie telefono, mes ėmėm šaukti su mama, kas tetukui atsitiko? Nulėkėm į darbą, o ten mūsų tetukas gulėjo kabinete ant kėdžių, šalia triūsė gydytojai, aplink stovėjo daug mokytojų, koridoriuje – mokiniai. Šaukiau, kad palauktų, neišvežtų, kad dar atsigaus, bet mūsų mylimiausias tetukas nebejudėjo, buvo miręs. Mums, visoms trims, tai buvo baisi tragedija, gyvenimas sugriuvo. Ilgai negalėjau atsipeikėti, fortepijonas kokiems 10 metų grįžo į Kauną, mokslus vis tiek teko baigti, dažnai važinėdavau pas mamą, kartais pernakvodavau Vilniuje pas pusseserę ant sulankstomosios lovelės. Gavau nedidelį darbelį, ištekėjau už bendramokslio muzikologo Rimanto Astrausko. Baigusi mokslus dirbau radijuje, o vėliau tėvų pėdomis – daugelį metų dirbau pedagoginį darbą Vilniaus kolegijoje. 

Gyvenimas bėgo. Dabar jau 6 metai nebėra ir mamos. Labai mylėjau savo tetuką ir mamulę, už juos nieko artimesnio neturėjau, visuomet prisiminsiu jo ramius išmintingus žodžius. Esu jo klausus: „Kaip, tetuk, tu sugalvoji tokius protingus patarimus?“, o jis atsakė man: „Apgalvoju visus tavo pasakytus faktus mintyse, darau išvadas ir tada patariu tau, manau, kad teisingai.“ Visuomet tai prisiminsiu. 

Laikau rankose pirmąjį žurnalo „Mūsų žodis“ numerį (1959), kurio pirmasis redaktorius buvo mano tėtis Antanas Baltramiejūnas. Pirmame puslapyje mama yra užrašiusi „Dukrelei Jūratėlei nuo tėtės, vyr. redaktoriaus“. Tai buvo tuo metu reikšmingas, labai lauktas leidinys, kuriuo didžiavosi po karo žaizdų atsigaunantys žmonės, spausdinę jame savo aktualijas, eilėraščius, straipsnius, nušviečiančius sudėtingą negalios paliestų moksleivių, studentų ir visų kitų neregių gyvenimą. Vartau kitą reikšmingiausią tėtės leidinį, jo sudarytą ir redaguotą knygą „Kelio pradžia“ (1968), kurios pagrindą sudaro aklųjų mokyklos mokytojų, puikių pedagogų, straipsniai, pagrįsti atsakingu požiūriu į savo darbą – misiją išmokyti jauną žmogų rašto, profesijos, gyvenimo pažinimo. Tuomet mama parengė du brailio rašto vadovėlius pradinukams. Kiti mokytojai ugdė mokinius matematikos, lietuvių, užsienio kalbų, rankdarbių, muzikos, fizinio lavinimo. Tai tėtės, kaip sudarytojo ir redaktoriaus, papasakota knygoje, reikšmingai papildytoje žinomo fotografo Antano Sutkaus įžvalgiomis, prasmingomis dokumentinėmis, meninėmis nuotraukomis, kurias jis kūrė įsigilindamas, bendraudamas su redaktoriumi (taip pat su mama mokytoja, su manim ir Vilija), su mokytojais ir mokiniais keletą mėnesių. 

Didžiavausi savo tėčiu, jo pavyzdiniu darbštumu, jo puikiu elgesiu su mama. Ir kai nutinka mano gyvenime kokia skriauda ar neteisybė, visuomet man trūksta tetuko, jo ramių žodžių. Pagalvoju, kad tėtė niekam neleistų manęs skriausti, visuomet užstotų, kaip užstodavo silpnesnius, nuskriaustus mokinius, mokė mus tvirtai laikytis ir sąžiningai eiti savo pasirinktu gyvenimo keliu. Mama, tetukui mirus 1975 metų vasario 15 dieną, dirbo aklųjų mokykloje mokytoja ir lėlių teatro vadove iki pat pensijos. Išėjusi į pensiją aplankydavo mane Vilniuje, čia vaikščiodavom po koncertus, parodas. Kaune mama gyveno ne viena, o su mano sese Vilija, vėliau ir su jos šeima. Kai atvažiuodavom su Rimu į Kauną aplankyti giminių, mamulė, jau būdama senutė, užkrėsdavo mane su Rimu savo entuziazmu, energija, kviesdama pakeliauti automobiliu. Vairuodavo Rimas. Ir aš labai laukdavau tų kelionių: į Pažaislį, prie Kauno marių, į Rumšiškes, Babtus, Panevėžį, į Kryžių kalną, Birštoną, o nukeliavę į Vilnių pradžiugindavome Vilijos dukrą Martyną su šeima. Mamulė dar augino triušelį, kurį labai mylėjo. Po jos netekties paėmiau jį auginti aš. Mūsų nuostabi mamulė išėjo Anapilin sulaukusi 95 metų, 2019 m. spalio 28 dieną. Mano tėtė ir mama, būdami puikūs pedagogai, ugdė mokinius įgyti mokslą, siekti profesinių aukštumų, tapti dorais piliečiais, kurti šeimas, savo vaikus ugdyti dorais žmonėmis. 

Autorės nuotrauka. Jūratė Baltramiejūnaitė. Vidutinio ar kiek vyresnio amžiaus moteris užfiksuota nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji vilki šviesų megztinį aukštu kaklu, tamsų švarką ir ryši šviesų šalikėlį. Ant švarko atlapo prisegta apvali karoliukų segė, primenanti saulutę arba gėlės žiedą. Apskritą veidą supa trumpi, iškarpyti, vėjo kedenami plaukai. Jūratė santūriai šypsosi žvelgdama į priekį. 

Nuotrauka. Vaikystėje su tėte. A. Baltramiejūnas su dukra Jūrate / asmeninio archyvo nuotr. 

Sena, kairėje pablukusi A. Baltramiejūno ir maždaug 3 metų amžiaus J. Baltramiejūnaitės nuotrauka iš priekio nuo krūtinės iki viršugalvio. Jiedu sėdi prie stalo ir kartu tyrinėja vaikišką knygą, kurios didžiąją dalį užima piešinys per abu puslapius. Jūratė, atsirėmusi į stalą abiem rankomis ir palinkusi virš knygos, atidžiai žiūri į piešinį arba po juo pateiktą tekstą. Ji vilki megztuką, o ant viršugalvio segi šviesiai ir tamsiai languotą kaspiną. Mergaitės apskritas veidas atrodo susikaupęs, lūpos praviros, lyg ji skaitytų arba kažko klaustų. Už jos sėdintis Antanas vilki tamsų kostiumą ir dešiniosios rankos smiliumi rodo į piešinį. Jo galva viršugalvyje kiek praretėjusiais plaukais yra palinkusi ir pasukta į dukrą, veidas švelniai šypsosi kiek patemptomis į šonus lūpomis. Kairėje nuotraukos pusėje ant šviesios nertos staltiesėlės stovi vazonas su rožėmis, smilga ir smulkiomis šviesiomis gėlytėmis. Tėvo ir dukros nuotrauka dvelkia jaukumu ir šiluma.